Net ir nuo priklausomybės norintys pasveikti asmenys ne visada sulaukia reikiamos pagalbos. Neretai nuskriausti lieka ir priklausomų asmenų artimieji. Dėl to nukenčia visa visuomenė, nes didėja nusikalstamumas, prastėja gyvenimo kokybė, tenka skirti nemažai lėšų tokių ligų, kaip ŽIV ar AIDS, gydymui.

Susiduria su įvairiais sunkumais
Dėl priklausomybių gydymo, panašu, mūsų valstybei dar teks nueiti ilgą kelią, kol su šia liga susiję klausimai ir dėl jos kylančios problemos bus pradėtos spręsti efektyviai. Tai, kad situacija iš tiesų rimta, leido suprasti vykusioje nuotolinėje diskusijoje „Kaip suteikti daugiau jėgos kovojantiesiems prieš priklausomybes“ pasisakęs priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ pirmininkas kunigas Kęstutis Dvareckas.

Anot jo, šiandien šalia licencijuotų reabilitacijos bendruomenių yra visa krūva bendruomenių, kurios neaišku ką ir pagal kokius metodus veikia.

„Tai visa krūva „prieglaudų“, kurios išsikabinusios reabilitacijos pavadinimą, tų paslaugų neteikia, o gal net ir nesiruošia teikti“, – sakė K. Dvareckas.

Ne ką mažiau jį gąsdina reabilitacijos bendruomenės, esančios įkalinimo vietose: „Teko prieš porą metų važiuoti į įkalinimo vietas, aplankyti ten veikiančias reabilitacijas, tai norisi džiaugtis, kad jos apkritai atsirado ir tuo pat metu liūdėti, nes jos laikosi tik ant pavienių iniciatyvių žmonių, kurie arti perdegimo ribos.“

Įžvelgia didelę nelygybę
Kita problema yra ta, kad norintiems patekti į licencijuotas reabilitacijos bendruomenes tenka gauti ne tik šeimos gydytojo ar psichiatro siuntimą, bet ir įrodymus, jog neserga tuberkulioze, koronavirusu ir t. t. Kadangi tų pažymų reikia iš tiesų daug, kai kurie priklausomybę turintys asmenys nusprendžia nesivarginti ir taip lieka be pagalbos, kuri galėjo būti suteikta.

„Adekvačios pagalbos prieinamumas Lietuvoje, bent jau mūsų praktikoje dirbančiųjų patirtimi, švelniai tariant yra skubiai tobulintinas“, – akcentavo K. Dvareckas.

Kartais kai nėra vietos ir laiko adekvačios pagalbos suteikimui, kai ateina žmogus, jam pasiūlomos abejotinos alternatyvos. Nežinia kodėl pakaitinio gydymo kabinetų tinklas Lietuvoje yra daug didesnis negu biopsichosocialinę pagalbą teikiančių asmenų tinklas. Viena sritis prioretizuojama, nes, matyt, taip pigiau ir paprasčiau, bet realiai labai gaila, kad žmonės, ilgai vartoję psichotropines medžiagas, priversti ilgai laukti, kad gautų kitokią pagalbą. Deja, taip pat yra ir tokių žmonių, kurie apie kitokios pagalbos alternatyvas net nėra nieko girdėję.

Negana to, daugeliui žmonių apskritai nėra suteikiama jokia pagalba. „Dėl įvairių veiksnių dalis žmonių lieka be pagalbos. Daugelis reabilitacinių bendruomenių gyvena iš įvairių projektinių veiklų, dėl to priimamus sveikti asmenis dažnai kruopščiai atsirenka. Kriterijai, kaip amžius, perspektyvumas darbo rinkoje, gretutinės ligos, tampa labai svarbūs. Daug kenčiančių žmonių, kuriems pagalbos teikimas sudėtingesnis ir perspektyvos mažiau viltingos ar neatitinka projektinių reikalavimų, lieka už brūkšnio. Gydymo įstaigos vengia priklausomų asmenų, nes jie skyriuose vartodami sukelia daug sumaišties ir papildomų problemų, tuomet jie it karšta bulvė siunčiami vienas nuo kito į vis didesnę atskirtį“, – kalbėjo „Aš esu“ bendruomenės pirmininkas.

Labiausiai nukenčia artimieji
Psichoterapeutė dr. Justina Kaliatkaitė-Kymantienė, priklausomų asmenų artimųjų konsultantė, atkreipė dėmesį, kad reikiamos pagalbos kartais nesulaukia ne tik turintys įvairių priklausomybių, bet ir jų artimieji.

Kaip žinia, priklausomybė paveikia visus šeimos narius. Tai didelė socialiai pažeidžiamų asmenų grupė, kuriai tenka atlaikyti didelį psichologinį ir finansinį krūvį. Priklausomo asmens liga brangiai atsieina visai šeimai. Tiesioginės išlaidos patiriamos šiose srityse: priklausomo asmens išlaidos narkotikams; dėl vartojimo, gėrimo ar lošimo vagystės iš šeimos, paskolos, kreditai, baudos, antstoliai; pajamų praradimas (priklausoma asmens nedarbas); gydymo išlaidos; pragyvenimo išlaidos; šeimos narių sumažėjęs darbingumas dėl rūpesčių, susijusių su nevaldomu priklausomo asmens gyvenimu, šeimos narių išlaidos asmeninėms sveikatos problemoms spręsti ir t. t. Skaičiuojama, kad per metus šeima dėl to netenka daugiau nei 15 tūkst. eurų.

Deja, dėl itin didelių išlaidų ligonio artimieji patys neišgali sau leisti privačių konsultacijų su specialistais, nes jie taip pat kainuoja. Be to, anot J. Kaliatkaitės-Kymantienės, susidaro toks įspūdis, kad valstybė artimųjų problemas tam tikra prasme vis dar yra linkusi neigti: „Problema yra rimta ir man kartais atrodo, kad tam tikra prasme mes vis dar esame tos problemos pripažinimo pačioje pradžioje ir tikrai neišnaudojame visų galimybių ir visų naudų, kurias galėtumėme patirti suteikdami nuoseklią, kokybišką, profesionalią ir kartu prieinamą pagalbą artimiesiems.“

Pagrindinės problemos jau identifikuotos
Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas sutiko, kad neišspręstų problemų iš tiesų yra nemažai. Tai patvirtino ir Sveikatos apsaugos ministerijos sudėtyje veikianti ekspertų ir institucijų darbo grupė, kuri gvildena priklausomybės ligų gydymo, reabilitacijos centrų paslaugų prieinamumo, gerinimo ir kitus klausimus.

Kaip sakė I. Rubikas, ši darbo grupė identifikavo tris pagrindines problemas. Pirmoji yra ta, kad neužtikrinamas priklausomybės ligų gydymo paslaugų prieinamumas ir įvairovė bei pritaikymas priklausomų asmenų poreikiams.

Antroji – nepakankamas žemo slenksčio paslaugų, pakaitinio gydymo, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėje ir reintegracijos paslaugų prieinamumas, įvairovė ir šių paslaugų tęstinumas bei koordinavimas.

Trečioji – neužtikrinama priklausomybės ligų ir teikiamų paslaugų stebėsena. Tik kaip šias problemas siūloma spręsti, deja, bet iki šiol liko neaišku.

Žino, ką būtų galima padaryti
Atsakydama į išsakytą kritiką, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė sutiko, kad sistemoje iš tiesų vyrauja fragmentiškumas. Siekiant to išvengti, anot jos, reikalingos tokios diskusijos, kaip ši: „Jeigu tolimesnės diskusijos tęstųsi tokiame rate kaip šis, manau, mes tikrai galėtumėme šį bei tą nuveikti, nes jau tikrai norisi iš fragmentiškumo fazės pagaliau išeiti.“

Kas prižiūri reabilitacijų licencijavimą? Kaip lengviau patekti į licencijuotą reabilitacijos centrą? Tai, kaip sakė viceministrė, yra vieni iš paprastesnių klausimų, kuriuos galima lengvai išspręsti, tam tereikia efektyvesnio bendradarbiavimo tarp skirtingų institucijų.

Ji taip pat pritarė, kad į pirmą vietą reikėtų iškelti įvairių priklausomybių turinčių asmenų artimiesiems kylančias problemas. Jos nuomone, neteisinga, kad kai kurie žmonės vis dar nežino, kas yra priklausomybė, kaip ją atpažinti ir kaip gydyti. Liūdna, kad ir alkoholikų, narkomanų vaikai nepripažįsta, kad dėl savo artimųjų elgesio nukenčia patys, jog ir jiems reikalinga psichologinė pagalba.

„Manau, reikėtų viešinti šias problemas, kad tinklalapiuose atsirastų daugiau informacijos apie tai, nes kuo daugiau viešoje erdvėje apie tai bus kalbama, tuo labiau mažės ir pati stigma“, – išeitį, kaip išeiti iš užburto rato pateikė V. Augienė.

Tikimasi tolimesnio bendradarbiavimo
Tuo tarpu Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė Danielė Morgana ragino į viską pažvelgti iš kitos pusės. Jos teigimu, nereikėtų fokusuotis vien tik į neigiamus dalykus: „Pastaraisiais metais Lietuva priklausomybių srityje padarė labai daug. Mes reformavome priklausomybių ligų centrą, o priklausomybių ligų gydymas auga.“

Žinoma, ji sutiko, kad vietos, kur tobulėti, dar tikrai yra bei pažadėjo, jog į išsakytą kritiką bus atsižvelgta: „Tikiuosi, kad dirbdami visi kartu mes tas skyles užtaisysime, o psichikos sveikata apskritai tik stiprės“, – vylėsi D. Morgana.