Pernai pasaulį išvydo nauja filosofo, publicisto, politinio ir visuomenės veikėjo, humanitarinių mokslų daktaro Arvydo Juozaičio knyga „Kauno saulė“. Simboliška, kad antroji jos dalis pasirodys kitais metais, kada Kaunas taps Europos kultūros sostine. Pasak A. Juozaičio, „Kauno saulė“ yra miesto epas, kuriame aprašomas miestas, išplėšęs tautą iš nebūties, išauginęs valstybės stebuklą.  Knygoje aplankomos istorinę praeitį menančios erdvės, o žaisminga kelionė laiku, spalvingi dialogai leidžia iš naujo pažinti garsias asmenybes, kaip J. Keliuotis, J. A. Herbačiauskas, Vaižgantas, A. Smetona ir kt. Autoriaus žodžiais tariant, nūdienos Lietuva gimė Kaune, ją išaugino laisvės gūsis, prasiveržęs skaudžiu ugnies fakelu – kalantinėmis. Tarp asmenybių, kurios pražydo „Kauno pavasaryje“ – ir šiaulietis Ričardas Dailidė.

Šiauliečio daina – tapo laisvės daina
R. Dailidė prisipažino buvęs priblokštas, kai sužinojo tapęs vienu iš knygos herojų: „Nesu vertas šalia tokių korifėjų stovėti. Nemaniau, kad beprisimena kas 50 metų senumo įvykius. Daug geresnių už mane buvo dainininkų, kaip V. Malinauskas, N. Klimenko, kiti.“

Knygos autorius A. Juozaitis laikraščiui paaiškino, kad nemažai tyrinėjo, kaip brendo laisvės proveržis, apklausė daug liudytojų. R. Dailidę pasirinko dėl įspūdingo koncerto 1969 m. Kauno halėje. Rašytojo teigimu, pasiruošimas kalantinėms prasidėjo maždaug nuo 1965 m. „Kauno pavasaris“ (vėliau pavadintas tarptautiniu festivaliu „Gintarinė triūba“), kuriame R. Dailidė dvejus metus iš eilės pelnė diplomus, jau vidurkelis.

O minėtame koncerte atsitiko neįtikėtinas dalykas. Mikrofonas R. Dailidės rankose tapo ginklu. Yra ginčijamasi, kas pirmas iš stovo išrovė mikrofoną. Kokiuose nors kultūros namuose gal kas ir paėmė mikrofoną į rankas, bet šitaip pasielgti stebint 5 tūkst. žiūrovų… Kauno halėje stogas kilnojosi, kaip buvo priimtas šiaulietis dainininkas. 7 bisai po dainos – kažin ar kas nors Lietuvoje tuo galėtų pasigirti? Tai rodo laisvės gimimą. Drąsus atlikimas ir tema sukrečia: karys žūsta už laisvę, o čia pilna neseniai iš miško išėjusių, tremtyse iškankintų. R. Dailidė įvykdė lūžio momentą. Laisvės vėjas per estradą įsiveržė į žmonių širdis. Jei televizija tuomet veiktų kaip dabar – R. Dailidė būtų tapęs pirmo ryškumo žvaigžde.“

Knygos herojai šį epizodą taip pat aptaria susižavėję: „Tas vaikinas buvo angelas ir tapo laiko ženklu.<...>Jis kaip partizanas kovojo. Jis lakstė po sceną, krito ant kelių, šliaužė grindimis. Jį sužeidė – jis dainavo, jį užmušė – jis dainavo. Ir salė sprogo. Plojimais.<... >Jo jėga buvo salės jėga. <...>Už sienų komunistai valdė visą Lietuvą, bet tą valandą Halė buvo išplėšta iš jų valdžios ir virto laisvės sala.“

A. Juozaitis užsiminė, kad Šiauliai jam gana artimas kraštas, nes kilęs iš Baisogalos. Antrojoje knygos dalyje R. Dailidės tema dar bus užkabinta. Bet Šiauliuose yra ir daugiau įstabių asmenybių. „Architektas Karolis Reisonas, Kaune sukūręs tikrus šedevrus, – taip pat Šiaulių žmogus, – sakė rašytojas. – Be to, jūs turite Leoną Peleckį-Kaktavičių, kuris atkakliai skambina „Varpus“.

„Kauno saulė“ – epas apie tautos prisikėlimą, o jam reikalinga visų mūsų vienybė. Autorius būtinai pakvies šiauliečius į knygos pristatymą, kai tik bus galima tai daryti.

Trumpa, bet ryški dainininko karjera
R. Dailidei buvo svarbu dainos tekstas, egzistencinės problemos, mirtis. Dž. Morandžio dainoje „Buvo toks vaikinas“ pasakojama apie Vietnamo kovotoją, bėgantį nuo persekiotojų.

„Aš ją savaip perdainavau, – pasakoja R. Dailidė. – Mikrofono stovas – tarsi prisirišimas prie sovietinio laiko griežtų reikalavimų. Atlikėjas anais laikais nuo jo neatsitraukia, leidžiami tik šiokie tokie rankų judesiai. Negalima scenoje vaikščioti, šokti, nei nugaros žiūrovui atsukti. Aš nesilaikiau šių taisyklių. Ir nugarą atsukdavau, ir kitokias mizanscenas sukurdavau. Buvau susitaręs, kada turi šviesą išjungti. Pasirodymo pabaigoje krentu – aš nušautas. Išjungia šviesą ir vėl įjungia. Publikai tokia įtaiga, kad septyniskart bisavo. Aš taip įsijautęs mirdavau scenoje – pusvalandį negaliu į save sugrįžti. Halė klykia, ploja. Išeinu į sceną vieną kartą, antrą, trečią, penktą…. Negalėjau dainuoti. Po septinto karto į sceną nebegrįžau.“

Bet iki tokio pripažinimo, iki draminio dainos atlikimo nueitas ilgas kelias.

R. Dailidę daina traukė nuo mažumės. Kai tikrindavo balsus, berniukai tyčia stengdavosi dainuoti kuo blogiau, kad nebūtų atrinkti į chorą. O jis, atvirkščiai, troško, kad tik priimtų. Chore dainavo mokydamasis Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje, paskui Kauno upeivių technikos mokykloje. Kai dirbo Leningrade (Sankt Peterburge) upių uosto kapitono padėjėju ir kai mokėsi medicinos mokykloje, lankė vokalo studijas. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1963 metų dainavo Šiaulių kultūros namų V. Masionio estradiniame ansamblyje. Klausytojus kerėdavo solisto atliekamos dainos „Signalas“ iš E. Dimitrovo repertuaro, „Ja idu, šagaju po Moskve“, kt. R. Dailidė laužė standartus, ieškojo naujų ekspresijos formų. Kartą filmavimo metu buvo įspėtas, kad čia ne aerodromas, nes stacionaria kamera sunku „pagauti“ atlikėją.

R. Dailidė dvejus metus iš eilės (1966 ir 1967) tapo tarptautinio festivalio „Gintarinė triūba“ diplomantu, o 1968 m. diplomu apdovanotas ir „Vilniaus bokštų“ konkurse. Jis atliko dainas, turinčias stiprų psichologinį užtaisą – Teisučio Makačino „Lyja“ (žodžiai D. Pročkytės) ir Benjamino Gorbulskio „Kelionė į kalnus“ (žodžiai V. Palčinskaitės). Be pašnekovo, diplomantais tapo O. Valiukevičiūtė, E. Ivanauskas, S. Povilaitis. Laureatai – J. Miščiukaitė ir šiaulietis Viktoras Vaškas. Pirmojo festivalio dalyvių balsai išliko vinilinėje plokštelėje, bet R. Dailidė nepatenkintas, mano galėjęs sudainuoti žymiai geriau. O kitų savo dainų nepasirūpino išsaugoti.

Teisutis Saldauskas pasikviečia Ričardą Dailidę į „Vilniaus aidus“. Tuo metu ansamblyje dainavo Z. Jurgutytė, B. Gadeikis, J. Mažeika, V. Malinauskas. Per mėnesį „Vilniaus aidai“ surengdavo po keliasdešimt koncertų, visuose skambėjo tik gyva muzika. Įsiminė kultūros ir meno dekada Tadžikijoje kartu su Jūrate ir Česlovu Norvaišomis, 3 mėnesių gastrolės Vidurinėje Azijoje. Alma Atoje koncertai vyko visą savaitę pilnutėliuose 10 tūkst. vietų sporto rūmuose. Aplankytas Rusijos Auksinis žiedas. Gorkio Kremliuje 3 koncertai per dieną. Kelionių įspūdžiai nepakartojami, bet išvargindavo.

„Po 3–4 mėnesių gastrolių Vilniuje dainavau labai atsakingame koncerte. Galvoje viena mintis: kad tik nenugriūčiau scenoje“, – įtemptą laiką prisimena šiaulietis. Pasak R. Dailidės, artistas gali numirti scenoje, kartą dainuodamas populiariąją Dž. Morandžio dainą „Buvo toks vaikinas“ nesėkmingai parkrito ant kelių, sąnaryje išsiliejo kraujas, teko nutraukti gastroles ir grįžti namo.

„Atsidūrus tokiame veikale šalia aukšto lygio asmenybių, nejauku darosi. Juk su „Vilniaus aidais“  koncertavau tik du sezonus, – prisipažįsta menininkas. – Šiauliuose pasiūlė butą, dantų techniko darbą. Susigundžiau. Be to, nusprendžiau, kad dainuoti turi profesionalai. Jei galėčiau pakartoti, ko gero, likčiau scenoje, nors nesu klasikinis dainininkas, siečiau dainavimą su aktoriaus veikla.“

Fotomenininkas ir žurnalistas
Šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė – aktyvus kūrėjas ir veiklus, pilietiškas visuomenininkas. Pasak jo, pats gyvenimas, įdomūs kontrastingi pasaulio vaizdai pastūmėjo fotografuoti. Surengė daugybę personalinių parodų Lietuvoje; pristatė savo fotografijų ekspozicijas užsienyje: Niujorke, Varšuvoje, Maskvoje, Kristianstade (Švedija), Sjenfuegose (Kuba), dalyvavo ir vienoje reikšmingiausių vaizduojamojo meno parodų – 54-ojoje pasaulinėje Venecijos bienalėje (Dariaus Mikšio projekte „Už baltos užuolaidos“).

R. Dailidė sukūrė ne vieną įsimintiną fotografijų ciklą: „Laikas eina per miestą“, „Užgavėnės Kurtuvėnuose–Veidai ir kaukės“, „Prarasti laiko labirintai“, „Lietuvos atgimimo kronika“, „Kolegos“, „Gyvenimas džiaze“, „Langas į Kubą“, diskusiją provokuojanti paroda „Kiek kainuoja pinigai?“ ir kt. Jo kūryba pristatyta Lietuvos fotografijos almanachuose, metraščiuose, albumuose bei autoriniame albume „Laiko labirintuose“.

Portretai, kelionės, kasdienio gyvenimo ar renginių akimirkos, etnografiniai motyvai, reportažai pasakoja ne tik apie pasaulį, bet ir apie patį autorių.

Dar važinėdamas į gastroles R. Dailidė nesiskyrė su fotoaparatu. Nepaprasto grožio Suzdalė, vienuolynai ir cerkvės, meno šedevrai, keistos kelionės per dykumą – rūpėjo viską užfiksuoti, aprašyti. Daugelio fotografijų istorijas gali labai gyvai papasakoti. „Gal vienoje srityje apsistojęs, daugiau pasiekęs būčiau, bet man patiko viskas gyvenime, ir ką bedaryčiau, turėjau pasiekti lygį“, –  svarsto šiaulietis. Bet jam rūpėjo dalytis savo įspūdžiais, giliomis žiniomis. Lietuvos laikraščiams ir žurnalams R. Dailidė yra parašęs straipsnių apie Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino draugystę, Mstislavą Rostropovičių ir kitus iškilius menininkus. „Nemune“ išspausdinta jo parašyta Giedriaus Kuprevičiaus koncerto recenzija.

Pats fotografas save apibūdina kaip spontanišką, išlauktas akimirkas fiksuojantį kūrėją. Atidus stebėtojas pateikia „lemiamų momentų“, kurie savitai atskleidžia įvykius ir žmones: ar tai būtų purvinus savo batus plaunančių studenčių rankos ir grakščios jų blauzdos, ar aplink Lenino paminklą purve įrėžtos dviratininkų vėžės, ar džiazo muzikantas, „pagautas“ šuolyje, kai vos rankų pirštais prisiliečia žemės.

„Aš, priešingai nei Algimantas Aleksandravičius, nerežisuoju fotografijos, – teigia fotomenininkas. – Mano kūrybinis metodas yra pamatyti ir užfiksuoti akimirką, kas yra nuostabiausias dalykas. Man rūpi žmogaus likimas, natūrali jo būsena, tačiau svarbios metaforos, paslėptos mintys. Jei vaizdas tiesmukai fotografuojamas reportažo metodu, toje realybėje nieko nelieka.“

Daugelyje nuotraukų jis įamžino kolegų muzikantų, pavyzdžiui, Petro Vyšniausko gyvenimą. Ypač išgarsėjo ciklu „Gyvenimas džiaze”. Fotografuojant Birštono džiazo festivalius rūpėjo išlaikyti būseną, jausmą, apimantį klausant džiazo. Čia nesvarbūs konkretūs muzikantai ir susirinkusieji, jį domina muzikantų pasiruošimas, yra atvaizdų iš užkulisių, kuriuose jauti susimąstymą, įtampą. „Aš darau procesą, pasiduodu improvizacijai“, – sako menininkas.

Pasak R. Dailidės, fotografijos priedermė – atspindėti laiką ir jis dėkingas likimui, kad pavykdavo pagauti svarbius atsitiktinumus. Vienas iš tokių – paroda „Langas į Kubą“  Maskvos „Draugystės“ namuose. Po susitikimo su namų šeimininke Valentina Tereškova sekė įspūdinga 40 kultūros ir mokslo žmonių delegacijos kelionė į Kubą. Ten R. Dailidė pristatė tris fotografijų parodas: Lietuvos fotomenininkų, savo fotografijų apie Lietuvą ir apie Kubą. Likimo pirštas – atsidurti laiku tinkamoje vietoje pasitarnavo ne sykį.

Turėjo laimę sutikti, pažinti daug žymių asmenybių. Pradedant Gerardu Bagdonavičiumi, kuris laisvės pojūtį išugdė ir turbūt netiesioginę įtaką turėjo pasirenkant fotografiją „Man pasitaikydavo taip. Darbas laboratorijoje draskė krūtinę, nes troškau dalyvauti, kartais bėgdavau iš darbo, kad nufotografuočiau tokius įvykius, kaip, pavyzdžiui, M. Rostropovičiaus paskutinis koncertas Šiaulių pedagoginiame institute. Išvarė jį iš šalies, atėmė pilietybę, o jis paskui grįžo ant Tarybų Sąjungos griuvėsių, Raudonojoje aikštėje dirigavo.“

Vilniuje šoka išskirtinio likimo, nepaprasto talento balerina Maja Pliseckaja. Būtina nufotografuoti.

Gal tikrai gyvenimą valdo atsitiktinumai. Į užsienį tokių kaip R. Dailidė neiškleisdavo, tėvas buvo tremtinys. Tačiau kaip žurnalistas ir kaip menininkas keliavo. Tai jau minėti apsilankymai Kuboje, bendradarbiaudamas žurnale „Kelionių magija“ buvo pasiųstas į Paryžių Eifelio bokšto fotografuoti. Fotografavo naktį, pagavo tokį vaizdą, kai bokštas laivą primena ir sukūrė reportažą „Laiko burė virš Eifelio“. Apsilankymus Paryžiuje primena ir autografai ant grafiko Žibunto Mikšio portretų, kuriuos parvežė Vytautas Bikulčius, akimirkos su ambasadoriumi Ričardu Bačkiu, Per Lašezo kapinių nuotraukos ir sukurti tekstai, kuriuose tarsi iš nebūties prisikelia ten palaidotos įžymybės. Kelionių po Prancūziją įspūdžiai atskleisti parodoje, kuri surengta Šiaulių universiteto Prancūzų kultūros centre.

Fotografuojant teko patirti įvairiausių kuriozų. Štai nuvyksta į savo dievuko Džiani Morandi koncertą Rygoje. Prieš koncertą pasikalba su solistu, gauna leidimą fotografuoti. Bet kai prasidėjus koncertui ėmė bėgioti su fotoaparatu, milicininkai jį suėmė, nusivežė į poskyrį, kol ištardė, koncertas baigėsi. Grįžo naktį piktas į Šiaulius. Bet negi nepamatysi tuomet tokio populiaraus Džiano Morandžio? Kitą dieną – vėl į traukinį ir į Rygą.

Šiaulių aerodrome skrido sraigtasparniu MI 8. Reikėjo reklaminę nuotrauką padaryti. „Vakaras gražus, aukštis nedidelis, iškišęs galvą grožiuosi. Paprašiau į kitą pusę suktelėti, staiga pradėjome kristi. Lūžo uodega, bakas sulindo į vidų. Galėjo durelės mane pusiau perkirsti, – ne daug kam žinomą nuotykį pasakoja pašnekovas. – Grįžęs namo sakau žmonai: „Aš gyvas.“ Ji skaito laikraštį ir nesupranta, kas nutiko. Neblogai išgyventi savo mirtį.“

Džentelmenas – ar tai kaukė?
Teko ne sykį girdėti pavadinant R. Dailidę džentelmenu. Nors truputėlį pabendravus nesunku įsitikinti. Tai prigimtinis bruožas ar išsiugdytas? Gal šiaulietiškos „masonų ložės“ poveikis? „Visa ko sintezė, – nuskamba atsakymas. – Man patinka tokie žmonės, kurie siekia, kad kitam būtų gerai. Kūrėjas atiduoda save. Ką bedaryčiau – dainuoju, rašau ar  fotografuoju kitiems, kad pasaulį parodyčiau, siekiau vaizduojamus dalykus ar žmones atskleisti.  

„Vis dėlto kaukė svarbi tiek kūryboje, tiek gyvenime. Juk žmogus  gyvena su kauke, ypač viešumoje. Gal ir neįdomu, jei  visą laiką būtum vientisas“, – svarsto menininkas.

R. Dailidė sukūrė puikų fotografijų ciklą apie Kurtuvėnų Užgavėnes. Jis ir Niujorke eksponuotas. „Į parodą „Veidai ir kaukės...“ – suėjo tiek pažįstamų, kiek Šiauliuose nesutinku. Ir iš džiazo muzikantų, ir kitų. Toks vyriškis prisipažino esąs vienas iš personažų – po kauke.“ Va, taip susižaidė apmąstymai, kada mes tikresni, su kuria kauke.

Idėjos Šiauliams
Kažkada, kai pietinio dar nebuvo, aprašydamas Žaliūkių malūną, R. Dailidė pafantazavo, kad reikėtų atkurti malūnininko sodybą, kur vyktų gyvenimas, šviežia duona kepama, o turistai, svečiai ir miestiečiai arkliais kinkyta bričkele atvažiuoja. Beveik išsipildė. Sodyba gyvuoja, šventės, edukacijos vyksta.

Pašnekovui skaudu, kad miestas neišnaudojo galimybių Ch. Frenkelio fabrike įkurti amatų centrus, viešbučius. Tokie pastatai, įspūdingos gatvelės pasmerktos pražūčiai, virsta griuvėsiais. Juk ir vila šalia, ir ežeras. Ir tiesus kelias į Kryžių kalną. Kokios pramogos pražiopsotos. Galėjo plaukti laivai, rikšos iki pat Kryžių kalno keleivius vežioti ir pan.

Arba paprastesnis dalykas. Rūdės upeliukas po betonu paslėptas. „Prisimenu, kaip mažas žiemą per ledą žiūrėdavau: žolės juda, gyvybė čiurlena, – kalba šiaulietis. – Kodėl pėsčiųjų take negalėtume jį stiklu apgaubti? Tegu žiūri vaikai ant pilvų sukritę, žuvytes stebi.“

Trūksta dėmesio nepaprastų asmenybių atminimui, teigia R. Dailidė. J. Basanavičiaus g. ir Aušros al. kampe gyveno garsus pianistas prof.  Ignas Prielgauskas. Jis, kaip ir G. Bagdonavičius, kviesdavosi į namus gabius mokinius, augino jų svajones. Namą papuošė dirbtiniu granitu ar marmuru, o memorialinę  lentą nuplėšė. Nereikia kultūrinės atminties.

Ir Gerardo Bagdonavičiaus namas be gyvybės. Tokia asmenybė, tiek darbų padaryta, nepamirštamas pedagogas, didis žmogus. Pašnekovo nuomone, pavyzdys galėtų būti M. K. Čiurlionio namai Vilniuje, kur vyksta renginiai, reprezentuojantys Lietuvą.  

Labiausiai šiauliečiui apmaudu dėl iškirstų medžių. Mieste neliko pavėsio. „Ar būtina sunaikinti, jei kreivas? Medis – kaip žmogus – vieno nosis didelė, kitas šlubas, o kiekvienas savaip gražus, svarbu jo potencialą įžvelgti, – emocingai pratrūksta. – Gal godumas užvaldo, juk mediena kažkur išeina… Kai kas ne gyventi ruošiasi, tik išbūti. Sunku darosi Šiauliuose.“ Bet išvažiuoti R. Dailidei būtų baisiausia bausmė, nes čia subrendo kaip asmenybė, čia tiek metų kurta.

„Aš beveik visada nepatenkintas savo darbu. Man gyvenimą norėjosi pažinti iš visų pusių, bet... nesijaučiu išsipildęs. Per daug užsibrėžiau. Dar nevaldau to, ką esu parašęs, sukūręs. Dirbau visą gyvenimą medicinos srityje, trūko laiko archyvą sutvarkyti, ieškau dabar kokio negatyvo dvi savaites. Reikia ir savo dvasioje padaryti reviziją, – apmąsto savo rūpesčius šiaulietis. – Mačiau skrenda gervės – kokia graži misija. Skrisdamos nukrenta žemėn. Ir mūsų gyvenimas trumpas. Ko mums reikia, kad būtume morališkai sveiki, vieningi, kiekvienas pasišventęs savo misijai?“

Ričardas Dailidė: „Man įdomu gyvenimą pažinti iš įvairių pusių.“
Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Su Fotografjos muziejaus vedėja Vilija Ulinskyte-Balziene. 2017-11-09.
Romualdo STRUOGOS nuotr.

R. Dailidės retrospektyvinė paroda Fotografjos muziejuje 2017-11-09. R. Dailidę sveikino bičiuliai smuikininkas Gediminas Dalinkevičius ir pianistas Povilas Jaraminas.

Keliautojo Pauliaus Normanto paroda Šiaulių dailės galerijoje. 2007-06-06.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.