facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Klube „Tarp savų“ keičiasi kartos, jau buvusių auklėtinių vaikai su nekantrumu laukia, kol jiems po karantino atsivers paslaptingosios durys Aušros alėjoje. Per du veiklos dešimtmečius klubas išaugino sparnus dideliam būriui vaikų, kurie tapo puikiais specialistais, o tarpusavio ryšiai nenutrūko iki šiol. Geriausias veiklos veidrodis yra tai, kad ir po 20 metų jie aplanko, pagalbos pasiūlo ar bent paskambina.

Apie savo patirtis pasakoja buvę klubo nariai Neringa, Vytautas ir Eglė.

Užaugau kartu su klubu
Neringa Daujotienė sako užaugusi klube, buvusi prie jo ištakų nuo 12 ar 13 metų. Jos tėtis Ramūnas Snarskis subūrė grupelę moksleivių, su kuriais ėmėsi kurti jaunimo laidą „Savi“ Šiaulių televizijoje. 1998 m. tokios laidos buvo naujiena. Pasirinkę aktualią temą, suvaidindavo situaciją, nufilmuotą siužetą aptardavo moksleiviai, komentuodavo specialistai. Imdavo interviu iš medikų, psichologų, žymių žmonių.

„Yra tekę kalbinti Algį Greitai, „G&G Sindikato“, „Skamp“ muzikantus ir kitas to meto įžymybes. Kaip įtaigiau suvaidinti situacijas, ant kelio užvedė, pamokė, aktorius Juozas Bindokas. Patys kūrėme scenarijus, patys režisieriai, artistai, dekoracijų kūrėjai“, – pasakoja Neringa. Patiko, kad galima savo idėjas realizuoti, norėjosi dar platesnės saviraiškos, veiklos. Kilo mintis steigti klubą, kuris paskui išaugo į nevyriausybinę organizaciją, veikiančią kaip dienos centras.

Pradėjo organizuoti renginius, stovyklas, rašė projektus. Labiausiai klubą išgarsino festivalis „Mes kiekvienas didelis kaip lašas“. Trys-keturi šimtai žmonių jame dalyvaudavo, suvažiuodavo apie 40 kolektyvų. Neringa scenarijų kūrė, pasirodančios komandos pristatymą įpindavo į vaidinimą, pavyzdžiui, vyksta kelionė po pasakų šalį. Ir žiūrovas neišvargsta, ir patiems dalyviams įdomu. 10 metų ji buvo festivalio „vairininkė“, paskui sesė Brigita perėmė.

Neringai įsiminė, kaip nuoširdžiai visi remontavo gautas patalpas Aušros alėjoje. Ateidavo 16-18 metų vaikinų, su kuriais mokykla, tėvai nesusitvarko. Jie kartu su visais neskaičiuodami valandų nuo šeštadienio ryto iki vėlumos plušėjo, grįždavo pėsti, jei nebevažiuodavo autobusai, o iš ryto vėl ateina, darbuojasi. Renginiuose ir stovyklose taip pat jų pagalba buvo naudinga. Šalia diskoteka,  baras, o jie blaivutėliai prižiūri tvarką. Policininkai stebėdavosi – tie patys jaunuoliai, o elgesys visai kitas…

Socialinę atskirtį patiriantys vaikai, jaunuoliai čia pamatydavo, kad galima gyventi kitaip, gali būti mylimas, turėti draugų. Pasak Neringos, nerūkydavo net tie, kurie miesto diskotekose elgėsi kitaip. Gal dėl to, kad jautė esą laukiami, reikalingi. Jie galėjo ne tik stalą įnešti, bet ir vaidinti, mokėsi šokti, didžiavosi, jei kuriam teko laimė didžėjumi pabūti.

„Klubo vadovas turėjo autoritetą, gerbė jį gal labiau už tėvus, nes jautė jo rūpestį, atvirumą, – sakė N. Daujotienė. – Aš pati beveik kaip vadovė, atsakinga už patalpas, už tvarką. Man kaip draugei pasipasakodavo. Labai daug kalbėdavomės, bendraudavome, aptardavome problemas, mūsų atviras susirūpinimas veikė taip, kad elgesio problemos neiškildavo. Nereikėjo laužyti taisyklių, kad gautų dėmesio.“

20 žmonių buvo nuolatinė komanda, kuri vaidino, grojo, kūrė šokius ir pan. Laisva saviraiška, mokymasis vienas iš kito sukūrė malonią aurą. Gal pusė vaikų buvo mokyklose atstumti, užgožti. Jie klube išlaisvėdavo. Klube skiepijami pagrindiniai elgesio principai ne pamokslais, o nuoširdžiu bendravimu, diskusijomis. Padedant vadovams, socialiniams darbuotojams vaikas atranda savo stipriąsias puses, išsiaugina savivertę, pasitikėjimą savimi ir kitais.

Klubas „Tarp savų“ nemažai švenčių organizuodavo vaikų žaidimų ir laisvalaikio parke „Beržynėlis“, kuris yra viena iš reikšmingiausių Neringos idėjų. Į „Romuvos“ gimnaziją kelias vedė per labai apleistą pelkėtą beržynėlį. Kodėl jo nepavertus gražia žaidimų vieta? Su draugėmis pasiūlė šią idėją Savivaldybei. Konkurse 2005 m. laimėjo kita idėja – šalia laikrodžio „Gaidys“ įkurdinti „Vištą“. Tačiau po pusmečio mergina buvo pakviesta į „Beržynėlio“ atidarymą ir kartu su savivaldybės administracijos pavaduotoju Justinu  Sartausku iškilmingai važiavo karieta.

Vaikų dienos centre-klube „Tarp savų“, pasak Neringos, vaikai išmoksta 70 proc. to, ko reikia gyvenime. „Aš pati nebuvau mylimiausia mokinė mokykloje. Klube atradau save, gavau drąsos – bandyti. Rašyti renginių scenarijus, dalyvauti projekte, siūlyti idėjas, organizuoti.

Man 15 metų ir einu Europos dienos vesti arba Nevyriausybinių organizacijų apdovanojimus. 18 metų tapau Šiaulių apskritojo stalo pirmininke. Našta nebuvo sunki, nes nuo mažumės įpratusi prie atsakomybės.  Pačiai malonu buvo save išreikšti. Praėjau daugybę atrankų ir dalyvavau įvairių televizijų laidose.“

Neringa sako klube išmokusi užsispyrimo: jei pradėjai, pabaik. Festivalis per gimtadienį, bet niekas kitas nepadarys. Tavo atsakomybė, jei nepavyko.

„Puse kojos“ dirbti negaliu. Dirbau ir mokiausi, turiu du bakalauro, du magistro diplomus. Veiklose išsiugdžiau komunikabilumą. Mano darbe tai būtina, tenka kalbėtis su klientais užsienio kalbomis, – apibendrina Neringa. – Klube supratau, kokia svarbi yra meilė. Šeimai, draugams, darbui. Gera, kai jauti nuolatinį palaikymą. Kai komanda yra vienas kumštis. Tėtis pasitikėdavo, skatino mane, o aš jį. Būdavo ginčų, pykčių ir ašarų, bet jei nuoširdžiai dirbi, kliūtys įveikiamos.“

Neringos teigimu, R. Snarskis gal 10 metų bandė klubą uždaryti, bet nepavyko: „Vaikai ateina, nes žino: nesvarbu, kokio amžiaus ir koks esi – svarbu, kad esi laukiamas, reikalingas. “

Išmokė komandinio darbo  
„Daugiau nei 20 metų prabėgo, o ryšiai su klubo „Tarp savų“ vadovu Ramūnu išliko, pasiskambiname, pasikalbame, – sako gydytojas chirurgas Vytautas Slunksnis. – Sunku tiksliai įvardyti, kodėl. Iš paauglystės daug šiltų prisiminimų. Nemažai savęs ten įdėta. Pačioje veiklos pradžioje įsiliejome, kai dar nė klubo nebuvo, tik bendraminčių būrelis po Snarskio vėliava.“

Pasak Vytauto, kvietimas imtis kūrybinio darbo sudomino, dauguma moksleivių iš „Romuvos“ mokyklos susirinko, keli net klasės draugai. Visa tuometinė laida buvo gana aktyvi, veiklos ištroškę. Tiesa, V. Slunksnis nelaiko savęs pačiu didžiausiu klubo entuziastu, nes daugiau laiko skyrė sportui, dar vakarais su draugais žaisdavo krepšinį, savaitgaliais krūvos darbų laukė pas močiutę. Vis dėlto sako: „Paauglystėje laiko daug, o pareigų mažai. Mus visus būtų galima gatvės vaikais vadinti. Pamokos baigėsi, ką veikti? Daugumos laisvalaikis prabėgdavo gatvėje...“

Bendraminčių būryje visa popamokinė veikla, galima sakyti, pražydo. „Mokykloje ne visada galėjai savo idėjas įgyvendinti, o čia esi girdimas, tavo pasiūlymai svarbūs. Kūrėme laidas apie narkotikų, alkoholio žalą. Iki šiol atsimenu, tuomet išsakyti argumentai neišblėso, – pasakoja V. Slunksnis. –  Filmavimai, pasiruošimai renginiams mus suartino, grūdino. Klube susirinkdavo ir sudėtingesnių vaikų, bet kiekvienas turėjo užduotis, nebuvo kada nuobodžiauti. “

Įsimintina, kaip klubui gautas patalpas Aušros alėjoje patys vaikai su vadovu savo rankomis tvarkė, dažė, kaip mokėjo „Ramūnui diriguojant.“ Tai nepamirštama. Dabar patalpos sumažėjusios, bet šiek tiek meniškiau pertvarkytos, matyt, jaunesnės kartos kūrybiškesnės.

Vytauto Slunksnio teigimu, klubas „Tarp savų“ išmokė labai svarbių dalykų. Pirmiausia –   bendravimas, komandinis darbas. „Anksčiau mokykloje nedaug komandinių užduočių gaudavome. O klube neišvengiamai turėdavome tartis, diskutuoti. Filmavimai naudingi dar ir tuo, kad reikalavo atitinkamo elgesio prieš kamerą, išugdė pasitikėjimą savimi. Kūrybinėje veikloje neišvengiamas tobulėjimas, stiprėja bendravimo įgūdžiai.“   

Vytautas neatsimena konkrečių renginių, nes jų labai daug ir įvairių būta, globos namuose su kažkokiomis programėlėmis lankėsi ir konkursuose, festivaliuose dalyvavo. Labiausiai įstrigo įspūdžiai iš apsilankymo Naisiuose, iš stovyklos Dengtiltyje. Filmavimo įgūdžiai praverčia, kai norisi savo vaikus pafilmuoti. Klube praleistas laikas ,žinoma, buvo naudingas visapusiškai asmenybės brandai. Džiaugiasi, kad paauglystėje tuščio laiko nebuvo: „Vaikų klube „Tarp savų“ jaučiausi laukiamas, reikalingas, iš tiesų savas.“

Padėjo pasirinkti profesiją
Eglė Vasiliauskaitė šiek tiek vėlesnės kartos. Jos veikla dienos centre-klube „Tarp savų“ baigėsi prieš 14 metų. Pedagoginį darbą Eglė sako pasirinkusi dėl to, kad šiame klube suprato, koks svarbus paaugliui yra bendravimas ir labai nori vaikams padėti.  

Vaikų dienos centre „Tarp savų“ Eglė pirmąsyk apsilankė būdama 12 ar 13 metų. Geriausia draugė pakvietė palaikyti kompaniją. Patiko ir lankė abi, kol baigė vidurinę.

Čia, pasak Eglės, buvo daug veiklų, kiekvienas turėjo galimybę išbandyti save – šokiai, breikas, dailė, gitaros pamokos, viktorinos, konkursai. Įvairovės įnešdavo studentai savanoriai. Kiekvieną dieną koks nors būrelis arba ruošimasis konkursams, renginiams. Penktadienis – laisvesnė diena, bet irgi nenuobodi – stalo žaidimai, filmai, pašnekesiai.

Eglė teigia dienos centre išmokusi groti gitara, galėjusi atskleisti, vystyti savo muzikinius ir aktorinius gebėjimus, tobulėti. Patys savo klube organizavo kalėdines šventes, Valentino dieną.  Mieste rengė akcijas, kaip „Laisvė dviračiams“, festivalį „Mes kiekvienas didelis kaip lašas“. Dalyvavo Šiaulių nevyriausybinių organizacijų renginiuose, padėdavo vesti juos, lankėsi senelių globos namuose.

„Toji veikla teikė linksmumo, padėjo ūgtelėti. Labai daug juoko ir smagu. Muzikavimas man buvo mieliausia saviraiška. Patyrėme tokių dalykų, kad nė nesusapnuosi. Kūrėme dainą apie klubą ir su Šiaulių reperiu iš grupės JBC („Juoda Balta Crew“) ją atlikome, –  įsimintinais įspūdžiais dalijasi pašnekovė.– Tai buvo nerealu.“

Dienos centre mergina jautėsi atviresnė, saugesnė negu mokykloje. „Mokykloje atstumas yra tarp socialinio pedagogo ir moksleivio, susitinki tik tada, jei ko nors prisidirbai. O klubo vadovai nuolat su tavimi bendrauja, pažįsta gal net geriau negu tėvai, – sakė E. Vasiliauskaitė. – Paaugliui svarbiausia šiltas bendravimas, nuoširdus dėmesys. Jei mokykloje nesiseka, čia gali išsikalbėti. Dienos centras man buvo vieta, kur pasimiršta problemos. Ne vienam padėjo jaukus pašnekesys prie arbatos.“

Gal dėl to drausmės problemų klube mūsų pašnekovė nepastebėjo. Jei kas nusižengdavo, vyko pokalbiai. Vadovai visada stengdavosi išsiaiškinti priežastis. Dienos centre vaikus vienija bendra veikla. Eglės teigimu, ypač motyvavo noras išvykti į stovyklą Dengtiltyje, nes tai – laukiamiausias įvykis... Iki šiol prisiminimai gyvi.

Kai Eglė rinkosi studijas, balansavo tarp estrados meno ir socialinės pedagogikos. „Pasirinkau  socialinės pedagogikos ir psichologinio konsultavimo specializaciją, nes patraukė galimybė padėti vaikui. Norėjau panašiai dirbti. Mačiau geriausius nuoširdaus, atviros bendravimo pavyzdžius, supratau, kaip paaugliui svarbu atsiremti į suaugusį, bendrauti“, – pasakoja E. Vasiliauskaitė. Kol kas jos darbas ne visai toks, kaip įrašyta diplome, tačiau dirba su vaikais, panaudoja studijose įgytas žinias, klube išsiugdytus įgūdžius.

„Pačios geriausios akimirkos išgyventos vaikų dienos centre „Tarp savų“, – apibendrina Eglė Vasiliauskaitė. – Daug pamatėme, apkeliavome. Buvo patirčių nepakartojamų. Daug kūrybos ir bendravimo. Susitikus su vadovais malonu pasikalbėti, su draugais taip pat ryšiai nenutrūko. Darbas, gyvenimas, karantinas laiką dėlioja savaip, susitikti sudėtinga, bet šiluma išlieka.“

Karantinas veiklos nesustabdė
Pasak Ramūno Snarskio, karantino metu veikla nenutrūko, dirbama mišriuoju būdu, laikantis visų saugumo reikalavimų. Padedama paruošti pamokas, teikiama kitokia pagalba.

„Karantinas netruks amžinai. Sugrįšime gal šiek tiek išvarginti, bet įgiję naujų patirčių ir labai vieni kitų išsiilgę. Mūsų klubo stiprybė yra labai glaudus bendradarbiavimas su Savivaldybe, policija, nevyriausybinėmis organizacijomis, įvairiomis institucijomis, su „Maisto banku“, su kitais dienos centrais. Smagu, kad mūsų klubo vaikais mieste pasitikima ir tai duoda vaisių, – tvirtina R. Snarskis. – Dalyvaudami renginiuose, akcijose vaikai ugdosi kaip pilietinė bendruomenė, pajunta, kad jie yra svarbūs, reikalingi. Daug dėmesio skiriame vaikų profesiniam švietimui, kad galėtų įsitvirtinti darbo rinkoje. Dėl to nuolat turime kviestis žmones, supažindinti, rodyti pavyzdžius. Sėkmingiausias ugdymas vyksta per bendravimą, įvairias patirtis.“

Vaikų dienos centro-klubo „Tarp savų“ vadovą R. Snarskį džiugina, kad jau seniai suaugę, šeimas sukūrę socialinių darbuotojų, medikų ir kitokias profesijas įgiję klubo nariai grįžta pasidžiaugti savo laimėjimais ir pamatyti, kaip dabar klube gyvena vaikai. Vaikui laiku parodytas dėmesys daro stebuklus.

2021 02 19 8

2021 02 19 11

Edukacinė programa Palanga-Klaipėda.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2021 02 19 30

Eglė ir Brigita.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2021 02 19 13

Stovykla Dengtiltyje.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2021 02 19 17

ŠNVOK renginys. Centre Neringa.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2021 02 19 19

Renginys klube. Šoka Brigita, Eglė, Ieva.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2021 02 19 22

Repeticija. Centre Eglė.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų