„Šiauliai šviečia“ – puikuojasi užrašas rekonstruotoje Prisikėlimo aikštėje. Šviečia ne pastatai, ne gatvės ir aikštės, o žmonės, kurie mūsų mieste gyvena. Šį kartą pasakojame apie žmogų, kuris scenoje jau skaičiuoja keturiasdešimt septintus metus. Tai Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ veteranas Regimantas Lukoševičius.

Per beveik pusę amžiaus choro sudėtis ganėtinai pasikeitė, o R. Lukoševičius, galima sakyti, dainuoja nuo pirmojo koncerto. Tai – puikus tenoras, veteranas ne metų prasme, o patirties. Nepaprastai įdomus žmogus, eruditas.

„Muzikos horizontai neaprėpiami“
Taip savo santykį su muzika išsakė choristas R. Lukoševičius „Polifonijos“ 45-ųjų metinių proga išleistoje knygoje  „Choristai“.

„Man įstrigo rašytojo S. Kanišausko mintis: likimą kuriame patys, o lemtis priklauso dievams. Tai mano gal lemtis tokia – pašaukimas dainuoti chore, – svarsto Regimantas Lukoševičius. – Kaip muzikos profesionalas, turėjau balsą, muzikinius pagrindus. Baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. Sigitas Vaičiulionis buvo mano dėstytojas ir vadovavo ansambliui. Priėmiau pasiūlymą dirbti profesionalaus choro artistu su malonumu. Mane užbūrė neįprastai graži senovinė muzika.“

Pasak jo, dainuoti renesanso ir baroko epochų kompozitorių kūrinius nebuvo lengva, tačiau malonu. Sovietų laikais tai išskirtinai skambėjo, toks muzikos stilius buvo postūmis kolektyvui kilti. R. Lukoševičius prisimena, kad už sakralinę muziką S. Vaičiulionis ne kartą patyrė nemalonumų. Kartą Vilniuje po koncerto prof. Antanas Juozėnas išsitraukė pypkę ir sako: „Viskas labai gerai, tik patarčiau jums mažiau tą Mariją minėti. Netoli  nueisite su sakraline muzika.“ Jis toks apsidraudėlis buvęs,  o gal geraširdiškai bandęs paauklėti.

Velykinės muzikos (dab. „Resurrexit“) festivalius, kuriais didžiuojasi Šiauliai, pradėjo S. Vaičiulionis. Jie sujudindavo miesto kultūrinį gyvenimą: viešėjo ansamblis „Cantabile“, Baltarusijos kamerinis orkestras, Jaroslavlio senosios muzikos ansamblis.

Tačiau klestėjimas prasidėjo festivaliui įžengus į bažnyčią. „Pirmojo koncerto Šiaulių katedroje įspūdžiai – neišdildomi, – pasakoja choristas. – Ryškus prisiminimas, kai festivalių  pradžioje, dar monsinjorui Kleopui Jakaičiui gyvam esant, atvyko į Šiaulių katedrą ansamblis iš Švedijos Karališkosios akademijos. Kartu su orkestru dainavo baroko laikų italų kompozitoriaus operą apie meilę. Dainos, šokiai, ir meilės tema bažnyčioje. Fantastika!“

R. Lukoševičius teigia su kolektyvu patyręs daug nuotykių, sukrėtimų, ne kartą koncertavo užsienio publikai, aplankė tolimiausias šalis.

„Su „Polifonijos“ choru  sutikau ypatingų žmonių, garsių dirigentų, teko koncertuoti neeilinėse salėse, – dalijasi maloniais išgyvenimais choristas. – Prisimenu legendinį dirigentą Ravilį Martynovą, Sankt Peterburgo konservatorijos profesorių (beje, pas jį mokėsi Gintaras Rinkevičius). Kaip jis atvykęs pas mus dirigavo! Žvilgsnis fanatiška ugnimi degė, negalėjau nuo jo akių atitraukti. Viską, ką galėjau, išdainavau, kai atlikome V. A. Mocarto mišias. Kiti dirigentai iš Rusijos, vėliau išgirdę apie tai, kad repetavome su R. Martynovu, buvo šokiruoti. Sakė, kad tai neįtikėtinas stebuklas, nes apie šį dirigentą, didį muziką sklinda legendos.“

Įsimintinas susitikimas viename iš festivalių  su kolektyvu iš Estijos „Hortus musicus“. „Įsivaizduokit, koks įspūdis, – pasakoja choristas R. Lukoševičius, – kai atvyksta visi barokiniais rūbais apsirengę, tarsi iš Italijos dvarų. Groja tų laikų senoviniais instrumentais, obojaus, violončelės protėviais. O dirigentas įžengia kaip pats Italijos dvarų hercogas su žalia mantija iki žemės ir diriguoja, vienoje rankoje natas laikydamas. Buvau apstulbęs. Po koncerto estai leido visiems tuos instrumentus apžiūrėti. Kaip įdomu, kai meno vadovas dirigentas Tomas Ambrozaitis po daugelio metų pakvietė pas mus tą patį dirigentą, dvasinės muzikos neperlipamą viršūnę. Jautriai, be galo jautriai kūrinį perteikia, širdis stojasi atliekant. Iš lietuvių tik Vaclovas Augustinas gali tokių dvasinių aukštumų pasiekti.“

„Polifonija“ turėjo puikų kontaktą su pasaulinio garso smuiko virtuozu Gidonu Kremeriu. Jo žmonos smuikininkės Tatjanos Grindenko pakviesti koncertavo Maskvoje. Iš jos gavo vertingų patarimų, kaip teisingai interpretuoti senąją muziką.

„Nepakartojamas įspūdis įžengus į Maskvos Čaikovskio konservatorijos didžiąją salę, kur koncertavo charizmatiškasis S. Richteris, – prisimena R. Lukoševičius. – Mes ten atlikome A. Vivaldį. Man tai didžiulė dovana, už kurią dėkoju likimui. Ten ypatinga vieta. Buvome Brazilijoje, Italijoje – ne tas.“

Susitikimai su popiežiumi Jonu Paulium II, pasak choro veterano, – gyvenimo įvykis. Pirmasis –  Vatikane – ligi šiol atrodo lyg sapnas. Nuotrauką saugo kaip relikviją.

Antrasis paliko linksmą prisiminimą. R. Lukoševičius savo akimis matė, kaip Kryžių kalne, kai popiežius po šv. Mišių išėjo iš koplyčios, viena moterėlė prišoko ir pabučiavo popiežiaus sostą. Kiti puolė iš paskos. Jai, giliai tikinčiai, tai matyt didžiausia likimo dovana.

Chorui reikia bendro širdies plakimo
Kai keičiasi meno vadovas, choristams tenka persiorientuoti. Kiekvienas dirigentas tiria žmones, turi savo braižą.  
„Laikas su S. Vaičiulioniu – ugnis įžiebta, – konstatuoja R. Lukoševičius. – Menininkus, deja,  neretai ištinka duobės. Kai kas neišlipa. S. Vaičiulionis prisikėlė, tačiau ano menininko tik šešėlis beliko. Rankos nebe tos. Nebeliepsnoja...“

Pasak choro veterano, Tomas Ambrozaitis buvo antroji banga, po S. Vaičiulionio: „Tomas – retas dirigentas. Jis turėjo aiškią kryptį. Ką paima, tą padaro tobulai. Menine prasme vyksta įdomi energijos kaita. Kiek savęs atiduodi, kol iki žiūrovo kūrinys ateina... Didžiųjų asmenybių reiklumas begalinis. Labai turi būti viskas tikslu, tačiau jei ramiai, tiksliai padainavome, nieko įdomaus. Tomas per koncertą tiesiog spektaklį surengia, prakaitas žliaugia. Reikia tarpusavio susiklausymo, bendro širdies plakimo.“

„Polifonijos“ choristo teigimu, kai buvo daromi lietuviškos muzikos įrašai, Tomas Ambrozaitis reikliai sudarė programą, taip sustygavo chorą, kad visko matę iš Olandijos atvykę specialistai nustebo. Nesitikėjo, kad Šiauliuose šitaip dainuoja.

Choristas vardija atmintin įsirėžusius koncertinius įvykius, kurie galėtų iliustruoti choro veiklos įvairovę, didybę.

„Pamenu, T. Ambrozaitis parengė J. S. Bacho Mišias h-moll. Pats Sondeckis dirigavo. Nepamirštamas jubiliejinis 30-asis festivalis. Liudviko van Bethoveno devintoji simfonija. Viktoras Gerulaitis vedė koncertą. Turiu įrašus. Kokia nuotaika...

Paskutiniu metu, dar gerokai iki pandemijos, vykdavo grandioziniai renginiai. Įsimintina, kai oratoriją „Mesijas“ atliko net trys chorai su Liepojos simfoniniu orkestru ir solistais iš Latvijos. Iššūkis. Tokio iššūkio savo gyvenime dar neturėjau.

Tomas Ambrozaitis sumanė atlikti  G. Mahlerio „Prisikėlimo simfoniją“. Tai irgi buvo įspūdinga. Pamenu, vienu metu, kai susiliejo trombonų, timpanų, choro balsai, perėjo šiurpuliai per nugarą... lyg Jėzus dangumi ateina. Tokia muzikos jėga...“

Pasak choristo, jau maža dirigentų, kurie tokį įspūdį darytų. Jaunos kartos dirigentams neretai nuoseklumo trūksta. Su šypsena vyras pasakoja, kaip teko su keliais švedų dirigentais dirbti: „Vienas tiek paskaitų prieš repeticiją atskaitė, galvojau – eruditas, laukiau, kol diriguoti pradės. O rankos – kaip kastuvai. Dirigentas negali būti statistas.“

Choristams taip pat reikalavimai labai aukšti. Nesvarbu, kad profesionalas, turi patirties. Norint gerai pasiruošti repeticijų neužtenka. Namuose dainavimui Regimantas skiria kasdien 4 valandas. Karantino metu dar sudėtingiau: „Kai nuotoliniu repetuojame, daug sunkiau. Vienas pats turi visą partitūrą išanalizuoti, reikia siųsti įrašus solo, gauni patarimus, pastabas, vėl dirbi. Chorvedžiui, –  žinoma, nė kiek ne lengviau. Choro sėkmė, pasak R. Lukoševičiaus, didele dalimi priklauso nuo to, ar susirinkę bendraminčiai. Jei po repeticijos norisi drauge pasėdėti su arbatos puodeliu, viskas tvarkoje. Chore keičiasi veidai ir kūnai. Tik vien gražių veidelių neužtenka, reikia energijos, akių kontakto, atsidavimo ugnelės. Jaunus nelengva uždegti. Uždarbio vedamas neišdainuosi, be gilaus tikėjimo sakralinė muzika neskambės. Giesmėje nuoširdus gali būti, jeigu tai yra susitikimas su Jėzumi. Tokie dalykai sudrebina.

R. Lukoševičiui teko daug patirti sunkių dalykų, sukrėtimų, bet jis neprarado jaunatviškumo, kūrybinės energijos, yra darbštumo, reiklumo sau pavyzdys jauniems choristams.

„Buvau tarsi į duobę kritęs. Ligos užklumpa neigiančius prigimtį. Jogos mokykla padėjo. Tai yra kelias, kuriuo einu, – šneka brandaus amžiaus tenoras. – Gyvenimo būdas, mąstymas, nusiteikimas, mityba lemia beveik viską. Labai daug skaitau, suprantu, kaip svarbu būti čia ir dabar.

Žaviuosi dzenbudistu Kęstučiu Marčiulynu. Aktorius, režisierius, rašytojas, vienuolis. 10 metų mokėsi meditacijos. Buvau susitikime – koks artistiškumas, kokia energetika. Manau, kad dar nesu pribrendęs padėti kitiems, kol kas bandau padėti sau: mankštinuosi, žiūriu, ką valgau, repetuoju, klausausi muzikos. Vis dėlto pradedu galvoti, kad nekaip atrodo dainuojantis pensininkas...“

R. Lukoševičius atvirai pasakojo apie ypatingus pojūčius, patirtas nušvitimo akimirkas stebint dailės kūrinį Londono nacionalinėje galerijoje, meldžiantis Šiluvos šventovėje, giedant Baisogalos dvare.

„Kai pradėjome dainuoti, man šalta pasidarė, tarsi kompozitoriaus dvasią šalia pajutau, – kalba jautrios sielos choristas. – Aš nesu didelis menininkas, bet prisiliesti prie didelių yra Dievo dovana.“

Kai  kalbėjomės su choristu, dar nežinojome, kad koncertų salės  užsivers tokiam ilgam laikui, nutrūks koncertų-paskaitų ciklas „Muzika popiežiaus kelyje“ atidėti ir kiti unikalūs „Polifonijos“ koncertai bei renginiai. Deja, tik virtualioje erdvėje galima išgirsti įdomių diskusijų ir choro atliekamų kūrinių videoįrašus. Festivaliai, koncertai perkelti į viltingus 2021-uosius.

Prieš „Polifonijos“ 45-mečio koncertą Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“ (iš kairės) choristas Gediminas Berteška, choristas Regimantas Lukoševičius, choristas Virgilijus Andrejauskas ir Šiaulių miesto pučiamųjų muzikantas Vitas Brūzga.
„Polifonijos“ archyvo nuotr.

Akimirka iš choro 45-mečio. Iš kairės: Arvydas Pitrinas, Regimantas Lukoševičius ir Vytautas Vileikis.
„Polifonijos“ archyvo nuotr.

Choras „Polifonija“. Akimirka po koncerto Elektrėnuose.
Aušros Lavickienės nuotr.