Vieni gražiausių žodžių, skirtų meilei, parašyti Šventajame Rašte. Pasak psichologės-psichoterapeutės Donatos Grakauskaitės-Šličienės, ten parašyta viskas, ką reikia žinoti apie meilę. Ten parašyta paprastai, kad kiekvienas suprastų: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4-8).

Čia nekalbama nei apie aistrą, nei apie įsimylėjimą, čia kalbama apie meilę.

„Širdelių diena“, arba įsimylėjimas
Vasario 14-ąją minima šv. Valentino diena. Manoma, kad šv. Valentinas buvo Romos vyskupas, kuris gyveno II a. ir nubaustas mirtimi už tai, kad karų metu slapčia sutuokdavo jaunas poras, vėliau paskelbtas šventuoju. Lietuvių kultūroje panaši šventė buvo meilės deivės Mildos diena gegužės 13-ąją, teigia kultūros istorikai.  

Valentino diena kaip įsimylėjėlių šventė prigijo. Neriamės iš kailio, išradingomis dovanėlėmis norėdami pradžiuginti mylimuosius, prekybininkai siūlo širdelės formos saldumynus, net vaikai darželiuose ir mokyklose apklijuoja savo mylimas mokytojas ir draugus širdelėmis. Gražu, žaisminga. Meilės, džiugaus dėmesio vienas kitam negali būti per daug.

Bet šį kartą bandome psichologės išklausti patarimo, kaip išsaugoti meilę, šeimą ir santuoką. Šitiek daug skyrybų aplinkui, kad net šiurpu darosi.

Pasak D. Grakauskaitės-Šličienės, nereikėtų painioti įsimylėjimo ir meilės. „Įsimylėjimas būtina įžanga į meilę. Šis periodas aikštingas, kupinas euforijos, ryškių spalvų, paremtas patyrimų ,,čia ir dabar“  principu. Poroje išgyvenama daug bendrų malonumų, leidžiamasi į malonias avantiūras, kurios tik dar labiau sustiprina aštrius pojūčius. Pora, apimta ekstazės, nėra pajėgi pamatyti vienas kito iš arti, nes gyvena įsimylėjimo būsenoje.“ Tuokdamiesi ar kurdami santykius daugelis viliamės, kad skrajojimas padebesiais, meilės priesaikos ir siurprizai truks amžinai. Deja...

„Po 3–6 mėnesių įsimylėjimas rimsta ir poroje atsiranda individai, kurie vėl prisimena save kaip asmenį ir pradeda rūpintis savo ,,saugumu“. Atsiranda mintys apie ateitį, apie poreikius ir įvyksta labai svarbus žmogaus kaip asmenybės formavimosi procesas – žmogus iš naujo atranda save, save santykyje. Tai yra, pamato, koks aš esu būdamas su kitu, – komentuoja specialistė. – Šis pamatymas kartais gali būti labai bauginantis ir nemalonus. Nes žmogus pamato, koks jis gali būti bejėgis ir silpnas be kito (todėl gali tapti labai pavydus), arba atvirkščiai – gali pamatyti savo stiprybę, kantrybę ir ramybę.“

Lede ugnį uždegti sudėtinga. Ar verta?
Prisiminiau trijų porų istorijas. Alius ir Ilona susituokė vos baigę mokyklą. Draugavo nuo septintos klasės. Vos sulaukę pertraukos, lėkdavo bučiuotis po senu kaštonu prie bažnyčios. Tėvai bandė atkalbėti nuo vedybų, bet į pasaulį jau beldėsi pirmasis sūnelis. Po metų – antras. Alius keitė darbovietes, bet niekur ilgiau pusmečio neišsilaikė. Sunku, nešvaru. Ėmėsi verslo – įrašinėjo kasetes, pardavinėjo. Maistui užteko, buto nuomai nelikdavo. Ilona įsidarbino poliklinikoje, bet Aliui ėmė nepatikti, kad žmona vėlai grįžta namo. Įtarimai, priekaištai. Ant stalo vis dažniau atsirasdavo alaus butelis, paskui vyno ar ko nors stipresnio. Verslas nutrūko sugedus magnetofonui, nes naujam nupirkti pinigų nėra. Ilona dėl šventos ramybės atsisakė darbo, ėmėsi rinkti grybus uogas, vaikučiai jas pardavinėjo turguje. „Ką per dienas veiki miške, kodėl nesivedi vaikų?– įtarinėjimai nesiliovė, ne sykį keiksmus lydėjo kumščiai. Ilona kentėjo, kol mėlynes pamatė ant mažojo sūnelio pečių. Už tai, kad nepapasakojo, su kuo mama grybauja miške, kad pilnus krepšius partempia. Skyrybos buvo nelengvos. Alius gąsdino, kad atims vaikus, kad viena ji neišgyvens. Išgyveno, išaugino. O pirmosios meilės – Aliaus – nepamiršta, jo kapą aplanko. Už skriaudas seniai atleido.

Šiaulietei Albinai gerokai per 50. Išaugino tris vaikus, turi būrį šaunių anūkų. O širdyje tuščia. Meilė vyrui išblėso, nors skyrėsi skaudama širdimi, sako – pavargo nuo kasdieninės kontrolės, jaučiasi pažeminta, kai už kiekvieną net labai intymų pirkinį turi atsiskaitinėti. Įkyrėjo kasdieniai pamokymai, kad kalbėdama per daug gestikuliuoja. Metams bėgant pajuto, kad toksiški santykiai  išsiurbia energiją, žemina savivertę. Pradėjo nebepatikti pati sau. Nebepaisė aplinkinių nepritarimo, nes jiems atrodė, kad viskas normalu: vyras rūpestingas, negeria, nesmurtauja.

Tomas atviravo daug pastangų įdėjęs, auklėdamas savo jaunutę žmoną, o kai ji pasikeitė, prarado ankstesnį žavesį, tapo valdinga, nebemoteriška. Jis daug skaitė, lankėsi pas specialistus, kol suprato paprastą dalyką, kurį išdėstė ir mums: „Meilė būna seilė. Nurijai, apsilaižei ir eik dirbti. Kai kas įsivaizduoja, kad išsiskyrė ir ras kažkieno apdėvėtą idealą. Juk pats irgi nesi idealas, jei teko skirtis. Šeima yra darbas be išeiginių. Širdelių diena sykį per metus, o paskui reikia žmogaus, kas nugarytę pakaso ir į ką atsiremti galėtum, kai padėtis be išeities atrodo.“

Psichologė-psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė pabrėžia, kad įsimylėjusių santykis gali peraugti į Šventajame Rašte aprašytą meilę tik tada, jei pora gali išgyvenimais vienas su kitu dalytis, tai yra, augti ir formuotis kartu: „Tada Du žmonės tampa Vienu – sutuoktiniais, kurie tarsi du augantys vijokliai vienas kitą apraizgo taip, kad sunku suprasti, kur kuris auga.“

Gėrimės šeimomis, kurios po 40–50 metų drauge santarvėje išgyveno. Išgirsti, kad jų gyvenimo kely būta daug vargo, istorinių pervartų ir asmeninių paklydimų. Tačiau nugalėjo mokėjimas išklausyti, kalbėtis, atjausti ir atleisti. O svarbiausia, kad santuoka sukurta ant tarpusavio pagarbos pagrindo.

„Jei vis dėlto pora po įsimylėjimo kuria santuoką su žalingais įsitikinimais (pvz., jei moteris tiki, kad ji gali pakeisti vyrą, o vyras tiki, kad ji susitaikys su jo charakteriu), tikėtina, kad anksčiau ar vėliau abu nelaimėlius aplankys suvokimas, kad jų viltys žlugo, – tvirtina D. Grakauskaitė-Šličienė. – Tada žmonės arba pasuka skirtingais keliais, arba dar mėgina kurstyti seniai ir daug kartų šaltais ledais uždengtą šeimos židinį. Lede ugnį uždegti labai sudėtinga, todėl jei nėra tvirto abipusio noro jį uždegti, tai virsta Sizifo darbu.“

Švęskite gyvenimą ir meilę drauge
Žinoma, kad ir pačias tvirčiausias ir gražiausias santuokas ištinka sunkumai. Kaip juos išgyventi, kad krizė suartintų, bet ne nutolintų? Psichologė-psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė rekomenduoja taikos ir ramybės periodu nuoširdžiai nusistatyti aiškius vidinius prioritetus. Sąžiningai. Paklausti savęs, kas man yra svarbiausia. Ką aš galiu padaryti dėl savo svarbiausiojo tikslo? Būtina sužinoti ir antrosios pusės prioritetus ir juos suderinti taip, kad pats svarbiausiasis būtų vienas ir tas pats – šeima. Tada ištikus nesėkmei, padarius pačiam ar pamačius kito klaidą, tampa lengviau priimti esamą realybę, nes jūs abu žinote, kokie svarbiausi judviejų tikslai. O klaidų, buvo yra ir bus.

„Matykite ,,čia ir dabar“ padarytas klaidas ir jas aptarkite, – ragina specialistė. – Jei per sunku kalbėtis iš karto, truputuką palaukite ir vėl grįžkite prie aptarimo. Neanalizuokite to, kas buvo prieš 10, 15 ar 20 metų. Tai buvo, taip, tai buvo, bet jūs esate čia ir dabar. Jei kyla pagunda vis dėlto papriekaištauti apie prieš daug metų buvusius įvykius, nuoširdžiai savęs paklauskite, kodėl dabar man tai norisi daryti? Kad labiau įskaudinčiau savo žmogų ar kad labiau įrodyčiau savo teisumą? Ir tada prisiminkite savo svarbiausią prioritetą, koks jis. Ar jis sutampa su dabar kylančiomis mintimis?“

Atleisti mažytes nuoskaudas gali būti labai sunku, tačiau meilei reikia šiek tiek sveiko proto ir šiek tiek įžvalgios išminties. Kitaip tariant, sveiki, abipuse meile ir pagarba grįsti ilgalaikiai santykiai klostosi tik tada, kai to siekia abi pusės. „Žinokite vienas kito poreikius ir sunkiu metu stenkitės juos atliepti. Pastebėkite jums rodomą dėmesį ir šilumą kasdienybėje, – skatina psichologė. – Gal jūsų antra pusė nupirko jūsų mėgstamos duonos? O gal barė jus, kad ir vėl į darbą išėjote be kepurės? Tai yra tikros meilės išraiškos.“

Bene dažniausias moterų nusivylimas, kai vyras pamiršta vedybų sukaktį ar kitus šeimai svarbius dalykus. Kartais darbo rūpesčiai užgožia jautriausias šeimos akimirkas. „Nepamirškite paminėti jums svarbių datų ar įvykių, – ragina psichologė. – Švęskite gyvenimą ir meilę kaip galima dažniau. Pasidalinkite šiltais brangių judviem akimirkų prisiminimais.“

Įdomu konstatuoti, kad meilė nėra tik vienintelis jausmas vedybose. Geresniam vienas kito supratimui reikalingi pasitikėjimas, atvirumas, pagarba. Kad mylėdami nesijaustume vieniši ir paaukoję savo gyvenimą, nepamirškime savo poreikių, pomėgių.

Apie tai paskutinis D. Grakauskaitės-Šličienės patarimas, bet ypač svarbus – išlikite savimi: „Išsaugokite savo asmenybės ašį. Susiliejimas, susitapatinimas su kitu atims iš jūsų vidinį džiugesį ir laimę. Nebūsite laimingi santykyje su savimi, nebūsite laimingi šeimoje, darbe ir gyvenime. Jei vis dėlto nutiko taip, kad daug metų tarnavote šeimai, darbui ir pametėte save, jei šiuo metu gyvenate liūdesyje ir nusivylime, kreipkitės į savo psichologą. Galbūt vėl iš naujo atradę save, rasite laimę savo šeimoje.“

Sakoma, kad Meilė yra stebuklingas šaltinis: dviese semdami, nepasieksite dugno. Tačiau jei vienas semia, o kitas bando pripildyti, gyvybė kažkur pradingsta...

D. Grakauskaitė-Šličienė: „Pastebėkite jums rodomą šilumą ir dėmesį kasdienybėje.“
Asmeninio archyvo nuotr.