Šiandieniniame kontekste Lietuvos visuomenėje pedagogo darbas nėra pakankamai vertinamas. Tai rodo ne tik maži atlyginimai, tačiau ir bendras požiūris į mokytojo darbą. Vyrauja nuomonė, esą pedagogo kelią pasirenka tik tie abitūrientai, kurių stojamasis balas buvo žemas ir niekur kitur neįstojo. Tik ar viskas iš tiesų yra taip? Nejau visi Lietuvos mokytojai yra nelaimingi ir nepatenkinti savo darbu?

Mokytojų sąskaita sutaupomi milijonai
Vieša paslaptis, kad Lietuvoje būtent švietimiečiai garsiausiai išsako savo nepasitenkinimą ir reikalavimus. Kaip rodo statistika, Lietuvoje daugiausiai nuo 2000 m. iki pat šių metų vykusių streikų yra organizuota skirtingų švietimo darbuotojų profsąjungų. Ir niekur to nėra pasaulyje, išskyrus Lietuvą ir Lenkiją. Tiesa, jei palygintume streikų skaičių su gyventojų skaičiumi, pamatytume, kad mūsų pedagogai yra kur kas kovingesni nei kaimyninės Lenkijos. Tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje kasmet surengiama vos po kelis streikus, o pedagogai šiose šalyse iš esmės nestreikuoja.

Štai vadinamos vienomis labiausiai streikuojančių nacijų prancūzai ar italai pedagogai, kitų inteligentiškų profesijų atstovai yra labai nuosaikūs, palyginti su mūsų pedagogais. Šiose šalyse mokytojai streikuoja nuo kelių iki keliolikos kartų per metus. Absoliučią daugumą streikų šiose šalyse organizuoja darbininkai: pramonės, transporto, aptarnavimo sferos. Panaši situacija ir Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ar tai reiškia, kad Lietuvos mokytojai yra nelaimingi, o gal kaip tik priešingai – sąmoningiausia visuomenės dalis? Deja, bet Lietuvoje dar niekas neatliko tokių tyrimų ir į šį klausimą negali tiksliai atsakyti. Nepaisant to, akivaizdu, kad su mūsų švietimo sistema tikrai yra kažkas negerai.

Tai rodo, ne tik eilinių lietuvių pasvarstymai, bet ir švietimo darbuotojų profsąjungų pasisakymai. Štai, vos ne kasmet su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija siekiama susitarti dėl mokytojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų ir darbo krūvio sandaros nuoseklaus keitimo, mokytojų rengimo sistemos tobulinimo, ugdymo turinio atnaujinimo, švietimo ir mokslo įstaigų tinklo pertvarkos ir t. t.

Su tam tikra neteisybe susiduria ne tik bendrojo ugdymo, bet ir ikimokyklinio ugdymo pedagogai. Naujausiais Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos duomenimis, Lietuvos savivaldybės mokytojų sąskaita sutaupo ne vieną milijoną. Profsąjungai pabandžius išsiaiškinti, kiek savivaldybės finansuoja ikimokyklinį ugdymą, gauti rezultatai, švelniai tariant, šokiruoja. Surinktų duomenų analizė atskleidė, jog ikimokyklinio ugdymo mokytojų sąskaita savivaldybės sutaupo apie 50 mln. eurų. Privalėtų skirti beveik 100 mln., tačiau realiai skiria tik pusę. Preliminariais skaičiavimais, ikimokyklinio ugdymo mokytojų Lietuvoje yra apie 10 tūkst. Tai reiškia, jog kiekvienas iš jų per mėnesį vidutiniškai negauna 400 eurų arba per visą Lietuvą nėra finansuojama per 3700 ikimokyklinio ugdymo mokytojų etatų. Profesinės sąjungos atstovai įsitikinę, kad LR Vyriausybė per artimiausius dvejus metus palaipsniui turėtų perimti visą ikimokyklinio ugdymo finansavimą į savo rankas. Kitaip – situacija švietime ir toliau blogės.

Vadovaujamasi atgyvenusiu modeliu
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius psichologas Gediminas Navaitis taip pat pastebi, kad situacija švietimo sektoriuje yra nepavydėtina.

„Švietimas pradėtas reformuoti dar iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Akivaizdu, kad per 30 metų ir daugiau, kažkas turėjo būti pasiekta. Tik klausimas, kas pasiekta ir koks buvo to tikslas“, – pokalbį pradeda G. Navaitis.

Iš pažiūros atrodo savaime suprantama, kad pagrindinis švietimo tikslas turėtų būti ugdyti jaunąją kartą, tik klausimas – pagal kokį modelį? Štai čia, anot profesoriaus, ir slypi paradoksas. Pašnekovo teigimu, panašu, kad šiuolaikinis jaunimas ugdomas pagal atgyvenusį XIX a. ekonomikos modelį.

„Ugdomas žmogus, kuris agresyviai nusiteikęs kovoti dėl išteklių, kas buvo svarbu XIX a., o ne XXI a., kai ekonomines vertės kuriamos bendradarbiaujant žiniomis. Toks elgesio modelis yra atgyvenęs, tačiau jis tiesiogiai ar netiesiogiai diegiamas“, – lygina G. Navaitis.

Akivaizdžiausias to įrodymas – faktas, kad daugybė vaikų tampa patyčių objektais, o tie, kurie iš jų tyčiojasi, kitaip tariant, aktyviai konkuruoja, tarsi lieka nepastebimi.

Profesoriaus aiškinimu, pagal atgyvenusią švietimo schemą, žmogaus gerovė siejama su lojalumu korporacijai, bet ne su priklausymu bendruomenei, tautai, todėl ir turime vaikus, kurie vis geriau moka anglų kalbą, prasčiau moka lietuvių kalbą ir menkiau žino Lietuvos istoriją.

Taip pat šis atgyvenęs švietimo modelis ugdo godų vartotoją, todėl turime daugybę paauglių, kurių gyvenimo prasmė ir tikslas yra naujo modelio išmanusis telefonas, o tie, kurie to neturi, jų požiūriu, yra verti paniekos bei nėra laikomi tinkamais bendrauti.

„Problema yra ta, kad švietimo sistemoje gali būti labai gerų mokytojų, humanistiškai nusiteikusių pedagogų, tačiau iš esmės jie visada vykdo užduotį išugdyti tam tikro tipo asmenybę. Šiandien, kaip ir sakiau, asmenybė ugdoma atsižvelgiant į didžiųjų korporacijų interesus, o jos Lietuvoje yra orientuotos į atgyvenusią gamybą, kai šimtas juodadarbių, kuriems vadovauja dešimt technikų, vykdo vieno inžinieriaus sumanymą. XIX a. gamyba būtent taip ir atrodė, o XXI a. viskas yra priešingai – 100 inžinierių, padedami dešimties universalių darbininkų, kuria aukštos pridėtinės vertės produktą“, – išskiria G. Navaitis.

Prioritetu turėtų tapti laimingo žmogaus ugdymas
Situaciją, anot pašnekovo, sunkina ir tai, kad nuolat kalbama apie tai, esą Lietuvoje yra per daug universitetų. Skelbiama, kad juos reikėtų sujungti, jog ir taip yra per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu ir reikėtų juos nukreipti į profesinį ugdymą. Tuo tarpu realybė rodo visai ką kitą – žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, atlyginimai Europos Sąjungoje nuolat auga, nes jų vis dar trūksta.

„Europos Komisijos rekomendacijose dėl švietimo taip pat siūloma didinti žmonių su aukštuoju išsilavinimu skaičių, bet nepaisant to, aukštasis universitetinis išsilavinimas Lietuvoje nuolat pajuokiamas, teigiama, esą universitetai yra žemo lygio ir pan. Žemesnio išsilavinimo grandis yra šlovinama, finansavimas jai vis labiau auga, bet nutylima, kad „žemo“ lygio universitetai sugeba paruošti specialistus, kurie vėliau sėkmingai dirba užsienyje, arba net nebandoma atsakyti, kodėl medikų, mokslininkų emigracija tapo Lietuvos „pagalba“ ekonomiškai išsivysčiusioms šalims“, – neteisybę pastebi G. Navaitis.

Visi šie pavyzdžiai tarsi ir sufleruoja, ką turėtų pakeisti tiek bendrojo, tiek aukštesnio universitetinio lavinimo įstaigos.

Kalbant apie laimės ekonomiką, anot profesoriaus, atitinkamai reikėtų kalbėti ir apie laimingo žmogaus ugdymą. Tos savybės yra žinomos, jas galima ugdyti, tačiau formalaus švietimo sistema to nedaro. Štai net ir internete yra gausu skelbimų, raginančių apsilankyti psichologijos, koučingo, asmenybės tobulėjimo, bendravimo ir kituose kursuose, vadinasi, dar yra žmonių, kurie supranta tų žinių, įgūdžių būtinumą. Tik klausimas, kodėl visa tai paliekama neformaliajam ugdymui, kodėl to nėra bendrojo ugdymo grandyje, universitete?

„Čia ir slypi esminės Lietuvos švietimo problemos. Šita sistema vis dar orientuota į atgyvenusį, o ne į XXI a. laimės ekonomikos modelį. Net ir žodžiai „laimės ekonomika“ daug kam kelia alergiją. Bandoma aiškinti, kad laimė – individualus dalykas, kuris niekaip nepriklauso nei nuo visuomeninių, nei nuo ekonominių santykių. Iš tiesų tokie aiškinimai šiandien vėlgi yra akivaizdžiai atgyvenę“, – teigia profesorius.

Tai, ką daryti, kad situacija švietimo sistemoje pasikeistų?

Pašnekovas kartojasi – ugdyti laimingą žmogų: „Laimingo žmogaus neišugdys nelaimingas mokytojas, kuris nesijaus vertinamas, bus priverstas pildyti daugybę popierėlių. Man rūpi, kad mokytojas užsiimtų vaikais, o ne rengtų ataskaitas biurokratams. Iš esmės kelias yra aiškus, reikia aiškiai apibrėžti, ko siekiama, koks yra ugdymo tikslas, ir tai galėtų būti tiesiog laimingo žmogaus ugdymas.“

G. Navaitis: „Man rūpi, kad mokytojas užsiimtų vaikais, o ne rengtų ataskaitas biurokratams.“
Asmeninio archyvo nuotr.