Šiuo metu vis garsiau kalbama, kad ateityje mūsų valstybės ryšys su lietuvių kilmės vaikais ir jaunimu, šiuo metu augančiu užsienyje, – gali silpnėti. Tai patvirtina ir užsienio lituanistinėse mokyklose dirbantys asmenys. Ar naujoji Vyriausybė pasiruošusi dėl to ko nors imtis?

Mokyklų skaičius – kintantis
„Lietuvos vaikai yra visi Lietuvos vaikai, net jeigu jie negimė Lietuvoje, bet laiko save lietuviais, nes tai – jų senelių, tėvelių gimtinė ir Lietuvoje yra jų šaknys. Investicija į mūsų žmones, išskirtinis dėmesys į švietimą, tai svarbiausia Lietuvai tiek dabar, tiek bus ir ateityje“, – vykusiame nuotoliniame renginyje „Lituanistinio neformalaus švietimo užsienyje analizės pristatymas“ kalbėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke.

Taip pat ji kėlė klausimą, ką mes esame pasiruošę padaryti, kad lietuviai, gyvenantys užsienyje, lietuvių kilmės žmonės nenutautėtų, kad mūsų vaikai mokytųsi lietuvių kalbos ir tradicijų, kad lietuviai neprarastų saitų su Lietuva ir būtų pilietiški.

Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo komisijos pirmininkė, Lietuvos švietimo tarybos narė, Londono formalaus darželio ir neformalios lituanistinės mokyklos „Obelėlė“ direktorė Alvija Černiauskaitė apgailestavo, kad iš tiesų realybėje mažai, kas žino, kas yra ta lituanistinė mokykla, kiek milžiniškų steigėjų, mokytojų, tėvų ir mokinių pastangų reikia norint įvairiose pasaulio šalyse pradėti vykdyti neformalųjį lituanistinį švietimą.

Kaip ji sakė, Švietimo ir mokslo institucijų registro duomenimis, šiuo metu yra daugiau kaip 200 neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklų, išsibarsčiusių per 6 žemynus, kurias lanko daugiau kaip 8 tūkst. mokinių ir jose dirba bei savanoriauja daugiau kaip 1 tūkstantis mokytojų. Pagal registro duomenis, vidutinė neformaliojo lituanistinio ugdymo mokykla turi 40 vaikų ir 5 mokytojus. Gausiausios – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje.

Pagal mokyklų skaičių šiuo metu daugiau kaip 60 proc. pasaulinio neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklų priklauso Europai, 21 proc. – Šiaurės Amerikai, 10 proc. – Azijai. Europai atitenka ir daugiau kaip 50 proc. mokyklas lankančių vaikų, o Šiaurės Amerikai – 39 proc. Pagal mokytojų skaičių vėl pirmauja Europa ir Šiaurės Amerika, kuriose bendrai dirba ir savanoriauja 85 proc. viso pasaulio neformaliojo lituanistinio ugdymo mokytojų.

Siūlo naują finansavimo modelį
A. Černiauskaitė akcentavo, kad bene pagrindinė problema, su kuria susiduria dauguma lituanistinio švietimo įstaigų, – lėšų trūkumas.

Atlikus analizę, paaiškėjo, kad šiuo metu visos neformaliojo ir formaliojo ugdymo lituanistinės mokyklos gali teikti paraiškas projektiniam finansavimui, tačiau projektinis finansavimas gali būti naudojamas tik griežtai projektinėms veikloms: renginiams, stovykloms, seminarams, vadovėliams, metodinei medžiagai, tautiniams drabužiams ir atributikai, tačiau kaip išgyventi mokyklai, kuri įvykdžiusi puikius projektus, negali tęsti veiklos, nes neturi iš ko apmokėti patalpų nuomos ar draudimo, neišgali sumokėti pedagogams.

„Projektinis finansavimas kaip mokyklos skatinimo ir metodinės pagalbos įrankis yra puiki priemonė, tačiau einamiesiems darbams vykdyti tvaraus planavimo nėra. Mes siūlome finansavimo modelį, kuris įgalintų mokyklas naudoti lėšas pagal poreikį, augti pagal statusą ir pagaliau įgauti kokybės ženklą, kas galėtų dar labiau pritraukti tėvus ir vaikų, lankančių lituanistines mokyklas, daugėtų“, – pasakojo A. Černiauskaitė.

Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo komisijos narė, Vašingtono Kristijono Donelaičio neformalios lituanistinės mokyklos direktorė Jūratė Bujanauskas antrino, kad identifikavus įvairius lituanistinio švietimo įstaigų iššūkius, darbo grupė siūlo krepšelio finansavimo modelį, kuris įgalintų įstaigas panaudoti gautas lėšas pagal jų pačių poreikius, pavyzdžiui, nuomai, mokytojų atlyginimams, draudimui sumokėti.

Analizuojant situaciją, remtasi Lietuvos neformaliojo ugdymo krepšelio modeliu, kur šiuo metu vienam vaikui, lankančiam užklasinės veiklos būrelį, per mėnesį skiriama 15 eurų.

Atsižvelgus į tai, kad į neformaliojo lituanistinio švietimo įstaigos yra labai skirtingos, su skirtingais poreikiais, pasiūlyta jas skirstyti į tris grupes ir finansavimą skirti pagal atitinkamus kriterijus, Pavyzdžiui, lituanistiniam centrui galėtų būti skiriamas projektinis finansavimas, lituanistinei mokyklai – standartinis lituanistinio ugdymo krepšelis, sustiprinto lituanistinio ugdymo mokyklai – lituanistinio ugdymo krepšelis.

„Ši lituanistinio ugdymo įstaigų diferenciacija ir krepšelio finansavimo modelis suteiktų galimybę įstaigoms pačioms nuspręsti, kokį įstaigos ir finansavimo modelį joms rinktis pagal kiekvienos įstaigos poreikius ir galimybes“, – pabrėžė J. Bujanauskas.

Neišvengia įvairių sunkumų
Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo komisijos narė, Airijos Kavano miesto neformalios lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ direktorė Donata Simonaitienė atkreipė dėmesį, kad švietimo įstaigoms nesvetimos ir kitos problemos. 2020 m. kovo 25 d. aktu buvo nepritarta įstatymo pataisai dėl lituanistinio švietimo finansavimo, argumentuojant, kad nėra patikimų duomenų apie lituanistinėse mokyklose besimokančių mokinių skaičių. Įdomiausia tai, kad mokinių apskaita ir įtraukimas į bendrąjį Lietuvos mokinių registrą šį kliuvinį ne tik eliminuotų, bet kartu būtų matyti tikslesnis lituanistinio neformaliojo ugdymo mokyklų situacijos pasaulyje vaizdas, tiksliai žinotumėme, kiek ir kokio amžiaus vaikų minėtas mokyklas lanko.

Dar viena problema yra ta, kad šiuo metu lituanistinių mokyklų mokytojai nėra įregistruoti pedagogų registre Lietuvoje. Tai sukelia daug įvairių nepatogumų, pavyzdžiui, iš užsienio neįmanoma  prisijungti prie įvairių pedagogams skirtų nuotolinių paskaitų. Pedagogų registras ne tik išspręstu šią problemą, bet ir atsirastų tiksli apskaita, kada mokytojas pradėjo dirbti lituanistinėje mokykloje ir kada joje darbą baigė.

„Siekiant plėsti bei tobulinti lituanistinį švietimą užsienyje, būtina palengvinti mokytojo pasiruošimą ugdymo procesui bei aprūpinti jį visais įmanomais įrankiais, įgalinančiais mokytoją užtikrinti kokybišką, įdomų bei patrauklų mokymo turinį. Tad labai svarbu, kad lituanistinio ugdymo mokytojai galėtų naudotis visais skaitmeniniais ištekliais, visu skaitmeniniu turiniu, prieinamu mokytojams Lietuvoje“, – išskyrė D. Simonaitienė.

Taip pat, anot jos, būtina suprasti, kad lituanistinės mokyklos mokytojas yra žmogus, turintis nuolatinį darbą, o lituanistinė veikla dažniausiai yra įvykdoma jau po darbo valandų bei laisvu laiku, savaitgalio, laisvalaikio sąskaita. Tad mokytojo kvalifikacijos kėlimo galimybės turėtų būti kiek tik įmanoma prieinamesnės, pasiekiamesnės ir lankstesnės.

Svarbūs ne tik mokytojai, bet ir vaikai
Pašnekovė atkreipė dėmesį ir į tai, kad neįmanoma sukurti vienos stebuklingos mokymo programos, kuri tiktų visoms lituanistinėms mokykloms. Mokyklos yra labai skirtingos, turinčios skirtingus tikslus, skirtingas galimybes ir tik atsižvelgus į tam tikrus svarbius faktorius, būtų galima pasiekti maksimaliai pozityvių rezultatų. Faktoriai būtų tokie: vaiko amžius, nuo kada jis pradeda lankyti lituanistinę mokyklą ir lietuvių kalbos mokymo metodika – ar lietuvių kalbos mokysime kaip gimtosios, paveldėtosios, ar antrosios.

Jeigu vaikas pradėjo lankyti lituanistinę mokyklą nuo 2-4 metų, mokyklai puikiai tikrų rekomendacinė integruota lituanistinio švietimo programa, kurią, pakoregavus pagal įgyvendinimo poreikius bei įgyvendinamąsias kompetencijas, mokyklos galėtų naudoti kaip gaires. Programa sudaryta principu ir suskirstyta pagal valandų skaičių, jeigu vaikai turi gilesnes lietuvių kalbos žinias, juos galima mokyti pagal Lietuvos bendrojo ugdymo programą. Tad jeigu yra poreikis ir galimybės, kalbą galima mokyti kaip gimtąją.

Jeigu vaikas mokyklą pradeda lankyti 7-8 metų ir lietuvių kalbos žinios yra ribotos, jo poreikius patenkintų programa, skirta lietuvių kalbos mokymui kaip paveldėtai kalbai ir daugiau orientuotai į kalbos lygio bendruosius matmenis. Jeigu vaikas įsijungė į mokyklą būdamas 12 metų ir nekalba lietuviškai, jam jau reikalingas intensyvus kalbos mokymas, išlyginamoji klasė.

Turint programas jau galima kalbėti apie mokymo priemones ir atsižvelgiant į programose nurodomas įvertinimų gaires, organizuoti žinių patikrinimą. Žinių vertinimas taip pat turėtų būti dvejopas, dvikryptis, einantis lygiagrečiai vienas su kitu. Pirmasis – kalbos lygių B1, B2 nustatymo testai, kurie jau yra organizuojami, bet dar turi nemažai trūkumų bei neaiškumų. Testavimo sistemą būtina toliau kurti ir tobulinti. Išlaikę kalbos lygio testą  jaunuoliai, gautų oficialų pažymėjimą, kuris yra itin svarbus Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl užskaitomų kreditų ar Europoje, stojant į universitetus. Jeigu vaikas mokosi pagal rekomendacinę integruotą programą arba Lietuvos bendrojo ugdymo programą, mokykla turėtų turėti galimybę akredituotis ir išduoti mokiniui tam tikros klasės baigimo pažymėjimus.

„Svarbiausia yra tai, kad žinių vertinimas lituanistinėse mokyklose būtų vieningos sistemos dalis, atpažįstamas ir susietas su Lietuvos vertinimo sistema. Tuomet vaikui grįžtant į Lietuvą ir integruojantis į Lietuvos švietimo sistemą, būtų užtikrintas saugus, sklandus perėjimo procesas iš užsienio švietimo įstaigos į Lietuvos mokyklą“, – kalbėjo D. Simonaitienė.

LR švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius patikino, kad lietuviškos mokyklos yra itin reikšmingas užsienyje gyvenančių lietuvių saitas su Lietuva. Anot jo, ministerija kaip galėdama remia, palaiko lituanistines mokyklas, skiria finansinę paramą, organizuoja mokytojų kvalifikacijos tobulinimą.

„Šios Vyriausybės programos priemonių plane numatyta patobulinti lietuvių kalbos mokymo programą, sukurti metodinių priemonių, sudaryti palankesnes galimybes mokytojų kvalifikacijai kelti, taip pat planuojame naują sistemą lituanistiniam švietimui skatinti ir remti. Dėliojamės veiksmus, juos konkretizuojame, žengiame pirmuosius žingsnius, tad galima sakyti, kad darbai jau prasidėjo“, –  teigė R. Skaudžius.