Lietuvių kalba nesulaukia pripažinimo skaitmeniniame pasaulyje. Tarp kalbininkų ir likusios visuomenės jaučiama priešprieša. Emigrantų vaikai nebenori mokytis lietuvių kalbos. Šios problemos šiandien itin aktualios mūsų šaliai. Ekspertai perspėja, kad būtina kuo skubiau imtis pokyčių.

Kalba mažiau saugoma
Paprastai lietuviai savo gimtąją šalį palieka dėl geresnių karjeros galimybių, ekonominės naudos, geresnio gyvenimo sieko. Tik turbūt retas iš jų susimąsto, o kas jiems išvykus nutiks gimtajai kalbai, ar jų vaikai apskritai dar mokės lietuvių kalbą.

Profesorė Meilutė Ramonienė vykusiame virtualiame forume „Lietuvių kalba globaliame pasaulyje“ atkreipė dėmesį, kad pirmosios kartos emigrantai dažniausiai lietuvių kalbos nepraranda. Antroji karta, jeigu namuose buvo kalbama lietuviškai, paprastai dar susikalba paveldėta kalba, bet jiems daug lengviau bendrauti aplinkos kalba. Trečioji karta dažniausiai geriausiai moka aplinkos kalbą ir gana retai išmoksta paveldėtą kalbą.

Džiugina bent tai, kad apklausus emigrantus ir jau kitoje šalyje gimusius jų vaikus, paaiškėjo, jog didžiajai daliai visų kartų emigrantams svarbu mokėti lietuvių kalbą. Tačiau paklausus, ar galima lietuviu laikyti žmogų, kuris nemoka lietuvių kalbos, didelė dalis, ypač antrosios ir trečiosios kartos emigrantų teigė, kad ne tik kalba yra tautiškumo ženklas.

Ir iš tiesų lietuvišką tapatybę emigracijoje įžvelgti visai nesunku. Profesorės teigimu, pavyzdžiui, Argentinoje, kur daugiausiai gyvena pirmosios, prieškarinės bangos emigrantų, o daugelis lietuvių kalbos jau nebemoka, išliko lietuvišką tapatybę liudijančių ženklų. Ten šalia bananų medžio galima išvysti pasodintą lietuvišką ąžuolą ar pastatytą koplytstulpį. Jų lietuviškos organizacijos pavadintos lietuviškais vardais, o emigrantų namuose lietuviški simboliai būna pastatyti greta brangiausių relikvijų, anūkų nuotraukų ir panašiai.

„Pasauliniai tyrimai rodo, kad pasitenkinimas gyvenimu yra glaudžiai susijęs su kalba. Galbūt iš tiesų galėtumėme kelti klausimą, kiek valstybė pajėgi, nori ar nenori rūpintis lietuvių kalba išeivijoje ir kiek mes galime suteikti pagalbos, informacijos, mokslinių duomenų tiems, kurie susiduria su sunkumais ir nori išlaikyti lietuvių kalbą“, – susimąstyti ragino M. Ramonienė.

Taip pat jos, nuomone, pats laikas kelti klausimą dėl lietuvių kalbos testavimo ir sertifikavimo sistemos sukūrimo tiems, kurie lietuvių kalbos mokosi užsienyje ir norėtų išsilaikyti lietuvių kalbos testą bei gauti valstybės pripažintą pažymėjimą.

„Ta sistema jau turėjo seniai būti sukurta, bet deja, iki šiol jos dar nėra“, – apgailestavo profesorė.

Reikalinga valstybės parama
Su problemomis dėl kalbos susiduria ne tik emigrantai, jų kyla ir mūsų šalies viduje.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio Antanaičio teigimu, nors Lietuvoje yra sukurta labai gera valstybinės kalbos funkcionavimo sistema, ji yra ganėtinai sustabarėjusi. Pavyzdžiui, konstitucinis Valstybinės kalbos įstatymas priimtas 1995 m. ir tai reiškia, kad jis gerokai senstelėjęs.

Kalbos inspekcijos veikla ir santykiai su kalbos tvarkytojais savivaldybėse taip pat jau neatitinka šiandienos laikmečio reikalavimų. Jeigu per pirmąjį dešimtmetį mes kalbėjome apie lietuvių, rusų kalbų santykius, tai dabar vis garsiau kalbama apie lietuvių ir kitų komercinių, didžiųjų kalbų santykius.

„Turime labai aiškiai suprasti – lietuvių kalba yra ne komercinė kalba, kadangi ji negali išsilaikyti pati iš savęs, ji turi turėti labai rimtą valstybės paramą. Šiandien vis dėlto, mano galva, dar ne visai taip suprantama, nes sakoma – kalba gyva, kalba vystosi, bet kalbos politika vis dėlto turi būti grindžiama, su tuo yra susijęs ir kalbos prestižo smukimas ir visuomenės nesusikalbėjimas, o tas vyksta ir dėl to, kad visuomenės kalbinis švietimas šiandien yra labai prastas. Kitaip tariant, neturime nei populiarių televizijos, nei populiarių radijo laidų, nei populiarių tinklalaidžių apie kalbą, aiškų, jų esama, bet to visiškai nepakanka“, – kalbėjo A. Antanaitis.

Teisinės bazės sustabarėjimas, užtrukusi santykių su komercinėmis kalbomis paieška ir kalbos nevartojimas, kalbos prestižo smukimas ir visuomenės nesusikalbėjimas, nepakankamas visuomenės švietimas, kalbos traukimasis iš mokslo sferos – tai problemos, kurias, anot pašnekovo, galima gana greitai išspręsti.

Kaip sakė komisijos pirmininkas, Seimas galėtų atnaujinti teisinę bazę, priimti Konstitucinį valstybinės kalbos įstatymą, parengti ir priimti lietuvių kalbos politikos gaires 2023–2030. Vyriausybė – įgyvendinti kalbos priežiūros ir tvarkybos reformą. Patvirtinti kalbos politikos gairių 2023–2030 priemonių planą su atitinkamu finansavimu.

„Minėjau apie kalbos priežiūros ir tvarkybos reformą, nes dabar kalbos tvarkytojai savivaldybėse dirba puse etato, yra pavaldūs administracijos direktoriui ir kitą pusę etato jie turi užsidirbti, kaip kas išmano, arba redaguoti raštus, arba vadovauti archyvui, arba tuokti, arba laidoti. Normalaus, logiško darbo čia nėra. Tad mano galva, būtinas savivaldybių kalbos tvarkytojų veiklos modernizavimas ir galimybės kokybiškai atlikti kalbos priežiūros ir tvarkybos darbą savivaldybėse“, – akcentavo A. Antanaitis.

Būtini skubūs pokyčiai
Kitas svarbus dalykas – kalba informacinių technologijų terpėje. Pernai Seimas priėmė kalbos politikos gaires informacinių technologijų terpėje ir, specialisto nuomone, tai labai svarbus žingsnis, nes valstybė taip deklaravo savo ryžtą pasakyti, kad lietuvių kalba yra visavertė informacinių technologijų kalba.

„Šis pasiryžimas labais svarbus, nes lietuvių kalba yra nekomercinė, tai savaime turime garantuoti valstybės paramą tam, kad visos technologinės paslaugos lietuvių kalba būtų pasiekiamos informacinėje terpėje. Tai gana brangus dalykas, bet būtinas. Jeigu anksčiau buvo sakoma, kad negali išlikti kalba, kuri neparašė knygos, tai dabar mes sakome – negali išlikti kalba, kuri visavertiškai nefunkcionuoja informacinėse technologijose“, – pabrėžė A. Antanaitis.

Nemažiau svarbi yra kalbos stebėsena. Kaip sakė pašnekovas, čia yra mūsų silpnoji vieta, kadangi skirtingai nuo mūsų brolių latvių, mes sociolingvistinės padėties, sociolingvistinių tyrimų logiškų ir išbaigtų neturime, koks yra Lietuvos kalbinis kraštovaizdis iki šiol nežinome, bet galime tai pakeisti, nes pasiūlymų, kaip tai padaryti yra.

Taip pat aktualu, kad ryšys tarp visuomenės grupių būtų kuo stipresnis. Dabar kartais priešpastatomi kalbininkai ir likusi visuomenės dalis, nors iš tiesų tai jau pasenęs požiūris. Visi turi bendrauti su visais ir šiuolaikinės technologijos tam turi pasitarnauti.

„Mums reikalingas komunikatorius, kuriame visos visuomenės grupės galėtų kalbėti apie kalbą, teikti pasiūlymus ir kalbėtis savo kalba. Mes turime suprasti, kad nėra priešstatos, yra kalbos atmainos, kurios taikiai turi sugyventi viena su kita – bendrinė kalba, tarmės, profesiniai žargonai, jaunimo kalba, hip hopo kalba, slemas virtualioje erdvėje galėtų puikiai sutapti ir nereikia kalbininkų laikyti kalbos priešais ar laisvės varžytojais“, – kalbėjo komisijos pirmininkas.
Apibendrinus, anot jo, kalbos tvarkybos ir priežiūros reforma, Konstitucinis valstybinės kalbos įstatymas, kalbos politikos gairių informacinių technologijų terpėje realus įgyvendinimas, kalbos stebėsenos ir analizės sistemos bei virtualaus komunikatoriaus kūrimo pradžia – tai darbai, kuriuos realu padaryti jau šiais metais.