Kaip išprotėję prieš Kalėdas grūdamės į parduotuves, piktinamės pakliuvę į „bado žaidynes“, aikčiojame nespėsią prisipirkti dovanų, nerasią ką ant Kalėdų stalo padėti. Kas kad pandemija, nusispjaut į viruso grėsmes – „laisvė švęsti“ yra svarbiausia. Sukdamiesi rūpesčių verpete pamirštame šventės esmę – apmąstyti dvasinius dalykus, artimuosius apdovanoti ne daiktais, o dėmesiu. Lengviau ieškoti kaltų: sunkus laikas, kvaila valdžia, godūs prekybininkai.

O seniau… Kaip Kalėdas švęsdavome tarpukariu (1919–1940 m.), skaitytojams pasakoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Jovita Vilimaitienė.

Švenčių pranašai – prekybininkai
„Pirmieji artėjančių švenčių pranašai, kaip ir šiandien, buvo vienas už kitą geresnius dovanų pasiūlymus teikę prekybininkai, – pasakoja J. Vilimaitienė. – Didysis sujudimas prasidėdavo prieš mėnesį. Tiek spauda, tiek parduotuvių vitrinos mirgėjo reklamomis, kvietimais įsigyti įvairių dovanų geriausiomis kainomis – kainos mažiausios, pasirinkimas didžiausias.“ Siūlė įsigyti ridikiulių, šilkinių kojinių, kaklaraiščių, įvairaus apavo.

Kaip tinkamas dovanos suaugusiesiems piršo odekoloną, kvepalus, knygas, muzikos plokšteles. Reklamavo ir technikos naujoves, ypač radijo aparatus („Siera“, ,,Philips“, ,,Telefunken“, „Kapsch“). Ragino negailėti pinigų, įsigyti dovanoms ne tik radiją, bet ir patefoną – „geriausią ir neturintį sau lygių pasaulyje“. Populiarios dovanos artimiesiems buvo vynas, kumpiai, žąsys, antys, kalakutai. Tas laikas – tikras rojus saldainių, šokolado ir kitokių saldžių gėrybių gamintojams. Juk saldumynai –  geriausia dovana vaikams. Reklamavosi ir žaislų pardavėjai. Buvo siūlomos lėlės, mašinėlės, arkliukai, pliušiniai žvėreliai, loto, „gyvųjų paveikslų aparatai“, elektros motorų modeliai ir kt.

Prekybininkai nėrėsi iš kailio, nuolatiniams klientams siuntinėdavo ar laikraščiuose spausdindavo sveikinimus, padėkas. Kartais vyno, eglutės papuošalų, šventinį ragaišį ir netgi kojinių reklama siūlė įsigyti toje pačioje krautuvėlėje, kad tik pirkėjui patogiau būtų. Žinoma, toks dovanų pirkimas buvo populiarus didesniuose miestuose, ypač Kaune, Šiauliuose. Kaimų gyventojai ir skurdžiau gyvenantys miestiečiai tokios galimybės neturėjo.

Šventinės dekoracijos ir eglutės puošimas
Puošti miestą iliuminacijomis, žalumynų  girliandomis, pasak istorikės, buvo įprasta per tautines šventes, ypač minint Vasario 16-ąją. Kalėdinių švenčių akcentas – išradingai, skoningai dekoruotos parduotuvių vitrinos. Savininkai tam darbui kviesdavosi žinomus menininkus, dizainerius. Miestiečiai išėję pasivaikščioti grožėdavosi, susipažindavo su naujausiomis dizaino madomis. Šiauliuose labiausiai išpuošta būdavo Vilniaus gatvė, dabartinis pėsčiųjų bulvaras. Vilniaus gatvės puošimą pramonininkai patikėdavo Gerardui Bagdonavičiui.

Tarpukariu nebuvo tradicijos miesto aikštėje puošti eglę, tačiau „Aušros“ muziejuje yra išlikusi 1936 m. Šiauliuose Kazimiero Skerstono daryta nuotrauka, kurioje toks faktas užfiksuotas. Ko gero, tai buvo privati verslininkų iniciatyva.

Pirmoji Lietuvoje Kalėdų eglutė rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1853 m., Vainute ją matė poetas A. Baranauskas. Plačiau eglutės pradėtos puošti XIX a. pab.–XX a. pr. Pirmiausia jos pasiekė dvarus ir miestiečių namus. Trečiajame dešimtmetyje pradėtos puošti mokyklose, o  į kaimus ši tradicija atėjo tik ketvirtąjį XX a. dešimtmetį.

Tarpukario spaudoje ilgai vyko diskusija, vyresnės kartos žmonėms atrodė, kad su Kristaus gimimu šis medelis niekaip nesusijęs ir germaniškos tradicijos, nusižiūrėtos iš vokiečių kariškių ir valdininkų, puoselėti nederėtų. Bažnyčia taip pat iš pradžių eglutės puošimui priešinosi, laikė pagonybės liekana. Tačiau vėliau buvo suteikta nauja prasmė: visą žiemą žaliuojantis medelis simbolizuoja Jėzų Kristų, prisikeliantį ir nugalintį šaltį bei tamsą.

Jaunimui eglutės puošimas patiko. Pagaliau eglučių šventės pradėtos rengti mokyklose, įmonėse, organizacijose. Papuoštų eglučių atsirasdavo ir parduotuvių vitrinose.

Eglutės namuose buvo puošiamos Kalėdų išvakarėse namie keptais sausainukais, obuoliais, iš šiaudų pintais ar kitokiais pačių pasigamintais žaisliukais, vėliau atsirado stikliniai žaislai – tviskančios figūrėlės, laikrodžiai, bumbulai. Ponų salonuose eglutės rėmė lubas, nusagstytos stikliniais diedukais, saldainiais ir kt., o neturtingų šeimų vaikai jomis galėjo pasidžiaugti mokyklose.

Šventės spaudoje ir atvirukuose – su tautiškais motyvais
Spaudoje prieš Kalėdas mirgėdavo straipsnių ir pranešimų apie artėjančias šventes, prognozuojamus orus tomis dienomis, įvairius kalėdinius renginius, kainų pokyčius, o reklamos puslapiuose buvo gausu informacijos apie nuolaidas, prieššventinius išpardavimus. Nemažai straipsnių kalėdiniu laikotarpiu skirta to meto šalies ar pasaulio įvykiams priminti, analizuoti. Religiniai švenčių fragmentai neretai perpinami su aktualiais istoriniais, politiniais įvykiais.

Pasak J. Vilimaitienės, pirmą nepriklausomybės dešimtmetį Vasario 16-osios Aktas šalies dienraščiuose (ypač leidinyje „Lietuva“) visuomenei primenamas bene kiekvienų Kalėdų proga, valstybės gimimą tapatinant su Kristaus gimimu. Atsižvelgiant į tai, kiek metų praėjo po Lietuvos valstybės atkūrimo, kalėdinis sveikinimas pradedamas, pvz., „aštuntą kartą gimsta Kristus nepriklausomoje Lietuvoje“. Periodiniuose leidiniuose  („Lietuva“, „Lietuvos žinios“, „Rytas“ ir kt.) ne tik raginama šventes praleisti prasmingai, piliečiai raginami susimąstyti, kam turi būti dėkingi už linksmas Kalėdas. bet gausu ir reklamų kalėdine tematika – reklamuojami saldainiai „Karvutė“, laikrodžiai, net alkoholis ar papirosai.

1928–1940 m. Šiauliuose ėjusiame savaitraštyje „Momentas“ (vėliau ,,Mūsų momentas“, „Įdomus mūsų momentas“) taip pat pasakota apie švenčių tradicijas bei įvairius pikantiškus nutikimus,  spausdintos įvairių firmų padėkos nuolatiniams klientams bei reklamos.  

Tarpukariu išpopuliarėjo šventiniai sveikinimo atvirukai. Dauguma jų buvo spausdinami užsienyje, tik Lietuvoje įspausdavo lietuvišką užrašą. Juose dažniausi žiemos peizažai, naujametiniuose neretai vaizduojamas laikrodis. Nemažai religinių atvirukų – su Kūdikėliu Jėzumi, angelais. Pasitaikydavo atvirukų su idiliškomis įsimylėjusių porelėmis.

Istorikės teigimu, vietinių autorių sukurti atvirukai išsiskiria tautiškais motyvais. Juose šalia eglės šakelės įkomponuota Trispalvė, Vytis, prarasto Vilniaus ar užgrobtos Klaipėdos vaizdai.

„Aušros“ muziejus yra išsaugojęs keletą Gerardo Bagdonavičiaus sukurtų atvirukų, taip pat su tautiškais motyvais.
Yra išlikę prisiminimų, kad Vasario 16-osios aktas, liūdesys dėl atimto Vilniaus, Klaipėdos krašto dažnai minimas ne tik spaudoje, bet ir šeimose prie Kūčių stalo.

Švenčių linksmybės – iki Trijų karalių
Kūčios ir Kalėdų pirmoji diena švenčiama šeimoje. Prie Kūčių stalo sėsdavo pirmajai žvaigždei pasirodžius. Visi Kūčių tradiciniai dalykai iš to laiko atėję iki šių dienų: malda prieš vakarienę, balta staltiese užklotas stalas, šienas po staltiese, 12 valgių, kūčiukai, kalėdaitis-plotkelė. Naktį suaugusieji išeidavo į Bernelių mišias. Kalėdų rytas prasidėdavo mišiomis bažnyčioje, po jų skubėdavo namo, vaikai norėjo sutikti Kalėdą, rasti dovanų, skanėstų.  

Švenčių pikas buvo tarp Kalėdų ir Naujųjų, bet linksmybės tęsdavosi iki pat Trijų karalių. Nuo antros Kalėdų dienos prasidėdavo „eglutės“ mokyklose, tėvų darbovietėse, įmonėse, įstaigose, vyko vaidinimai ir koncertai vaikams. Suaugusieji lankė spektaklius, koncertus, ruošėsi į svečius ar laukė svečių. Prasidėdavo pokylių sezonas, dažniausiai labdaros tikslais. Turtingesnieji galėjo sau leisti švęsti restoranuose, Kauno aukštuomenė  mėgo švęsti karininkų ramovėje, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Šiaulių grietinėlė rinkosi Piliečių klube (dab. „Presto“ kavinė).
Jaunimas linksminosi čiuožyklose, įvairių organizacijų renginiuose.

Pasak J. Vilimaitienės, kalėdinio šurmulio komercija, skatinimas pirkti dovanas toli gražu nėra šių laikų išradimas. Pažymėtina, kad nei mokyklose, nei visuomenėje nebuvo organizuojami šventiniai renginiai iki Kalėdų, advento laikotarpiu, ši tradicija „išauginta“ sovietmečiu. Miestai tarpukariu nesivaržė, kieno eglė bus gražesnė, nes nebuvo tradicijos jų statyti viešose erdvėse. Laikytasi nuomonės, kad kirsti didelę eglę trumpalaikei pramogai yra neekologiška, neetiška.

Eglutės žaisliukas. XX a. 4 deš. pab.–5 deš. pr. (Nėra autorių turtinių teisių objektas).

Kalėdinis atvirukas „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!“ Aut. dailininkas Gerardas Bagdonavičius, 1926 m. (Autorių turtinės teisės priklauso Muziejui).

Šiaulių katalikiško vaikų darželio auklėtiniai Kalėdų eglutės renginyje. Fot. M. Tydmano, 1938 m. gruodžio 30 d.
(Autorių turtinės teisių turėtojas nenustatytas).

Šventiškai papuošta Broniaus Poškaus avalynės krautuvės Šiauliuose vitrina. Vitriną dekoravo dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Fot. Gerardas Bagdonavičius, XX a. 4 deš. (Autorių turtinės teisės priklauso Muziejui).

Kalėdų šventės dekoracijos „Lietuvos vaiko draugijos“ įsteigtame vaikų darželyje Šiauliuose.
Fot. Kazimieras Skerstonas, 1938 m. gruodis. (Autorių turtinės teisės priklauso Muziejui).

Kalėdinis atvirukas „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!“ Siųstas Gailutei Šalčiutei 1934 metais. (Autorių turtinės teisių turėtojas nenustatytas).

Philips radijo imtuvo kalėdinė reklama. Dienraštis „Lietuvos aidas“,
1937 m. gruodžio 27 d.

Merginos čiuožykloje. Fot. Jonas Dvariškis, XX a. 4 deš. II pusė. (Autorių
turtinės teisės priklauso Muziejui).

Naujametinis atvirukas „Sveiki sulaukę Naujųjų Metų!“ Siųstas E. Ščavinskui 1934 metais. (Autorių turtinės teisių turėtojas nenustatytas)