facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

,,Daug kas sako, kad esu stipri moteris. Nenoriu būti stipri. Trokštu, kad  kas nors globotų, manimi rūpintųsi, bet tenka viskuo pasirūpinti pačiai ir rasti būdų, kaip atsikratyti liūdesio“, – sako šiaulietė Rima Reičiūnienė, karantino metu atradusi dar vieną dvasinio nusiraminimo būdą – tapybą.

Kūrybinė veikla yra savęs atskleidimas
„Kūrybinė energija neretai prasiveržia, kai žmogus galutinai subręsta, – svarsto filosofas Jurgis Dieliautas. – Ir visai nesvarbu, kokios jis yra profesijos. Pavyzdžiui, Polis Gogenas iki 40 metų dirbo banke, tada viską metė ir pradėjo tapyti tai, kas jo laikmečio žmonėms sunkiai suvokiama. Jam tie keli kūrybiniai metai buvo didžiulės vertės.“

Pasak filosofo, Lietuvoje nemažai į meno enciklopedijas įrašytų tapytojų, naiviojo realizmo atstovų, kurie neturi dailės disciplinos diplomų, jų savita stilistika formavosi savaime. Pažįstami dailininkai sako, kad į suaugusiųjų dailės mokyklas ateina be galo talentingų žmonių, kurie daro nuostabius dalykus. Senjorų amžiaus žmonės surenka savo patirtį ir apiformina ją meniniu vaizdu, spalvomis, garsu ar literatūriniu tekstu. Kūrybos filosofija, kūrybos psichologija bei antropologija nepateikia vieno varianto, kodėl ir kaip tai atsitinka. Vieniems reikia gero vadovo, įtakingo įkvėpėjo, kitiems aktualu imtis kūrybos, kai ištinka neganda, sukrėtimas, netektis arba amžiaus krizė. Ateina suvokimas: aš norėčiau kažko kitko.

Ta krizė, J. Dieliauto teigimu, gali būti asmenybinio pobūdžio, kai atsiranda nerealizuoti dalykai iš praeities. Rolo Mėjaus knygoje „Drąsa kurti“ teigiama, jog labai svarbu nesunaikinti savo energijos. Kūryba  yra vienas iš variantų pavaizduoti išgyventas kolizijas, vidines baimes, įveiktus slenksčius, netektis. Tai išliejęs spalvomis, linijomis žmogus supranta, kas jame glūdėjo. Eriko Fromo knygoje „Pamiršta kalba“ rašoma, kad  pirminė kalba – ne verbalinė, ne kalbėjimas, o vizualinė – sapnai, įsivaizdavimai, įspūdžiai, vaizdiniai. Kas geba tai nupiešti, geba atskleisti giluminius klodus. Taigi kūryba yra ir saviraiška, ir kelias į savianalizę, savęs pažinimą, tam tikra savigydos, meno terapijos forma. Trečia versija –  imtis kūrybos skatina noras konkuruot: aš galiu kažką parodyti, būti įdomus.

Koks bebūtų motyvas, valia kurti, pasak filosofo, pradeda stebuklus rodyti. Aš galiu – aš esu, save realizuoju, pakylu į aukščiausią, transcedentinį lygmenį, kur vertybiniai dalykai atsiskleidžia. Aibės žmonių šlubuoja suvokiamumas, o per darymą, per kūrybinį veiksmą plečiasi pasaulio ribos. Tada žmogus intuityviai geba rasti sprendimus, kai pasimeta, suklysta, ištinka gili neviltis, dvasinė krizė.  Menas yra intuityvi veikla, remiasi į tai, kas aš esu. Tai dalykas, ko negalima atimti. Per meną, per kūrybinę veiklą  nesame visiškai vieniši, izoliuoti.

Kita vertus, kūryba yra užsiėmimas, kuriam  skiriame laiko, norime matyti rezultatą. Tarkim, sukursiu asmeninę dovaną artimam žmogui, nebūtinai kokia nors proga, tiesiog kaip gražaus atminimo ženklą. Per tapybinius kanalus nusidriekia įdomūs ryšiai, gilesni nei bendraujant telefonu arba internetu, nes kas sykį su kūriniu gali būti kitoks santykis, priklausomai nuo apšvietimo, nuotaikos. Taip sudėliodamas išgyvenimus žmogus randa prasmę, tiesia maršrutus iš vienatvės, įrodo sau, kad dar ne visos galimybės išnaudotos.

„Reikia sulaukus to laiko turėti drąsos. Drąsos leisti sau skleistis, – apibendrina J. Dieliautas. – Kūrybai nėra amžiaus ribos, priešingai – reikia patirties. Vincentas van Gogas visą gyvenimą ieškojo geltonos spalvos, kol ją rado saulėgrąžos žiede. Tapybai reikia, kad būtum matęs 80 žalios spalvos atspalvių. Svarbiausia nedrausti sau. Kai sau neleidi, tada nužudomas unikalumas, išskirtinumas.

Intuicija kužda: aš galiu, aš noriu, – bandyk. Nebus gaila dienų pabaigoje, kad veltui laikas iššvaistytas, ne viską padariau, apie ką svajojau.“

Man reikia – užlipti, paliesti, įkvėpti
Laiminga moteris –  pasakytų kiekvienas, išvydęs džiugią šypseną ir plačiai išskleistas rankas. Tokių kelionių mėgėjos Rimos  nuotraukų gali rasti socialiniuose tinkluose. Keliauti pradėjo jauna, kai 1981 m. apsigyveno Šiauliuose, įsidarbino siuvykloje. Buitinio aptarnavimo kombinatas tada finansuodavo gal trečdalį kelionės išlaidų. Bent kartą per metus kur nors išvažiuodavo. Tolimiausias aplankytas kraštas – Irkutskas, Baikalo ežeras. „Man patinka kalnai, tiesiog juos įsimylėjusi, – pasakoja moteris. – Kiek sveikata leidžia, lipu į kalnus. Ne alpinistė, kokį kilometrą užkopiu dukros padedama.“ Kelionė ne kelionė, jei savo akimis nepamatysi, nepačiupinėsi, todėl viešbučiuose ilgai lepintis ar paplūdimiuose vartytis  moteris nelinkusi.

Vienos iš pirmųjų kelionių – Čekija, Slovakija. Kroatija be galo graži ir Hercegovina. Sužavėjo Italijos Alpės. Keistų pojūčių išgyveno Tenerifėje: lava padengta vulkaninė sala – tarsi Marse vaikščiotum. Sicilijoje buvo apgyvendinti Etnos papėdėje. Kai išvyko, po 2 dienų išsiveržė ugnikalnis. Ir džiaugėsi, ir virpėjo, pagalvoję, kokios bėdos išvengė. Prancūzijoje gražiausia pasirodė Nica. Vokietijoje „Volksvageno“ gamykla stiprų įspūdį paliko.

Visų aplankytų vietų neišvardysi, tuo labiau, kad paskutinius penkerius metus gal po 6 keliones sau leisdavo, juokiasi pašnekovė visus pinigus taip ištaškanti. Giliausi išgyvenimai patirti piligriminėje kelionėje po Izraelį.

„Nesu abejinga Aukščiausiajam, o dar brolis buvo neseniai miręs. Dvigubai spaudė širdį lankantis šventose vietose,  rauda tiesiog veržėsi iš vidaus“, – pasakojo moteris, šiek tiek slėpdama vidinį virpulį. Aplankė Taboro kalną, ypač sukrėtė Kristaus kapo bazilika. Tik nepatiko, kad viskas per daug sukultūrinta. Raštelio į Raudų sieną nemurkdė, jautė tiesiogiai bendraujanti su Dievu, kažkokios jėgos stumiama artyn, apsipylusi ašaromis.  

Molėtai, Ignalina, Zarasai – labai gražus kraštas. Ežerai savo grožybe užburia, nors nei plaukioti, nei žuvauti nėra mėgėja. Po Lietuvą su šeima anksčiau keliaudavo, dabar dažnai su Kelionių centru važiuoja. Kai tik gražus savaitgalis, norisi ką nors įdomaus pamatyti, prieš porą savaičių Anykščių apylinkėmis grožėjosi. Renkasi keliones, su tais gidais, kurie moka netradiciškai, turiningai apie lankomas vietas papasakoti. Su R. Jakučiu  įdomu buvo Gardine, Lvove, vyko į Karpatus, nenusivylė.

„Jei reikėtų savaitgalį sėdėti namuose ir žiūrėti pro langą, nuprotėčiau, –  atvirauja moteris. – Nėra kelionės, tai bent į mišką pasivaikščioti, kokį naują pažintinį taką išbandyti reikia. Ne pagrybauti svarbu, o gryno oro įkvėpti, akis paganyti. Kai kurie kelionių vaizdai nedrąsiai į paveikslus sugula“, – Rima pripažįsta, kad piešti pradėjusi ir gamtą kitomis akimis reginti, ima pastebėti šešėlius, medžių atspindžius vandeny.

Anksčiau nesigilino į detales – gražu, ir tiek. Vaikams po pasaulį išsibarsčius, norėtųsi juos dažniau aplankyti. Dukra – Norvegijoje, sūnūs – Vokietijoje ir Anglijoje, rodos, ranka pasiekiami, bet „korona“ savo sienas užstatė. Užsiminus apie tai sublizga išdavikė ašara.

Kaip nupiešti ilgesį
Išgyvenimų būta visokių – ir netekčių, ir ligų. Kai vaikus augini, tenka išmokti suktis: ir pyragus kepti, ir iš kirvio sriubą išvirti. Jiems užaugus tarsi lengviau, bet visi išvažiavo – ilgesys pjauna.  Telefonu, internetu pasikalbi – ne tas, vis tiek skauda.

Rima – veiklos žmogus. Kiekviena bėda turi priežastį, – įsitikinusi moteris. Kad priežastis atkastų, pasekmes įveiktų, ji yra išbandžiusi daugybę dalykų. Skaitė protingas knygas, domėjosi netradicine medicina, lankė sveikuolių klubą, išbandė jogą, šoko pramoginius šokius.

„Gal esu tinginė, bet man greitai nusibosta, neužsikabinu ilgam“, – juokiasi moteris. Šokių repeticijas organizavo tėvams mokykla, kurioje mokėsi jos sūnus. Rima jau buvo išsiskyrusi, tad už tėvą poroje šoko… sūnus. Dar vieną šeimos bruožą išduoda nuotrauka ant sienos. Joje Rimos 55 metų šventė, visi apsirengę Šekspyro laikų drabužiais. Kitose nuotraukose taip pat mieli artimiausiųjų veidai, susitikimai.

Tačiau atėjo karantinas – nei kelionių, nei susitikimų, nei darbinės veiklos. Ką daryti? Rima pradėjo piešti. Iš pradžių mažus paveiksliukus, paskui didesnius, o Norvegijos fiordų vaizdelis jau visai padoraus dydžio. Įsibėgėjo taip, kad net drobės buvo pritrūkusi, piešė ant kartono, storo popieriaus lapų. Nuo kovo mėnesio beveik 60 darbų nupiešta.

Bandė įvairias temas, dar sunkokai pavyksta gamtos vaizdai, o natiurmortai neprasti. Ypač pavyksta abstrakcijos.

Didžiausia mokytoja ir patarėja – dukra. Ji taip pat užsiima tapyba, nors dailės mokslų nėra baigusi. Matydama neprastą rezultatą Rima jau svarsto apie kursus pas kokį nors dailininką. Dukra siūlė tapyti ant šilko, bet kol kas ši sritis netraukia, gal kaip tik dėl to, kad per daug arti tikrosios profesijos. „Kurti drabužius, juos sumodeliuoti pagal figūrą, kad žmogus gražiai atrodytų ir puikiai jaustųsi – irgi menas, – sako Rima.– Savo darbą be galo mėgstu, bet piešimas man – meditacija. Piešdama aš randu nusiraminimą.“

Ant sienų sukabinti geriausi Rimos darbai. Vienuose išsakytas skausmas, kituose – ilgesys, susimąstymas, likimo kryžkelėse šviečianti viltis. Kartais  piešia norėdama pradžiuginti ką nors iš artimųjų. Sudeda eilutę paveikslų ir žiūri, kurį išsirinks. Išsirenka skirtąjį. Matyt, iš tikrųjų žmogus pajaučia emocinį ryšį su tuo, kas piešinyje sudėta.

„Ieškoti spalvos, tinkamos linijos yra didelis džiaugsmas. Kai piešiu, nepabosta, tuose vaizduose apsigyvenu. Dažų prisitaškau, o širdy gera, mintys šviesios šviesios“, – apie kūrybinio proceso poveikį atvirauja pašnekovė.

Nauji iššūkiai įpareigoja tobulėti
Neteko girdėti, kad kas nors Rimos darbu nepatenkintas liktų. Dar jos močiutė buvo pašaukta kaimo siuvėja ir pribuvėja. Mergaitė irgi svajojo akušere būti, bet neišdrįso. Pasirinko siuvėjos-sukirpėjos profesiją.

„Tai nuostabi specialistė, viską tobulai padaro, nėra už Rimą puikesnės, – sako Kevinas  Oceanas, dizaineris iš Danijos. – Bendradarbiaujame jau 17 metų. Ji labai kantri, atkakli, kiekvieną mano idėją sugeba įgyvendinti.“ Pradėjo nuo trikotažinių sportinių, fitneso kostiumėlių, vėliau ėmė kurti įmantrius vakarinių drabužių modelius, sukneles ir kostiumėlius drąsioms moterims. Nuotraukose šiaulietės merginos pozuoja su stilingais rūbeliais taikliai parinktose vietose – Ch. Frenkelio viloje, „Brukline“, prie Rėkyvos ežero ir pan. Vienetiniai gaminiai iškeliavo į užsienį.

Šį kartą Kevinas atvyko su visai nauja idėja. Šiuo metu pasaulyje didėja susirūpinimas ekologija ir sveikata. Intensyviai ieškoma medžiagų, galinčių apsaugoti mus nuo elektromagnetinės radiacijos, susilpninančių (arba ekranuojančių) skleidžiamas bangas. Idėja kurti  aksesuarus ir drabužius iš Šveicarijoje sertifikuotos medvilnės ir „antiwifi“ audinio derinio, užblokuojančio telefono bei kompiuterio skleidžiamas bangas, sudomino Rimą.

Ant darbo stalo dizainerio Kevino sumanyti, o Rimos sukurti gaminiai: kreditinių kortelių ir telefonų įdėklai, apsaugantys nuo nepageidaujamo poveikio. Iš kūno pusės įsiūta speciali „antiwifi“  medžiaga. Kevinas šio audinio savybes pademonstruoja apgaubęs juo telefoną – jokio garso negirdėti, ryšys neveikia. Įdėklas kreditinei kortelei iš išorinės pusės papildomai apsaugotas aliuminio plokštele, kad vagis nenuskaitytų duomenų.

Nemažai kompiuterininkų skundžiasi, kad įskausta riešas, problemą sprendžia pirštinės, sutvirtinančios riešą. Nėštukėms pasiūta daili suknelė-sarafanėlis taip pat su apsauginiu audiniu, vokelis kūdikiui, vežimėlio uždangalas, miegmaišis apsaugos dar ir nuo nemalonių vabzdžių ir dar dar daug kitų.

Visi gaminiai eksliuzyviniai, vienetiniai, pasiūti iš grynos medvilnės, sertifikuotos, pažymėti specialiu Kevino Oceano logotipu. Pasak dizainerio, tokių dar niekur nėra, tad Rimos sumodeliuotus, kruopščiai pasiūtus gaminius pristatys Europoje. Naujovės nedrąsiai skinasi kelią, tačiau Kevinas neatmeta galimybės, kad kitais metais surengs viešą šių gaminių pristatymą ir Šiauliuose.

Rima Reičiūnienė prisimena sunkią bendradarbiavimo pradžią, nes trukdė kalbos barjeras. Kai kuriuos dalykus teko po kelis kartus perdirbinėti, kol rezultatas tenkino abu. Dizainerio pasitikėjimas, vertinimas įpareigoja ieškoti sprendimų, kad gaminys būtų saugus ir patogus, estetiškas.

2020 10 23 4

Rima: „Man piešimas – nusiraminimo būdas“.
Autorės nuotr.

2020 10 23 8

Labiausiai mėgstamos abstrakcijos.
Autorės nuotr.

2020 10 23 9

Autorės nuotr.

2020 10 23 14

Įdėklai telefonui.
Autorės nuotr.

2020 10 23 6

Kambarys. Nuo kovo mėnesio – beveik 60 paveikslų.
Autorės nuotr.

2020 10 23 18

2020 10 23 15

2020 10 23 22

2020 10 23 24

Kevino Oceano ir Rimos Reičiūnienės kurti drabužiai drąsioms moterims.
Asmeninio archyvo nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Į viršų