2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, o mūsų miestas, kuris neatsiejamas nuo žydiškosios kultūros, švenčia 784-ąjį gimtadienį. Todėl tiek Šiaulių „Aušros“ muziejus,  tiek „Laiptų galerija“, kaip ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenė, įvairiais renginiais sudaro galimybę ne tik prisiminti istoriją, bet ir pažinti savitą žydiškąją kultūrą bei meną.

Muzika ir dailė – bendrystės kalba
„Laiptų galerija“ jau antrąjį miesto gimtadienį pasitinka pristatydama Litvakų kultūros mėnesį, kuriame  susijungia  dailė, muzika, literatūra.

Galeriją su Šiaulių apskrities žydų bendruomene sieja labai tvirti ryšiai, užsimezgę seniai, pasak  direktorės Janinos Ališauskienės, nuo tada, kai žodį „žydas“ viešumoje tarti nebuvo priimta. Tačiau oficialiai girtis, kad renginiai skirti Gaono metams, nedrįstama, nes „esame per maži prieš tokią didžią asmenybę“. Ne  tautybė nulemia, kokio menininko paroda rengiama, kokių autorių muzika ar tekstai skambės, o jų gelmė, ekspresija, aktualumas.

Rugsėjo 9-osios vakarą pradėjo jauni  muzikos virtuozai Dalia Dėdinskaitė, Gleb‘as Pyšniak‘as, Simona Zajančauskaitė. Jie atliko  kompozitorių litvakų A. Šenderov‘o, J. Achron‘o, G. Gershwin‘o kūrinius. Programa buvo parengta M. Vaisberg‘o paveikslų ciklo „Svetimi namai“ motyvais. Šis ciklas atsirado litvakų kilmės dailininkui iš Ukrainos pernai apsilankius Žagarėje.

Litvakų kūrybos parodos „Laiptų galerijoje“ – ne naujiena, bet išskirtinių menininkių iš – Aleksandros Jacovskytės ir Elenos Nonos Zavadskienės – bendra paroda  įvyko pirmąkart. Vilniečių dailininkių darbus pristatė jų bičiulė menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė. Ji prisipažino, kad po tokios ekspresyvios muzikos kalbėti nelengva, sunku rasti žodžius, kurie apibūdintų tokių skirtingų menininkių kūrybą. Menotyrininkė pabrėžė, kad jei abi moterys būtų augusios kitu laikmečiu, kitoje erdvėje, turbūt jau seniai būtų pasaulinio garso žvaigždės.

Žinomos scenografės, grafikės, fotomenininkės, Auksinio scenos kryžiaus laureatės A. Jacovskytės kūrybos paroda „Laiptuose“ jau ketvirta. Kaip scenografė ji yra susijusi ir su Valstybiniu Šiaulių dramos teatru.  Nekalbi, kukli autorė dėkojo galerijai už būtinybę susiorganizuoti, apmąstyti ruošiant naują parodą Šiauliuose. Pasak menotyrininkės A. Kisarauskaitės, išskirtinis A. Jacovskytės bruožas yra  tai, kad niekada nepavyksta pamatyti, kaip ji fotografuoja. Jos savito braižo fotografijų yra MO muziejuje, ir tai pabrėžia jų vertingumą. O plastiški „paraštiniai žmogeliukai“, kurie gimsta ant laikraščio skiaučių, ant vokų, yra įdvasinti, turi ypatingą aurą, tampa gyvais personažais ir gyvena atskirus gyvenimus. Autorė nesiekia jais pasakoti jokios istorijos, tačiau tie pasakojimai kažkaip atsiranda. Tiek fotografijos, tiek piešiniai yra įtaigūs, kalba žiūrovui apie aktualias gyvenimo detales.

Neseniai su grafikės, tapytojos E. N. Zavadskienės kurtais menininkų portretais susipažino  „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio lankytojai Joniškio Raudonojoje sinagogoje, o „Laiptuose“ matėme šiluma dvelkiančias plenero metu nutapytas gėles. Šioje parodoje eksponuojami portretai, kai kurie jų sukurti dar 1969 m. Įsimenantys Vytauto Kernagio, Andriaus Mamontovo, režisieriaus J. Tumino, kitų menininkų veidai. Pasak A. Kisarauskaitės, tapytoja moka per trumpą laiką pagauti esmines charakterio savybes ir sukurti savitą plastišką lydinį. Menininkė moka klausytis ir todėl paveikslai veikia labai stipriai. Autorė prisipažino, kad kiekvieną tapomą žmogų reikia labai mylėti, tada iš drobės plokštumos ima spinduliuoti energija, kurią galima pavadinti portretu.

Šiemet „Laiptų galerija“ parengė du leidinius – M. Vaisberg‘o prisiminimus ir  šiauliečių bei žagariečių papasakotas „Gyvenimo istorijas“.  Dar kvies į R. Sabo knygos „Gaono kodas“ pristatymą.

„Kam mums to reikia – užrašinėti prisiminimus, domėtis kažkada gyvenusių žmonių likimais, aiškintis, kiek  mes dar žinome apie šalia kažkada gyvenusius žmones? To manęs paklausė, bet aš atsakymo neturiu, – jaudulio neslėpdama sakė J. Ališauskienė. –  Tai mūsų žmonės. Visi kartu šį miestą kūrėme. Deja, po karo atstatinėjome ne visi… Gyvename vienoje kultūroje. O kultūroje svarbiausia bendravimas. Jis vyksta skirtingomis kalbomis, muzika, spalvomis, gestais. Kuo daugiau kalbų, tuo kultūra turtingesnė.“

Mes už gyvenimą bendraujant
Šiaulių apskrities žydų bendruomenė nedidelė – iki 130 narių, bet labai aktyvi. Jos pirmininkas Sania Kerbelis laikraščiui sakė siekiantis pakeisti bendruomenės veiklą iš pagrindų: „Anksčiau buvome gana uždari, švęsdavome tradicines šventes, ruošdavome sportines varžybas, bet tik savo rate. Ryšio su visuomene buvo labai saikingai. Jei mes čia gyvename, esame šiauliečiai, galime būti ne tik stebėtojai. Galime siūlyti idėjas, renginius patys daryti ir kviesti žmones juose dalyvauti.“

Pasak pašnekovo, jei kas nors gyvena labai uždarą gyvenimą, atrodo kaip sekta ir sukelia visokių įtarimų, abejonių, gandų. Žmonės turi žinoti apie jų krašte gyvenusius bendrapiliečius – verslininkus, amatininkus, sportininkus, menininkus.

„Ne tik lietuviai, bet ir patys žydai mažai apie savo tautiečius žino, nes sovietmetis įnešė negatyvo į tautos gyvenimą. Kad esi žydas, primindavo tik norėdami įžeisti, paniekinti. Nebuvo žydiškų mokyklų, o apie žydų kultūrą lietuviškose mokyklose mažai kalbėta, egzistavo tarsi tabu. Buvome priversti prisitaikyti, ne savo gyvenimą gyvenome, – sakė S. Kerbelis. – Net žuvusiųjų pagerbti į žudynių vietą nuvažiuodavome tik paslapčiomis.“

Bendraujant atsiranda galimybės vieniems kitus pažinti. Tradicines šventes juk turi visi, ne vien žydai – ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai. Žydų bendruomenė siekia į savo tradicijas įsileisti kitų tautų žmones, pažinti kitų tradicijas. Visuomenė kviečiama ne tik į šventes, rengiamos diskusijos bendruomenės patalpose, daktaro S. Volperto name ar miesto kultūros įstaigose. Glaudūs ryšiai užmegzti su „Aušros“ muziejumi, Šiaulių turizmo ir informacijos centru, „Laiptų galerija“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąja biblioteka, kitomis Šiaulių, Joniškio, Žagarės, Pakruojo įstaigomis. Toks požiūris pasiteisino, bendruomenė žinoma, matomas jos indėlis.

Rūpi išsaugoti atmintį
„Daug yra kalbama apie Holokaustą. Tai palietė mūsų gimines, mūsų šeimas, apie tai kalbėti neišvengiama, o galinčių papasakoti vis mažėja. Šeimose, jei kažkas pasakojo – žinojo, jei ryšys su išgelbėtais buvo, tai buvo. O jei tėvai, seneliai mažai pasakojo, vaikai, anūkai ne ką tegirdėjo. Neseniai teko padėti Gaono muziejui surasti teisuolės Onos Bielskienės (1914–1995) palikuonis. Paaiškėjo, kad daug metų su jos anūku bendravau! „Ne aš gelbėjau, gelbėjo mano močiutė“, – sakė neturėjęs kuo girtis. Šiemet Ona Bielskienė bus apdovanota, jos palikuonys atsiims Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių“, – pasakojo S. Kerbelis.

Tas procesas nuolat vyksta, teisuolių sąrašas pildomas. Pastaruoju metu tenka daug dirbti įamžinant Pasaulio tautų teisuolius, bendrauti su palikuonimis žmonių, kurie gelbėjo žydus. Yad Vashem institutas, surinkęs dokumentus, įrodančius gelbėjimo faktą suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą. Lietuvoje gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Žydų bendruomenė pradėjo daugiau bendradarbiauti su Gaono muziejumi, inicijavo, kad Šiauliuose būtų įkurtas Pasaulio teisuolių parkas.

„Skverelyje bus pavardės tų, kurie gelbėjo žydus Šiaulių apskrityje ir yra pripažinti Jad Vashem instituto – tarptautiniu mastu. Paliksime vietos, kad būtų galima iškalti ir papildomas pavardes. Projekte numatyta pažymėti abu Šiaulių getus. Apie pirmojo geto vietą prie senųjų žydų kapinių mažai kas žino. Bus išsaugotas ir Leibos Lipšico rūpesčiu pastatytas atminimo akmuo“, – sakė Šiaulių bendruomenės pirmininkas.

Ką paliksime po savęs
„Kad visuomenė suprastų tragediją, patirtus praradimus, reikia žinoti, ką žydai nuveikė versle, mene, sporte ar kitose srityse, – įsitikinęs S. Kerbelis. – Kol kas eiliniam žmogui susidaro toks įspūdis, kad kažkas gyveno kažkur netoliese, meldėsi kitaip, juos nužudė ir nieko nebėra, viskas.“

Pasak jo, nereikia manyti, kad bendruomenė sujudo tik dėl to, jog šiemet žydų kultūros ir Vilniaus Gaono metai. Jei dirbtų tik dėl paukščiuko plane, lengvai, bet nuobodžiai gyventų. Bene aktyviausia bendruomenė Lietuvoje, o finansavimą gauna mažiausią. Bet apie įtampas Lietuvos žydų bendruomenėje S. Kerbelis nelinkęs kalbėti. Mano, kad tai laikina, kiekvienoje šeimoje būna nesutarimų. Svarbiau už pinigus yra iniciatyvūs žmonės, kurie padeda įdomių darbų padaryti, kurie jaučia atsakomybę, rūpinasi, kad veiklos rezultatai išliktų.

Galima sakyti, kad Žydų kultūros metus Šiauliai pirmieji pradėjo: sausio mėnesį Ch. Frenkelio viloje vyko susitikimas su menininke L. Numgaudyte. Paskui P. Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Europos rabinų konferencijos rabinu Kalevu Krelinu, kuris studijavo Vilniaus Gaono veikalus, Torą. Jis papasakojo, kuo skiriasi iš Ukrainos kilęs chasidų judėjimas nuo litvakiško Gaono judėjimo. Manau, tai buvo įdomu ne tik lietuviams, bet ir žydams, nes daug kas esame nutolę. Pasak S. Kerbelio, skaudu, kad Lietuvoje nebėra rabinų, Gaono pasekėjų, juos tenka kviestis iš užsienio.

Bendruomenės  rūpesčiu Šiauliuose atsirado Ch. Frenkelio gatvė. Su didele pagarba S. Kerbelis kalba apie šią asmenybę. Šis žmogus nusipelnė ne tik plėtodamas pramonę Šiauliuose, jis su kitais pramonininkais rėmė kultūrą, sportą, daugybę gerų dalykų. Organizuotas sportas prasidėjo nuo Ch. Frenkelio. Jis skyrė pinigų ir žemės sklypą  pirmam stadionui (buvusio „Vairo“ teritorija).

Kitais metais bus pirmojo sporto klubo mieste „Makabi“ šimtmetis, tai iš esmės yra ir Šiaulių sporto šimtmetis.

Šiauliečių B. Šapyro ir M. Šico, miesto viceburmistro S. Petuchausko, gydytojo A. Varblunsko, Ch. Frenkelio  entuziazmu įkurtas  „Makabi“ rūpinosi ne tik sportu, rengdavo poilsio vakarus, parodas. „Pasiūlėme paskelbti Šiaulius sporto šimtmečio miestu. Sulaukėme pritarimo, Savivaldybėje šį mėnesį vyks antras pasitarimas, bandysime išrinkti iniciatyvinę grupę, įjungti visuomenę,  pramonininkus. Gal bus futbolo taurė, planuojame iškilmingą eiseną, kurioje pasirodytų visos Šiaulių sportinės organizacijos, klubai. Tariamės su „Aušros“ muziejumi dėl konferencijos. Tai turėtų būti Lietuvos sporto šimtmečio šventė“, – vardijo, su kuo jau tartasi dėl organizavimo, bendruomenės pirmininkas.

„Mes, Šiaulių žydų bendruomenė, organizuojame renginius ne tik Šiauliuose, bet ir Pakruojyje, Joniškyje, Žagarėje. Ypač jauku Joniškio sinagogoje, kur išlikusi ypatinga aura. Šiemet sukanka 210 metų nuo garsaus rabino Izraelio Salanterio (Lipkino) gimimo. Jis prilyginamas Vilniaus Gaonui. „Inicijavome atminimo įamžinimą jo gimtinėje, Žagarės centrinėje aikštėje. Meninį akcentą sukūrė šiaulietis menininkas profesorius Vaidotas Janulis“, – tęsė pasakojimą S. Kerbelis.

Populiarūs Šiauliuose kasmet žydų bendruomenės organizuojami sportiniai renginiai. Pavyzdžiui dviračių žygis rengiamas jau septintus metus. Atvažiuoja net iš Žagarės, Joniškio. Būna šimtas ir du šimtai žmonių. Šiemetinis dviračių žygis skirtas olimpiečiams Isakui Anolikui ir Juozui Vilišauskui atminti. Šį mėnesį žydų Naujieji matai – Ros Ha Šana. Žydai metus skaičiuoja kitaip, tad švenčiami 5781. Anksčiau šia proga irgi rengdavo sportinius turnyrus, šiemet atsisakyta dėl pandemijos.

„Kai švenčiame tradicines šventes, į mūsų bendruomenę atvažiuoja rabinai, ko gero dažniau nei į kitas bendruomenes. Ir chasidų rabinai atvyksta. Mes nesame taip giliai išstudijavę religinius dalykus, kad galėtume griežtai skirstyti, ką nors atmesti, –  kalbėjo S. Kerbelis.–  mėgstame diskusijas, į kurias pasikviečiame ir kitų žmonių.

Netrukus atidaryta paroda „Šiaulių žydai šiandien. Portretai“. Tai Fotografijos namų,  „Bildukų“ projektas. Bendrystė atsiranda tokiuose projektuose. „Jau buvome susidraugavę su Andriumi Lamausku per Teisuolių projekto pristatymus. „Bildukai“ fotografavo įvairias miesto  bendruomenes, tai Rolandas  Parafinavičius pasiūlė ir mūsų bendruomenei sudalyvauti, – pasakoja S. Kerbelis. – Iš pradžių nedrąsu atrodė, bet užsimezgė draugystė ir susirinko įvairaus amžiaus žmonių, vyriausiam – 85 ar 86 metai. Bendravimas tarp miestiečių yra gerai. Mes apie fotografus sužinojome daugiau, jie mus geriau pažino.“ Parodai atrasta puiki erdvė – buvusi  Šiaulių Talmud-Toros  mokyklą, Šiaulių universiteto ištuštėjusiame pastate. Pasak pašnekovo, Lietuvos žydams šiandien yra visos sąlygos visavertiškai įsilieti į visuomenės gyvenimą.

„L‘chaim!“ sakoma keliant vyno taurę ir reiškia „Į sveikatą!“ Mes už gyvenimą bendrystėje, – sako Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas. – Mes nesame didelė bendruomenė, bet jaučiame atsakomybę, kad turime ką nors po savęs palikti, ne vien savame rate švęsti tradicines šventes.“

2020 09 11 48

Valdas-Sania. Sania Kerbelis: „Mes nesame didelė bendruomenė, bet jaučiame atsakomybę, kad turime ką nors po savęs palikti, ne vien savame rate švęsti tradicines šventes.“
Valdo ARMAŠAUSKO nuotr.

2020 09 11 3

A.Jacovskytė, A. Kisarauskaitė, E.N. Zavadskienė „Laiptų galerijoje“.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2020 09 11 12

Fotografai grobio nepaleis.
Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Į viršų