„Mėgėjiško kino misija – užfiksuoti laiką, išsaugoti jo nuotaikas, virpesius, būsenas. Išsaugoti tai, kas šią akimirką blyksteli prieš akis ir nebepasikartos“, – sako fotografas, kino operatorius, Šiaulių kino meno klubo narys, pedagogas, vaikų dienos centro „Tarp savų“ įkūrėjas, visuomenininkas, Kuršėnų meno mokyklos direktorius, šeimos vyras,  tėvas, senelis... Taip, tai šiaulietis Ramūnas Snarskis. Šį mėnesį įvyko net du jubiliejiniai kūrybos vakarai „60 metų – 60 minučių“. Vienas Kuršėnuose, kitas Šiauliuose. Tik ar sutalpinsi į 60 minučių tai, kas per 6 dešimtmečius patirta, išgyventa? Autoriniame vakare susirinkę bičiuliai ir garbūs svečiai iš dviejų šimtų R. Snarskio  sukurtų filmų pamatė vos kelis, todėl labai rūpėjo buvusį kolegą, „Šiaulių naujienų“ fotografą, pakamantinėti, iš kur jo gyvenimo kelyje randasi tiek laimingų atsitiktinumų ir kaip jis visur spėja.

– Kas paskatino surengti tokį puikų autorinį vakarą? Beje, jis ne pirmas jūsų kūrybos kelyje.
– Šiaulių kino meno klubas turi gražią tradiciją jubiliejinius gimtadienius paminėti kūrybinėmis prezentacijomis. Ir manasis jubiliejus vainikuotas filmų pristatymu.

Abu renginiai skyrėsi savo tematika. Kuršėnų meno mokykloje vakaras buvo skirtas mano darbams, susietiems su Šiaulių apskritimi, o Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje – artimesni miestui.

Klubo pirmininkas Viktoras Gundajevas padėjo atrinkti filmus, kurie geriausiai atskleistų mano kūrybos stilių ir juos pristatyti publikai. Daug gražių darbų su juo esame nuveikę. Šiauliečiai turėtų didžiuotis kino meno entuziastų sukauptu didžiuliu filmų archyvu, Šiaulių kino muziejumi, kuris yra gyvas, nes vyksta įvairios edukacinės programos, kurias mes vedame su kolegomis ir filmus rodome, ir žiūrime, ir filmuojamės.

Stengiamės, kad filmai nedulkėtų lentynose, rodome juos miesto renginiuose, patys organizuojame  nemokamas filmų peržiūras senjorams, mokiniams. Šiaulių kino muziejuje kino mėgėjai renkasi pasižiūrėti originalių filmų, tokių, kokių kitur nepamatysi, skaitmeniniu, VHS formatu. Sukamos 8 milimetrų, 8 milimetrų super, 16 milimetrų ir 35 milimetrų kino juostelės. Yra ir Lietuvos studijos ir televizijos kino kamera, kuria būdavo filmuojami filmai, televizijos siužetai.

– Kaip tapote profesionaliu fotografu?
– Gyvenome tada Plungėje. Draugužis Vytautas Kundrotas pakvietė pasivaikščioti Oginskio parke, pafotografuoti. Sakiau, nemoku, bet jis pažadėjo išmokyti. Pasiėmiau slapčia tėvo fotoaparatą „Fed -3“. Taip užsikabinau. Prasidėjo vaizdų ryškinimas tamsiuose kambariuose. Nuo 1975 metų nesiskiriu su fotoaparatu.

Dėl profesijos pasirinkimo toks kuriozas išėjo. Klasės auklėtoja Stanislava Švanienė nukreipė į fotografiją. Ji mus 8 metus globojo, pažinojo gerai. Sakė, namuose turite mamas, o aš – jūsų mamalė. Aš anketoje parašiau, kad mokytoju noriu būti. Labai rusų kalba sekėsi, gal dėl to, kad mokytoja įdomi buvo. Bet auklėtoja anketą subraukė ir pasakė – tu fotografas būsi.

Įstojau į Vilniaus 81-ąją technikos mokyklą, į meninę fotografiją. Konkursas 10 kandidatų į vieną vietą, bet iš mūsų 27 tik trys ar keturi pagal specialybę dirba.

Auklėtoja – šiltas žmogus, už patarimą esu dėkingas. Mokyklos baigimo 30 metų proga vyko susitikimas. Savo auklėtojai dovanojome klipą, sukurtą pagal Raimondos Gutkauskienės dainą. Tais žodžiais išsakyti mūsų jausmai.

Praktiką atlikau fotoateljė „Menas“, 1980 m. „raudonu diplomu“ baigiau mokyklą. Vilniuje nepasilikau, grįžau į Šiaulius ir pradėjau dirbti Buitinio aptarnavimo kombinate. Mano seneliai Šiauliuose, aš irgi norėjau gyventi, kur užaugau.

Vėliau Šiaulių gedulo namų direktorė Eugenija Rudienė, šiltas, mielas žmogus, mane  pasikvietė. Ten įgijau psichologinių žinių, kaip sunkią akimirką prie žmogaus prieiti, ką pasakyti. Labai jautru. Buvo toks etapas, kai dirbau geležinkelio įstaigoje, važinėjau traukiniu ir rodydavau filmus apie eismo saugumą. Gana įdomu. Vėliau nemažas tarpsnis – K. Požėlos kultūros ir poilsio parke, renginius visus fotografavau. Sukaupiau didelį archyvą, bet su didžiausiu liūdesiu prisimenu, kad palikau administracijai, o ji neišsaugojo. Vien breiko šokio festivalis ko vertas. Iš visos Sąjungos buvo šokėjų suvažiavę. Fotografuodamas mokiausi stebėti gamtą ir žmones, augau kaip asmenybė. Su fotografija susijusi ir pedagoginė veikla: kažkaip papuoliau į Šiaulių jaunųjų technikų centrą, vaizdo operatorių būrelio vadovas buvau, paskui profesijos mokytojas Profesinio rengimo centre. Bendraudamas su jaunais žmonėmis ne tik savo patirtimi dalijausi, iš jų irgi nemažai išmokau.

– O su kamera kaip susidraugavote? Kalta televizija?
– Kino kamerą į rankas paėmiau nuo 1990-ųjų, bet nebuvo rimta. Šventes, vestuves filmavau. Kurti filmus pradėjau 1998 metais. Pirmasis – berods, apie Mindaugo karūnavimo šventę. O jau paskui kino kamera lydėjo visur.

Beje, kamera tuomet kainavo apie 9 tūkstančius, o automobilį galėjai nusipirkti už septynis. Atsirado gerų žmonių, kas paskolino.

Pasisuko taip, kad Šiaulių televizijoje vienas operatorius davė pafilmuoti. Kinas arti fotografijos, tik skaičiavimo daugiau. Tam tikrus dėsnius žinoti reikia. Stasys Sušinskas, Jūratė Sobutienė tada kūrė įdomias laidas. Atsirado minčių. Maratas Sargsyanas pamokė montuoti, labai spaudė, kol rezultatas pasirodė pakenčiamas. Sukūrėme nemažai vertingos dokumentikos.

Po visą Šiaulių apskritį važinėjau, ruošiau reportažus sporto ir kitomis temomis. Už laidų ciklą „Senasis Šiaulių kinas“ gavome respublikinį apdovanojimą geriausių televizijos laidų konkurse „Pragiedruliai“ – nominacija „Už pagarbą laikui“. Ši dokumentika ir dabar populiari, televizijoje rodoma.

Su V. Gundajevu sukūrėme ne vieną televizijos laidą, pavyzdžiui „101 anekdotas“, paskutinis renginys TAFISA 2012 m. – nepaisant visų insinuacijų, reikšmingas Lietuvai, norėčiau šį darbą pabaigt. Jis tebėra archyvuose.  

Televizijai dėkingas ir už kitą savo gyvenimo džiaugsmą – vaikų dienos centrą „Tarp savų“. Kilo mintis parengti laidą jaunimui aktualiomis temomis. Su vaikais kurti buvo įdomu. Tuomet pastebėjau, kad vaikai, kurie niekur nepritampa, noriai filmuojasi, yra kūrybingi, nori būti išgirsti. Temos, problemos niekur nepabėgo, tik paaštrėjo. O iš mūsų vaikų labai daug gerų žmonių išaugo. Vaikų dienos centre ir mano dukros kartu subrendo, padėjo projektus kurti, įgyvendinti. Paskui pedagogo, socialinio darbuotojo kelią pasirinko.

Profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje 10 metų pralėkė. Sukūrėme su moksleiviais keletą filmų, ypač įsimintinas, vertingą apdovanojimą pelnė  „Kad karas pasibaigtų“. Scenarijus Živilės Bagūnaitės pagal japonų legendą apie origami gerves, simbolizuojančias taiką.

Filmavimas yra mano aistra, vienas iš būdų įamžinti svarbius žmogaus gyvenimo, miesto ir krašto istorijos momentus. Stebint įvykius kyla visokių idėjų, projektų užuomazgų, gimsta naujų filmų scenarijai. Šiaulių kino meno klubas organizuoja festivalius, tarp kurių – „Filmuoja Šiauliai“, „Debiutas“. Ir, žinoma, „Kinas Šaukėnuose“.

– Vienas iš autorinio vakaro filmų „Holyvudas Šaukėnuose“. Kaip jis atsirado?
– Kartą buvau pakviestas įamžinti Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazijos šimtadienį. Susipažinau su seniūnu Algimantu Šukiu, mokytoja kraštotyrininke Elena Burduliene, kultūros centro vedėja Sofija Blažiene. Užstrigau Šaukėnuose 18 metų.

Mūsų visų gyvenimas tapo kitoks. Daug nufilmavome švenčių, renginių, gražių vietų. E. Burdulienė kūrė scenarijus, paruošdavo aktorius – vietinius gyventojus. Jie degė noru vaidinti, tarsi kino studijoje gyveno. Kai kurių nebėra, o jų mintys kino juostose liko.

Su V. Gundajevu surengėme kino festivalį. Keli filnai net iš užsienio buvo atvežti. Mėgėjiško kino pagrindas yra užfiksuoti, ateičiai išsaugoti mūsų tradicijas, mūsų mąstymo, gyvenimo būdo atgarsius.

– Ar tiesa, kad Kuršėnų meno mokyklos direktoriumi irgi tapote, galima sakyti, per atsitiktinumą?
– Galima ir taip pasakyti. Šiaulių jaunųjų technikų kolektyvas prikalbino dalyvauti konkurse, kad tapčiau jų vadovu. Pasiryžau, teko ruoštis egzaminams Vilniuje. Po nelengvų konsultacijų juos išlaikiau, bet konkursas buvo atšauktas. Tada žmona pasiūlė pabandyti į Kuršėnų meno mokyklos direktoriaus vietą. Pabandžiau.

Ir jau dvejus metus džiaugiuosi, kad esu nuostabiausio meniško kolektyvo dalis. Puiki mūsų komanda, ypač tuo įsitikinome per pandemiją. Ir pats prisidėjau, kad mūsų mokyklos mokiniai galėtų dalyvauti nuotoliniu būdu konkursuose ir parodose – labai pravertė fotografo, filmavimo patirtis. Per šiuos metus moksleiviai iškovojo du  Grand Prix ir 108 laimėjo 1-3 vietas. Tiek muzikos specialybių, tiek dailės pasiekimai puikūs. Stengiamės dalyvauti įvairiose veiklose, projektuose.

Didžiuojamės, kad VSAT Pagėgių pasienio rinktinės užkardos konkursui sukūrėme šaunaus Lapiuko Petro įvaizdį, o mūsų penkiolikmetė moksleivė iliustravo psichologijos knygą, dabar ruošiasi apipavidalinti antrą leidinį.

Smagu vadovauti mokyklai, kurioje gyvena menas.

– Esate puikus organizatorius, gebate paviešinti, reklamuoti tiek mokyklos, tiek vaikų dienos centro „Tarp savų“ veiklą. Savo šeimos irgi nelaikote „už devynių užraktų“. Socialiniuose tinkluose gėrimės šeimos gyvenimo vaizdais: kelionės, išvykos, asmeninės sukaktys. Matyti, kad su mama, žmona, dukrų šeimomis labai šilti santykiai. Kaip išdalijate dėmesį, kam atitenka prioritetas?
– Greit bus 37, kai sukūrėme šeimą. Gražiausia pasaulio moteris Džiokonda atėjo į poilsio parką bilietų, šnektelėjome, susidraugavome. Žmonos profesija – buhalterė, tačiau ji – visų mano idėjų kritikė ir palaikytoja. Be jos patarimų neįsivaizduoju savo veiklos. Ir sodybos rūpesčių dauguma ant jos galvos. Juk aš nuolat kely.

Nuo visko, kas padaryta, neatsiejama mano šeima. Dukros Neringa ir Brigita – nuo mažumės mano padėjėjos ir kūrėjos. Dabar šeimoje puikūs žentai, anūkė ir mažasis anūkėlis. Džiaugiuosi, kad neišsilakstė, visi Šiauliuose. Mes vienas kitam esame laimės šaltinis.

Ir ta laime aš jau kelias dešimtis metų dalijuosi su vaikais, kuriems gyvenimas atseikėjo daugiau skausmo nei laimingų dienų. Vaikų dienos centro „Tarp savų“ ugdytinius vadinu „mano vaikai“, nes už kiekvieną iš jų man skauda, už kiekvieną džiugu, už kiekvieną neramu. Už kiekvieną dainuoja širdis, kai sutinku juos subrendusius, radusius savo gyvenimo kelią.

Už viską, ko pasiekiau  savo gyvenime – kaip menininkas, pedagogas, Meno mokyklos vadovas – esu dėkingas savo šeimai. Svarbiausia mūsų kiekvieno pareiga – mylėti vienam kitą.

Vaikus auklėti ne pamokslais, o savo pavyzdžiu ir meile mane išmokė žmona. O nesibaigiančias veiklas, kūrybinius sumanymus irgi šeima skatina, palaiko. Nežinia, kiek dar bus sukurta naujų filmų, kiek senuose archyvuose atkapstyta, o gražiausias filmas – gyvenimas – tęsiasi.

Šeima. Anželikos Sakalauskienės nuotr./  savafoto.lt.
Asmeninio archyvo nuotr.

Su kamera – per gyvenimą.
Asmeninio archyvo nuotr.

Su savo Džiokonda. Anželikos Sakalauskienės nuotr. / savafoto.lt.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Tarp savų“ ugdytiniai tampa artimais bičiuliais.
Asmeninio archyvo nuotr.

Susipažinkite: Lapiukas Petras.
Asmeninio archyvo nuotr.