Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, dvylikai kūrėjų už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui paskirtos Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Vienas iš jų – Šiaulių miesto garbės pilietis, „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos įkūrėjas, berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas Remigijus Adomaitis. Talentingo pedagogo išaugintas berniukų ir jaunuolių choras  – „Auksinio disko“, dviejų „Aukso paukštės“ nominacijų laureatas, pelnęs daugybę prizinių vietų tarptautiniuose chorų konkursuose, garsina mūsų miestą Lietuvoje ir pasaulyje. Choro vadovas – aktyvus Šiaulių miesto kultūros žmogus, įvairių festivalių ir švenčių vyr. dirigentas, dalyvauja tarptautinių chorų konkursų žiuri darbe, veda meistriškumo kursus, seminarus ir skaito pranešimus Lietuvoje bei užsienyje.

Kalbiname R. Adomaitį neįprastoje mokyklos tyloje, o iš jo žodžių ir šypsenos veržiasi prigimtinis optimizmas ir stiprus tikėjimas savo darbo prasme.

– Kas jauną muzikos pedagogą atvedė į Šiaulius? Kaip tapote berniukų choro vadovu?
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete besimokydamas šiek tiek dirbau, bendravau su chorais. „Gintarėlio“ choro vadovas J. Kubilius puikus žmogus buvo, nemažai patarimų iš jo gavau. Vaikystėje filmą „Berniukai“ žiūrėjau, susižavėjęs galvojau, kad pats tokiame chore dainuoti norėčiau. Klausą turėjau gerą, aukštas diskantas buvau. Dar mažiukas mokyklos chorui priklausiau, bet nepatiko su mergaitėmis dainuoti. Muzikos mokytoja, sesers mokslo draugė kviesdavo, ypač prieš šventes, tekdavo padėti.

1990 m. iš Klaipėdos atvažiavau į Šiaulius pakviestas garsaus dirigento, pedagogo R. Misiukevičiaus. Šiauliuose berniukų choras turi savitą istoriją. Tarpukary yra buvęs berniukų choras Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Moksleivių namuose 1965 m. įkurtas, 7 metus išgyveno ir išnyko. R. Misiukevičius surado mane, įkalbėjo. Turėjau iš jaunų dienų nuostatą į Šiaulius kojos nekelti, o kažkokia likimo ranka atvedė. Dabar esu šiaulietis, rūpi Šiauliai ir skauda už Šiaulius.

– Prasitarėte, kad skauda už Šiaulius. Kas būtent sukelia tokius jausmus?
– Ne vien su muzika gyvename. Žiniasklaidoje skaitai, kad trys miestai Lietuvoje belikę – Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Vilniečiai ypač į Šiaulius žiūri kaip į provinciją, nors begalė menininkų, kurie kėlė Vilnių ir Lietuvą, iš Šiaulių atvažiavo. Sostinė, be abejo, geresnes perspektyvas gali pasiūlyti, bet sumenkinti mus pagrindo nėra.   

Sakyčiau, Šiauliams, šiauliečiams trūksta optimizmo. Miestas nenyksta, o vystosi, gražėja. Gal ne viskas patinka, kiekvienas matome savaip, bet judesys į gerąją pusę. Džiaugiausi, kad kasinėjimai nuo apačios, nuo komunikacinių tinklų pradedamai, ne abejingai laukiant – gal nesprogs.

Norėtųsi, kad mieste atsirastų koncertams tinkama šiuolaikinė salė. Jei „Saulę“ sutvarkys, kaip įsivaizduoju, jei lėšos bus skiriamos akustikai, ne tik patalpoms, kurį laiką jos užtektų.

Ne vien mūsų mieste ši problema, Operos ir baleto teatras irgi be akustikos. Jei akustika nėra tinkama, nepajausi to, kas turi žavėti, jaudinti. Dainuojantys taip pat nepajus kūrinio atlikimo malonumo. Koncertų salėje „Saulė“ klausytojai koncertus girdėjo tik per įgarsinimo aparatūrą. Negali pajausti tokio malonumo kaip Katedroje. Naujoji Šv. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia pasižymi įdomia akustika: visose bažnyčios vietose skamba vienodai, bet dainuoti ten sunkiau.

JAV, Kinijoje, Vokietijoje ir dar daug kur kitur teko koncertuoti puikios akustikos salėse, kurias galima transformuoti kokiam nori koncertui – simfoniniam, kameriniam ar choro. Viena jų visai greta – Latvijoje, Ventspilyje, kita – Estijoje, Pärnu. Viliuosi, kad koncertų salės „Saulė“ geros akustikos įrengimui nebus pagailėta lėšų.

– Kokių sunkumų tenka patirti, ugdant chorą, kuris plačiai žinomas įspūdingais koncertais?
– Šiuolaikiniai vaikai visame pasaulyje auga gerokai greičiau. Galbūt dėl antibiotikų maiste, hormonų ir visokių papildų ankstėja balso mutacija. Skirtingo amžiaus vaikų ir patirtis, ir muzikos suvokimas skiriasi. Dažniausiai dainuojame mišriems chorams parašytą muziką, todėl dirbti tenka labai daug, kad vaikai pradėtų suprasti sudėtingą muzikos kalbą.
Berniukus sunkiau sudominti dainavimu, bet jeigu pavyksta uždegti, sudominti – rezultatas būna ypatingas. Kai degame patys, tai ir vaikai užsidega.

Einu iš proto, jei neišeina kas nors repeticijų metu, kartais ir natos gali „išskristi“. Vaikams juokinga pasidaro. Bet mato, kad man ne visvien. Supranta ir pasistengia. Kad kūrinys suskambėtų reikia labai daug darbo, jėgų ir energijos įdėti. Tiek repeticijų, tiek koncertų metu turiu matyti kiekvieno vaiko akis, kitaip norimo rezultato negaliu tikėtis. Mes turime emociją išjausti tam, kad ją pasiųstume klausytojui. Reikia dainuoti taip, kad klausytojui šiurpuliukai per kūną bėgiotų.

Keista, bet gero kolektyvo net ir ekstremaliomis sąlygomis koncertai skamba ypatingai. Kinijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose  esame dažnai dainavę 2-3 valandą nakties Lietuvos laiku. Laiko skirtumas didžiulis, tačiau susikaupimas, atsidavimas dainavimui būna toks, kad salės griaudi nuo aplodismentų.

Įprasta, kad po koncerto iš karto susiburiame: trumpas aptarimas, pasidžiaugiame arba pipirais pabarstome. Turi vaikai žinoti, kas gerai, kur tobulėti.

– Kodėl prireikė Šiauliams dainavimo mokyklos?
– Kad dainavimo mokykla reikalinga, pradėjau kalbėti jau po dvejų darbo metų. Pavyko įkurti tik devintaisiais. Daug kam tai atrodė utopija. Kažkoks berniukų choras, kurio dar nelabai kas žino, vaikai keičiasi kasmet, o tokia drąsi vizija...

Bet šis stebuklas įvyko. 1999 m., kai visur uždarinėjamos muzikos mokyklos, Šiauliuose atidaryta „Dagilėlio“ dainavimo mokykla.

1999 m. su choru buvome pakviesti į konkursą Italijoje. Iki mūsų 10 metų niekas ten nebuvo nuvažiavęs. I premija ir aukso medalis tarptautiniame chorų konkurse „Guido d‘Arezzo“ Arece  daugeliui sukėlė nuostabą. Didelis darbas atliktas, vaikai dainavo puikiai, bet aš žinojau, kad gali padainuoti dar geriau. Spalio mėnesį jau atidarėme mokyklą.

Kiekviena muzikos mokykla skirtinga. Mes dirbame susikūrę savo mokymo sistemą. Ne vien dainuoti mokomės, bet ir muzikos teorijos, groti instrumentu. Dirbame sistemingai, orientuodamiesi į bendrą tikslą. Mokykloje dirba puikūs pedagogai. „Vairo“ legendiniai muzikantai – dalis jų. Vaikams svarbu prisiliesti prie žmogaus, kurį mato scenoje. Tai įkvepia.

– Visa kabineto siena išpuošta diplomais, liudijančiais aukšto lygio pasiekimus. Kurie choro apdovanojimai jums atrodo svarbiausi?
– Visi apdovanojimai svarbūs. Per 20 svarbiausių čia sukabinta, visi nebūtų tilpę. Tai mūsų visų didžiulis indėlis į bendrą tikslą. „Auksinio disko“ laureatai – nuostabu, nėra daug kolektyvų, kurie tokį įvertinimą gavo. „Aukso paukštė“ – mes buvome pirmieji laureatai. 1999 m. Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondo „Aukso paukštė“ skirta nominacija „Naujai suspindusi žvaigždė“, o po penkerių metų – „Tarptautinio spindesio žvaigždė“. Absoliučiai geriausio choro vardas ir Didžiojo prizo laimėtojas festivalyje – konkurse „Mes Lietuvos vaikai“. Mes du tokius turime. Net trys sunkiu darbu pelnyti laureatų diplomai iš Italijos, pirmoji vieta tarptautiniame chorų konkurse Leke (Italija). Šiame konkurse pelnytas ir geriausio konkurso dirigento apdovanojimas.

Smagus faktas, kad 2011 m. spalio 21 d. Baltimorėje (JAV) paskelbta „Berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ diena“. Stiprų įspūdį paliko GRAND PRIX ir du aukso medaliai tarptautiniame chorų konkurse „Mundi Cantat“ Olomouce (Čekija). Rungėmės su suaugusiais. Nepaprastą įtampą kėlė apdovanojimų ceremonija. Kiekvienas komisijos narys įrašo tik vieną kolektyvo pavadinimą. Už gautą balą prie kolektyvo vadovo statomas spalvotas kubas. Jei pas tave dar nieko nėra, jausmas nekoks. Baigiant skelbti komisijos narių skirtus balsus, prie Remigijaus Adomaičio kaladėlių buvo tiek daug, kad jis nelabai galėjo ir salę matyti.

Reikšmingi apdovanojimai pelnyti Kinijos, Italijos, Čekijos, Lenkijos, Vokietijos tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose. „Dagilėlio“ vardas dabar jau visiems asocijuojasi tik su aukšta kokybe. Ir kompaktinių diskų įdainuota nemažai.

– Per daugiau nei tris choro dešimtmečius turbūt susiformavo gražių tradicijų. Kurias jų norėtumėte paminėti?
– Malonu, kad kai kurie choristai grįžę pas tėvus užsuka ir į repeticiją. Gruodžio 26 d. 16 val. jau daugiau nei 20 metų vyksta mūsų koncertas Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Tik pernai dėl pandemijos nebuvo. Yra tradicija šio koncerto pabaigoje atlikti keletą kūrinių drauge visiems „dagilėliams“.

Turbūt ne mažiau svarbu – koncertai ir kelionės į užsienį. Apie pusę šimto koncertų per metus. Užsienio kelionių viena-dvi, dar geriau – trys. Paprastai išsivežame per 40 vaikų – tiek, kiek telpa į autobusą. Nors dabar laisvesni esame, su šeima daug kas išvažiuoja, bet keliauti su kolektyvu, su draugais – visai kitas jausmas.

Ekscesų nebūna, nes pažįstu kiekvieną individualiai, asmeniškai. Tai būna ne pirma kelionė. Pradedame nuo vietinių, artimesnių. Yra taisyklės, vyresnieji padeda mažesniems.

Turime tradiciją kasmet važiuoti į operą – mokytojai ir tėvai. Labai šiltos kelionės. Mokslo metų pabaigai pikniką darome su žaidimais, maudynėmis.

Kolektyvas labai kūrybiškas. Nėra buvę metų be siurprizo. Jei kokia šventė, į šeštadieninę repeticiją atėjęs matau, kad vyksta kažkas, bet kiekvieną kartą sugeba vis kitaip nustebinti. Miela, kad net tėvai susirenka bent kelioms minutėms svarbia proga pasveikinti. Šiemet net ir nuotoliniu būdu nustebino.

– Vaikai auga, vieni baigia mokyklą, ateina kiti. Ar kiekvienas vaikas, pradėjęs dainuoti, turėtų tapti profesionaliu muzikantu?
– Nemanau. Lankiusieji „Dagilėlio“ dainavimo mokyklą ne visi muzikos profesionalais tampa, baigia įvairiausius mokslus. Bet jie moka atsirinkti muziką, jie jaučia, kas yra gerai. Pas mus formuojamos  žmogiškos savybės – laiko planavimas, atsakomybė, atsidavimas tikslo siekimui, atjauta kitam. Chore jaunuoliai pereina tikrą gyvenimo mokyklą: tampa savarankiškesni, pamato pasaulio, sutinka įvairių žmonių. Tai nemenkas iššūkis ir neįkainojama patirtis.

Nesakau, kad viską „Dagilėlio“ dainavimo mokykla išugdo, bet tam tikrą siūlą praneriam tame audiny. Veikiame ir šeimą, tėvus, senelius, gimines.

Džiaugiuosi, kad mūsų mokyklą baigusieji atveda savo vaikus. Vadinasi, sieloje kažkokį įspaudą palikome.

– Esate prasitaręs, kad šeimoje visos kalbos sukasi apie muziką. Ar visi šeimos nariai su muzika savo gyvenimą susiejo?
– Mano tėvai pagal dabartinę terminologiją, galima sakyti, buvo dizaineriai – siuvo rūbus. Mama turėjo labai gražų balsą, ilgai giedojo bažnyčios chore. Pirmas dainavimo pamokas gavo mokydamasi pas vargonininką, kuris per gana trumpą laiką ne tik subūrė bažnyčios chorą, bet ir surengė koncertą, kuriame choras atliko 30 kūrinių. Taigi tėvams atrodė, kad vaikai turi mokytis muzikos.

Į muzikos mokyklą Marijampolėje teko važinėti iš Kazlų Rūdos. Lengva nebuvo – tolima kelionė sugaišindavo daug laiko, traukinių grafikai ne visada sutapdavo su pamokomis, kurios vykdavo pamainomis – tai rytais, tai popiet. Kai Kazlų Rūdoje įsikūrė muzikos mokykla, mokslą tęsiau naujoje muzikos mokykloje.

Žmona – irgi muzikos mokytoja. Neišvengiamai kalbamės apie muziką. Kartais juokaujame, kad pradėję kalbėti bet kokia tema, vis tiek grįžtame prie „Dagilėlio“ rūpesčių.

Nors vaikai savus kelius pasirinko, bet su muzika taip pat yra artimai susiję: Eglė muzikos mokyklą baigė, Tadas „Dagilėlyje“ dainavo.

– Ar iš pat pradžių buvote tvirtai apsisprendęs tapti muzikos pedagogu? Jeigu ne muzika, koks būtų „planas B“?
– Turbūt muzika ir buvo „planas B“. Labai norėjau studijuoti mediciną, tapti chirurgu. Mokykloje būdavo profesinio orientavimo diena. Įvairių dalykų pabandėme. Aš domėjausi medicina, kiek tais laikais buvo įmanoma. Chemija man gerai sekėsi, biologija patiko, fizika gal ne tiek. Draugo tėvai šiek tiek buvo su medicina susiję. Teko dalyvauti ir skrodimą darant, buvome įsiprašę. Bet kuo arčiau medikų buvau, tuo labiau supratau, kad medicina ne man.

Muzika? Baigęs muzikos mokyklą metus neprisiliečiau prie pianino. Kas ten buvo užėję... Matyt, persisotinau.  Palaipsniui viskas keitėsi. Aktyviai dalyvavau pučiamųjų instrumentų orkestro, literatų būrelio veikloje. Pedagogai, pastebėję mano polinkį menui, skatino pasirinkti su muzika susijusią specialybę. Esu laimingas, kad taip nutiko.

– Kokie artimiausi planai?
– Sunku ką nors planuoti dabar, ypač keliones. Vis dėlto esu optimistas, manau, kad po Velykų atsigausime. Rudenį laukia koncertai Nidos vasaros festivalyje, Šv. Jokūbo festivalyje Vilniuje, ruošiamės „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos organizuojamam festivaliui ir konferencijai Šiauliuose.

Dabar repetuojame nuotoliniu būdu, bet viskas labai sudėtinga. Choristams reikia girdėti ir jausti vienas kitą. Grįžę pradėsime nuo pradžių. Labai daug prarasta. Reikės kompensuoti, tuos užsidarymo mėnesius.

Labai džiaugiuosi ryšiais su Lietuvos nacionalinės filharmonija, jos kolektyvais. Gražus kūrybinis bendradarbiavimas „Dagilėlį“ sieja su kameriniu ansambliu „Musica humana“. Rudenį planuojame atgaivinti bendrus koncertus. Ryšius kuriame per muziką.

„Dagilėlio“ koncertinis turas JAV. Misūlos universitetas-Dennison teatras. 2019-07-19.

R. Adomaitis JAV.

„Dagilėlio“ koncertinis turas JAV. Idaho State University-Stephens Performing Arts Center. 2019-07-12.

Remigijus Adomaitis: „Šiauliečiams linkiu daugiau optimizmo.“

„Dagilėlio“ dalyvavimas koncerte „Beauštanti aušrelė“. Susitikimas su LR Prezidentu prezidentūros kiemelyje. 2019-09-02.
„Dagilėlio“ dainavimo mokyklos archyvo nuotr.