facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

,,Aš nematau, bet kai einu, jaučiu, kaip lapai krenta, jaučiu akmenėlių šilumą po kojom ar nykaus asfalto šaltį. Paliečiu medį, ir jaučiu, kaip energija skleidžiasi, liejasi spalvomis… Man Dievas davė nuostabų gyvenimą. Galiu skleisti meilę ir gėrį… Poezija – artima bičiulė, kaip mylima moteris: kai man jos labai reikia, susirandu, o kartais ji mane pasikviečia…“ Tokį pasaulį širdies akimis regi du jauni šiauliečiai, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos ,,Menų sodas“ bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai Ramūnas ir Lukas. Ramų rudens vakarą kalbamės apie jų gyvenimo džiaugsmus, tikslus ir viltis.

,,Palytėsiu lūpomis tylą“ (Lukas)
Ši Luko Gabalio eilėraščio eilutė puikiai apibūdina intelektualų, santūrų jaunuolį, kuris moka kantriai klausytis, o kalba nedaug, bet nuoširdžiai.

Regėjimą jis prarado vaikystėje. Iki pirmos klasės dar dviračiu važinėjo, o paskui smarkiai progresavo liga, atsiradusi dėl gimdymo traumos, ir akių šviesa aptemo. Su pertraukomis iki septintos klasės mokėsi Šiaulių ,,Sandoros” mokykloje. Čia patirta pirmoji vaikiška meilė ir pirmasis bučinys. Vyras tos mergaitės vardą dar atsimena.

Mokytis buvo nelengva, ypač jo mamai. Juk visus vadovėlius po darbo jai teko perskaityti – ir kalbos, ir geografijos, ir istorijos, ir matematikos. Prisimena, kaip drauge su mama dėliojo kaladėles, ant kurių flomasteriu užrašytos raidės ir skaičiai. Taip mokėsi skaityti. Kiek galėdama padėjo ir sesuo, kuri dabar Vilniuje gyvena.

Keturiolikmetis iš Šiaulių išvyko į Vilniaus silpnaregių mokyklą, vėliau mokėsi Kaune ir Panevėžyje, taigi turi du diplomus: profesionalaus masažuotojo ir socialinio darbuotojo. Tačiau diplomai guli stalčiuje, o Lukas dirba neįgaliųjų įmonėje paprastu darbininku. Sunku, bet mažiau atsakomybės. Pritrūko drąsos, pasitikėjimo savimi, varžytis rinkoje sutrukdė sveikata, nesusiklostė aplinkybės? Jis nesiskundžia, ramiai žingsniuoja, balta lazdele atsargiai patikrindamas, ar neišklydo iš takelio.

Šiauliuose ne kažin ką pasirinksi, o garsiai šaukti ir alkūnėmis brautis nelinkęs. Nors ne kartą į Savivaldybę kreipėsi dėl regos negalią turintiems žmonėms iškylančių nepatogumų mieste, teikė pasiūlymus, į kai kuriuos atsižvelgta.

Vyras šiek tiek užsidirba, bet rutina jau ima varginti, turbūt artėja permainų laikas. Pasak Ramūno, kuris bičiulį devynerius metus pažįsta ir toje pačioje įmonėje yra dirbęs, ten nėra intelektualios aplinkos ir tai kūrėją žlugdo: ,,Jam turbūt dvasinis išsekimas ateina. Jis nesipriešina, gyvena, dirba, bet prasmės tame neįžvelgia, džiaugsmo, malonumo nejaučia. Šiauliuose sunku neregiui kitą darbo vietą rasti. Jis yra puikus socialinis darbuotojas, bet nelenda į dienos šviesą, nes galvoja, kad socialinis darbuotojas būtinai turi aptarnauti žmones jų namuose. Juk yra centrų, kuriuose galima ramiai 4 valandas padirbus gauti tuos pačius pinigus kaip įmonėje, bet susitinki su žmonėmis, gali bendrauti, Patarčiau Lukui keisti veiklą, būti tarp žmonių.“

Tiesa, aplinkinis pasaulis pamažu darosi draugiškesnis Lukui ir jo likimo broliams, šiek tiek lengviau buityje tvarkytis, nes daug kur gelbsti šiuolaikinės technologijos, įvairios programėlės. Kompiuteriai, išmanieji telefonai yra „prakalbinti“: diktorės balsu pasako, kokie klavišai liečiami, ir perskaito tekstą. Jais patogu ir socialiniuose tinkluose naršyti, ir apsipirkti, ir reikiamą adresą susirasti.

Be to, Lukas ne vien darbu ir buitimi gyvas. Jaunam žmogui labai svarbu bendrauti, tobulėti. Anksčiau labai daug skaitydavo, dabar pirmenybę atiduoda muzikai ir poezijai. Rytais sportuoja, kiek suspėja, lankosi renginiuose. Su užsidegimu vaikinas pasakoja apie nuostabius Šilaičių poezijos festivalius ,,Menų sodo“ prezidentės Danutės Ruseckajos sodyboje, kur susirenka kūrėjai iš visos Lietuvos. Laimingas, kad patikėjo bičiulio Ramūno kvietimu vykti į jaunimo krikščioniškos muzikos festivalį ,,Sielos“ Jonavoje. Manė, kad bus nuobodu, neįsivaizdavo, kad Kristaus šlovinimo giesmės roko stiliumi gali skambėti. Kitas festivalis vyktų Rokiškyje, bet ,,korona“ turbūt sukliudys, nebent interaktyviais būdais krikščioniškos muzikos šventę surengtų.

,,Kaip poetas aš laimingas, o kaip žmogus – ieškantis laimės, – socialiniuose tinkluose taip save apibūdina  jaunuolis. – Tik nuo mūsų priklauso, koks bus pasaulis – juodas, pilkas ar baltas.“ Jis dalijasi ne tik savo sukurtais eilėraščiais, bet informuoja draugus apie įdomius muzikos įrašus,  filmus, laidas ar renginius, kviečia diskutuoti aktualiomis temomis. Nė vieno lėkšto komentaro, jauti brandų gyvenimo suvokimą, jaunatvišką polėkį, subtilų humorą.

Eilėraščius pradėjo rašyti 7 ar 8 klasėje, kai buvo labai įsimylėjęs be atsako. Vaikinas neslepia, kad geriausios eilės gimsta iš kančios, kaip ir daugeliui poetų. Džiugią akimirką sukuria tik vienadienių papokštavimų, jų Lukas rimtai nevertina, humoristu savęs nelaiko. Pasijuokia ir pasimiršta. Gėda būtų net artimam parodyti. Pačiam labiau patinka skaityti giluminius tekstus. Mėgstama poetė, lyrikės pavyzdys jam yra Aušrinė Pavasaris. Subrendusi moteris, o sieloje labai jauna. Žavi lengvučiai, jaunatviški jos kūriniai.

,,Nedrąsūs pirštų šnabždesiai“
Šis iš Luko eilėraščio atklydęs motyvas atgyja matant, kaip jo pirštai švelniai slysta Brailio raštu išmargintu lapu, kai jis skaito savo eiles, be patoso ir maivymosi, nuoširdžiai: ,,O naktis ilgesingai vaiski, / Kviečia suptis skliauto sūpynėm, / Paieškoti raktelio širdy, / Atrakinti tikėjimo skrynią...“ Pasak pašnekovų, Lukas, kaip reta, puikiai Brailio raštą įvaldęs, tačiau šiuolaikinės technologijos taip pažengusios, kad dabar šis įgūdis nebūtinas.

Brailio raštas bereikalingas gal tik dienoraščiui rašyti – kad niekas negalėtų perskaityti. Na dar vaikams, kad suprastų, kas yra raidė, skaičius.

Lukas yra sukūręs gal pusantro šimto eilėraščių. Tikisi, kad bičiulio Ramūno padedamas išleis kompaktinį diską ar knygelę. Autorius mano, kokios penkios dešimtys būtų vertos skaitytojų dėmesio. Lukas sako savo tekstų taisyti po kelis kartus nėra linkęs, labai daug dirba, kol mintį subrandina, jai tinkamą išraišką atranda. Vėlesni taisymai to momento jausenos nebeatspindėtų.

Kokiomis temomis kuria? Argi yra svarbesnė tema jaunam vyrui, kaip moteris, meilė? ,,Jei yra problema, ieškok moters, – juokauja vyras, – juk dėl jų didžiausi karai ir pergalės gražiausios:

Susivėlę jausmai Dredo stilium / Stebi nuogą drovumą išriestą, / Pasimetęs geismas mikčioja…“

Ramūno, vertinimu, Luko poezija ypatinga, savita, jo tapatybę atspindi. Gili, prasminga ir labai jaunatviška. „Lukas man kaip brolis. Ne šeimos, bet labai artimi esame. Neteko man girdėti, kad kas nors taip savitai Lietuvoje rašytų apie aktualius dalykus, gal tik rusų poetų vienas kitas tokia subtilia erotika nuspalvina vaizduotę: „Tarp krūtų supasi vasaros naktys.“ Išleisti rinkinį mintis bręsta,  reikia sugalvoti, kaip pateikti kūrybą ne vien tekstu. Ko gero, vasarą laiko bus daugiau ir prisėsime prie redakcijos“, – pažada aktyvusis bičiulis.

,,Padovanoti džiaugsmo sparnus“ (Ramūnas)
Už Luką ketveriais metais vyresniam Ramūnui Mendeliui gruodžio mėnesį sukaks Kristaus amžius – 33-eji, o su anapusiniu pasauliu susitiko jau du kartus. Pirmąsyk, kai būdamas vos 8 mėnesių susirgo meningitu. Mažai kas betikėjo, kad kūdikis išgyvens, bet tėvai, padedami Kauno klinikinės ligoninės medikų, atkakliai kovėsi už gyvybę. Gal po pusantrų ar dvejų metų paaiškėjo, kad stebuklas įvyko – kūdikis vaikščios, mąstys, tik akių šviesa atimta.

Energingas vyras net ir šioje blogybėje įžvelgia pozityviąją pusę, jaučiasi Dievo apdovanotas ne tik veržlumu, meniniais gebėjimais, bet ir gyvu akių žvilgsniu: ,,Akiniai – tik optinė apgaulė. Kai lazdelės nepastebi, žmonės net nesupranta, kad aš nematau, visai normaliai tada bendrauja.“

Antrąsyk su mirtimi vyras susitiko prieš devynerius metus, kai darbo vietoje ištiko išeminis insultas, paralyžiavo kairiąją pusę. Ir vėl išsikapstė. Be vaistų dabar nė iš vietos, bet su visomis ligomis išmoko susidraugauti.

,,Man Dievas davė nuostabų gyvenimą, – sako nuolat besišypsantis vyras. – Viskuo reikia mėgautis laiku.“ Už visa, ką teko patirti, pasiekti, Ramūnas labiausiai dėkingas savo tėvams: ,,Mano tėvai yra auksiniai žmonės, jie man nepaprastai daug padėjo, save paaukojo.“

Tėtis – agronomas, mama – medicinos sesuo, kad sūnui užtektų gamtos grožio, gryno oro ir sveiko maisto, iš Raseinių rajono persikėlė netoli Kurtuvėnų. Vaiką visur vežiojo, dėjo visas pastangas, kad sūnus išmoktų kalbėti, ir valgyti. Iš mamos pasakojimų Ramūnas žino, kad niekaip nepriprašydavo valgyti be žalios piniginės. Kuo ji patraukė nematantį vaiką, niekas paaiškinti negalėjo. O gamtos žaluma ir dabar jį žavi. Vyras ją kažkokiu būdu jaučia.

„Tėvai buvo išmintingi žmonės, jie auklėjo pagal hebrajišką tradiciją, mums su seserimi nedraudė nieko. Tik visaip skatino“, – pasakoja Ramūnas.  Augdamas visokių išdaigų prikrėtęs – ir dviračiu bandęs važiuoti, ir motociklu, net prie automobilio vairo prisėdo. Mokėsi kartu su reginčiais vaikais Kurtuvėnų mokykloje. Ten patyrė visokių patyčių ir nesąmonių, bet ištvėrė. Tuo pačiu metu mokėsi groti akordeonu Kuršėnų muzikos mokyklos Bubių skyriuje.

Baigęs pagrindinę važiavo apsižiūrėti į silpnaregių mokyklą Vilniuje. Nepatiko. ,,Aš vertinu laisvę“, – sako Ramūnas. Pasirinko mokyklą, kurioje mokėsi sesuo – Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio vidurinę. Tėvas kasryt vežiojo iki stotelės, o nuo autobuso iki mokyklos padėdavo nueiti paslaugios merginos. ,,Merginos su manimi visada malonios, nežinau, kuo jas traukiu. Gal dėl to, kad mano širdis didelė“, – juokauja vyras. Dėmesingų pedagogų, draugų ir, žinoma, mamos ir sesers padedamas ne tik sėkmingai įveikė mokslus, baigė ir Kelmės muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti saksofonu. Vedė renginius, muzikavo, rašė eiles.

Subūrė muzikinę grupę, organizuodavo koncertus, vakarėlius visoje Lietuvoje. Teko dirbti su tokiomis šviesios atminties asmenybėmis, kaip. S. Povilaitis, V. Kernagis, A. Jarulis, E. Čivinskas. Jų koncertuose skaitydavo savo kūrybą.

Prasidėjus ekonominei krizei iširo kūrybinė grupė, nes baruose žmonės nebešventė jubiliejų. ,,Likau su instrumentais, supirkta brangia aparatūra beveik vienas pats, nes visi išvažiavo bananų skinti ar pomidorų, išlėkė į londonus, airijas ir pan. – beria savo istoriją pašnekovas. – Bet aš nepasidaviau. Toliau studijuoti .pasirinkau Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos fakultetą, kur mokėsi mano mama. Tik ne slaugytojo, o masažuotojo specialybę. Grupę sudarė daugiausia silpnaregiai. Mane labai domino kūdikių ir vaikų masažas, reabilitacija. Su vaikais reikia kantrybės, o aš jos turiu. Dvejus metus dirbau Panevėžio kūdikių namuose, kol juos uždarė.“  

Buvau ir esu veiklus žmogus
Ramūnas įkūrė akcinę bendrovę, atidarė masažo kabinetą Šiaulių Verslo inkubatoriuje. Savivaldybė, pasak jo, buvo tuo metu draugiška, padėjo. Savo lėšomis įsivedė vandenį, susitvarkė. Turėjo po 10-12 masažų per dieną, planavo plėsti paslaugas, parašė paraišką milijonui litų. Tačiau šalia esančiai kitai klinikai konkurentas netiko. Visokios komisijos tiek tarkavo, kad nebeįmanoma dirbti. Pats vienas buvo ir buhalteris, ir valytojas, ir masažuotojas. Organizmas nebeatlaikė, ištiko išeminis insultas, antras susitikimas su Dievu. Po dviejų savaičių komos suprato, kad paralyžiuota kairė pusė.

Nusprendė per jaunas esąs lovoje gulėti. Pasiskambino draugams iš kitų klinikų, buvo sudarytas individualus procedūrų grafikas. Skaudėjo labai, bet pamažu atsistatė. Stiprėdamas neatsisakė veiklos. Šiaulių verslo inkubatoriuje yra informacijos centras negalią turintiems žmonėms, išsirūpino projektą, pagal kurį galėjo tęsti mokslus. Nuotoliniu būdu baigė rinkodaros, buhalterijos pagrindų, kompiuterinio raštingumo ir anglų kalbos kursus.

2015 metų gale įsitraukė į savanorystės projektą ,,Atrask save“. Savanoriavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bibliotekos Šiaulių filiale. ,,Per tris projekto mėnesius atnešiau tiek vertės, kiek nė pats nesitikėjau – liečiamos knygos vaikams, kurias nuvėlė būrelio „Pabūkime kartu“ moterys, daugybė renginių. Važiavome į senelių ar vaikų namus, į neįgaliųjų draugijas, per visus Lietuvos aklųjų bibliotekos padalinius. Sukūriau paskaitų ciklą „Pažink Dievo šviesą“. Atidaviau pozityvą, kad galima turėti šviesių minčių”, – nespėja visų veiklos sričių vardinti Ramūnas. Jis savanoriavo bibliotekoje ir po to, kai projektas baigėsi.

 2016 m. Ramūno Mendelio laukė siurprizas – jis tapo Nacionalinio jaunimo garantijų apdovanojimų laureatu, „Veikliausias jaunimo garantijų savanoris 2016“. Ne dėl garbės dirbo, savo širdies šilumą dalijo, bet šis ,,Kraujo lašas“ jam labai brangus.

Nuo paauglystės puoselėta mintis turėti savo namus, nenuslopo. Įsidarbino neįgaliųjų įmonėje. Pirmas maišas su 8 tūkst. plokštelių šokiravo. Po trečio mėnesio įskaudo rankos, nugara. Vis dėlto išdirbo dvejus metus, iki karantino.

,,Esu gimęs gruodžio 10-ąją – Žmogaus teisių dieną. Negaliu tylėti, kai pažeidžiamos žmogaus teisės, kai darbas paverčiamas neįgaliųjų vergove. Ten normos yra, nors neįgaliems negali būti, pažeidžiamas įstatymas. Po 15–20 metų žmonės dirba, gaudami 300 ar tik 260. Niekas neleido jiems pajusti geresnio gyvenimo. Pakelia atlygį po 20–30 eurų – vienos ašaros.

Valstybė sukūrė tokią sistemą, kad pirmagrupis turi dirbti, o įmonė už jį didžiausias išmokas gauna. Įrėmina tave ir tarkuok, nieko daugiau neprašyk. Tokioje aplinkoje, manyčiau, daugelį apima guminio bato jausmas: tempi tuos santykius – nei išsiskirti, nei pasilikti. Jauniems reikia dingti iš ten. Džiaugiuosi iš tos vergovės išsivadavęs.“

,,Atkakliems fortūna moja“
Eilutė iš R. Mendelio eilėraščio ,,Bulvaro smuikininkė“ apibūdina jo veržlų charakterį. ,,Turiu šiokių tokių verslų. Butą vis dėlto įsigijau, gyvensiu arti Šv. Jurgio bažnyčios. Kai atkakliai ko nors sieki, būtinai išsipildo, – sako jis ir atskleidžia esminę savo misiją. – Esu Dievo sukurtas tarnauti žmonėms, bet kunigu negaliu būti, gal norėsiu šeimą turėti. Tačiau galiu skleisti gėrį ir meilę. Vyskupai leido lektoriauti, už tai esu dėkingas.

Pernai gavau Vienuolijos kryžių, jį naudoju dvasios atstatymui, su juo jungiuosi į rožinio maldą. Kaip Kryžiaus brolis galiu įeiti į bet kokį vienuolyną. Esu tik Dievo misijos pasiuntinys, atlieku išklausymo tarnystę, kad galėčiau padėti nevilty paliktoms vienišoms moterims, auginančioms vaikus, ir viltį praradusiems žmonėms, kai nusižudyti nori. Dabar populiarios socialinės mediacijos, neturiu gal tokios kompetencijos, bet ne vieną šeimą sutaikyti pavyko. Patinka aiškintis problemą, ieškoti sprendimo.

Kai kurie žmonės apaštalu vadina. Nesinaudoju tuo vardu, bet Dievas skleidžiasi per mane. Jei žmogus dažniau rankas pakeltų į Dievą, kitoje šviesoje savo bėdas pamatytų.“

Ramūno širdies kertelėje glūdi viltis įsteigti konsultacijų centrą, bet kol kas tam neturi laiko. Šiemet pradėjo studijuoti Šiaulių universitete. Planavo stoti į muzikos pedagogiką, bet nukreiptas į pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo studijas. Pasak jo, dėstytojai yra rinktinė komanda, tiesiog išgyvena kiekvieną savo sakinį. Nuostabioje merginų grupėje jis vienas. Jos mielai padeda, aukštos kultūros moterys.

Ramūnas labai stropiai mokosi, stengiasi nieko nepraleisti, kad neiškristų iš valstybės finansuojamos vietos. Nuotolinis mokymas specifiškas, nemažai sunkumų sukelia. Ramūnas save laiko mokytoju, universitete tikisi išmokti, kaip pritaikyti savo žinias ugdant specialiųjų poreikių vaikus, kurių vis daugėja. Gali būti, kad ruoš vaikus Šv. Komunijos ar Sutvirtinimo sakramentams.

Vyras moka planuoti savo laiką, žino, ką veiks dvi savaites į priekį, nes tenka derinti verslą, savanorystės veiklas, organizuoti išvykas į krikščioniškus renginius, pasiruošti egzaminų sesijai.

,,Aš – veiksmo žmogus. Sau kartais laiko neturiu, tada ligos primena, tenka atgulėti, – sako energijos kupinas vyras. – Kol Dievas laiko šioje žemėje, privalau dirbti. Mirties nebijau, esu pasiruošęs, bet matyt esu dar žmonėms reikalingas.“

Mane vadina poetu
Ramūnas savęs rimtu literatu nelaiko, bet mielai renginiuose paskaito savo kūrybos. Dažniausiai pasirenka kūrinius iš 2009 m. išleistos kompaktinės plokštelės „Gyvenimas, gamta, Lietuva“ (įgarsino O. Jazdauskaitė; muzikinės improvizacijos A. Kalinčiko; garso operatorius A. Aputis). Pasak Ramūno, eilėraštis ar poetinė proza toks dalykas, kad daug kartų gali tą patį skaityti ir kiekvieną sykį skamba naujai. O skaityti jis moka. Įtaigiai, išraiškingai.

Autorius mano, kad jo kūryba brandesnio amžiaus žmonėms turėtų tikti, nes reikalinga pamąstymo. Nesąs jaunimo poetas kaip Lukas. Pastaruoju metu mažai eilėraščių ar poetinės prozos beparašo, nes pakrypo kitokios kūrybos pusėn – kuria giesmes. Tačiau giesmėms reikia daug laiko. Tekstą sukuri greičiau, bet prie muzikos reikia nemažai padirbėti. Tai bus dešimtmečio projektas.

Kalbai netyčia nuklydus į aktualijas, Ramūnas prasitaria, jog liūdina tai, kokiu greičiu vartojimo kultūra, pinigų troškulys skverbiasi į visas gyvenimo sritis. Užsimena, kaip kai kurios partijos verbavo, siūlė didelius pinigus už jo oratorinius gebėjimus. Neparsidavė.

 Jis ne kartą priekaištavo Savivaldybės vyrams už tai, kad Šiaulių senamiestį sugadino. Ypač bulvaras pasidaręs negyvas. Į pašaipas, kad iščiustyti takeliai nematančiam žmogui patogesni, jis turi rimtą atsakymą.

,,Kas kad nematau, aš jaučiu, Gal tai koks šeštas ar septintas jausmas, bet ranką padavęs žmogui žinau, su kuo turiu reikalą. Į patalpą įėjęs suprantu, kad nereikia čia būti. Jaučiu, kaip lapeliai sprogsta arba rudenį parausvėję žemėn krenta. Bulvaras prarado šilumą, tik šaltas plastmasinis blizgesys. Skaudu, kad miestą keičia apie jo istoriją nuovokos neturintys. Tuštėja ne tik kaimų trobos, negeri dalykai su mūsų dvasia darosi.“

Autorius eilėraščiuose kalba apie tai, kas skaudina patriotišką sielą, apie nesugrąžinamus laikmečio praradimus. Į prisiminimus ne vieną sugrąžins posmas iš eilėraščio ,,Bulvaro smuikininkė“.

Šaltas vėjas glosto skruostus,
Vakarėja bulvare.
Vis garsesnis smuiko verksmas
Gūsiais sklendžia į mane.
Paskubu. Matau – mergaitė,
Dėklas atverstas šalia.
Dėkle žvilga moneta.
Padedu dar aš, prisėdu
Ant suolelio ir klausau.
Keistas jausmas liejas –
Gal ramybę nupirkau?

Po ilgokos pauzės klausiu, ko Ramūnas linkėtų šiauliečiams: ,,Linkiu visiems begalinės sveikatos, kad ligos nepalaužtų. Kasdienybė gali būti graži. Žmonės dažnai ne laiko neturi, o noro – ieškoti grožio, žinių, tikėjimo.“

2020 10 16 4

R. Mendelis: „Kai atkakliai ko nors sieki, būtinai išsipildo.“
,,Aido“ bibliotekos nuotr.

2020 10 16 7

L. Gabalis: ,,Kaip poetas aš laimingas, o kaip žmogus – ieškantis laimės.“
,,Aido“ bibliotekos nuotr.

2020 10 16 5

Autorės nuotr.

Į viršų