Lietuvos švietimo įstaigos iki šiol neskiria pakankamai dėmesio, lėšų, laiko socialinių ir emocinių kompetencijų bei bendrųjų gebėjimų ugdymui. Tai ypač išryškėjo pandemijos kontekste, kai Vyriausybė įvedė, o vėliau pratęsė visuotinį nuotolinį mokymąsi.
Dabartinės tendencijos gąsdina
Vilniaus universiteto mokslininkų grupei atlikus tyrimą „Mokinių psichologinė savijauta COVID-19 pandemijos metu“ paaiškėjo, kad 4 iš 5 paauglių dėl pandemijos susidūrė su mokymosi sunkumais; maždaug 3 iš 4 paauglių įvardijo, kad sutriko jų laisvalaikio veikla; daugiau nei pusė paauglių teigė dėl karantino patiriantys socialinių ir bendravimo santykių su bendraamžiais sunkumų, o maždaug 1 iš 4 paauglių įvardijo dėl karantino patiriantys santykių sunkumų šeimoje. Tyrimu taip pat nustatyta, kad tik 21,7 proc. sunkumus patyrusių paauglių sulaukė psichologinės pagalbos.
Mokinių psichologinė sveikata nerimą kelia ne tik dabar. Vykusioje nuotolinėje konferencijoje „Socialinis ir emocinis ugdymas psichikos sveikatai ir savižudybių prevencija“ psichologė Joviltė Beržanskytė kalbėjo, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dar 2017 m. visame pasaulyje apie 10-20 proc. vaikų susidūrė su psichikos sveikatos iššūkiais. Baiminamasi, kad ateityje tikrieji skaičiai gali būti dar prastesni.
Problemos mokykloje; patyčios; tėvų / globėjų konfliktai / skyrybos; diskriminacija; smurtas; seksualinė prievarta; tėvų psichologinės problemos / priklausomybės; blogos gyvenimo sąlygos; biologiniai rizikos faktoriai – visa tai be jokios abejonės turi įtakos psichinei sveikatai. Dar labiau gąsdina tai, kad laiku neišspręstos problemos ateityje gali sukelti didesnių pasekmių.
Pablogėjusi psichologinė savijauta; depresija / nerimas; savižudybės; ankstyvas rizikingas seksualinis elgesys; savęs žalojimas; žemi pasiekimų rodikliai; priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų; prastesnė fizinė sveikata – štai prie ko gali privesti dėmesio psichinei sveikatai stoka.
Išeičių yra ne viena
Psichologė kėlė klausimą, o ką galima padaryti, kad taip nenutiktų. Anot jos, šiuo atžvilgiu dažniausiai pasitelkiamos dvi pagrindinės strategijos: sveikatos stiprinimo ir ligos prevencijos. Pastaroji orientuota į naujų ligos atvejų atsiradimo mažinimą, o sveikatos stiprinimo – į atsparumo kūrimą; subjektyvios gerovės gerinimą; pozityviąją sveikatą per tam tikrų įgūdžių ugdymą.
„Būdų šioms strategijoms įgyvendinti yra įvairių, tačiau egzistuoja ir universalios, socialinių, emocinių kompetencijų ugdymo prevencijos, kurios gali būti siejamos tiek su sveikatos stiprinimu, tiek su ligos prevencija“, – pabrėžė J. Beržanskytė.
Anot jos, taikant socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą, stiprinama savimonė; savitvarda; socialinis sąmoningumas; tarpusavio santykiai ir atsakingas sprendimų priėmimas. O kiekviena iš šių kompetencijų susideda iš mažesnių įgūdžių, kurie taip pat yra įgyjami: pasitikėjimas savimi; streso valdymas; gebėjimas pažvelgti iš kito asmens perspektyvos; tarpusavio santykių kūrimas; problemų sprendimas ir t. t.
„Tyrimai rodo, kad mūsų psichikos sveikata labai siejasi su šių įgūdžių turėjimu arba neturėjimu, tačiau kaip bebūtų liūdna, šie įgūdžiai neatsiranda iš dangaus“, – sakė psichologė.
Kai kurie esminiai įgūdžiai įgyjami dar vaikystėje, o kai kuriems – gali prireikti net viso gyvenimo. Net būdami 40-50 metų vis dar turime galimybę norimus įgūdžius sustiprinti, bet tam reikia nuoseklaus ir kryptingo darbo.
„Jeigu norime, kad vaikai gebėtų reguliuoti savo emocijas, kritiškai mąstyti, išlaikyti pozityvius santykius, valdyti savo elgesį, turime visiems sudaryti sąlygas ugdyti socialines ir emocines kompetencijas“, – konstatavo J. Beržanskytė.
Pokyčiams dar reikia subręsti
Deja, bet ne visos Lietuvos švietimo įstaigos vykdo tokius projektus. Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė Loreta Tamulaitienė pripažino, kad psichikos sveikatos, savižudybių prevencijos ir socialinio bei emocinio ugdymo temos iki šiol tebėra labai jautrios ir nors iš tiesų labai aktualios, dažnai yra stigmatizuojamos.
Jos aiškinimu, gimnazijoms labai sunku šiuos dalykus įdiegti ir pristatyti, nes pagrindinė jų funkcija ir prievolė yra paruošti mokinius brandos egzaminams.
„Ir man pačiai, kaip gimnazijos vadovei, taip pat prireikė atskiro suvokimo, kad gimnazijoje ne vien akademinis ugdymas yra svarbiausias“, – nesigėdijo prisipažinti L. Tamulaitienė.
Pakeisti mąstymą ją paskatino vienas nutikimas gimnazijoje, kurioje anksčiau dirbo: „Viena mergaitė kelis mėnesius nelankė mokyklos, nes slaugė mamą. Mamai mirus, pavasariop ji grįžo į mokyklą, bet buvo praleidusi jau daugiau nei pusę pamokų, o pagal mokyklos dokumentus, ji tikrai nebegalėtų tęsti mokslo aukštesnėje klasėje. Pasiteiravau, kodėl ji taip pasielgė. Bandžiau moralizuoti, kad reikėjo rasti galimybių lankyti mokyklą, nes čia jos pareiga. O ji tik patylėjo ir paskui pasakė, kad nė vienos minutės nesigailėjo, jog buvo su savo mama. Tuomet manyje kažkas pasikeitė, supratau, kad yra dalykų svarbių, bet yra ir dar svarbesnių.“
Ji padėjo tai mergaitei susitarti su mokytojais, kad jie skirtų papildomas užduotis ir leistų intensyvinti kursą. Galiausiai mokinė baigė devintąją klasę, o kitais metais toje mokykloje buvo pati geriausia mokinė.
Įveikė ne vieną iššūkį
Nuo to karto, kai L. Tamulaitienė pradėjo dirbti S. Šalkauskio gimnazijoje, ji tapo vienu iš tų žmonių, kuri nepabijojo imtis iniciatyvos psichikos sveikatos srityje. Gimnazija tapo pirmąja mokykla Šiauliuose, kuri įsidiegė visiškai naują socialinių ir emocinių kompetencijų programą. Dabar ši programa yra nuosekliai diegiama, o visi mokytojai – išklausę mokymus. Negana to, kiekvienas gimnazistas per mokslo metus privalo dalyvauti socialinėje-pilietinėje veikloje, o kiekviena veikla yra planuojama, fiksuojama, reflektuojama „Asmenybės ūgties dienoraštyje“.
„Jeigu manęs paklaustumėte, ar tikrai viskas vyko taip sklandžiai, atsakyčiau, kad tikrai ne. Buvo daug sunkumų, nes iš pradžių atrodė, kad pakaktų užsiėmimus integruoti į klasių valandėlių darbą. Tačiau jau kitais metais mes pasiekėme, kad mūsų gimnazijoje būtų atskira valanda, skirta socialiniam ir emociniam ugdymui pirmosiose, antrosiose gimnazijos klasėse, o trečiokai ir ketvirtokai vykdo „tarnystės“ projektus miestui arba gimnazijos bendruomenei“, – pasidžiaugė L. Tamulaitienė.
Ar visa tai turi įtakos mokinių savijautai? O jei kiekvienas sau atsakytumėme, kada mes, suaugusieji, jaučiamės gerai, kas mums suteikia gerą savijautą, o kas mus nuvilia.
„Čia man tiko Lino Slušnio mintis iš knygos „Ką gali mokytojas?“ Jis sako, kad vaikai grasina nusižudyti, bet mirti nenori. Savo ketinimus jie grindžia noru paskelbti, kad pasaulis yra neteisingas. Jie tikisi, kad po tokio pareiškimo su jais bus elgiamasi kitaip, nes vaikams reikia dėmesio, jie siekia būti išgirsti, pamatyti, suprasti, kaip ir kiekvienas iš mūsų“, – pasakojo gimnazijos vadovė.
Todėl pirmiausia, anot jos, „Asmenybės ūgties dienoraštyje“ vaikai raginami daugiau papasakoti apie save: ką mėgsta, koks jų vaidmuo klasėje, kokie jų tikslai, kaip jaučiasi atėję ir pan.
Kai nori, viskas įmanoma
Dienoraštyje mokinai vertinasi ir savo kompetencijas, ar geba pažinti savo emocijas bei jas įvardyti, ar geba laikytis disciplinos bei drausmės.
Vaikų klausiama, ar jie gali dirbti komandoje, siekti tikslų, prisiimti atsakomybę ir gyventi sveikai ir pan. O dienoraščio skiltyje „Mano veidrodis“ mokiniai atranda skatinančius, motyvuojančius draugų ir mokytojų įrašus, tėvų palinkėjimus.
Kalbėdama apie situaciją apskritai, ji sutiko, kad karantinas iš tiesų išryškino įvairias gyvenimiškas problemas. Švietimo bendruomenės greitai suprato, kad moka ir geba valdyti technologijas, bet akivaizdu, kad iki šiol neskiria pakankamai dėmesio socialinių ir emocinių kompetencijų ir bendrųjų gebėjimų ugdymui.
„Svarbiausių dalykų, tokių, kaip prisiimti atsakomybę, kaip spręsti problemas, kaip valdyti pokyčius, kaip prie jų prisitaikyti, kaip praradimuose įžvelgti galimybes, neviltyje matyti viltį, toleruoti kiekvieną, planuoti savo gyvenimą, pažinti emocijas ir išmokti su jomis gyventi, išgyventi netektis ir praradimus, to net ir pačios didžiausios skubos pirkimu bei stambiausia pinigų suma nenupirksi. Todėl savo pasisakymą noriu pabaigti paraginimu, kad bendruosiuose ugdymo planuose socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymas būtų numatytas, kaip atskiras dalykas ir jam skiriama bent viena pamoka per savaitę“, – imtis pokyčių paragino L. Tamulaitienė.
