Architektas V. Rudokas: „Esu ramus – Prisikėlimo aikšte Šiauliai gali didžiuotis“

Rekonstruota Šiaulių Prisikėlimo aikštė pamažu tampa traukos centru. Vasarą jos fontanuose mielai turškiasi vaikai, aštuonis Šiaulių miesto šimtmečius simbolizuojantys kubai kartkartėmis pasipuošia meno objektais, prieš pat antrąjį karantiną buvo atgijusi daugelio iškeiktoji „raudų siena“ – apžvalgos aikštelėje įkurta laikina parodų galerija, kurioje savo kūrinius pristatė fotografas Edvardas Tamošiūnas ir skulptorius Alvidas Paškauskas. Smalsuoliai galėjo pasigrožėti ne tik meniniais darbais, bet ir iš viršaus atsiveriančia išpuoštos šventinės aikštės panorama.

Kalbiname Prisikėlimo aikštės projekto autorių architektą urbanistą Vytenį Rudoką, kuris šiais metais daugiausiai apkalbėtas, iškeiktas, įveltas į marias ne visada prasmingų diskusijų, pagaliau savo tikslą pasiekė – atvėrė šiauliečiams tai, kas nuo jų akių kelis dešimtmečius buvo paslėpta – miesto aikštę.

– Kokie jums buvo 2020 metai?
– Labai geri. Aikštę realizavau. Baigiau projektą, kuris vėlėsi 5 metus. Tokia ji po karo padaryta – 65 metus stovėjo nepajudinta. Amžininkai paprastai nesuvokia tikrosios prasmės. Po to ateis kitos kartos, sugebės įvertinti.

– Ar teko kur nors skaityti, ar jums žinomas bent vienas faktas istorijoje, kai architekto darbu patenkinti visi?
– Noriu tikėti, kad yra išimčių, bet neteko skaityti. Nelabai susižavėjimo išgirsi. Negali būti sutarimo, viena pusė visada lieka nepatenkinta. Tai aksioma. Be to, yra atsiliepimų tendencijos, tikslai. Vien šiemet sukaupti 8 segtuvai, kuriuose visi straipsniai apie architektūrą Šiauliuose. Jei yra tikslas sukelti skandaliuką, diskusijas, taip ir įvyksta. Kasdienėje viešojoje erdvėje objektyvumo, tiesos nėra. Nieko baisaus. Senovėje miestų statytojai architektais nesivadino, o kiek nužudė, kai darbas nepatiko… Ačiū Dievui, tokios rizikos neliko. Bet reputacijos prasme rizika didžiulė. Kuo vadovaujasi viešoji nuomonė? Madomis. Daugybė architektų kuria pagal madas.

Kas užsakovas ir kas architektas – šis santykis duoda rezultatą. Aš manau, yra paprastas susikalbėjimo klausimas. Jei užsakovas yra subrendęs padaryti kažką rimto, teisingo, jis pribrendo ir susimokėti už tai. Esu ne kartą pasakęs, ir kol kas niekas argumentuotai šito nepaneigė – Lietuvos užsakovas yra neišprusęs. Daugeliu atvejų nežino, ko nori, nepasiruošęs tam veiksmui, kurį daro, nepermąstęs, ką tai reiškia. Tenka viską aiškinti kaip pirmokui, gaišti laiką. Kai užsakovas yra asmuo, nelabai sunku. Kai institucija – beveik beprotnamis.

Vis dėlto šįsyk bendrą kalbą suradome.

Su valdiškais namais problema sena: kas buvo sovietmečiu, tas ir liko. Liko neaiškus atsakomybės klausimas. Nėra konkretaus asmens, kuris priėmė sprendimą. Iš ko pareikalausi atsakomybės? Dažniausiai pakišamas architektas. Mane kiek čia pakišinėjo… Kiek rašė, prirašė – visiškas melas. Paneiginėti nėra prasmės. Prasmė – atliktas darbas. Tuo metu, aišku, žeidžia, skaudu. Dabar užmiršau.

Kiek bekalbėjome apie tas problemas sovietmečiu, kiek bekalbėjome pereinamuoju laikotarpiu – jis turbūt tebesitęsia – ir šiandien tas pats. Nepasakyčiau, kad asmens problema. Tai sistema neveikia. Iš patirties sakau, geranoriškumo yra. Buvo asmenų, su kuriais diskutavome, pykomės, bet padarėme. Tačiau sistema neveikia. Tai yra ne vien Šiaulių, tai visos Lietuvos problema.

Aikštės padarymas man be galo didelis įvykis. Įsivaizduokit – 2015 m. konkursas, 2016 metais pradėjome ir pagaliau baigėsi rūpesčiai. Penkeri metai, kai aš gyvenau aikšte. Teisybę pasakius, pavargau ir bloga.

– Urbanistas turi matyti miesto koncepciją, sujungti erdves. Rekonstruojant aikštę susijungė senamiesčio ir sovietmečio pastatai, išgrynintas aikštės minimalizmas. Kiek urbanistas padeda architektui?
– Išryškinsiu akcentus. Žodis „architektas“ archajine prasme apima ir urbanistiką. Gyvenimas privertė išsiskirti. Urbanistika atsiskyrė ir nuklydo. Net poetai, kurie rašo eiles apie miestą, šiuo metu vadinami urbanistais. Tai ne įžeidimas, viskas tvarkoj. Tačiau graudu, kad išsiplovė iš sąmonės esmė. Visi, kas projektuoja – ne planuoja, o projektuoja – miesto erdves yra urbanistai. Tai kelininkai (sakyčiau – gatvininkai), šilumos tinklų inžinieriai ir pan. Jie kuria konkrečius erdvinius formantus. Visi kiti prisikabina prie šito žodžio kaip prie analogijos.

Blogoji pusė yra populizmas, už kurio nemažai kas savo neįgalumą, negebėjimą paslepia. Labai daug kalbėtojų, kurie pasigauna gražius žodžius. Skaitome – urbanistas, urbanistas... O ką baigęs? Kokiame nors Danijos koledže miesto vadybą. Jis planuoja miesto pinigus, struktūras pažįsta, turi urbanistikos žinių, bet joks architektas. O pasirodo, dabar jis man lygus, priima užsakymus. Tūkstančiai išmetami „vargšų šopams“ – čia suoliuką pastatome, čia dar ką nors.

Legendinis Biržų workshop: susirinko būrys specialistų, padarė šou, tris dienas šauniai pagyveno, prisidiskutavo, prisiklijavo lipdukų. Tai nėra blogai, visa tai turi būti. O koks rezultatas? Toje vietoje du šviestuvus įsmeigti, o čia du suoliukus pastatyti – visas rezultatas. Už tai savivaldybė sumokėjo 300 tūkstančių litų. Tai gal reikėjo architektui sumokėti 100 tūkstančių litų ir gauti daugiau atsakymų? Šitaip paskendę mes populizme ir madų vaikymesi.

Vis dėlto nuo sovietinių laikų užkoduota konkurencija. Rodos, savaime suprantama, kad architektas tūrininkas yra urbanistas. Jo spektras platesnis. Tačiau nesusikalbėjimas yra. Kai 1983 metais atvykau į Šiaulius, tikėdamasis po trejų metų pabėgti, buvo neseniai įvykę konkursai: Saulės laikrodžio aikštės ir stoties projektų. Viena grupė padėjo dėžutę – viskas, čia mūsų kūrinys. O kita kompanija suprojektavo visą kvartalą, kaip jis atrodys. Matosi požiūrių skirtumas.

Architektas tūrininkas projektuoja objektą ir jo kompetencija yra matyti objektą aplinkoje. Lietuvoje gal buvo 10 žmonių, su kuriais galėjai kalbėti apie urbanistiką. Galbūt dabar yra daugiau, jaunų nežinau. Urbanistas sprendinį gimdo iš aplinkos konteksto.

– Ar būna grynų urbanistų? Gal tokiu galima laikyti Tyzenhauzą, kuris išlygino mūsų miesto gatves? Gal tik tokius kaip Oskaras Nymajeris, pastatęs Brazilijos sostinę? Kas galėtų žinoti, kaip turi atrodyti miestas?
– Šiandien daugybė žmonių prisistato architektais urbanistais. „Archi“ pats žodis rodo: aukščiau už viską. Reikia būti viskuo. Pirmiausia prašau, kad žmogus parodytų sprendinius, kokio rezultato siekia. Pasikartosiu, bet ir tie, kas projektuoja gatves, miesto inžinerinius tinklus, turi teisę vadintis urbanistais, nes jie valdo miesto erdves. Geriausias pavyzdys yra šviesios atminties dr. Pranciškus Juškevičius. Jis ne architektas, susisiekimo specialistas, dirbo VGTU, o sudėjo urbanistikos pagrindus knygoje „Urbanistika: procesai, problemos, planavimas, plėtra“.

Prof. Algis Vyšniūnas didelį įdirbį padarė. Gilinosi į urbanistikos istoriją, rado įdomių šaltinių, sudėjo viską į vietas. Senoji architektų plejada tarpkarinėje Lietuvoje buvo klasikinė. S. Stulginskis, K. Šešelgis – Kauno mokyklos atstovai. Po karo atvažiavo Leningrado mokyklos pranašai. Jie turėjo gerus pagrindus, bet atėjo su ideologija, davė pradžią Vilniaus mokyklai, kuri užėmė tvirtas pozicijas. Urbanistiškai tarsi daroma teisingai, bet akcentai sugriaunami. Šių mokyklų konfliktas davė pradmenis priešpriešai, kuri Lietuvos kultūroje aiškiai matyti.

Kai ideologija diktuoja, padaromas geras pastatas, bet ne toje vietoje. Šiauliuose bankas prie teatro ir Kurijos pastatas yra metodinis pavyzdys, kaip nereikia daryti. Sprendinius kūrė žmonės, neturintys urbanistinio supratimo. Laimingas esu, kad tas bankas atsirado. Tuo metu tai buvo pirmas modernus pastatas centre su nauja šiuolaikiška architektūra.

Perlaužė Šiauliuose bakūžių architektūros tradiciją, pirmas objektas, kuris nulaužė tą užrūgusį kodą. Bet jis yra neteisingai pastatytas. Kaip pastatas puikus. Kampą laiko gerai. Nuneškime į kitą vietą ir nebus pretenzijų. Bet jo vidinė struktūra neteisinga: įeinu į tą banką ir nerandu nė vieno lango, iš kurio Katedrą matyčiau. Toks potencialas neišnaudotas. Visos erdvės į gatvę ar ūkinį kiemą atsuktos. Pastoracinį centrą tiksliau apibūdinčiau, jei nupieštume karikatūrą: kolegijos pastatas – reikšmingi rūmai, atrodo, kaip Brežnevas su daug daug medalių. Kas yra Katedra? Sakykim, gulbė arba deivė, grakšti, daili, asocijuojasi su gražiais dalykais. O kas tarp jų? Kurijos, pastoracinio centro pastatas – tai kareivėlis. Stovi jaunas gražus berniukas ir atidavinėja pagarbą kolegijai (dideliam viršininkui|) atsukęs užpakalį Katedrai. Štai kas atsitiko: naujasis pastatas kalbasi ne su Katedra, ne su ja susietas. Kūręs žmogus nejaučia kontekstualių dalykų. Kurija visai atribota nuo Katedros, net langų į tą pusę nėra. O galima buvo puikiausiai susieti tiek su šventoriumi, tiek su vaizdu į ežerą. Deja, Lietuvoje daug vietų, kur neišnaudotas potencialas.

– Neretai skundžiamės, kad įvairiais klausimais mums trūksta demokratijos, gebėjimo diskutuoti, tartis. Kodėl per mažai pasitikime specialisto profesionalo nuomone?
– Nežinau, ar čia demokratija, kai bobutė atidaro langą ir šaukia – netinka man taip. Ir jokių argumentų. Su kuo diskutuoti? Žmonės pavargę, ateina išsilieti. Aikštės tvarkymo oponentai kalba apie fragmentus: kur suoliukai, kaip mes pasėdėsim? Dalis miestiečių projektuose matė tik blogybes: užstatysime aikštės pakraščius – sumažinsime erdvę, nupjausime medžius – neliks šviežio oro, o jei pastatysime paminklą – tai jau iš viso nesąmonė... Nesiklausė, kas siūloma, todėl išvis nebuvo jokios diskusijos, ko miestui reikia.

Architekto profesija meritokratinė, pagrįsta kompetencijomis ir gebėjimais. Kad mūsų žodis menkai vertinamas, ir patys šiek tiek kalti. Šiuo metu pas mus ne tik urbanistikos nėra, architekto profesijos taip pat nebėra, diplome baigusiam mokslus įrašyta ne „architektas“, o „menų magistras“. Menininkai mes. Europos profesijų klasifikavimo lentelėse architektai sulyginti su… balerinomis. Nėra struktūrų, kurios tais dalykais užsiimtų.

Architektūrą visi supranta, o urbanistika sunkiai suprantama. Architektų rengimo programą paruošėme, mūsų universitetas nepriėmė, prisiglaudėme Klaipėdos universitete. Išveždavome studentus į stovyklą Nidos menų inkubatoriuje. Mūsų mokykla buvo kitokia. Filmai ir diskusijos nuo ryto lig vakaro tik apie urbanistiką. Išsiaiškini, kaip gimsta idėja, randi tam tikras formas erdvėje. Kad suprastų, kaip tas pastatas su aplinka siejasi, teko ir kartoną juostelėmis pjaustyti. Mokėme suvokti ryšius tarp daiktų erdvėje. Bažnyčios nepastatysi susapnavęs, objektas iš aplinkos atsiranda. Jei pastatas iš aplinkos neišsiskiria – puiku. Būna kartais ir kitaip, kai tikslas yra išskirti, kad nieko daugiau nesimatytų.

Kai vyko išorinis vertinimas universitete, užsienio komisijos mūsų įvertino puikiai – unikalūs, tokių nėra daugiau. Tačiau… programa išstumta, nes didelė dailės akademijos studentų dalis norėjo pas mus pereiti. Nereikia urbanistų Lietuvai.

– Kokia idealių Šiaulių vizija?
– Kai šnekama apie miesto įvaizdį, nesutariama dėl tikslo. Tikslai ne taip įsivaizduojami. Man sako: obeliskas turi būti toks pastatytas, kad bet koks užsienietis pravažiuodamas aikteltų. Klausiu, kodėl turėtume statyti paminklą užsieniečiui? Miestas turi būti toks, kad tie, kas išgirsta, kaip mes gražiai gyvename, atvažiuotų pažiūrėti. Ne dėl jų, o dėl mūsų miestas statomas. Kad būtų mums gerai.

Kita mada – žalioji architektūra, žalioji urbanistika. Kas tai yra? Iki šiol niekas nesugeba paaiškinti. Tai neegzistuoja, tik mados žaidimas, kuris tarsi atneša gerovę.

Mane dėl aukštės daugybę kartų atakavo: kur medžiai? Kur prisėsti karštą dieną? Turi būti kaip parke – šešėliai, suoliukai. Viskas teisinga ir paprasta: pereikite į kitą pusę gatvės – visa tai yra skverelyje. Kodėl visur turi būti tik taip?

Sakoma, gražus miestas, kur ant sienų vien medžiai – žalia žalia. Klausiu, ar suvokiat, kad jūsų rodomas pavyzdys kokioje nors Malaizijoje, kur savaime medžiai taip auga. O pas mus juos reikės prižiūrėti. Mes pievos nupjauti nesugebame, pritrūkstame pinigų, o dar medžius sodinsime ant namų? Apie ką kalbate? Puoselėkite tuos medžius, kuriuos pasodina gatvėse.

Prieš rekonstruojant aikštę dendrologės iš Latvijos medžius apžiūrėjo ir pasakė: „Ką čia saugoti? Kas tyčiojosi iš jų šitiek metų?“ Tie vargani medžiai Tilžės gatvėje – karikatūros. Pats stebiuosi, kaip vaikščiojome ir nematydavome. Žaluma – geras dalykas, bet jis turi būti teisingai padarytas. Filosofinis klausimas, apie ką kalbame: apie želdinius mieste ar apie miestą miške? Kas kam tarnauja? Ko gi reikia lietuviui mieste? Po langu turi būti pieva, upė ar ežeras, bet ir supermarketas, ir stotis šalia. Viskas viename. Tai kokį miestą mes įsivaizduojame?

Prisikėlimo aikštė – vienintelė aikštė mieste. Rekonstruojant buvo siekiama, kad klasikiniais principais suformuota Prisikėlimo aikštė taptų kuo universalesnė ir funkcionali. Viskas joje turi tilpti: renginių zona ir jiems reikalinga infrastruktūra, lauko žaidimų aikštelės vaikams, mašinų aikštelė, želdinių zona ir t. t.

– Kodėl beveik visada užtrunka, užsitęsia darbai? Miestiečiai keiksnoja dėl išraustų šaligatvių, nepatogaus eismo. Ar nenusibosta laukti rezultato architektui?
– Gyvenimas turi savo dėsnius. Jei projektui skiriama pusė metų, kai mažiausiai reikia dvejų, jei sąmata kiaura, negali daug tikėtis. Druskininkuose aikštė mažesnė, du trečdaliai mūsiškės ploto, o pinigų trigubai daugiau, laiko skirta 3 metai. Tai reiškia, kad mieste yra šeimininkas ir jis pasitiki profesionalais.

Pas mus „Šiaulių plentas“ atėjo į konkursą drastiškomis sąlygomis. Jis vienintelis galėjo ką nors padaryti už tokius pinigus. Ir dar subrangovus nusamdyti. Nemažai paskui reikėjo perdarinėti, taisyti. Tačiau lenkiu galvą, dirbo nuoširdžiai. Nerealu per tiek laiko viską gerai atlikti. Reikėjo labai daug tyrimų padaryti, maždaug pusantro šimto gręžinių, kurie dar 50 tūkst. eurų kainuotų. Padarėm minimaliai 8 gręžinius.

Nekompetentingi sėdi tose vietose, kur priimami sprendimai, todėl atsitinka taip, kad projektams vykdyti pritrūksta lėšų. Pirma reikėtų sutarti, kokie darbai bus daromi, o tada pinigus skaičiuoti. Dabar išeina atvirkščiai.

Vis dėlto esu patenkintas, ramus. Žinoma, yra nemažai smulkmenų, kurias galima buvo padaryti ir geriau, tačiau profesionalai spaudžia ranką, o geriausi komplimentai iš VGTU Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros vedėjos architektės dr. Inesos Alistratovaitės-Kurtinaitienės, kuri parašė, kad kiekvienas aikštės kamputis vietoje. Algis Vyšniūnas sako, kad esame pavyzdys kitiems miestams – vienintelė aikštė Lietuvoje, kuri padaryta metodiškai, kaip turi būti.

Išsisklaidė abejonės – pagaliau miestu tampame. Belieka, kad miestiečiai šitas erdves prisijaukintų.

2020 12 30 8