facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Velykos neatsitiktinai siejamos su gamtos permainomis. Kaip rugiai rudenį apmiršta, pavasarį nubunda, taip ir žmogui reikia save patį nubudinti, atsinaujinti. Žalumos dar nedaug, bet pirmieji žiedai jau skleidžiasi, pavasario džiaugsmas plūsta su grįžtančių paukščių klegesiu. Gamtos virsmas krikščioniškame pasaulyje siejamas su Kristaus prisikėlimu. Anksti rytą atėję į Prisikėlimo mišias išgyvename Kristaus nueitą kančių kelią ir džiaugsmingą prisikėlimą. Šv. Velykos padeda žmogui rasti jėgų ir valios atgimti džiaugsmui, atsinaujinti kitokiam pasaulio matymui, išsivaduoti iš kasdienybės rutinos, dvasinio apmirimo, ieškoti darnos su kosminiu ritmu. Atveriame save nuoširdžiam bendravimui ir gerumui. 

Apie gilias Velykų papročių prasmes „Šiaulių naujienoms“ papasakojo kraštotvarkininkas, etnokultūros ir gamtos paveldo puoselėtojas Darius Ramančionis.

Senovinės Velykos – lygiadienio šventė
,,Aukuro“ klubas puoselėja senovines baltų tradicijas, ir pavasarį, kai diena susilygina su naktimi, kviečia švęsti Jorę. Pasak D. Ramančionio, S. Daukantas yra aprašęs, kaip senovės lietuviai švęsdavo Jorę arba Patrimpą. Manoma, kad Velykos artimos Jorei, nes tai buvo pavasario lygiadienio šventimas. Žodis „Velykos“ dažniausiai kildinamas iš slaviško „Vielykij dienj“ (Didžioji diena). Tačiau artimesnė mintis, kad Velykos susijusios su vėlėmis, kaip ir rudeninės Vėlinės.

Rudenį vėlės užmiega, išskrenda su paukščiais į dausas, į šiltuosius kraštus. O pavasaris yra laikas, kai vėlės sugrįžta iš dausų, iš mirusiųjų pasaulio, kaip anksčiau žmonės įsivaizdavo. Paukščiai ant savo sparnelių parneša gyvybę į medžius, į gamtą, pabudina visą gyvastį. Ne veltui iki šiol išlikęs prietaras, kad gandras vaikus parneša. Tikėta, kad tos vėlelės, kurias gandrai parneša, ir įsikūnija į vaikelius. Dėl to žmonės pagarbiai pasitikdavo gandrus, tas gyvastį grąžinančias vėles.

Dažnai manome, kad tauta esame tik mes, žmonės.

Anot prieškario mąstytojo Domo Šidlausko-Visuomio, tauta yra visa, kas gyva šitoje žemėje – medžiai ir žmonės, gyvūnėliai ir paukščiai – visa gyvastis sudarome bendrą vėlyną. Tos vėlės  keičiasi, persikūnija viena į kitą.

Velykos, kaip apskritai šventė, yra tam, kad mes visi patirtume šventumą, ypatingą būseną,  suvoktume save, savo buvimo prasmę pasaulyje.

Pavasario stebuklai, paslaptys, žaismė
„Rasos šventėje ieškome paslaptingo paparčio žiedo, vargu ar kam pavyko rasti, mokslininkai teigia, kad nėra. Man už lango auga lazdynas, dažnai stebiu, grožiuosi. Laimingas, kas pavasarį pamatys mažą stebuklą – lazdyno žiedelį. Nuskynęs rausvą žiedelį, jį saugok: jei sugalvosi norą, išsipildys. Jei įsidėsi į piniginę tarp žvangančiųjų, daugės pinigų, praturtėsi, – poetiškai samprotauja gamtos paveldo puoselėtojas. – Pavasarį pirmiausia kviečiu ieškoti lazdyno žiedelio: žavus rausvas, pūkuotas stebuklas, nedidelė pavasario ugnelė.“

Velykas paprastai siejame su kiaušinių marginimu. Kiaušinis – gyvybės simbolis. Pasak seno padavimo, kadaise erdvėje, tuštumoje, skraidė antis ir iš jos iškrito kiaušinis, iš kurio atsirado dangus ir žemė, išsirito visas pasaulis.

D. Ramančionio teigimu, pasąmonėje mums tie vaizdiniai turbūt užsilikę ir prasiveržia marginant kiaušinius vašku arba raižant, skutinėjant. Atsiranda įvairių kosminių ženklų, sunkiai paaiškinamų: žvaigždės, saulutės, žalčiukai; vieni ornamentai į meteoritus panašūs, kiti primena paukščio pėdeles. Margučių raštai ir spalvos turėjo magišką reikšmę. Saulutės ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždutės – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukai – pavasarį pabus gyvybė. Raudona spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų. Taip suvokiama vienovė su gamta, su pasauliu.

Kiaušinis – svarbiausias simbolis ir Velykų žaidimuose. Visi žino apie kiaušinio ridenimą. Kurtuvėnuose atgaivinta tradicija riedynę-lovelį statyti ant kirvio penties. Kirvis yra Perkūno įrankis. Perkūnas, svarbus gyvybės nešėjas, šventina vandenį, sujudina žemę. Ridendami margučius nuo kirvio pentino budiname žemę, jos gyvastį. Taigi žaidimuose slypi labai rimtų dalykų.

Daugumoje Lietuvos kraštų vaikus aplanko Velykė, kuri vaikams nepasirodo, bet paslapčia atneša dovanų. Pasakojama, kad deivė Velykė, graži moteris, atvažiuodavo Velykų naktį vaškiniu vežimu, kurį traukė vaškiniai arkliukai arba pūkuoti kiškučiai. Važiuoja iš rytų į vakarus, turi skubėti, kad saulė vaško neištirpdytų. Atneša vaikams kiaušinėlių ir iš tešlos nulipdytų  kiškučių, arkliukų, antelių. Tai – senieji Velykų simboliai, Velykės palydovai.

Kurtuvėniškių vaikus Velykė, pasipuošusi tautiniu kostiumu, pasitinka prie bažnyčios per Atvelykį, kai švenčiamos vaikų Velykėlės. Tai linksmas bendruomenės suėjimas, vaikai bėgioja ieškodami paslėptų margučių, dalyvauja žaidimuose.

Iki šiol pats svarbiausias Velykų valgis – kiaušinis. Margučius ir bažnyčioje pašventina.

Seniau žmonės nebuvo visko pertekę, tai dabar nepriprašysi vaiko virtą kiaušinį suvalgyti. Kai maisto nebuvo lig soties, tėvai kaupdavo šventėms kiaušinius iš anksto, kad pamalonintų vaikus. Išmargintus slėpdavo juos sode, vaikai radę valgydavo kaip nepaprastą, šventą, ilgai lauktą skanėstą.

Iš ryto svarbu susidaužti margučiais su artimu ir bent vieną suvalgyti. D. Ramančionis pabrėžė, kad margučių per Velykas negalima daužti nei su šaukštu, nei į stalą – tik kiaušiniu į kiaušinį. Tikima, kad stebuklingas kiaušinis suteiks sveikatos, sustiprins tarpusavio ryšius. Kai kuriose šeimose per pusryčius vienas kiaušinis dalijamas visiems prie stalo susėdusiems. Sakoma, pirmiausia pagalbos sulauksi iš to, su kuo per Velykas margučiu pasidalijai.

Kad Velykos galėjo būti lygiadienio šventė, patvirtina tradicinis žaidimas „Diena-naktis“.

Vaikų būreliai, vieni diena, kiti naktis, poromis dauždavo margučius, kas ką įveiks.

Ugnis, vanduo ir kiaušinis – kūrinijos vienovė
Tiek lietuviams, tiek latviams būdinga suptis per Velykas, dainuojant sūpuoklines dainas. Siūbavimas –  irgi lygiadienio simbolis, su juo siejama praktinė išmintis: kuo aukščiau išsisupsi, tuo linai aukštesni, merginos turtingesnės – drobių daugiau priaus, greičiau ištekės. Kitas įdomus žaidimas – mesti margutį per sūpynes. Jei pagausi ir nesutraiškysi – metai bus laimingi.

Plačiai žinomi Dzūkijos lalauninkai, kurie antrąją Velykų dieną lankė kaimynus ir gimines, giedodavo, prašydavo kiaušinių, pinigėlio. Tačiau panaši lalauninkų oracija užrašyta ir Kelmės krašte: „Aš mažas vaikelis, pupų pėdelis. / Įšokau į rūtų darželį, / paskyniau rūtų šakelę. / Kur Viešpats jojo, linksmai giedojo, / Velykų rytą Lelija pražydo. / Ne dėl manęs vieno – dėl viso svieto. / Kiaušinio trynį, pyragą kvietinį. / Mergikes kuprotas, vaikiukai barzdoti. /Antai gužutis tupi, su plunksna raša, kiaušinių praša. /Aleliūja nemelūju, dešimt kiaušinių – diekūju.“

Oracijoje ryškus senosios pasaulėžiūros ženklas – jojantis dievas. Latvijoje panašiai švenčiama  Lielas diena. Tikima, kad Dievas atjoja nuo kalno, atneša gyvybę. Tai yra archajiniai, visoms Europos kultūroms bendri dalykai.

Kai žmogus gyvena darnoje su svarbiausiomis stichijomis – žeme, oru, ugnimi, vandeniu, jis gyvena natūraliu gamtos ritmu. Pagarba gamtos pabudimui atsispindi ir namų puošime. Dariaus močiutė prieš Velykas berželio šakelių pamerkdavo, kabindavo iš šiaudų suvertus sodus, vaikai iš tuščių kiaušinio lukštų paukštelius darydavo.

Žinome, kad nuo seno labai gerbiama ugnis. Velykų išvakarėse bažnyčioje taip pat įkuriama šventa ugnelė, žmonės ją pagarbiai namo parsineša, namų židinį atnaujina.

Velykos – tai ryšio giminėje atnaujinimas, sutvirtinimas. Buvo įprasta aplankyti močiutes, senelius, palinkėti, kad sveiki sulauktų kitų Velykų. Ir protėvius pagerbdavo, per Velykas lankė kapus, margučių nunešdavo, į žemę užkasdavo juodai dažytą kiaušinį. Tai auka žemei, kad gyvastis kasmet sugrįžtų. Taigi šventė yra anapusinio ir šio pasaulio ryšys, visos kūrinijos vienovė.

Dar gajus paprotys Velykų rytą prieš patekant saulei praustis upelyje, kad būtum sveikas. Upelis turi tekėti iš rytų, iš saulės pusės. Pasak D. Ramančionio, šiauliečiams tai būtų Šventupis. Jis teka nuo Gegužių pro Lieporius ir suteka į Bubių tvenkinį. Nors upeliukas seniai grioviu paverstas, ne šiaip sau šventu vadintas. Kai mus slegiantys rūpesčiai kaip nereikalingos šiukšlės užteršia, neleidžia vidiniams jutimams nubusti, vanduo padeda apsivalyti iš vidaus, atsinaujinti, kad pajėgtume nustebti, pajusti pasaulio žaismę.

„Daug kas iš senųjų tradicijų į bažnytines apeigas perėjo, visa persipynė. Mūsų pasaulyje gražus sugyvenimas senųjų papročių ir krikščioniškų, – apibendrina D. Ramančionis. – Tai yra mūsų dvasinis paveldas, mūsų savastis.“

Archajinė išmintis mums sako: kad sustotume, pajustume pasaulio ritmą, pastebėtume gamtos kaitą, reikia šventės. Taigi Velykos yra būdas atgauti darną su pasauliu, su aplinka, atverti širdis gerumui ir grožiui.

2021 04 02 1

D. Ramančionis: „Gražus sugyvenimas senųjų papročių ir krikščioniškų yra mūsų savastis.“
Dariaus RAMANČIONIO archyvo nuotr.

2021 04 02 27

Margučiuose mūsų svajonės  ir pasaulio darnos suvokimas.
LTD Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.

2021 04 02 16

Lazdyno žiedelis – pavasario stebuklas.
Dariaus RAMANČIONIO archyvo nuotr.

2021 04 02 6

Margučius ridename nuo kirvio penties, kuria Perkūnas pažadina žemę.
Dariaus RAMANČIONIO archyvo nuotr.

2021 04 02 10

Iš mūsų pasąmonės prasiveržia kosminiai margučių raštai.
Dariaus RAMANČIONIO archyvo nuotr.

2021 04 02 28

LTD Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.

Į viršų