facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Viešoje erdvėje iki šiol tebevyksta diskusijos apie tai, ką praradome ir ką gavome įstodami į Europos Sąjungą. Euroskeptikai teigia, kad dėl šios sąjungos netekome visko, kas iš tiesų yra svarbu. Tuo tarpu jų oponentai mano kitaip. Tai kaip yra iš tiesų?

Esame nepakankamai įdomūs
Užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius patikino, kad lietuviai yra entuziastingiausi Europos Sąjungos atžvilgiu. Tai įrodo ir paskutinė „Eurobarometro“ apklausa, kurios duomenimis, 71 proc. Lietuvos gyventojų šalies narystę Europos Sąjungoje vertina palankiai, o net 90 proc. sutinka, jog ši sąjunga suteikia naudos.

Vykusioje nuotolinėje diskusijoje „Respublikos ir demokratijos ateitis Europoje ir Lietuvos intelektualinis savarankiškumas“ viceministras sakė, kad tuo remiamasi ir Vyriausybės programoje, kuria siekiama efektyviau atstovauti Lietuvos interesus Europoje bei užtikrinti mūsų pačių ekonominę gerovę.

Taip pat, anot jo, pagaliau jaučiamas Lietuvos noras nebebūti provincialais ir išplėsti savo požiūrį: „Tam, kad būtumėme labiau girdimi Europoje, turime būti įdomūs ne tik sau, bet ir kitiems. Turime būti aktyvesni ne tik parlamentinėje Vyriausybėje, bet ir geriau įsitinklinti pačiose institucijose. Ten reikia padidinti galimybes ir visose institucijose turėti daugiau žmonių skirtingose pozicijose, jog būtumėme ir galėtumėme kalbėti visur.“

Metas imtis pokyčių
Vis dėlto viskas nėra taip gražu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas atkreipė dėmesį, kad nuo tada, kai įstojome į Europos Sąjungą, maždaug dešimt metų, vyravo du prioritetai. Pirmasis iš jų buvo užbaigti pradėtus integracijos projektus (narystė euro zonoje ir Šengeno erdvėje, energetinio transporto infrastruktūros integracija). Antrasis – palaikyti kuo aktyvesnius santykius su Europos Sąjungos Rytų kaimynėmis.

„Per paskutinius penkerius metus, teigčiau, kad iš dalies dėl to, jog dalis nebaigtų darbų jau padaryta, Lietuva vis labiau linksta prie „status quo“ išsaugojimo. Aišku, iš dalies prie to prisidėjo ir 2016 m. Seimo rinkimai, po kurių suformuota dauguma mažiau domėjosi Europos reikalais“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.

Jo nuomone, Rytų kaimynystės klausimais mūsų šalis vis dar yra aktyvi, bet tas aktyvumas nėra strategiškas. Lietuvos-Europos politika tapo reaktyvia ir neįdomia daugeliui Seimo narių.

R. Vilpišausko teigimu, situacija pasikeistų, jeigu naujoji Vyriausybė parengtų naują Lietuvos-Europos politikos strategiją bei sustiprintų valstybės tarnybą.

Svarbiausia – saugumas
Tuo tarpu politikos mokslų doktorantas Vytautas Sinica ragino į viską pažvelgti iš kitos pusės. Anot jo, Lietuva savo strateginiuose dokumentuose taip ir neįsirašė siekio, kad lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė išliktų neribotą laiką. Tai reiškia, kad tautos ir valstybės politinį išnykimą gali lemti ne tik okupacija ir demografinės problemos, bet ir toks suvereniteto praradimas, kai valstybė tarptautiniais įsipareigojimais atsisako arba praranda galimybę savarankiškai priimti politinius sprendimus.

V. Sinica paaiškino, kad kariniu požiūriu Europos Sąjunga nėra tiesioginis Lietuvos saugumo veiksnys, bet dabartinėmis sąlygomis bent netiesiogiai tikrai prie jo prisideda. Visapusiška integracija į euroatlantines struktūras daro Lietuvą rizikingesniu taikiniu.

Negana to, pastarųjų metų Europos kariuomenės planai ir ypač Emanuelio Makrono kalbos apie nebepatikimą JAV bei savarankiškos Europos gynybos stiprinimą gali tapti grėsme mūsų kariniam saugumui. Tikriausiai tos kalbos pritils prezidentu tapus Joe Bidenui, nepaisant to, bet kuriuo atveju Lietuvai būtinas kuo aktyvesnis NATO ir JAV pajėgų dalyvavimas mūsų regiono gynyboje, nes viskas, kas tam prieštarauja, potencialiai silpnina mūsų saugumą.

Lojalumas kainuoja brangiai
Kaip pastebėjo politologas, gynybos galimybes ir karinį pajėgumą lemia piliečių nusiteikimas dalyvauti šalies gynyboje, o šis nusiteikimas savo ruožtu tiesiogiai priklauso nuo prisirišimo prie savo šalies ir tautinio tapatumo apskritai. Čia potencialia problema neišvengiamai tampa Europos Sąjungos pastangos šalyse narėse ugdyti europinį tapatumą.

„Gerai žinau, kad atsakymas šioje vietoje yra, jog tautinis ir europinis tapatumas vienas kitam neprieštarauja, bet tai pusė tiesios. Tautinis ir europinis tapatumas neprieštarauja tik tuo atveju, kai kalbama apie kultūrinį tapatumą, tačiau kai kalbama apie politinį tapatumą, prieštaravimas yra“, – išskyrė pašnekovas.

Sieti save ir didžiuotis vienodai galima tiek tautine kultūra, tiek europine civilizacija, dauguma žmonių tai ir daro, tačiau Europos Sąjunga, pradėjusi virsmą į politinę sąjungą, jau senokai siekia ne kultūrinio, o politinio tapatumo, kuris Europoje sukurtų piliečių solidarumą ir lojalumą. Tik esmė ta, kad lojalumas vienam auga kito sąskaita. Tad klausimas, ar neagresyvaus konflikto atveju dėl to irocianalaus tapatinimosi ir prieraišumo žmogus dar palaikytų savo šalį.

„Būtent šį tapatumą, kaip būtiną europinio demoso sąlygą, kuria Europos Sąjunga ir jis nedera su politiniu tautiniu tapatumu, didinančiu norą ginti savo šalį. Laimė, kol kas Europos Sąjungai ši veikla nesiseka, bet ji yra užprogramuota ir ją būtina turėti galvoje“, – perspėjo V. Sinica.

Rizikuojame sprendimų laisve
Be viso to, narystė Europos Sąjungoje lėmė didžiulį emigracijos šuolį, o kadangi daugiausiai emigravo jauni žmonės, tai prisidėjo prie gimstamumo nuosmukio. Politologo nuomone, Lietuva pati kalta dėl emigracijos tendencijų, nes per 16 narystės metų niekaip jų neišsprendė. Kitaip tariant, už Europos Sąjungos finansinę paramą Lietuva susimokėjo savo darbščiais ir į Vakarų Europą lengvai integruojamais piliečiais.

Ką jau bekalbėti apie vertybinius karus, kurių centre yra šeimos samprata, lyčių vaidmenys ir kiti susiję klausimai. Aišku, ne Europos Sąjunga pradėjo šį karą ir ne ji jį užbaigs, bet ji pasirinko pusę ir į jį įsitraukė. Kaip sakė pašnekovas, tai nėra atsitiktinumas: „Kaip bepažiūrėsi, Europos Sąjungos siūloma vizija yra nepalanki valstybėms skatinti gausias šeimas, didesnį dėmesį skirti šeimai ir tėvystei, kaip gyvenimo prioritetui.“

Verta pakalbėti ir apie suverenumo praradimo grėsmę. Kaip žinia, valstybės egzistuoja tautų apsisprendimo teise ir valstybė netenka prasmės, jeigu tauta negali apsispręsti daugelyje svarbiausių klausimų.

„Puikiai suprantu, kad Lietuvos visuomenė yra tiek apolitiška ir suverenumo klausimas jai beveik nekyla. Tačiau Andriaus Kubiliaus tezė, pasakyta prieš keletą metu, kad tas sritis, kuriose prasčiausiai tvarkomės, turėtumėme perduoti sutvarkyti Europos Sąjungai, mano nuomone, yra absoliučiai skandalinga“, – pabrėžė V. Sinica.

Ateitis lieka neaiški
Tai, kad narystė Europos Sąjungoje nėra priimtina visiems šalių narių piliečiams, įrodo ir įvairios apklausos. Apklausos atskleidė, kad vis daugiau žmonių norėtų narystės referendumo ir nėra tikri, jog balsuotų už tolimesnę narystę. Aišku, tie skaičiai nėra labai dideli, bet daug kur jie atitinka skaičius Jungtinėje Karalystėje, buvusius prieš paskelbiant referendumą.

Kaip sakė politologas, po to, kai pernai pavasarį Europos Sąjungos lyderės blokavo pagalbą Italijai ir ten kilo euroskeptinių nuotaikų banga, Europos Sąjungos nestabilumo tesės kažkaip nebereikia įrodinėti. Patys Europos Sąjungos atstovai ėmė tvirtinti, kad būtina sutarti dėl naujų pagalbos paketų, jeigu nenorime kitų šalių pasitraukimo.

Mums tai labai svarbu, nes Lietuvai iš tiesų reikalinga Europos Sąjunga ir Lietuva turbūt būtų paskutinė šalis, kuri norėtų iš jos išstoti, bet tam ji turėtų būti vieninga ir stipri, kas abejotina, kai yra didelis atotrūkis tarp Europos Sąjungos lyderių siekio toliau integruotis ir buvusių Europos Sąjungos senbuvių noro išlaikyti sprendimus.

Kitaip tariant, Lietuvai reikalinga tokia Europos Sąjunga, kuri teisingai pasirinktų tarp politinės vertybinės sąjungos ir ekonominės naudos sąjungos.

„Europos Sąjunga turi priimti vieną principinį spendimą, raidos kryptį ir jos laikytis, nes mėginimas bristi į politinę sąjungą, turinčią ir akcentuojančią bendras vertybes, yra daugeliu požiūriu pražūtingas ir pasmerktas nesėkmei“, – kalbėjo V. Sinica.

Į viršų