facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiemetinis ruduo, nors neįprastai šiltas, atrodo gerokai tamsesnis. Rudeninį liūdesį sukelia karantinas, nežinia, ar per šventes apkabinsime savo artimuosius. Įtampą stiprina nemažėjantys susirgusiųjų skaičiai. Emocijų perteklius neretai išsiveržia ašaromis. Ar reikėtų šito gėdytis?

Ašaros išvalo organizmą
Medikų straipsniuose rašoma, kad verkti yra naudinga tiek moterims, tiek vyrams ir ypač vaikams.  Verkimas turi raminantį poveikį – mažina stresą, reguliuoja parasimpatinę nervų sistemą, kuri padeda atsipalaiduoti. Verkimas taip pat pagerina nuotaiką, sumažina skausmą, nes verkiant išsiskiria vadinamieji laimės hormonai oksitocinai ir endorfinai, paverkus atsiranda palengvėjimo jausmas, nusiraminimas. Verkimas mažina kraujo spaudimą, retina pulsą, mažina stresą, agresiją, nes su ašaromis iš organizmo pašalinama dalis mangano. Jei organizme susikaupia didelis jo kiekis, padidėja agresija, dirglumas, lėtinis nuovargis.

Taip pat verkiant gerėja regėjimas, nes ašaros apsaugo nuo akies gleivinės išsausėjimo. Kartu su ašaromis iš organizmo pasišalina toksinai – ašarose randamas didelis kiekis streso hormonų. Visi šie procesai sumažina kardiologinių ir kitų ligų tikimybę. Taigi verkimas, kaip reakcija į įvairias emocijas, yra normalus reiškinys, turintis daugybę naudingų dalykų mūsų sveikatai.

Kodėl savo ašarų gėdijamės?
Manyti, jog verkiantis žmogus yra silpnas, būdinga lyderius garbinančiai visuomenei. Jei žmogus apsiverks viešai, jį išstums, laikys nevykėliu. Daugelis mūsų bandome suvaldyti ašaras manydami, jog verkimas yra silpnumo ženklas. Labai dažnai net mažiems vaikams, ypač berniukams, sakome – neverk, tu didelis. Taip suformuojama nuostata, kad reikia gniaužti ir slėpti savo emocijas. Tačiau   verkti ar džiaugtis, rodyti savo emocijas reikia, kad būtume sveiki tiek fiziškai, tiek emociškai, – teigia psichologai.

„Ašaros yra dažnas mūsų gyvenimo palydovas, o koks jų poveikis, labai priklauso nuo mūsų pačių, – sako psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė. – Realybė yra tokia, kad mūsų darbdaviai pirmenybę teikia darbuotojo išvaizdai, gerai nuotaikai. O kas atsitinka, kai verkiame? Nubėga tušas, susigadina makiažas, užburksta veidas, parausta akys. Sutikite, neisime pirkti rankinuko iš pardavėjos, kuri šitaip atrodo. Sėkmingesni darbuotojai, kurie nuolat šypsosi.“ Taigi jei mūsų darbas susijęs su žmonių aptarnavimu, apsiverkęs, užraudusiomis akimis darbuotojas klientui bus atgrasus.

Antra priežastis, kuri stabdo mūsų norą išsiverkti, pasak psichologės, yra aplinkinių ir artimųjų reakcija, empatijos stoka. „Ko čia verkšleni dėl niekų?“ – nereta moteris išgirsta iš savo vyro, o bendradarbiams irgi nejauku, kai šalia kolegė šniurkščioja ir nežinai kaip padėti.

Kitas reikalas, jei dirbi psichologu, ar šiaip labai artimai kalbiesi su žmogumi. Tada išriedėjusi ašara bus empatijos ženklas, parodys, kad supranti jo sunkumus, išgyvenimus. Ašaros suartina, nes verkti galima tik prie žmogaus, kuriuo pasitikime. Mylintys žmonės, kurie nedrįsta atvirai lieti ašarų, tarsi apvagia vienas kitą, nuskurdina santykius.

„Šis aspektas labai svarbus, – aiškina psichologė, – nes   mes, suaugusieji, bijome savo ašaras rodyti vaikams, tarsi jie kokios porcelianinės lėlės būtų. Išeina, kad mes prašome jų pasipasakoti, būti atviriems, o patys jiems meluojame, atimdami iš savęs galimybę sustiprinti emocinius ryšius, sulaukti paguodos. Užuot atvirai prisipažinus namiškiams, kad jai liūdna, graudu, ašarą nubraukus mama sako: „Man viskas gerai.“ Šitaip vaikams duodame ženklą, kad slėpti savo jausmus – normalu. Kokio atvirumo iš jų tikėtis?“

Pagaliau nuolat stabdydami savo ašaras darome sau meškos paslaugą. „Užgniaužtos emocijos anksčiau ar vėliau išlenda somatiniais negalavimais: galvos skausmu, nemiga, migrena ir pan.“, – sako specialistė. Vaikams, kurie neturi tiek žodžių, kad galėtų pasakyti, kaip jaučiasi, neišsiverkus, užgniaužus stiprias emocijas gali prasidėti nerviniai tikai, naktinis šlapinimasis.

Kai kurie nedrįstame išsiverkti net būdami vieni, nes bijome parodyti, kad esame pažeidžiami. Tačiau tai pripažinę – taptume stipresni. „Leisti sau išsiverkti būtina, – sako D. Grakauskaitė-Šličienė. – Tik svarbu tam pasirinkti tinkamą vietą ir laiką. Raudojimas viešose vietose nėra priimtinas, nes jis gali išbalansuoti ir aplinkinius. Tačiau verksmas vienumoje ar šalia artimųjų – labai stiprus neverbalinis būdas išreikšti susikaupusį jausmų perteklių. Ašaros yra viena iš gamtos duotybių išreikšti emocijas, vienas iš nusiraminimo būdų“. Kitaip sakant su ašaromis išteka tai, ką sunku pasakyti žodžiais, užrašyti dienoraštyje ar išpiešti ant popieriaus lapo.

Į viršų