facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto Dailės galerijai, įveikusiai pavasarinės liūties išdaigas, karantinas jau nebeatrodo tokia baisi bėda. Viską įmanoma sutvarkyti, svarbiausia, kad vanduo ir purvas nespėjo sugadinti paveikslų. Karantinas nėra linksmas reikalas, nes apriboja menininkų susitikimus su kūrybos gerbėjais, tačiau išeitis išsaugoti ryšius yra – tai virtualios parodos.

Virtualiai galerija supažindino su italų dailininko Raffaello Lucci kūryba – litografija, piešiniais, ofortais. Prieš tris savaites visi galėjome pasidžiaugti Sigito Prancuičio tapyba – virtualiu albumu „Natiurmorto enigma praėjus 4 metams“.

O šiandien Šiaulių universiteto Dailės galerijoje vyksta Petro Rakštiko knygos „Nuobodulio sirenos“ pristatymas ir piešinių bei skulptūrų parodos atidarymas.

Dalyvauja rašytojas, dailininkas Petras Rakštikas, aktorius Vladas Baranauskas, filosofas Jurgis Dieliautas, literatūrologė Dalia Jakaitė, rašytoja Edita Puskunigytė, tapytojas Kornelijus Užuotas.

Pro užvertų durų plyšį
Deja, galerija neatveria durų Petro Rakštiko kūrybos gerbėjams. Knygos „Nuobodulio sirenos“ pristatymas, piešinių ir keramikos parodos atidarymas vyksta be žiūrovų, tačiau renginys filmuojamas. Tikimasi, kad jau pirmadienį facebook erdvėje žiūrovai galės „pasivaikščioti“ po parodą ir išgirsti autoriaus bei menotyrininkų mintis, aktoriaus V. Baranausko skaitomus knygos tekstus. Gali būti, kad nuo gruodžio 10 d. į galerijas bus leidžiama užeiti lankytojams po du, tada P. Rakštiko paroda sulauks žiūrovų.

„Jis – labai produktyvus dailininkas, gali kelias valandas lipdyti skulptūrą, viską metęs puls paišyti, kol ant stalo atsiras aibė piešinių“, – sako universiteto Dailės galerijos vadovas Kornelijus Užuotas ir primena paradoksą, kad P. Rakštikas, daugeliui žinomas kaip dailininkas, tapytojas, keramikas, nėra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, o priklauso Rašytojų sąjungai.

Taigi šiaulietis rašytojas P. Rakštikas pristato šeštąją savo knygą „Nuobodulio sirenos“. O kol kas galerijos svetainėje sudėta per šimtą P. Rakštiko dailės darbų. Jų parodoje tiek netilps, bet susipažinti labai smagu, nes kiekviename jų autorius – kitoks.

Pasaulis gyvas, paradoksalus, gražus
Rašytojas Juozas Grušas yra sakęs, kad literatūros uždavinys – pažinti save, pažinti ir suprasti kitą žmogų, patenkinti mūsų sielos grožėjimosi troškimą ir tuo mus žmoninti. O grožėtis galima labai skirtingais dalykais. Kam gražu lapkričio vidury aguonų raudoniu apsisagstęs žolynas, kam susproginėjusio, sueižėjusio asfalto raižinys. P. Rakštikas savitomis priemonėmis užfiksuoja kasdienybės akimirkos grožį ir negražumą, kviečia kartu filosofiškai pasišaipyti.

Nuo 1996 m., kai išleista pirmoji P. Rakštiko poezijos knygelė „Letė“, kuri nustebino, pasak poeto V. Kirkučio, netikėtais, negražiais, nepoetiškais, netradiciškais, keistais, bet tuo ir įdomiais eilėraščiais, skaitytojų ratas vis plečiasi, nes autorius savo knygose „Vėjas, lapas ir rakursas“,  „Genys kala tylą“, „Musių dainos“ užbūrė netikėtomis gyvenimo dėlionėmis, vedžiojo po keistų asociacijų lauką, leido mėgautis daugiaprasmio žodžio tapybiškumu.

Ilgai laukta šeštoji P. Rakštiko knyga „Nuobodulio sirenos“ išvydo pasaulį, nes jos leidybą parėmė Šiaulių miesto savivaldybė pagal Šiaulių universiteto Dailės galerijos projektą.  

Autorius savęs nevadina nei dideliu menininku, nei rašytoju. „Nuobodulio sirenos“ esą atsirado iš neturėjimo ką veikti, kai į darbą eiti nereikia, pusdienį sėdi ir krapštai galvą. Į knygą sugulė gal šimtas tekstų – kaip jau įprasta, miniatiūrų ir koks dešimt piešinių. Dailininkas Vilmantas Dambrauskas sukūrė knygos dizainą, viršelyje „nutupdė“ šiuolaikišką Rūpintojėlį.

Knygoje dvi dalys. Vienos pavadinimas „Namas“. Pasak autoriaus, šiuose tekstuose yra keletas fragmentų „iš natūros“, nes keletą mėnesių vienkiemyje darbavosi. Bet daugiau fantazijos, nes fantazuoti jam įdomu. Literatūrinę kūrybą jis vadina žaidimu. „Pažaisti su žodžio raiška man patinka. Vieni sau  daro pinigus, kiti – triukšmą, šlovę, o man tų dalykų nereikia. Žodžiais ir jų prasmėmis žaidžiu. Kartais 10 tekstų labai greitai parašau, po to pusę metų – nieko. Spontaniškas, laisvas žmogus esu.“

Šie metai P. Rakštikui buvo darbingi – pasakoja kelis šimtus piešinių padaręs. Kasdien paišęs, iki pensijos dienas skaičiuodamas. Kaip atsiranda personažai, nelengva pasakyti. Iš fotografijų, kitų dailininkų reprodukcijų kartais koks štrichas užkliūva, Mikelandželo linijos gali tapti užuomina. O dažniausiai – iš nieko.

Dailės studijose labiausiai jam įstrigo tapytojas Romanas Vilkauskas, kuris nuolat pabrėžė, kokia vertybė yra savastis. Savo braižo išskirtinumu P. Rakštikas laiko minimalistinę liniją. Piešia tik parkeriu. Jokio trintuko ar pieštuko nepripažįsta. „Kartais vieną piešinuką sugalvoju, darau 20-30 interpretacijų. Dviejų vienodų nebus, kad ir kaip norėtum. Kai bandau atrinkti, pats geriausias  – pats pirmas, nors pokreivis, klišas. Suklydimas – atradimas, – sako dailininkas. – Klydinėjimas parkeriu man yra meditacija.“

Menininkas užsiminė, kad yra bandęs medituoti tradiciniais būdais, bet nieko neišėjo. Muziką užsidedi, sėdi tyloje, nieko neveiki. Jam tai netinka. Pasak P. Rakštiko, kiekvienas medituoja savaip. Pavyzdžiui, japonų rašytojas Haruki Murakami įpratęs bėgioti kasdien. Kuria maratoną bėgdamas.  „Man visai gera meditacija yra vaikščiojimas. Vaikštau Salduvės takiukais ir kaskart pamatau naujų dalykų, naujų atradimų.“

Karantinas menininko nė kiek nevargina. „Man dar geriau, kai užsidarau nuo nereikalingų būrių, susitikimų, postringavimų. Mano amžius ir profesija tokie, kad geriau atskirai, toliau nuo draugų, giminių, – sako atidarymų pompastikos, tuščių šnekėjimų labai nemėgstąs kūrėjas. – Geriau kiekvieną dieną gamtoje pavaikštinėti.“

Pasak P. Rakštiko, spontaniškai vis kas nors nauja jo gyvenime atsitinka, atsiranda. Karantino metu pristatoma knyga, o drauge ir paroda. Šioje parodoje yra ne vien piešinių, bet ir naujų keramikos skulptūrų. Dailininkas prasitarė, kad pradeda vėl nedrąsiai tapyti, naujos plastikos paieškoti. O svarbiausia žinia, kad ruošiama dar viena knyga, nes kūrybinei veiklai autoriui skirta menininko stipendija iš Kultūros tarybos. Joje bus aiškus dialogas tarp piešinio ir teksto.

Linijų kovos ir šėlionės
Paprastai Šiaulių universiteto Dailės galerijoje parodas komentuoja filosofas Jurgis Dieliautas. Šį kartą jis leido pasinaudoti socialiniuose tinkluose skelbtomis savo įžvalgomis apie P. Rakštiko piešinių savitumą, linijos iškalbingą bėgsmą: „Piešinys yra pati pastanga suprasti, linija surasti blėstančio, sprunkančio įvykio reikšmes. Grafinės linijos kai kada asimetrinėje nuojautoje tampa neklusnios. Jos groteskiškos, jos lakoniškos, jos kūniškų veiksenų padiktuotos linijos. Linijos kaip stygos savyje ir veiksme įsitempia, tempia paskui save kaskadas asociacijų ir iniciatyvų.“

P. Rakštiko piešiniai šokiruoja dviprasmybėmis, užuominomis, realūs daiktai įgyja keistų savybių ir galių.

J. Dieliautas rašo: „Tokios siužetiškos gaudynės yra pagrįstos įvykio raiškos slėpynėmis, įvykio persiklojančiomis plotmėmis. Linijos neranda vietos tik juntamose ar tik regimose zonose, jos nori įsiveržti, jos nori įsiterpti ir viską apimti. Kol įsižiūrima, jau kažkas pabėgo, tapo kitos figūros, kito pavidalo dalimi. Bet čia nieko nėra padriko, nieko nėra nereikalingo, kiekviena linija turi savo tąsą, savo kryptį ir žinoma savo greitį. Greitos jungtys su gausybe geomorfinių užuominų, su lakoniška pastaba ar improvizacija. Tokiu būdu pats piešinys virsta rebusu, vizualine užduotimi, užuomina į greitą ir painų suvokimą.“

Piešiniuose pasakojamos sufantazuotas istorijos, kurios ne baugina, o greičiau sukelia šypseną, įtraukia į žaidimą, kuriame tarsi nėra taisyklių. Negali likti abejingas.

Filosofas tai moka paaiškinti: „Piešinys yra nesibaigiantis vizualinis pokalbis, perkeltas į veiksnias linijas, į sprūstančias, tirpstančias, subliūkštančias formas. Apeinant privalomus mandagumus ir formalumus. Pasitikint sakančia, veiksmą įsukančia linijos galia. Mes patys čia į tai įtraukti, įsiužetinti, įaudrinti, įtinklinti. Belieka paklusti akies ir rankos santarvei, vizijų ir žingsnių, sapnų ir judesių santarvei.“

Gyvenimo realijomis pagrįsta meninė vaizduotė
„Nuobodulio sirenos“, šeštoji grafiko, tapytojo, ilgamečio Šiaulių universiteto dėstytojo, skulptoriaus, rašytojo P. Rakštiko knyga, autorių leidžia suvokti kaip vieną reikšmingiausių miniatiūrų žanro kūrėjų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Rašytojo stiprybė – konkrečiomis gyvenimo realijomis pagrįsta meninė vaizduotė, skaitytoją įtraukianti į dinamiškai kintantį, daugiaveidį keistų personažų pasaulį.“ Taip anotacijoje  teigia humanitarinių mokslų daktarė doc. Dalia Jakaitė.

Pasak jos, rašytojo kūrybos vertę patvirtina gausios publikacijos „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“. Trumpi naujosios knygos tekstukai pasakoja apie linksmai liūdnus nutikimus, apie namus, kur gyvena daiktai, gyvūnai, augalai, žmonės ir kur retai būna nuobodu, o iš nuobodulio, iš ramaus ar aistringo pasaulio stebėjimo randasi nauji potyriai, nauji vaizdiniai, naujos formos.  

Piešiniai knygoje yra autoriaus ženklas, kviečiantis skaitytoją įtraukti vizualų mąstymą.  Ankstesnėse knygose buvo aiškesnis santykis tarp teksto ir iliustracijos. Šitoje knygoje piešinių nedaug, bet juose atskleidžiamas savitas pasaulio matymas per humoru nuspalvintas detales.

Laikraščiui knygos redaktorė dr. D. Jakaitė pabrėžė, kad literatūrinių miniatiūrų knyga P. Rakštiko kūryboje – tai tradicijos tęstinumas. Įsigilinus neretai peršasi sąvoka „eilėraštis proza“. Nemažai juose melancholijos, lyrizmo. Be to, ritmas artimesnis poezijai. Skaitytoją patraukia metaforiškas mąstymas. Autorius gilinasi į kalbą, įsiklauso, ką reiškia pasakymas, atranda dviprasmybių, varijuoja metaforomis, nejučiomis skleidžiasi emocinis santykis su tikrove.  

Tekstuose – spalvinga pasaulio įvairovė. Jų personažai – gyvūnų, žmonių, daiktų koncentratas. Krinta į akis kasdienybė, konkreti socialinė tikrovė, politinės aktualijos. Sudomina gebėjimas derinti kasdienį pasaulį ir filosofinius apmąstymus. Kartais galbūt išvadų galėtų būti mažiau, bet tokia autoriaus stiliaus ypatybė. Labai stipri autoriaus vaizduotė, fikcija, mitui artimas pasaulio matymas daro įspūdį, stiprina meninę vertę. Norisi akcentuoti stiprų humoro jausmą. Ironija, humoras, sugebėjimas realias detales derinti su filosofiniais apmąstymais – tai P. Rakštiko kalbėjimo, rašymo stiprybė.

Redagavimo nuotykių, pasak D. Jakaitės, buvo, darbas dinamiškas, ne per sunkus, gana linksmas. Tekstų atranka stipri, bet autorius nėra aršus savo tekstų gynėjas. Pasakojimų ciklai pasižymi darnumu, vientisumu. Sakiniai minimalistiniai, mintį reikia gaudyti, ne iš karto supranti, bet struktūrinė prasmė aiški. Gal pasikartojimų yra, bet tai svarbu ritmui. Tais pasikartojimais iš dalies sukuriamas nuobodulio įspūdis atitinka pavadinimą – „Nuobodulio sirenos“. Kaip ir piešiniuose, tekstuose turi likti netolygumų, improvizacijos, impulsyvumo.

Redaktorė pastebėjo, kad autorius labai mėgsta prielinksnį „su“. Gilindamasi suprato, kad tuo žodžiu rašytojas žaidžia, iškeldamas vis į kitą kontekstą, kuria personažą imituodamas realaus veikėjo kalbą. Kūryboje juntamas lengvumas, profesionalumas, apgalvotos detalės.

D. Jakaitės teigimu, sunku apibūdinti P. Rakštiko miniatiūras, kiekviena savaip nustebina. Tekstukai trumpi, bet visų iš karto nepatartina skaityti. Perskaitai, apmąstai ir paaiškėja, kad jame rašoma apie kažką kita. „Nuobodulio sirenos“ visokio amžiaus skaitytojui padės atitrūkti nuo realybės ir minčių bei pajusti tikrą skaitymo malonumą.

2020 11 27 14

P. Rakštikas: „Klydinėjimas parkeriu man yra meditacija.“
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 11 27 35

Skonio reikalas.

2020 11 27 26

Kelias į dausas.

2020 11 27 16

Parodos „Nuobodulio sirenos“ eksponatai.
Šiaulių universiteto Dailės galerijos nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Į viršų