Nuo pirmojo patvirtinto COVID-19 atvejo šalyje praėjo jau aštuoni mėnesiai. Per tą laiką kai kurie išmoko dažniau plautis rankas, teisingai dėvėti veido kaukes, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Per tą patį laikotarpį netrūko ir aktyviai pasisakančių prieš taikomus ribojimus ir apskritai netikinčių koronaviruso egzistavimu. Tai, kaip dabar žinoti, kuriuo pavyzdžiu sekti?

Turime paskutinę galimybę susiimti
Visi atsakymai į šį ir daugelį kitų buvo pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) surengtoje nuotolinėje konferencijoje „Akistata su COVID-19: ar tapsime stipresni?“, kurios metu savo įžvalgomis dalijosi įvairių sričių ekspertai.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Infekcinių ligų klinikos vadovė prof. dr. Auksė Mickienė dabartinę epidemiologinę situaciją apibūdino kaip paskutinį skambutį mums visiems, kai dar galime susiimti ir nebeleisti koronavirusui taip sparčiai plisti.

„Jeigu tokiu eksponentiniu greičiu atvejai augs ir toliau, tai kontrolė išslys iš mūsų rankų ir mes nebeturėsime pakankamai žmogiškųjų pajėgumų „covidiniams“ ligoniams gydyti ir sutriks paslaugos žmonėms, kurie serga kitomis ligomis, ko mes labai nenorėtume“, – perspėjo A. Mickienė.

Anot jos, krūviai, kuriuos patiria medikai, yra nepaprastai dideli, todėl dabar yra žymiai sunkiau, nei buvo pavasarį: „Kai buvo pirma banga, jei lygintume su sportu, tai buvo sprintas, kai vieningai visi surėmė pečius, o dabar tai yra maratonas. Matome, kad tai nesibaigs labai ilgai. Ir čia reikia žymiai daugiau ištvermės.“

Profesorė nesileido spėlioti, ar Lietuvai realus pavasario Italijos scenarijus, tačiau pabrėžė, kad jeigu gyventojai patys nesisaugos, medikai tokio fizinio krūvio tiesiog neatlaikys: „Jau dabar sunku yra gydytojams, ypač viduriniajam personalui, slaugytojams. Jeigu tų atvejų tik daugės, tai mes tikrai pamatysime tokius gydytojų veidus, kokius matėme reportažuose iš kitų šalių.“

Nedidelis mirtingumas mirusiųjų neguodžia
Žinoma, kad koronavirusas yra pavojingiausias senyviems žmonėms, o ypač tiems, kurie turi papildomų ligų ir negalavimų. Nepaisant to, jauni žmonės taip pat gali sirgti labai rimta ligos forma, todėl anot profesorės, saugotis reikia visiems vienodai, nepriklausomai nuo amžiaus.

„Iš kitų šalių – Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų – literatūros žinome, kad net jaunų žmonių, kurie sirgo lengva viruso forma ir kuriems nereikėjo stacionarizavimo, nusiskundimai išlieka mažiausiai 3 savaites po ligos. Jie jaučia nuovargį, dusulį, kosulį, todėl negrįžta į normalų gyvenimą, nesijaučia pasveikę, jiems tęsiasi nedarbingumas“, – mitą paneigė A. Mickienė.

Ji taip pat pridūrė, kad vienoje JAV išspausdintoje publikacijoje teigiama, jog jeigu stebimas didesnis jaunų žmonių sergamumas koronavirusu, maždaug po trijų savaičių to paties galima tikėtis ir 65-erių ir vyresnio amžiaus žmonių grupėje, nes socialiniai kontaktai tarp įvairių amžiaus grupių yra neišvengiami.

Neretai išgirstama, esą iš koronaviruso nereikia daryti baubo, nes 80 proc. žmonių juo serga nesunkiai, bet visa esmė, anot specialistės, yra ta, kad likę 20 proc. serga labai sunkiai: „Matome, kokią problemą sudaro tie žmonės. Tik tokie ir bus stacionarizuojami. Tad žiūrime, kad tik jiems užtektų pajėgumų.“

Ji pastebėjo, kad kai kurie dar mėgsta akcentuoti, jog miršta tik 1 proc. asmenų, tačiau visai neatkreipiama dėmesio, kad tas žmogus mirė visu 100 proc. ir jo visai neguodžia, kad 99 proc. išgyveno.

„Tikrai nė vienam nelinkėčiau, kad jo artimieji atsidurtų „covidiniam“ skyriuje, kur negalimas pacientų lankymas, kur nėra jokio kontakto su artimaisiais, ir galbūt tai yra jų paskutinės gyvenimo dienos“, – kalbėjo A. Mickienė.

Užsikrėtę iki šiol jaučia ligos padarinius
Tai, kad sirgti koronavirusu nėra paprasta, patvirtino ir kino prodiuserė Justina Ragauskaitė, kuri buvo viena iš pirmųjų užsikrėtusiųjų.

Ji kalbėjo, kad simptomai, kuriuos jautė, nebuvo tipiniai: „Nepajutau tokių simptomų, kaip kosulys ir dusulys, labiau buvo prislopusi uoslė ir siaubingai laužė kaulus. Labai gerai atsimenu dieną, kai atvažiavo greitoji pagalba. Iš esmės nežinojau, kaip nusileisti laiptais ir nueiti iki mašinos.“

Ją taip pat kamavo ilgą laiką besilaikiusi pakilusi temperatūra, o vėliau prasidėjo pykinimas, vėmimas, žarnyno problemos. „Kadangi virusu sirgau ilgai – 44 dienas, neturėjau galimybės tirtis, kas darosi mano viduje. Žinoma, suprantu ir tai pateisinu, juk niekas netampys sergančiojo po kitus skyrius“, – kalbėjo J. Ragauskaitė.

Koronavirusu susirgusios prodiuserės liga buvo įvardyta kaip vidutinė. Sulaukusi teigiamo testo atsakymo, nebuvo išleista namo, 10 dienų gulėjo ligoninėje, kur jai buvo daromos lašelines. „Zyziau gydytojoms, kad greičiau mane paleistų, tačiau jos sakė, kad mano ligos rodikliai labai nestabilūs, todėl nerizikuos“, – prisiminė J. Ragauskaitė.

Vis dėlto po kurio laiko sveikti pradėjusi pacientė buvo išleista į namus. Tiesa, netrukus jai vėl teko sugrįžti į ligoninę. „Dabar jau girdime, kad dešimta, vienuolikta, dvylikta dienos būna kertinės, per kurias daugiau mažiau gali matyti, kur link krypsta tavo būklė. Tuo metu apie koronavirusą buvo dar mažai žinoma. Būtent tomis dienomis buvau išleista namo, o po dviejų dienų vėl grįžau į ligoninę“, – pasakojo prodiuserė.

Nepaisant to, jai baisiausias buvo ne pats virusas, bet įvairios komplikacijos, todėl jos nuomone,
net ir jauni žmonės neturėtų atsainiai žiūrėti į koronavirusą: „Jaunimas gal ir galvoja, kad lengvai prasisuks su koronavirusu, tačiau jeigu jie serga kitomis ligomis – širdies ir kraujagyslių susirgimais, diabetu, sergamumas koronavirusu gali apsunkinti kitų ligų gydymą.“

Svarbiausia nepasitikėti tik vienu šaltiniu
Deja, tokiam požiūriui pritaria ne visi. Kaip jau buvo minėta anksčiau, kai kurie iki šiol netiki, kad koronavirusas egzistuoja. Negana to, apie tai viešai skleidžia dezinformaciją ir klaidina kitus asmenis.

Vilniaus universiteto profesorius Daumantas Matulis kalbėjo, kad klaidinti visuomenę gali tiek vienas realus asmuo, tiek visa žmonių grupė, kurie tyčia stengiasi pakenkti bei detaliai tai planuoja: „Galbūt kažkam geopolitiškai būtų naudinga, jeigu subyrėtų Europos Sąjunga, todėl jie žiūri, kurie žmonės yra labiau pažeidžiami ir kaip juos patraukti.“

Anot jo, visos konspiracijos teorijos prasiskina kelią, nes žmonės gyvena pernelyg uždaruose informacinių technologijų burbuluose, bendrauja tik su panašiai mąstančiais žmonėmis, pasitiki tik vienu šaltiniu, nesidomi, ką apie tuos pačius dalykus skelbia skirtingos žiniasklaidos priemonės, kas rašoma mokslinėje literatūroje ir pan. Todėl geriausias būdas nepasiduoti klaidinimui, profesoriaus teigimu, yra tikrinti skirtingus informacijos šaltinius.

Tam pritarė ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. specialistas, atstovas SAM dezinformacijos valdymo klausimais karantino metu Mažvydas Kunevičius.

Jis antrino, kad ypač atsargiai reikia žiūrėti į internetinius komentarus, nes ten juos gali rašyti ne realūs asmenys, bet kenkėjiškos programos.

„Komentarų skiltyse dažnai netrūksta keiksmažodžių, konspiracijos teorijų, iš kurių galima susidaryti įspūdį, kad daug žmonių būtent taip ir galvoja, bet iš tiesų ten gali būti tik vieno žmogaus monologas, todėl komentarų iš viso nereikėtų skaityti“, – patarė M. Kunevičius.

Atsargiai reikėtų elgtis ir socialiniuose tinkluose. Anot specialisto, geriausia nesivelti į diskusijas ir nebandyti pakeisti kitaip galvojančio asmens nuomonės.

„Socialiniuose tinkluose į diskusijas veltis neverta, nes mes  nežinome su kuo diskutuojame, ar tai tikras žmogus, ar tik kenkėjiška programa, kurios tikslas išprovokuoti jausmus ir į diskusiją įtraukti kuo daugiau žmonių“, – akcentavo M. Kunevičius.

Jo aiškinimu, kai mes įsiveliame į nereikalingas diskusijas ir leidžiame prasiveržti emocijoms, tampame labiau susiskaldę, o norintys pakenkti būtent to ir siekia.

Anot specialisto, jeigu vis tiek labai norisi „paprotinti“ kitą žmogų, geriau tai daryti susitikus gyvai akis į akį ir nepriekaištauti, nesakyti, kad jis klysta, bet užduoti jam klausimus, paprašyti pagrįsti savo argumentus, pateikti pavyzdžių ir pan.