Šūkis „Šiauliai šviečia“ atspindi pagrindinę idėją – žmogus, šiaulietis yra svarbiausias miesto kaitos, augimo, kultūros, tradicijų ir naujovių kūrėjas. Šią savaitę Šiauliai švenčia savo 785-ąjį gimtadienį. Į gatves, pėsčiųjų bulvarą, Prisikėlimo bei Saulės laikrodžio aikštes, Salduvę, Šiaulių miesto centrinį bei Dainų parkus, į renginių išsiilgusių šiauliečių širdis sugrįžta šventinė nuotaika. Miesto gimtadienio iškilmės pirmą kartą surengtos 1986 metais. Šiauliai tąkart įamžino 750-ąją miesto įkūrimo sukaktį, kuri skaičiuojama nuo Saulės mūšio datos – 1236 m. rugsėjo 22 d., kai mūsų žemėse sutriuškintas kalavijuočių ordinas. Laikas keičia miesto veidą, blukina prisiminimus, todėl pabandėme surankioti jų detales apie pirmąjį Šiaulių miesto gimtadienį.

Miesto jubiliejinė 750-mečio sukaktis mūsų laikraštyje
Darosi madinga sakyti, kad sovietmečiu nieko gero nebuvo, kad tuo laiku žmonės gyveno tik baime, negalėjo parodyti jokios  iniciatyvos ir t. t. Bet nepaneigiamas faktas, kad jubiliejinius metus miestas pasitiko atjaunėjęs, praturtėjęs naujais architektūriniais ir meniniais akcentais: Saulės laikrodžio aikštė ir S. Kuzmos skulptūra „Šaulys“, pratęstas Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaras (atkarpa nuo „Gaidžio“ iki „Šiaulių“ viešbučio), K. Morkūno sukurtas 200 kvadratinių metrų ploto vitražas „Saulės mūšis“ papuošė tuometinį „Saulės“ kino teatrą ir t. t.

Miesto laikraštis (redaktorius Pranas Narbutas) tada vadinosi „Raudonoji vėliava“. Jį pavarčius apima keistas jausmas, nes mirgėte mirga kompartijos lozungai, CK nutarimai, įsakymai, apdovanojimai, kaip didžiausia asmens vertybė iškeliama priklausymas komunistų partijai ir pan. Vis dėlto pro šį sovietinės propagandos voratinklį prasiskverbia tai, ką sunku įvardyti:  humanizmas, meilė miestui, lietuviškumo dvasia ar kažkas panašaus. Beje, laikraštis rengė žurnalistinius trečiadienius Švietimo darbuotojų namuose (dabar – „Laiptų galerija“). Pvz., rugsėjo 24 d. tema „Šeimos tradicijų vaidmuo ugdant jaunąjį žmogų“.

Jubiliejinių metų emblema dienraščio puslapius ėmė puošti nuo 1986 metų sausio 9 d. Matyt, šventei imta labai rimtai ruoštis, šiai progai dedikuojama daugybė renginių. Dienraščio redakcija drauge su „Elnio“ odos ir avalynės gamybos susivienijimu paskelbia publicistinio rašinio konkursą „Klestėk, saulės mieste“. Su šia rubrika išspausdinta daugybė pasakojimų apie pagarbos nusipelniusius įvairių profesijų šiauliečius, pateikiama istorinės tematikos straipsnių, pristatomos naujovės miesto įmonėse, aptariama miesto infrastruktūra ir meniniai akcentai.

Straipsnių ciklą apie Pirmojo pasaulinio karo sugriautus Šiaulius ir jų atstatymą, apie tolesnę miesto raidą skelbia „Aušros“ muziejus. Pateikiami įdomūs pasakojimai „Žemaičių garlėkio kūrėjas“(aut. V. Jurkštys), „Senovinė Rūžė aukštelkėje“, „Aštuonračio kūrėjas P. Neveravičius“ (aut. V. Puronas). N. Veršinskienė supažindina su šiauliečių gydytojų chirurgų (B. Devėnas, S. Kelpša, D. Reipa, P. Venckus, V. Mitrikienė, V. Jarmalavičiūtė, M. Sidaravičius) atsakingu darbu ir  pasiekimais. Miesto techninę pažangą liudija A. Jurgaičio korespondencija apie baigiamą Bubių retransliatorių.

Rugpjūčio 27 d. spausdinama džiugi žinia, kad jubiliejiniais metais „Vairo“ gamykla išleido 11- milijonąjį (11 000 000) dviratuką paaugliams. Kas 21 sekundę surenkamas „Ereliukas“ ar „Kregždutė“. Šis gaminys, papuoštas specialiu užrašu, tapsiąs muziejiniu eksponatu.

Perskaitę S. Dovydaičio informaciją „Eteryje jubiliejiniai šaukiniai“, sužinome, kad pasauliui žinią apie Šiaulius skleidžia radijo mėgėjai trumpabangininkai. Mieste yra 67 mėgėjiškos stotys, daugiausia pasiekę trumpabangininkai V. Doroninas, M. Ežerskis, J. Paškauskas, V. Peteraitis. „Titnagas“ išspausdino 300 tūkst. jubiliejinių kortelių, kurios iškeliauja atsiliepusiems į šiauliečių šaukinius.  

Spaudoje nestokojama dėmesio miesto centrinėms gatvėms, ypač Vilniaus – „geros nuotaikos gatvei“ ir Lenino (dab. Tilžės) Atkreipiamas dėmesys į iškalbingus meninius akcentus: prie įėjimo į ledainę „Prie teatro“ H. Orakausko  „Skaitantis žmogus“ , prie dailės salono „Devyni  broliai“– V. Lukošaičio skulptūros „Verpėja“ ir „Drožėjas“.

Laikraštis skelbia ne vien saldžias publikacijas, nevengiama iškelti negeroves. Gana objektyviu žvilgsniu miestą vertina tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto docentas V. Gudonis straipsnyje „Koks mūsų miesto veidas?“ Pasak jo, sutvarkytame pėsčiųjų bulvare trūksta žalumos, per menkai žaidžiama neoniniu apšvietimu, o šviečiančių medžių idėją gadina dalis perdegusių lempučių. Autorius detaliai aptaria miesto centro vitrinas, pagiria laikrodžių parduotuvę tuometinėje Lenino gatvėje. Peikia miesto šeimininkus dėl prastokos gatvių dangos, bet džiaugiasi atsiradusiais dviračių takais – juk reikia pateisinti dviratininkų miesto vardą. Sieninė tapyba, autoriaus teigimu, sušildo miestą, bet trūksta priežiūros, kai kur dažai nusilupinėję, merdi fontanėliai pėsčiųjų bulvare. Pagyręs neprastą kino teatrų programą, pakritikavęs netikslius kino afišų vertimus, V. Gudonis pastebi, kad miesto kavinėse aptarnavimas gerėja, nors „Sigutėje“ dar „vaikus puola musės“.

Dienraščio puslapiuose daug dėmesio skiriama kultūriniam miesto gyvenimui. S. Bulzgis anonsuoja miesto jubiliejui skiriamą iš Šiaulių kilusių menininkų – pianisto Dainiaus Trinkūno ir smuikininko Eugenijaus Paulausko – būsimą koncertą. Straipsnyje „Mes – ąžuolų tavo gausmas...“ S. Bulzgis pakiliai aprašo gegužės mėnesį įvykusią miesto dainų ir šokių šventę „Žydėkite, Šiauliai“. G. Pivoriūnienė publikacijoje „Mūsų jaunystė sakalu skris“ pasakoja apie miesto moksleivių meno šventę. Tekstai gausiai iliustruoti A. Ostašenkovo nuotraukomis. Dideli straipsniai supažindina skaitytojus su garsiais menininkais: pasakojama apie miesto muzikai atsidavusius chorvedžius Danutę ir Sigitą Vaičiulionius, dailininką Vitolį Trušį ir kt.

Rubrikoje „Šiauliams 750“ galime gėrėtis miesto vaizdais, nes fotografus prisidėti prie miesto jubiliejaus skatina fotokonkursas „Šiauliai-86“. Miestas savitai atsiskleidžia A. Ostašenkovo, A. Dilio, R. Dailidės, A. Musneckio, V. Mikalausko, R. Baliutavičiaus, A. Skierio fotografijose. Straipsnyje „Didžiausias iš mūsų – tai Laikas“ pedagoginio instituto doc. D. Striogaitė aprašo fotografijų parodą „Šiauliai ir šiauliečiai“, nemažai pagiriamųjų žodžių skiria A. Ostašenkovo, V. Mikalausko, A. Dilio, R. Dailidės, A. Musneckio darbams. Didžiulę autorinę parodą „Vilniaus gatvė“ jubiliejui surengė V. Mikalauskas. Ją aptaria pedagoginio instituto doc. menotyrininkas V. Rimkus.

Rugsėjo mėnesį Parodų rūmuose (dabar – Dailės galerija) surengta jubiliejinė dailės paroda. Išleistas V. Tribandžio sudarytas parodos katalogas. Doc. V. Rimkus laikraštyje aptaria S. Prancuičio, E. Juchnevičiaus, V. Trušio ir kt. darbų įvairovę, tematiką, stilistiką.  

 Šiaulių dramos teatrui šie metai taip pat jubiliejiniai – 55 sezonas. Nusipelniusių artistų vardai suteikiami aktoriams N. Mirončikaitei ir S. Jokubauskui.

„Šiauliams 750“ emblema pasipuošia ir literatų kūrybos skiltis. Joje spausdinami Auksės Vasaitytės, Juozo Sabaliausko, Jadvygos Gabriūnaitės, Janinos Jovaišaitės, Marijos Jurgelevičienės, Petro Balčiūno, Stasio Bulzgio kūriniai apie Šiaulius, Šiauliams. S. Bulzgio eilėraštyje „Kas rytą teka saulė“ atskleidžiama miesto istorija nuo seniausių laikų (Saulės mūšis, maras, sukilimai), įprasminami vietovardžiai Salduvė, Sukilėlių kalnelis, Kulpė, Vijolė, Švedė. „Šiauliai, Šiauliai, ak, mano meilė, / Svajonė ir jaunystė. / Čia ne tiktai merginos dailios – / Čia net akmuo pražysta“, – rašo J. Sabaliauskas. „Būk sveikas gyvas, / Atvykęs ir sustojęs / Prie ežero... Toks laukiamas visų. / Įtemtas lankas – / Lekia strėlės – / Taikos ir meilės...“ –„Šaulio“ skulptūra žavisi J. Gabriūnaitė.

Be abejo, miesto gimtadieniui ruošiasi įmonės, įstaigos, organizacijos. Šia proga  mieste surengta didžiulė filatelijos paroda, gėlių aranžuotojų konkursas ir t. t. Paštas miesto jubiliejui išleidžia markiruotą pašto atributiką: atvirukai, vokai, jubiliejinis pašto ženklas. Atėjusiems įsigyti antspauduojama specialiu kalendoriniu žymekliu.

Pirmoji gimtadienio šventė ir jos atgarsiai
Baigiame įprasti, kad „Šiaulių dienos“ išsiplečia į visas miesto erdves, užtrunka kelias dienas. Prie šios tradicijos prisijungia džiazo, vaikų teatrų, šokių festivaliai, sporto renginiai. Ir pati pirmoji Šiaulių miesto gimtadienio šventė truko net 4 dienas (rugsėjo 25-28).

Rugsėjo 25 d. atidaryti trys svarbūs kultūros objektai: Jono Krikščiūno-Jovaro muziejus Vytauto g., Laikrodžio aikštė (skulptūros „Šaulys“ autorius Stasys Kuzma, architektai A. Černiauskas, R. Jurėla, A. Vyšniūnas) ir spalvingas vitražas „Saulės mūšis“, kurį „Saulės“ kino teatre sukūrė Kazimieras Morkūnas (architektė R. Miceikienė). Tą pačią dieną vyko koncertas „Linkime saulės miestui“.

Rugsėjo 26 d. Inžinierių namuose atidaryta Liaudies ūkio pasiekimų paroda, kurioje savo gaminius pristatė Šiaulių įmonės. Žinoma, neapsieita be sovietinės propagandos elementų: vyko iškilmingi ceremonialai Salduvėje prie paminklo Armijai išvaduotojai ir karių kapinėse miesto centre. Gėlės nešamos prie „šventų“ paminklų: Leninui, K. Preikšui, B. Grigui, F. Baltušiui-Žemaičiui, Ginkūnų, Verdulių karių kapinėse. Paprastų šiauliečių šventę vainikuoja iškilminga puošni eisena Pergalės aikštėje ir saviveiklininkų koncertai įvairiose miesto erdvėse.

Dramos teatre – iškilmingas deputatų tarybos posėdis ir koncertas. Jame „išrinktuosius“ džiugina  meno meistrai S. Sondeckis, V. Noreika, V. Daunoras, E. Paulauskas, D. Trinkūnas. M. Rasteikaitė, V. Noreika, „Polifonija“, miesto simfoninis orkestras.

Rugsėjo 28 d. – linksmybės: Mugė bulvare, vaidinimas miesto centriniame parke.

Jubiliejiniais metais išleistas, galima sakyti, šiaulietiškas literatūrinio almanacho „Pergalė“ numeris. Jame publikuojama Petro Balčiūno, Jadvygos Gabriūnaitės, Janinos Jovaišaitės, Marijos Jurgelevičienės, Juozo Sabaliausko, Auksės Vasaitytės kūryba, Vytenio Rimkaus pokalbis su Vitoliu Trušiu, švenčiančiu savo 50-metį. Įdėtos Sigito Prancuičio „Saulės mūšiui atminti“ ir V. Trušio freskos „Vaikystė“ fragmentų reprodukcijos.  

Šiaulių miesto jubiliejus aptartas Lietuvos televizijos ir radijo, aprašytas įvairiuose spaudos leidiniuose: „Tiesa“, „Sovetskaja Litva, „Komjaunimo tiesa“, „Literatūra ir menas“, „Kalba Vilnius“, „Gimtasis kraštas“, „Švyturys“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Kultūros barai“, „Jaunimo gretos“, net „Šluota“.

Dirbome iš širdies
Dizaineris, dailininkas, kraštotyrininkas, kultūros istorikas-mėgėjas, lektorius, Šiaulių miesto politinis ir visuomenės veikėjas, Jotvingių kryžiaus ordino donatorius Vilius Puronas tuomet buvo Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas, rūpinosi miesto puošimu, iš labai arti matė, kaip vyko pasiruošimas, kokių gudrybių tekdavo imtis, kad idėja praeitų pro „Glavlito“ ar kitokius partinių struktūrų slenksčius. Kaip ir daugelis vyresniosios kartos kultūros žmonių, geru žodžiu mini buvusį miesto vadovą Vilių Kazanavičių ir Zinaidą Gaurilčikienę, tuometinę Kultūros skyriaus vedėją. Jų supratingumas, pasiaukojimas padėjo įgyvendinti daugybę gražių dalykų.

Pasak V. Purono, miesto šventės tradicija išaugo iš miesto erdvių humanizavimo proceso. Šiauliai – trečiasis miestas Europoje, įkūręs pėsčiųjų bulvarą. Iki tol pėsčiųjų zonos buvo tik Roterdame, Erfurte. Maskva irgi mokėsi iš mūsų. Šiauliai pražydo sienine tapyba, linksmais tūriniais akcentais, kurie tvarkinguose ataskaitų dokumentuose figūravo kaip vaizdinė idėjinė agitacija („Kopūstas“, „Batas“, „Vėžys“ ir t. t.). Šiems procesams kelią nutiesė Viliaus Kazanavičiaus nuostata: ,,Esame valstybės tarnautojai, mūsų užduotis apeiti įstatymus žmonių naudai.“ Gal šis buvusio vadovo palikimas sudarė sąlygas ir miesto šventei atsirasti.

,,Sunku pasakyti, kieno galvoje gimė šventės idėja, artėjant Saulės mūšio jubiliejui, pirštu neparodyčiau, – sakė V. Puronas, – bet miesto gimtadienio tradicija į Europą išplaukė iš Šiaulių. Bent jau ,,socializmo pasaulyje“ buvome pirmieji. Kai kiti pamatė, kad mes gražiai švenčiame, mūsų keliais pradėjo eiti kiti Lietuvos miestai, su mumis lenktyniavę Baltijos šalių miestai Jelgava, Piarnu, Tartu, idėją perėmė demokratinė Vokietija, Lenkija, Čekija.“

V. Puronas sako, kad jam malonu prisiminti pirmąją Šiaulių miesto šventę, nes dabartinė nemažai jos elementų išsaugojo, vadinasi, teisingu keliu eita. V. Purono teigimu, svarbiau yra kūrybiniai procesai, vykstantys mūsų galvose, miesto gyvybė priklauso nuo gebėjimo į tuos procesus įtraukti žmones. „Keliais žodžiais čia nenupasakosi. Tai buvo kompleksinė šventė, į kurią įsitraukė visas miestas. Atradome skylę tarp ideologiškai angažuotų švenčių, atsirado visus žmones jungiantis procesas. Mano nuotraukos primena išpuoštą miestą ir eiseną, – prisimena V. Puronas. – Kiekviena įmonė puošė kurią nors gatvę. Prekybos įmonės puošė vitrinas, duonos-makaronų gamykla, mėsos kombinatas, pieno kombinatas, dviračių gamykla, televizorių gamykla ir kitos turėjo užduotis paruošti ant automobilių kompozicijas apie Šiaulių istoriją. Vyko mašinų paradas istorine tema, buvo vežami žaismingi miesto vaiduokliai, visokie „balvonai“, žygiavo vaikai su kaukėmis, balionėliais. V. Puronas juokauja, kad jo sukurtas šventės logotipas – paslėpta Dievo akis – gal kiek panašus į pionierių ženkliuką išėjo, bet buvo priimtas. „Raudonoji vėliava“ tada pirmą kartą panaudojo unifikuotą formatą ir su tuo ženkliuku išleista gal 70 straipsnių Šiaulių istorijos tema.“

Pasak V. Purono, įdomi detalė su „Šauliuko“ atidarymu. Tokį aukštą dalyką anais laikais nebūtų galėję daryti, leidimas gautas gulinčiai skulptūrai... „Auksinio berniuko“ aikštėje pasodinome 7 ąžuoliukus, simbolizuojančius 7 šimtus metų. Aštuntasis vis numirdavo, dar labai menkas, sunykęs kažkodėl, – šypteli V. Puronas, – beveik mistika.“

Pirmosios mugės gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Pasak V. Purono, prekybos valdyba prie savo parduotuvių organizuodavo lauko prekybą. Išpuošta prekyvietė linksmais užrašais, plakatais (pvz. ,,Ko žiūri – čiupk sūrį“).

Žmonėms pasirengimas, pasipuošimas už pačią prekybą svarbesnis. Nors pirkėjams taip pat smagu: pažįstamų susitinki, pasišnekučiuoji, šio to gardesnio paragauji.

Oficialus Šiaulių miesto gimtadienis yra rugsėjo 22-ąją, tačiau laikui bėgant šventė paankstinta–  smagiau linksmintis, kol dar rudens saulutė šildo skruostus. Švenčių tradicijos keitėsi, eisena, mugė išliko, gerokai vėliau atsirado Garbės piliečio paskelbimo ritualas. Išradingas dizaineris vėlesnėms miesto šventėms buvo pateikęs ne vieną siurprizą, skatinantį pabusti iš stingulio, bakstelti valdžios žmonėms, bet apie tai jau ne kartą rašyta.

„Tai buvo tvinksintis permainų laikas, kai laisvėjo žmogus, visokiomis formomis ieškojome, kaip įtraukti jaunimą į miesto gražinimą, rasdavome būdų šventės atributikai pritaikyti elementus iš mūsų istorijos, tautiško meno, – sakė V. Puronas. – 750-asis  miesto gimtadienis mūsų kartos žmonėms buvo atgaiva, dvasios stiprybės išbandymas, skatino išradingumą, kūrybinį polėkį. Dirbome miestui, savo žmonėms taip, kaip jautėme, kaip supratome. Mums tai buvo tikrasis patriotizmo ugdymas, tautinis susipratimas, tiesiai sakant – širdies plasnojimo gyvybingumas.“

Šventine atributika išpuoštos miesto gatvės.
Viliaus PURONO archyvo nuotr.

Miesto šventės vaizdai. Linksminosi ir seni, ir jauni.
Viliaus PURONO archyvo nuotr.

Simbolinis Šiaulių miesto burmistras.
Viliaus PURONO archyvo nuotr.

Viliaus PURONO archyvo nuotr.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.