Ne visos Lietuvoje gyvenančios šeimos yra laimingos. Neigiamas visuomenės, politikų, darbdavių požiūris į daugiavaikes šeimas, šių dienų realijų neatitinkantis ugdymas švietimo įstaigose verčia susimąstyti, ar Lietuva iš tiesų šeimai draugiška valstybė?

Galėjo būti ir blogiau
„Kaip daugiavaikė mama, galiu pasakyti, kad situacija nėra labai bloga, prieš dešimt metų buvo gerokai blogiau, aišku, vietos, kur tobulėti visada yra“, – štai taip vykusioje nuotolinėje konferencijoje „Šių dienų iššūkiai šeimos politikai Lietuvoje“ apie daugiau nei tris vaikus auginančių šeimų padėtį Lietuvoje atsiliepė daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ direktorė Jurgita Pocienė.

Privalumu ji ir kitos daugiavaikės šeimos laiko valstybės skiriamus vaiko pinigus, šeimos korteles, transporto, lopšelių-darželių, neformaliojo ugdymo lengvatas.

„Keletas gerų dalykų yra, bet nemanau, kad tai turėtų būti pabaiga, iniciatyvų turėtų būti gerokai daugiau“, – akcentavo J. Pocienė.

Tokį požiūrį iliustruoja ir pašnekovės atliktos daugiavaikių šeimos apklausos rezultatai, iš kurios paaiškėjo, kad auginantys tris ir daugiau vaikų Lietuvoje nėra labai laimingi.

„Galbūt tas pesimizmas sklinda ne tik dėl to, kad jos gausios, tam įtakos turi ir karantinas, nes vėlgi gausioms šeimoms būti karantine iš tiesų yra iššūkis, ypač jeigu gyvenama bute, nėra nuosavo kiemo, galimybės išleisti vaikų „pasiganyti“, – kalbėjo asociacijos atstovė.

Anot jos, per karantiną prižiūrėti vaikus yra didelis darbas, dėl kurio tėvai nebegali atlikti savo tikrų darbų, už kuriuos jie gauna atlyginimus.

Padėti nori ne visi
Padėties daugiavaikėms šeimoms nepalengvina ir neigiamas visuomenės požiūris. Lietuvoje vis dar laikomasi nuomonės, esą gausi šeima yra neatsakinga, gal net ir asociali, nemokanti skaičiuoti ir gyvenanti šia diena.

„Tą požiūrį po truputį lyg ir keičiame, žiniasklaidoje pasirodo straipsniai, vyksta įvairūs konkursai, šeimų rinkimai, bet vis tiek išlenda tos „špilkos“, dėl kurių gausioms šeimoms tenka nuleisti akis ir sukąsti dantis. Tai jaučiasi ir mokyklose tarp vaikų, jeigu jie yra iš didesnės šeimos“, – nedžiuginančią padėtį atskleidė J. Pocienė.

Nepadeda ir politikų požiūris. Kaip sakė daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ direktorė, kartais susidaro įspūdis, kad tie, kurie sėdi Seime ir priiminėja įstatymus, arba neturi vaikų, arba pamiršo, ką tai reiškia, nes kartais tie sprendimai būna tokie labiau teoriniai ir gyvenantiems čia ir dabar vis tiek tenka pasukti smegenis, kaip viską spręsti bei ką daryti.
Dar viena didelė problema yra neigiamas darbdavių požiūris. Su tuo ypač susiduria moterys, kurios turi daugiau vaikų, nes visgi patekti į darbo rinką, auginant tris ir daugiau vaikų, būna sudėtinga.

„Darbdaviai visada atras krūvą pasiteisinimų. Iš kitos pusės, aš juos lyg ir suprantu. Žinau, kas būna, kai serga vienas vaikas, tada – kitas ir galiausiai – visa šeima. Tuomet mama visą savaitę negali dalyvauti darbo procese, todėl iš tiesų didelė dalis tokių šeimų jaučia socialinę atskirtį įvairiomis prasmėmis ir dėl savo finansinio stabilumo, ir kartais dėl to požiūrio“, – pasakojo J. Pocienė.

Ji norėtų, kad ateityje Lietuva taptų šeimai draugiškesnė valstybė, juo labiau kai galima pasisemti gerųjų pavyzdžių iš kitų valstybių.

Reikalingi pokyčiai
Vykusioje nuotolinėje konferencijoje pasisakė ir Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Darius Trečiakauskas. Jam, kaip tėčiui, labiausiai rūpėjo aptarti šių dienų galimybes, iššūkius švietime ir šeimos gyvenime. Jis atkreipė dėmesį, kad šiandien naujienų ir informacijos srautas yra toks milžiniškas ir įvairiapusis, kad net ir siauros srities specialistams gali tapti iššūkiu suspėti kartu.

„Norint ugdymo metu visa tai perteikti, mes turime arba dvigubai ilgiau, arba dvigubai greičiau mokytis, arba turime labai atsakingai suvokti, kad ypatingos svarbos klausimas yra atsirinkti, ko kiek ir kaip reikia mokytis“, – susimąstyti ragino D. Trečiakauskas.

Anot jo, turime apsispręsti, ar mes ir toliau žengiame vadovaudamiesi praėjusio amžiaus švietimo sistemos modeliu su begale perkrautos informacijos, protu nesuvokiamu žinių kiekiu, skaičių, faktų, formulių, taisyklių ir ugdome ne prisitaikiusius realiam gyvenimui robotukus, ar pereiname prie naujos ugdymo paradigmos, kai ugdome žmogų iš didžiosios raidės su vertybinių nuostatų pamatu ir gebėjimu išgirsti kitą žmogų, suvokti ir atsirinkti, kas yra teisinga ir gera, o kas ne. Žmogų, kuris šiame beprotiškame informacijos srauto kiekyje iš karto, aiškiai ir nedviprasmiškai pamatytų, kas yra tikra ir prasminga, verta ir reikalinga, o kas yra tik fonas, informacinis triukšmas ir dėmesio nevertos informacinės šiukšlės.

„Kas teisinga, o kas – ne, jam turi nurodyti ne valdžia, ne masinės informacijos priemonės, ne kažkas iš šalies, bet žmogus pats turi turėti stiprų moralinį stuburą ir sąžinės balsą, kad gebėtų tai atlikti. Svarbu, jog visa ugdymo sistema būtų kuriama ne ant baimės suklysti pamato, bet laisvo ir visaip skatinamo kūrybiškumo pagalba, kuris iš prigimties tūno ir veši kiekviename vaike, kol suaugusiųjų pasaulis jo nenuslopina“, – akcentavo tėvų forumo atstovas.

Be to, šeimoje meilė, pagarba, šeimos puoselėjimo vertybės turėtų tapti esminiu kertiniu akmeniu, nes tik tokioje aplinkoje išaugęs vaikas bus laisvas, atsakingas ir kūrybingas šeimos, valstybės ir savo pasaulio kūrėjas, ir joks informacinis triukšmas, jokios dezinformacinės šiukšlės toje didžiulėje informacijos lavinoje jam nebus baisios, nes jis yra užaugęs žmogus, asmenybė.

Keisimės patys – keisis ir aplinka
D. Trečiakauskas kalbėjo, kad neigiamos įtakos turi ir informacinių technologijų antplūdis. Per paskutinį šimtmetį mokslo ir technologijos pažanga, matyt, padarė didesnę įtaką mūsų gyvenimui negu praėję tūkstančiai metų nuo rato išradimo.

Šiandien turbūt didesnė katastrofa būtų ne pasaulinis tvanas, bet pradingęs internetas ir mobilusis ryšys. Jau užaugo karta, kuri neįsivaizduoja ir nesuvokia, kaip būtų galima gyventi kitaip. Bet taip pat įdomu, kad pavyzdžiui, tiek Stivas Džobsas, tiek ir didžioji dalis pasaulio elito savo vaikams informacines technologijas labai griežtai apriboja iki tam tikro amžiaus. Tuo tarpu daugelyje paprastų šeimų paplitusi nuomonė, kad jų vaikas jau gimė mokėdamas naudotis mobiliuoju telefonu ar planšete.

Švietimo sistemoje informacinės technologijos tampa nebe priemone pagelbėti ir padėti švietimo bei ugdymo procese, bet tikslu kuo daugiau, kuo anksčiau, kuo visuotiškiau, kuo įvairiau ir t. t. Anot D. Trečiakausko, yra pakankamai daug mokslinių tyrimų, kuriuos į paraštes bando nustumti milžiniškų pasaulio technologinių korporacijų lobistai. Šie lobistai informacines technologijas stengiasi įdiegti net lopšeliuose-darželiuose, pristatydami tai kaip šiuolaikiškumą, pažangą ir progresą, nors moksliniai tyrimai parodė, kad iš tiesų yra visai ne taip.

„Ankstyvosios žmogiškosios asmenybės psichinės ir fizinės raidos stadijose informacinių technologijų panaudojimas sukelia visiškai priešingą efektą nei dažnai tikimasi: mažą fizinį judrumą ir vėliau su tuo susijusias sveikatos sutrikimų pasireiškimus, algoritminio mąstymo formavimą ir kūrybiškumo bei laisvo mąstymo ribojimus kognityvinėje vaiko raidoje, gyvo ir betarpiško bendravimo trūkumą, kuris reiškiasi socialiniu atsitolinimu, psichosomatiniais sutrikimais, empatijos praradimu“, – perspėjo Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas.

Todėl, anot jo, svarbu suvokti, kad informacinės technologijos ir jos priemonės nėra vaiko nuraminimo priemonė, o informacinių technologijų kiekis ugdymo įstaigoje nėra švietimo panacėja. Taip pat svarbu suprasti, kad informacinės technologijos yra ne tikslas, o tik pagalbinė ir kartais galbūt net pavojinga priemonė mūsų tikslams pasiekti.

„Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad negalime išspręsti problemos ją sukurdami. Tik pakeitę požiūrį, problemą pakeisime į galimybę. Kai pradėsime keistis patys, pradės keistis mūsų aplinka ir visas likęs pasaulis“, – kalbėjo D. Trečiakauskas.