Šiaulietis Valdemaras Nemanius apie savo pomėgį galėtų pasakoti valandų valandas, o kiekvieną vakarą po darbo pirmiausia skuba pas savo augintines. Įvairiaspalvius egzotinius paukštelius jis augina nuo vaikystės. Pirmąją banguotųjų papūgėlių porelę tėvai nupirko, kai mokėsi trečioje klasėje. Dešimtmetis berniūkštis nardydavo turguje tarp paukštelių prekeivių, klausėsi jų pašnekesių, džiaugėsi pirmaisiais uždirbtais pinigėliais, nors tikriausiai parduodavo savo augintines už žymiai mažesnę kainą. Save jaunas vyras vadina gamtininku iš prigimties. Nors užaugo miesto centre, visas atostogas praleisdavo kaime pas senelius, tarp triušių ir viščiukų. O ir tėtis – gamtos fanatikas, nepraeis, į lizdą paukščiuko neįkėlęs.

Dalijasi žiniomis ir patirtimi
Valdemaras priklauso Šiaulių egzotinių ir dekoratyvinių paukščių augintojų klubui, bendrauja su bendraminčiais ne tik iš Lietuvos, dalyvauja dekoratyvinių paukščių parodose ir mielai konsultuoja besidominčius. Didelis malonumas, kai atsiranda norinčių apsilankyti jo valdose, savo akimis pamatyti, kaip gyvena bene šimtas įvairių rūšių papūgų. Jis mielai veda edukacijas moksleiviams, tačiau kol kas jo pasiūlymu nedaug ugdymo įstaigų susidomi, o su Jaunųjų gamtininkų centru ryšiai nutrūko. Be to, karantinas laikinai užvėrė duris visoms smalsuolių pramogoms.

Papūgėlių auginimo paslapčių daug sužinojo iš savo mokytojo Vytauto Uosio, nemažai perskaitė knygose, o dar daugiau išmokė patirtis, ilgamečiai stebėjimai. Jis negaili patarimų pradedantiesiems, o kartais net priglaudžia, imasi perauklėti užguitus, stresuojančius netinkamai laikytus paukštelius. Pasitaiko, kad draugo, pažįstamo paukštelius priima kelioms paroms: jei prireikia išvykti, juk negali be priežiūros palikti. Savo „ūkį“ irgi vieninteliam išmanančiam žmogui – tėvui – ryždavosi patikėti.

Kodėl norime papūgos?
Jaunam vyrui neramu, kad dabartiniai vaikai mažai gamta besidomi, vienoje parodoje pastebėjo, kad dvylikametis vaikinukas balandžio nuo vištelės neatskiria. Kompiuteriai, planšetės iš vaikų robotukus daro. Jei nuo mažens neįpranta silpnesniu pasirūpinti, iš kur jautrumą, rūpestingumą išsiugdys? Kai Vinco Kudirkos mokykloje pats mokėsi, gamtos kampelyje visokius gyvūnus galėjo stebėti. O dabar mokyklose tokių dalykų nebelikę, baiminamasi alergiškiems vaikams pakenkti.

„Gaila man dabartinių vaikų, kuriems tėveliai neleidžia namie jokio gyvo padaro laikyti, kad neprišiukšlintų, tvarkos nesuardytų“, – sako Valdemaras ir džiaugiasi, kad jie abu su žmona paukštelius myli ir mažoji dukrytė auga jų čiulbesio klausydamasi.

Augintinis – beveik kiekvieno vaiko svajonė, tačiau ją ne visada paprasta įgyvendinti, ypač jei butas nedidelis. Bet jei pasiryžote, papūga – puikus pasirinkimas. Jos yra gražios, išmintingos, lengvai prisiriša prie šeimininko, puikiai sutaria su vaikais, lengvai pasiduoda dresūrai. Papūga rūpintis gana paprasta: jai tereikia įdėti lesalo ir smėlio, įpilti švaraus vandens ir kartą per savaitę išvalyti narvelį. Atlikdamas šiuos darbus vaikas supras, kad su mažuoju draugu reikia ne tik žaisti, bet juo rūpintis. Kaip tikro draugo, papūgos negalima užmiršti – su ja reikia bendrauti nuolat, paleidus paskraidyti po kambarį su ja galima žaisti naudojant įvairius daiktus, paglostyti ją ar tiesiog pasitupdyti ant peties. Papūgos – ypatingi paukščiai, nes ilgainiui gali atkartoti nuolat girdimus garsus ar pamėgdžioti žmogaus kalbą.

Pasak Valdemaro, nedideli plunksnuoti sutvėrimai džiaugsmo teikia daugiau nei rūpesčių. Namai, kuriuose yra augintinių, gal ir ne tokie tvarkingi, bet daug jaukesni. Papūgos labai tinka vienišiems žmonėms. Tai geriausias vaistas nuo depresijos.

Kaip pasirinkti?
Prieš įsigydami, pasidomėkite apie papūgas, jų charakterį, sveikatą. Atkreipkite dėmesį į jų plunksnas, akis. Jei paukštelis liūdi, galvą nuleidęs – serga. Sveika papūga turėtų būti judri ir smalsi. Geriau pirkti iš patikimo žmogaus, kuris smulkiai paaiškins apie jos savybes ir priežiūrą. Maistas, sveikatai būtini papildai, gydymas gali pareikalauti nemažų išlaidų. Daugelis papūgų yra triukšmingos, tad gali erzinti ne tik jus, bet ir kaimynus. Papūgos mėgsta snapu valytis plunksnas, taip priteršia ne tik  narvelius. Pedantams geriau su jomis neprasidėti. Kai kurios gali išgyventi ilgiau nei 10 metų. Ar užteks kantrybės?

Visos papūgos trokšta bendravimo. Jei skirsite joms tik 15 min., paukštelis liūdės ir susirgs. Valdemaro teigimu, kuo didesnė papūga, tuo didesni bus ir jos poreikiai – didžiosioms papūgoms ne tik reikia daugiau vietos, bet ir gerokai daugiau dėmesio. Žako, kakadu gamtininkas nepataria įsigyti ir pats nelaiko. Tai paukštis kelioms kartoms. Su jomis dirbti daug reikia, jeigu ne, pradės stresuoti. Tokių filmuose kartais matome, dvaruose gyvenančių. Kuo brangesnis paukštelis – tuo lepesnis. Prieš perkant reikėtų būti tvirtai apsisprendus ir įsitikinus, ar jai suteiksite tinkamas sąlygas. Visa šeima turi mylėti augintinius. Jei nesutarimų kyla, nebus ir paukšteliui gerai.

Namuose auginamos papūgos dažniausiai laikomos voljeruose arba narveliuose. Parenkant narvo dydį būtina atsižvelgti į paukštelių dydį bei elgseną. Jos turi laisvai judėti savo būste. Svarbu žinoti, kad jos nepakelia skersvėjų, todėl virtuvė nebus tinkama vieta. Netinka joms temperatūrų svyravimas, taip pat gali trikdyti triukšmas. Nereikėtų narvelio statyti šalia televizoriaus, nes papūgėlė gali tapti labai nervinga. Ypač neigiamai jis veikia pateles, kurios peri jauniklius. Papūgoms jaukiau, jei nors iš vienos narvelio pusės bus siena. Daugelis papūgėlių mėgsta į žmones žiūrėti iš viršaus, todėl neblogai yra narvelį pakabinti. Pagal galimybes įtaisykime įvairių laipynių, žaislų. Jei numatome veisti, būtina pasirūpinti inkilėliu.

Kaip bendrauti?
„Kai kas nori tik vieną paukštį laikyti. Įmanoma. Tik ar žmogui gera vienam? Tai ir atsakymas. Vienam nesmagu gyventi. Geriau pulkelyje arba poromis. Jei veisti neketini, nesvarbu lytis. Gali du patinėliai ar dvi patelės gyventi. Gali brolis su seseria būti. Tik inkilėlio nekabink. Jei vieną laikai, turi kaip partneris jam būti, nuolat bendrauti“, – aiškina Valdemaras. Bet iki tam tikros ribos. Vienas jo pažįstamas nupirko daugiabutyje gyvenančiai savo mamai kuoduotą nimfutę. Moteris ją labai mylėjo, paukštis prie jos prisirišo, niekur nuo šeimininkės nebesitraukė, net miegodavo ant pagalvės. Vos moteris atsitolina kelis žingsnius – papūga šaukia. Kaimynai nebeapsikentė triukšmo, pradėjo skųstis. Teko apkeisti, davė mažiau prieraišią, ,,laukinesnę“. O sugrąžintoji pamažu „persiauklėjo“ paukščių būryje. „Reikia saiko, – pataria gamtininkas. – Namuose ne paukštis šeimininkas turi būti, o žmogus.“

Kokį gyvūną beturėtum, jam dėmesio reikia, bendravimo. Langus uždarius, aplinką taip sutvarkius, kad papuošalai (gali neberasti) ar kokie pavojingi daiktai nesipainiotų, leiskime paskraidyti. Jei nepaleisi, sunyksta sparnelių raumenys, nebegali paskristi. Buvo toks atvejis, kai žmogus 2 metus papūgos iš narvo neišleido. Paskui stebisi, kas atsitiko – papūga  kaip višta ant grindų vaikštinėja, neskrenda.

Kitas atvejis, kai žmogus visai su papūga nebendravo, tarsi vietoje šuns laikė. Stresuojantis paukštis blaškosi, nei iš šio, nei iš to kaip sirena šaukia. Dabar tenka uždengti, kol nurims, apsipras naujoje vietoje, negalima su kitais paukščiais paleisti.

Skirtingi charakteriai
Banguotosios papūgėlės pačios populiariausios. Ir pats Valdemaras nuo jų auginimo pradėjo. Priežiūra paprasta, tik triukšmingos. Iš Australijos kilusios, tikroji spalva žalia arba mėlyna, bet išvesta įvairių spalvų. Patino skiriasi nosytė vaškinė, šiek tiek alyvinė. Patelės – į melsvumą.

Jaunas patinėlis turi juodą snapiuką. Akys juodos, didelės. Vyresnių jau su baltu apvadu. Valdemaras išima iš narvelio vienspalvį geltoną paukštelį ir paaiškina, kad tai lutinosas – geltonas raudonomis akimis. Albinosai balti. Nimfų taip pat albinosų ir lutinosų būna.

„Pasidariau voljerą, suleidau 5 rūšių papūgas. Joms patinka gyventi būryje“, – rodo laisvai  skraidančių, tinklu kopinėjančių margaspalvių sparnuočių pulkelį. Vieni sodriai žali, kiti perlo blyškumo, su kuodais ir be jų, su keistais skruostais. Nimfos, krameriai, rozelos, amadinai neblogai sutaria. Pasak šeimininko, dideliame narve-voljere apie 20 paukščių gali gyventi, patys sau porą susiranda.

Nimfinės papūgėlės, dar vadinama korela arba nimfa, yra linksmo, taikaus būdo paukščiai, antros pagal populiarumą. Labai ryškių spalvų, gražios. Australijos koduotų nimfų patinai yra gudresni, imlesni, patelės meilesnės. Skiriamasis bruožas – ant viršugalvio pūpsantis plunksnų kuodas, o ties ausimis matomi ryškių plunksnų „skruostai“ tarsi padažyti. Patinų išvaizda įspūdingesnė nei patelių, jų kuodas ryškiai geltonas, o patelių – pilkas tik su keliomis gelsvomis plunksnomis. Ir „skruostai“ patinėlių ryškesni. Tai gana ramūs paukšteliai, jei triukšmauja nuolatos, tai gali būti ženklas, kad susirgo. Joms būtinai šakų reikia nutūpimui. Jei nebus, tada paleistos išpešioja užuolaidas, net laidus nukapoja.

Agaporniai (neišskiriamieji) laikomi meilės ir ištikimybės simboliu. Jokios kitos papūgos nėra taip smarkiai prisirišusios viena prie kitos: kartą susiporavę jie lieka neišskiriami visą gyvenimą.  Porelės visada tupi susiglaudusios, maitinasi, maudosi ir plunksnas tvarkosi kartu. Neišskiriamieji beveik nuolatos čiauška, ypač ryte ir į pavakarę. Jei agaporniai yra auginami po vieną,  būna meilesni žmogui, tačiau porelę kur kas įdomiau stebėti. Tačiau su kitais paukščiais jų geriau nemaišyti, kartais būna agresyvūs.

Jei paukšteliai mažuliai, kaip žvirblinukai ar kanarėlės, nendrinukės, gražiau pulkelyje atrodys, tačiau žvirblinės papūgėlės laikomos atskirame narvelyje. Labai gražūs, malonūs paukštukai. Jų  mažai kas turi. Su žmonėmis meilios, tačiau, gamtininko teigimu, su kitų rūšių papūgomis jokiu būdu negalima drauge apgyvendinti. Mažulytės, o snapiukai kaip replės, kerpa kiaurai. Karingos – kitų rūšių papūgėles sukapoja, kojas arba snapus nutraukia. Vienas patinas taip dvi pateles pražudė.

Jau septintus metus pas Valdemarą gyvena geltoni šokliukai, jų būna ir ryškiai žalių. Smalsūs, įdomūs, mekena kaip ožiukai, bet čiulba gražiai. Tačiau  pedantams netinka, nes kapstosi kaip vištos, prišiukšlina,

Bijantiems šaižaus papūgų čiulbėjimo, vyras pataria auginti australiškas burkorožines papūgėles, kurios čiulba tyliau negu mažulyčiai amadinukai. Labai tylios yra žolinukės.

Daugeliui norisi kalbančių papūgų. Atkakliai, nuosekliai dirbant galima išmokyti. Pasirodo, ne tik patinėliai, ir patelės gali kalbėti – Valdemaras pažįsta ne vieną augintoją, kurie išmokė kelis žodžius ar net sakinius pasakyti banguotukus, nimfas. Jo auginta agaporinė patelė pasakydavo „labas“.

Šeimos rūpesčiai
Valdemaras paneigia mitus, kad veisti galima tik suporavus tos pačios spalvos paukštelius, bet įspėja, kad veisiamas papūgas geriau po vieną šeimą laikyti. Jokiu būdu voljere negalima perinti. Svetimi paukšteliai gali mažylius nuskriausti. Atsiranda pora, kuri išmuša vaikus visus, net tos pačios rūšies. Ypač neretai su banguotosiomis taip atsitinka. Veisimas atidumo ir priežiūros reikalauja, išmanymo. Neužtenka tik inkilą pakabinti ir palikti ramybėje. Prieš perėjimą išskraidinti reikia. Gražus vestuvinis šokis, įdomu stebėti. Žieduotųjų kramerių, o ir kitų papūgų, kol jauni, labai sunku atskirti patelę ir patinėlį. Belieka suleisti būrelį, kad patys išsirinktų porą. Bet susiporavusių kramerių išskirti negalima, didelę klaidą daro, kas taip elgiasi.  

„Gerą šeimą kai sudarai, per 3-5 savaites galima mažylius atskirti nuo tėvų. Įdomu, kad motina lesina mažylius, o tėvas – patelę. Yra buvę, kad patelė susirgo, nugaišo, tada patinėlis visus vaikelius išmaitino“, – pasakoja Valdemaras. Dar buvo atsitikimas, kad viena šeima nemaitino vaikų. Jis tuos badaujančius vaikelius įkėlė šeimai, kuri savo 5 vaikelius augino. Ką jūs manot? Šioji išmaitino visus dešimt. Jei atsitinka, kad tėvai nelesina, žmogus turi košeles daryti, kas dvi valandas švirkštu maitinti.

Kai kurie žmonės labai nori rankinio paukštelio, todėl imasi jį maitinti. Pasak Valdemaro, nebūtina šitaip vargti. Jauną paukštelį gali nesunkiai prisipratinti, prisijaukinti.

Kai kurių papūgų trys kartos pas Valdemarą auga. Jei atsitinka, kad poroje patelė ar patinėlis vienišas lieka, reikia tinkamą porą įtaisyti, kad nesusirgtų iš liūdesio. Dėl to Valdemaras net į kitą miestą nepatingi nuvažiuoti: iš Kauno ir iš Varnių „nuotakas“ vežė. Antra vertus, būtina ir kraujomaišos saugotis, todėl tenka naujų paukštelių veisimui paieškoti.

Ne tik maisto, bet ir meilės
Papūgos mėgsta viską kramtyti. Joms nesvarbu, ar tai jūsų nauji baldai, ar puošnios užuolaidos. Todėl joms būtini įvairūs žaislai ir žmogaus dėmesys. Nuobodžiaujančią papūgą apima depresija iš vienatvės. Jos tada plunksnas nusipeša. Nuo to, kaip narvelį įrengsime, kokiais skanėstais palepinsime, kiek bendrausime, priklauso augintinio nuotaika ir sveikata. Ir patys ne nusivylimų, o džiaugsmo daugiau patirsime. Nėra vienos idealios visiems tinkančios rūšies. Bet papūgėlių tokia įvairovė, kad kiekvienas gali sau mielą draugą atrasti. ,,Norėčiau, kad plėstųsi, o ne nyktų šiems egzotiniams paukštukams neabejingų žmonių ratas, – atsisveikindamas kalbėjo V. Nemanius. – Kad  kuo daugiau moksleivių, studentų, jaunų šeimų pamiltų šiuos mielus mūsų draugus .”

V. Nemanius: ,,Papūgėlė  namuose – geriausias vaistas nuo depresijos.”
Autorės nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.