facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kas 62 minutes pasaulyje dėl valgymo sutrikimų miršta 1 asmuo. Valgymo sutrikimai pasireiškia perdėtu dėmesiu savo svoriui, kūno formoms bei maistui ir lemia žalingų valgymo įpročių išsivystymą bei nepakankamą mitybą. Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centras  surengė virtualią paskaitą-diskusiją labai aktualia tema apie valgymo psichologiją ir jos sutrikimus. Centro vadovas gydytojas psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas, gydytoja Neringa Rogalskytė, įsisąmoninimu grįstų intervencijų mokytoja Eglė Adomavičė kalbėjo apie tai, kokios yra psichologinės valgymo sutrikimų priežastys, kodėl dietų laikymasis ir griežta kontrolė gali duoti daugiau žalos nei naudos, atsakė į klausytojų klausimus.

Valgymo sutrikimai panašūs į priklausomybes
Medicinos mokslų daktaras Julius Neverauskas, jau kelis dešimtmečius  taikantis šiuolaikinės psichoterapijos metodus, kaip kognityvinė ir elgesio terapija (KET) ir dėmesingu įsisąmoninimu (mindfulness) grįstos metodikos, paskaitoje pabrėžė, kad valgymo sutrikimai yra daugeliu požymių panašūs į priklausomybes. Tai labai sunki liga, kartais mirtina.

Kreiptis pagalbos sergančiajam ir jo artimiesiems dažnai kliudo gėdos jausmas, o kiekviena uždelsta savaitė sunkina ligą. Pasakymas kaip nors susitvarkysiu – tiek priklausomybių, tiek valgymo sutrikimų atveju neveikia. Neužtenka tokiam žmogui ir  mitybos rekomendacijų. Jį reikia gydyti, o kad gydymas būtų sėkmingas, turime aiškiai įvardyti bėdą, ją pripažinti. Tai svarbu žinoti ir artimiesiems – būtina ieškoti pagalbos.

Dažniausiai susiduriama su nervine anoreksija, nervine bulimija, emociniu persivalgymu, daugėja sergančių ortoreksija.

Nervinei bulimijai būdingas persivalgymo ir tyčinio maisto pašalinimo ratas: sergantiems maistas tampa tarsi įrankis stresui, įtampai, depresijai malšinti, du tris kartus per savaitę persivalgo, tada sukelia sau vėmimą, slapčia vartoja vidurių laisvinamuosius vaistus ar diuretikus, laikosi griežtos dietos arba intensyviai sportuoja, nes paniškai bijo nutukti.

Jei žmogus negali maisto ragauti, nes maistas jam bjaurus ilgą laiką, tai gali būti anoreksijos požymis. Nervine anoreksija sergantieji laikosi griežtos dietos, nes iškreiptas kūno įvaizdžio suvokimas: sau atrodo stori net tuomet, kai yra pavojingai liesi. Vengiama valgyti, maitinamasi labai mažomis porcijomis, badaujama. Nepakankama mityba pakenkia svarbiausių organų, ypač smegenų, širdies ir inkstų veiklai, sukelia kaulų retėjimą, neretai iškyla grėsmė gyvybei.

Priepuolinio persivalgymo pagrindiniai požymiai: nebegali kontroliuoti mitybos elgesio, valgymu kovoja su savo jausmais. Pyktis, nerimas, jaudulys ar nuobodulys gali paskatinti persivalgyti.  Jie  dažniausiai turi antsvorio, linkę nutukti. Dažnai šiuo sutrikimu sergantieji nesuvokia, kad tai liga, labai išgyvena dėl savo nesivaldymo ir gali nuolat būti prislėgti ar susirgti depresija.

Paskutiniu metu smarkiai gausėja sergančių ortoreksija. Tai liguista priklausomybė nuo „sveiko gyvenimo būdo“: nuolatinė ligų ir kūno masės padidėjimo baimė, nuolatinis galvojimas apie sveiką maistą ir dietas, kasdieninis kalorijų skaičiavimas, kai kurių produktų visiškas atsisakymas, perdėtas troškimas sportuojant sudeginti vis daugiau kalorijų. Netyčia prarytas konservantas, prieš naktį suvalgytas torto gabalėlis ar prarasta galimybė pasportuoti – jų akimis yra tikra katastrofa.

Nors valgymo sutrikimai gali paveikti bet kokio amžiaus ir lyties asmenis, dažniausiai jais suserga paaugliai ir jaunos moterys. Didelę įtaką turi šiuolaikinės socialinės normos – vakarų pasaulyje vyraujantis  liekno kūno  šlovinimas. Pasak dr. J. Neverausko, valgymo sutrikimų pasekmės baisios tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai, tiek žmogaus socialiniam gyvenimui, nors išoriškai asmuo gali atrodyti patraukliai, bet viduje darosi grėsmingi dalykai.

Pažinkime savo alkį ir sotumą
Įsisąmoninimu grįstų intervencijų mokytoja Eglė Adomavičė, vedanti individualias konsultacijas bei grupinius dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) bei emocinio, impulsyvaus valgymo ir antsvorio reguliavimo užsiėmimus, ragino sąmoningai stebėti savo valgymo įpročius. Ar valgau, kad esu alkanas, ar iš įpročio grįžus ką nors kramtyti? Gal  stimuliuojame save, valgome, norėdami nusiraminti, save paskatinti, apdovanoti? Fiziologinių poreikių tenkinimas maistu turėtų būti, jaučiant kūno poreikius. Kitų poreikių, emocinių, psichologinių poreikių tenkinimas turėtų būti kitais būdais, ne maistu. Stabtelkime, dėkime rankas už nugaros ir savęs paklauskim – kodėl valgau? Kokios pasekmės bus iš to elgesio?

Įsisąmoninimas yra bazė, nes jeigu suvokiame, kokios priežastys skatina dėti į kūną maisto, nors nejaučiame fiziologinio alkio, jei mums tų maisto medžiagų nereikia, lengviau su tuo sutrikimu tvarkytis. Įsisąmoninimas gali padėti stabtelti ir atpažinti tas patirtis, tas mintis, emocijas, kūno pojūčius, atrasti ryšį su savo kūnu, atpažinti impulsus, kai jaučiame troškimą valgyti, suprasti savo elgesį. Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centro youtube kanale yra įvairiausių tiek formalių, tiek neformalių praktikų, atliekame įvairias nemokamas meditacijas ir pan.

Gydytoja, KET praktikė Neringa Rogalskytė, teikianti psichoterapinę pagalbą turintiems valgymo sutrikimų, patiriantiems nerimą, paniką, sergantiems depresija, paskaitoje teigė, kad dietos, ribojimai vienų ar kitų produktų, griežtos taisyklės padaro žmogų labai pažeidžiamą, mažiau psichologiškai atsparų. Natūralu, kada mūsų baziniai fiziologiniai poreikiai nėra patenkinti, mus pradeda valdyti instinktai – didžiulis  tiek psichologinis, tiek fiziologinis potraukis maistui. Jei norime išspręsti emocinio valgymo problemas, atsakykime pirmiausiai sau į klausimą, ar tinkamai maitiname savo kūną? Reikia maisto, nes mums, mūsų kūnui tiesiog reikia energijos. Prieš biologiją sunku, o ir neverta kovoti.

Sveikimo link gydytoja N. Rogalskytė siūlo eiti nedideliais žingsniais. Pirmas žingsnis – suprasti,  kas ir kaip veikia mūsų elgesį. Kai įsisąmoniname pojūčius ir emocijas, galime net garsiai pasakyti sau – aš jaučiu gėdą, liūdesį, pyktį. Svarbu nevertinti, tik konstatuoti. Nėra nei gerų, nei blogų emocijų. Sudėtinga pažvelgti į akis savo liūdesiui ar kitai emocijai, nemalonu, tačiau mums nieko nenutiks, jei priimsime tas emocijas besąlygiškai. To reikia mokytis.

Kitas žingsnis – sąmoningas apsisprendimas, kaip reaguosiu. Mums padeda puiki savybė neuroplastiškumas, todėl įpročius galime keisti, kurti naujus kelius. Pasirinkimas, kaip reaguoti, prasideda nuo įsisąmoninimo. Kai suvokiame, kas su mumis vyksta, tik tada galime kažką keisti. Padeda paprasti dalykai, pavyzdžiui, dienoraščio rašymas. Tikrai veiksminga. Galime stebėti save ir užsirašyti atvejus, kada kyla stiprūs impulsai dėti maistą į savo burną, nors visiškai nesame alkani. Mes galime aprašyti vietą, kurioje buvome ar esame, žmones, su kuriais bendraujame, kokią emociją jaučiame. Visa ši informacija padeda giliau pažvelgti į save iš šalies ir pabandyti atrasti galimybių sau padėti kitais būdais nei valgymas. Svarbu, kad gydymas, kiek įmanoma, užtikrintų ilgalaikį pagerėjimą.

Kai kreipiamės pagalbos, problemos dažniausiai būna įsisenėjusios ir paprastų mitybos rekomendacijų nebepakanka. Pagalbos būdus, pasak gydytojos N. Rogalskytės, galime skirstyti į dvi grupes. Pirma, tai medicininė pagalba, biologiją reguliuojančios intervencijos. Mitybą, fizinį aktyvumą reguliuojantis medikamentinis gydymas, jei reikia. Antra – psichologinė pagalba,  darbas su mintimis, emocijomis, maitinimosi elgesio keitimas. Efektyviausia yra elgesio terapija. Iš pradžių buvo skiriama nervine bulimija sergantiems pacientams, dabar sėkmingai taikoma priepuolinio persivalgymo atvejais, nervinei anoreksijai gydyti. Keičiame žalingą maitinimosi elgesį, formuojame naujus įpročius, kurie padeda pasirinkti išmintingesnius sprendimus.  Kognityvinės elgesio terapijos principai turi tendenciją įsitvirtinę išlikti. Pasiteisina dialektinė elgesio terapija, priėmimo ir įsipareigojimo terapija, schemų terapija, Ypatingas dėmesys skiriamas minėtam įsisąmoninimui.

Gydytoja N. Rogalskytė specializuojasi psichologinių problemų ir sutrikimų gydyme, pasitelkiant kūno ir dėmesingų judesių terapiją, jogą ir pabrėžia, kad labai svarbu yra kūno terapija. Jos tikslas yra proto, jausmų, kūno sąjunga, įvairios kūno lavinimo praktikos, kaip joga, šokis. Dėmesingi judesiai ir kitos kūno lavinimo praktikos leidžia pajausti vienybę su savo kūnu, užmegzti draugišką, geranorišką santykį su juo. Galima pasiekti puikių psichologinių efektų.

Grupinė terapija, pasak gydytojos, turi didžiulį pranašumą, bet tinka ne visiems. Terapija grupėje leidžia mokytis vieniems iš kitų, turi didelę praktinę naudą. Tačiau kai kurie žmonės nė pagalvoti negali apie galimybę savo bėdas aptarinėti kitų akivaizdoje. Šiuo atveju netiks, siūloma individuali psichoterapija.

Pripažinti problemą – svarbiausia
Dr. J. Neverauskas akcentavo patį svarbiausią žingsnį – savo problemos pripažinimą. „Kaip priklausomybės, taip ir valgymo sutrikimo atveju, turime priklaupti, nuleisti galvą ir pasakyti sau: esu silpnesnis nei mano sutrikimas. Tada galėsim atsitiesti. Jei sakysim, kad aš esu stipresnis už savo ligą, bet kada galiu nutraukti žalingą elgesį, tik paskutinį kartą nusižengiau – patirsime nesėkmę po nesėkmės, – sakė diskusijos vadovas. – Mūsų kūnas vis labiau bus žalojamas, mūsų smegenyse susiformuos sąlyginiai negatyvaus elgesio refleksai, ir mes vis labiau nutolsime nuo sveiko gyvenimo. Nebus trumpo kelio į sveikimą, mielieji, bus ilgas kelias, trunkantis mėnesius, metus, gal net visą gyvenimą. Priklauso nuo to, kiek toli esame nuėję į tą ligą. Bet tai bus kelias į sveikimą. Juk valgymo sutrikimas pažeidžia visas mūsų gyvenimo sritis. Tai nėra kalba tik apie valgymą. Tai kalba apie santykius, darbingumą, savivertę – apie ką tik nori.“

Nebandykite kovoti vieni
„Yra žmonių, kurie tas problemas įveikė patys, bet jų mažuma, –  teigė N. Rogalskytė. – Išorinė pagalba labai svarbi. Patarčiau nedelsti, kreiptis pagalbos kuo anksčiau, tada daugiau galimybių pasveikti. Valgymo sutrikimo gydymas yra ilgas procesas ir jis nėra lengvas. Bus dienų, ir savaičių, gal mėnesių, kai kils atkryčių. Ir labai svarbu turėti planą, ką darysime, ir ko nedarysime, kad tuos etapus įveiktume lengviau.  Sveikimas neatsiejamas nuo didelio diskomforto, tiek fizinio, tiek psichologinio. Labai svarbu, kad sveikstantysis priimtų tą diskomfortą kaip neišvengiamą, mokytųsi iš jo, nebėgtų nuo jo, o jam atsivertų, mokytųsi išbūti, su meile sau žengtų į priekį, tyrinėdamas save, savo mintis, kūno pojūčius.“ Iš nuostatos „nenoriu, nepatinka“, po truputį pradėtų pereiti į nuostatą: o kas su manimi vyksta, kas lėmė, kad tai darau. Svarbu tyrinėti tikruosius savo poreikius, juos atpažinti. Užduokime sau klausimus: ar mano poreikiai patenkinami dabartiniu mano elgesiu? Priimkite atkryčius kaip pamokas. Nėra išmintinga tikėtis, kad įpročius pakeisime per savaitę ar kelis mėnesius. Turime išmokti ne tik naujų įveikos būdų, naujų elgesio ir mąstymo modelių, bet ir atsisakyti senųjų, destruktyvių įpročių. Tai dvigubas darbas.

Labai svarbu atjauta sau. Mokykimės būti sau geri, net tada, kai sunku. Supraskime, kad nesame tobuli, svarbu nekaltinti savęs, atsisakyti jėga kovoti su sutrikimu. Panašūs patarimai tiktų ir sergančiojo artimiesiems.

Dažnai ligas sukelia nemeilė
„Daugelio psichikos ligų, ir ypač valgymo sutrikimų, priežastis yra nekompetentingi tėvai, – apibendrindamas paskaitą pareiškė dr. J. Neverauskas. – Ne visų ligų, bet daugelio. Meilės, dėmesio trūkumas skatina sutrikimus. Jei būtų mano valia, įvesčiau specialius mokymus, būtų praktikos darbai, įskaitos, egzaminai norintiems turėti vaikų.  Tad mes mažiau turėtume darbo.“ Jei tėvai, ne tik mamos, bet ir tėčiai, patys neturi kompetencijų patenkinti savo pojūčius kitaip nei valgydami, didelė tikimybė, kad jau ankstyvoje vaikystėje vaikui formuosi netinkami valgymo įpročiai. Galima būtų vardinti bent 30 punktų, kodėl atsiranda valgymo sutrikimai. Vieni vaikai siekia atrodyti tobulai, kad būtų mylimi, kiti gali bausti save arba tėvus nevalgydami. Vieni žmonės, kai jaučia stresą, nori valgyti, kiti visai atsisako maisto.

Priklauso tiek nuo biologijos, tiek nuo ankstyvųjų patirčių.  Valgymo sutrikimai retai ateina po vieną, jie mėgsta komandą. Nervinę bulimiją dažnai keičia anoreksija ir atvirkščiai. Dažnas pacientas  serga ir depresija. Daug žmonių turi keletą sutrikimų, ir gydymas dar sudėtingesnis. Dietologai gydo sutrikimus komandoje su psichiatrais, atrinkdami maistą, kuris tenkina to žmogaus poreikius. Jo kūnas neretai funkcionuoja taip sudėtingai ir komplikuotai, kad reikia, jog dietologas parinktų maistą, kuris būtų toleruojamas.

Gydantis atkryčiai neišvengiami, bet nekaltinkime savęs arba artimojo. Dr. J. Neverauskas tai iliustruoja metafora: gijimo procesas – tai lipimas į kalną. Lipu, lipu ir paslystu. Slysdamas siekiu įsikabinti kuo aukštesnėje pozicijoje. Paslydau, stabtelėjau ir toliau lipu. Lipu didžiuodamasis savimi: aš galiu ne tik valgyti. Arba šviesoforo metafora: pravažiavau kartą degant raudonam signalui. Patyriau riziką, pasimokiau ir toliau taip nebedarau.“

Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centro vadovas pažadėjo, kad youtube kanale bus dar daug seminarų apie valgymo sutrikimų gydymo metodus.

Į viršų