Lietuvių tauta, išgyvenusi  baisius okupacijos dešimtmečius,  masinius trėmimus bei kitas represijas, turi, ko gero, pačią turtingiausią ir gausiausią tremtinių, rezistentų literatūrą Europoje. Iš tremties parvežti poezijos posmai, memuarai, įvairūs dokumentai, nuotraukos, liudytojų pasakojimai sugulė į grožines bei dokumentines knygas, straipsnius, mokslinius darbus ir dar vis  papildo knygynų ar bibliotekų lentynas.

Kad skaudžios patirtys nepradingtų nežinioje, ypač rūpinasi Šiauliuose gerai žinomas buvęs tremtinys, inžinierius kibernetikas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys, šešių knygų serijos „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas Romualdas Baltutis. Jo iniciatyva Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo įkurtas Tremtinių kūrybos paveldo fondas.

Įvykus universiteto reorganizacijai, visuomenininkai susirūpino fondo likimu, todėl buvo surengtas Vilniaus universiteto bibliotekos (VUB), Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VUŠA) Informacijos centro ir visuomeninių organizacijų atstovų susitikimas „Prisiminimų ir kitų tautos genocido dokumentų kolekcijos formavimas ir saugojimas“.

Tarėsi bibliotekininkai ir visuomenininkai
Susitikime sveikinimo žodį tarė VU ŠA direktorė prof. Renata Bilbokaitė ir VUB Informacijos paslaugų departamento direktorė dr. Marija Prokopčik. VUB Informacijos išteklių formavimo skyriaus vadovė Odeta Pakalnienė pristatė Vilniaus universiteto bibliotekoje turimas kolekcijas, jų formavimo problemas, apžvelgė, kaip VUB ir ŠAIC kolekcijos papildys viena kitą.Vilnietės bibliotekininkės gyrė Rezistencijos ir tremties knygų fondo idėją, žadėjo pagalbą turtinant, įveiklinant kolekciją.

Dokumentų tautos genocido tema išsaugojimo svarbą aptarė svečiai iš Kauno – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas Vladas Sungaila bei šios sąjungos kultūros vadybininkė Dalia Poškienė, pasisakė Šiaulių skyriaus atstovai.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) Šiaulių skyriaus pirmininkė Elžbieta Bagdonienė kalbėjo, jog šis susitikimas šiek tiek išsklaidė nuogąstavimus dėl to, kad brangi kolekcija neišsaugota, nes jau keletą metų bendradarbiavimas su Šiaulių universiteto biblioteka buvo nutrūkęs. Pasak jos, šis fondas turėtų būti gyvas, papildomas ir  prieinamas  jaunimui.

D. Poškienė kvietė bendradarbiauti, siūlė pagalbą keistis knygomis su kitais sąjaungos filialais, žadėjo paraginti autorius dovanoti savo knygų šiam fondui, iškėlė mintį kurti jungtinį  projektą kitiems metams.

V. Sungaila kalbėjo, kad sunku rasti lėšų ir žmonių, kurie imtųsi perkelti senose laikmenose esančius vaizdo ir garso įrašus, todėl  daug vertingos medžiagos guli dėžėse. Panašų rūpestį įvardijo šiaulietė E. Buitvydienė, nes vaizdo įrašas, kaip jos tėvelio palaikai pargabenami iš Sibiro, irgi gali pražūti. Bibliotekininkės užtikrino, kad problema išsprendžiama. CD  galima sutvarkyti, peržiūrėti Informacijos centro mediatekoje, vilnietės paragino svarbius dokumentus, įrašus perduoti archyvui ar bibliotekai. Dokumentai bus išsaugoti ir galimai palaipsniui suskaitmeninti.

Romualdas Baltutis siūlė vėl atgaivinti tradiciją rengti konferenciją, kurioje dalyvautų ne tik tremtiniai, bet ir kitų visuomeninių organizacijų bei institucijų atstovai. Nuo 2010 metų įvyko 10  konferencijų įvairiomis temomis, jas rengiant daug padėjo dr. Danutė Klumbytė.

Tremtinių susitikimuose Šiaulių inžinierių namuose, Stasio Šalkauskio ir Aukštabalio mokyklose, vėliau Pastoraciniame centre ne kartą kalbėta, kad reikėtų vienoje vietoje kaupti literatūrą apie tremtį. Mintis įkurti knygų fondą, kuriam žmonės dovanotų knygas,  įrašus ar kitokius tremtį liudijančius dokumentus išsikristalizavo  bendradarbiaujant su Šiaulių universitetu, išleidusiu R. Baltučio sudarytą almanachą „Sibiro Alma Mater“.

6 tomuose „Sibiro Alma Mater“ sugulė medžiaga ne tik iš šeimos prisiminimų, Apie šeimos išgyvenimus Sibire R. Baltutis išleido knygelę „17 metų be tėvynės“, su vaikystės prisiminimais siejasi vienas iš paskutinių leidinių – pasakų knygelė, kurioje tėvo Liudo Baltučio sektos pasakos yra iliustruotos Romualdo piešiniais ir senomis nuotraukomis.  

Rinkdamas  prisiminimus R. Baltutis bendravo su daugybe tremtinių, turi daugiau nei 200 adresatų įvairiose šalyse. Pasak R. Baltučio, svarbu ne tik tremtinių ir rezistentų palikimas, reikia išsaugoti politkalinių, Holokausto aukų prisiminimus, atmintį apie visas genocido apraiškas. Jis apgailestavo, kad nespėjo, nesugalvojo užrašyti 1863 metų tremtinių prisiminimus, nors jų palikuonys gyveno kaimynystėje.

Pasak R. Baltučio, apie tremtį daugiausia išleista mažų knygelių, kuriose  išgyvenimai panašūs – blakės, badas, šaltis. Jis siekė visuminio vaizdo, todėl jo ‚Sibiro Alma Mater“ yra 17 potemių, per 600 straipsnių. Ir dar ne viskas tilpo 6 tomuose, parengtas jau septintas. Norisi, kad supratimas būtų kuo platesnis.

R. Baltutis pabrėžia gimtosios kalbos svarbą, kaip pavyzdį parodo savo laiškus, rašytus Sibire. Tėvas ištaisydavo klaidas ir atsiųsdavo atgal. Šitaip jis mokėsi gramatikos, nes mokslus baigė rusų kalba.  

„Jei norėsi gyventi Lietuvoj, turėsi išmokti taisyklingos rašybos“, – giliai įsmigo tėvo priesakas. R. Baltučio sudarytose knygose ir kelionių-sugrįžimų  į tremties vietas atspindžiai:  Kalnuotasis Altajus, Kuzbasas, Tomskas. Studijų Tomske metai, susitikimai su daugybe Lietuvoje gerai žinomų asmenybių, tėvelio palaikų parvežimas iš iš Kuzbaso, vaikystės draugo Jakučionio mamos – iš Altajaus.

Tačiau knyga, nors labai informatyvi, emocijų neperteikia. Dėl to R. Baltutis veda gyvosios istorijos pamokas, į jas atsineša daiktų, iliustruojančių Sibiro buitį, parodo savo piešinių albumą, nuotraukas.  

Tremties ir rezistencijos knygų kolekcija prikelta gyvenimui
VUŠA Informacinio centro bibliotekininkė Vida Steponavičienė pristatė R. Baltučio iniciatyva įkurtą dovanotų knygų fondą, kuriame keli šimtai leidinių, garso ir vaizdo įrašų. Garbingiausioje vietoje išdėstyti 6 tomai „Sibiro Alma mater“. Fondo tvarkytoja demonstruoja įdomių mažesnių knygučių apie rankdarbius, siuvinėjimą, vaikystės prisiminimus, rimtesnius leidinius apie muziką, komentuoja dedikacijas. Dauguma leidinių yra su autorių arba dovanotojų įrašais, jie ypač branginami. Kai kurių leidinių turima po kelis egzempliorius, todėl juos bus galima drąsiai išduoti skaitytojams į namus. CD ar kitose laikmenose įrašyta medžiaga saugoma mediatekoje, ten yra galimybė peržiūrėti, išklausyti.

Tikimasi, kad  ne tik pavieniai skaitytojai naudosis fonde sukauptais lobiais. R. Baltutis  čia ves edukacines pamokėles jaunimui, mokiniams, taigi kolekcija kaupiama ne tam, kad dulkėtų lentynoje,  ji padės jaunimui susipažinti su mūsų tautos istorija.

R. Baltutis pristatė ir perdavė Vladimir Rott (Kanada) dovanotas knygas tremties tema rusų ir anglų kalbomis, perskaitė autoriaus laišką susitikimo dalyviams. V. Rott tikisi pasibaigus pandemijai savo akimis pamatyti knygų kolekciją, kurioje ne vienas jo leidinys. „Didžiuojamės, kad  literatūra, mūsų užrašyti prisiminimai – tai ne tik paminklas, o  galingas ginklas su diktatūrų savivale“, – rašoma jo laiške.

R. Baltutis papasakojo, kad V. Rott šeima žydų tautybės. Į Babruiską emigravo iš Vengrijos, nes susigundė propaganda apie rojų Sovietų sąjungoje. Netrukus šeima patyrė Kolymos tremtinių dalią. Romualdo bendramokslis Vladimiras sugebėjo prasimušti į Tojatį ir pabėgo į Kanadą. Iš ten jis atsiunčia fondui savo knygas.

Knygų kolekcija pasipildė dar nemaža krūva svečių iš Kauno ir šiauliečių dovanotų knygų: „ Gyvoji atmintis liudija“ – apie LPKTS ištakas, filialus, jų veiklą; keturios dalys „Tremties vaikai“,  „Partizanų Motinos“, „Taurosta teka į Nerį...“ ir kt.

„Knygos yra svarbu. Tačiau ir nuotraukos, laiškai, dienoraščiai – didelis turtas. Tie daiktai liudija išgyventą baimę, skausmą. Vaikams reikia jausmo, svarbu pamatyti, pačiupinėti, –  apibendrino renginio vedėja Aušra Mingailienė. – Romualdas Baltutis per savo edukacines pamokėles duoda parašyti ant beržo tošies, atveža akmenų, kuriais galima bandyti grūdus smulkinti. Kai vaikas pamatys Romualdo laiškus, kuriuose tėvas raudonai ištaisydavo klaidas, turbūt supras, kad mokytis gimtosios kalbos – išties svarbu. Taigi fonde norėtume kaupti ne tik knygas, bet ir daiktus, kurie liudija ištremtųjų buities, mokymosi, dvasinių išgyvenimų  faktus.“

V. Sungaila įteikia LPKTS dovanas vyr. bibliotekininkei A. Mingailienei.
Zenono RIPINSKIO nuotr.

V. Steponavičienė pristato dovanotų Rezistencijos ir tremties knygų kolekciją.
Autorės nuotr.

Susitikimo dalyviai.
Zenono RIPINSKIO nuotr.