Šiauliuose Žolinė kasmet švenčiama Žaliūkių malūnininko sodyboje ir Botanikos sode. O juk Žolinės šaknys ir pavadinimas slypi gilioje senovėje, kai dar net žemdirbiai nebuvome, kai maitinomės tuo, ką motulė žemelė mums išauginusi dovanojo. Įvedus krikščionybę, ši diena sutapo su bažnytine švente – švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.
Tad kodėl moderniais laikais miesto žmogui dar tebėra svarbios kalendorinės, sakytume, valstietiškos šventės?
Suburia mus bendrauti
Visos kalendorinės šventės yra atėjusios iš labai senų laikų, jos atspindi žemdirbišką kalendorių, remiasi saulės ir mėnulio ciklu. Padėka už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių triūsu pelnytą derlių yra tūkstantmetė tradicija.
„Žolinė – tai derliaus nuėmimo pabaiga, puikus laikas susirinkti draugėn, – laikraščiui sakė Sigita Milvidienė, „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja. – Žinoma, jos prasmės nesuvokiantiems tai – tik dar viena laisva diena, kai nereikia į darbą. Tikintieji švenčia Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Mūsų tautos sąmonėje puikiai dera krikščioniškos šventės su senosiomis gamtos ciklo tradicijomis: Kalėdos, Velykos, Joninės – kiekviena jų susijusi su gamtos ritmu.“
Galbūt kalendorius šiek tiek pasistūmėjo, keitėsi gamta, kito auginamų kultūrų rūšys. Pavyzdžiui, šv. Onos diena žymėjo javapjūtės pabaigą. Pasakojama, kad iki Žolinės tik kanapės dar būdavo nesurinktos. Kai kur šią šventę vadindavo Kanapėle. Dzūkijoje švęsdavo Kopūstinę ir į bažnyčią šventinti nešdavo gražiausią kopūsto galvą.
Pagarba žolynams giliai įaugusi mūsų tautos papročiuose. Merginos segdavosi gėles į plaukus, eidamos į bažnyčią nešdavosi gėlių puokštelę, moterys maldaknygių skirtukams naudojo džiovintus žolynus, tad nenuostabu, kad pagal tam tikras taisykles sudėliotą puokštę laikome išskirtiniu Žolinių šventės akcentu.
Tradicija šventinti žolynų puokštę išliko iki mūsų dienų. Per Žolinę pašventinta puokštė gelbsti nuo gaisro, griaudint perkūnijai reikia ja apsmilkyti namus. Arbata arba nuoviras gelbės žmogui ar gyvulėliui sunegalavus. Žolinių puokštės lapelių pravartu įdėti į naują bičių avilį, į statomo namo pamatus. Jie apsaugos nuo ligų, neš sėkmę ir gausą. Laidodami artimą žmogų, puokštes žolynų dėdavo į karstą, pagalvėlę prikimšdavo. Su Žolinių puokšte, kaip ir su Verba, reikia pagarbiai, gražiai elgtis. Jokiu būdu jos į konteinerį mesti netinka. Jei namo nestatėme, arbatai nesunaudojome, likusius žolynus sudeginkime, kad jos dūmai dangų pasiektų.
Svarbi šventės dalis – sambūris. Per Žolinę sueina artimi žmonės – giminaičiai, draugai, kaimynai. Sudeda suneštines vaišes, aptaria darbus, derlių. Seniau žmonės gyveno glaudesnėje bendruomenėje, nepalikdavo nuošaly, jei kam reikia talkos. Talkininkavimo tradicija buvo labai stipri, sektinas pavyzdys.
„Malūnininko sodyboje mes taip pat kviečiame į sambūrį, Užgavėnes, Atvelykį, Kupolines, Žolinę, Rudens lygiadienį kasmet švenčiame, – kalbėjo S. Milvidienė. – Gal jau nelikę gyvų, kurie tai prisimena, bet mano močiutė yra pasakojusi, kad Jonines ir Žolinę visą savaitę švęsdavo. Etnokultūros specialistai, kultūros žmonės kviečia susiburti, prisideda savo žiniomis, kad tradicijos, kurios sovietinio laiko buvo nutrauktos, iškreiptos, atgytų, išliktų. Stengiamės, kad kiekvienoje šventėje būtų akcentas, kuris ateitų į širdį.
Visada šventėse susirenka nemažai solidaus amžiaus žmonių, kurie folklorą mėgsta, o labiausiai džiugina, kai ateina jaunos šeimos su vaikais. Tai leidžia tikėti, kad tradicijos – mūsų tapatybės dalis, mūsų savastis – gyvuos.“
Panašiai kalba ir kita mūsų pašnekovė, etnografinio ansamblio „Sidabrinė gija“ vadovė, meninio ugdymo mokytoja Vita Taučienė-Rezgienė: „Kiekviena tradicinė šventė prasminga. Žolinė yra – svarbi vasaros darbymečio ir religinė šventė. Tradicijos, apeigos šiek tiek keičiasi, modernėja, bet tema, svarbiausi taškai turi būti išlaikyti – per Žolinę metalo negrosime. Mes, vyresnieji, perduodame savo vertybes kitoms kartoms. Šiauliai gali didžiuotis, kad turi išskirtines vietas, kur šios šventės rengiamos. Pati kasmet dalyvauju šventėje Botanikos sode ir prie Žaliūkių malūno. Jauni tėvai su vaikais ateina – vadinasi, jos gyvos.“
Ieškokime santarvės su gamta
„Mes turime agrarinį mentalitetą išsaugoję, niekur nesidėsi, – teigia filosofas Jurgis Dieliautas. – Tik po Antrojo pasaulinio karo priverstiniu būdu tapome industrine visuomene. Archaika, organinis pasaulis, medžių, žolių, augimo pasaulis mums tebėra artimas.“
Nereikia dirbtinai sieti su pagonybe, nereikia priešinti krikščionybei. Visai be reikalo įsikibę laikomės paskutinių pagonių mito. Viskas paprasčiau. Ilgą laiką pas mus nebuvo industrializacijos, megapolių kaip Skandinavijoje ar Vakarų Europoje. Miesto civilizaciniai procesai pas mus atėjo daug vėliau, nėra taip įsitvirtinę. Esame gerokai arčiau gamtos. Ir didieji miestai nėra milijoniniai, paeik kelis šimtus metrų ar kelis kilometrus – ir tave apsups žaluma.
„Gyvenu daugiabutyje, o parkelis šalia, per langą matau buvusių kaimų pievas. Mes esame arti medžio, arti žolės, – sako J. Dieliautas. – Todėl Žolinė – mums natūrali ritualinė kalendorinė apeiginė šventė, kur paskutiniai žiedai, kiti augalai, derlius padeda mums integruotis. Galbūt giliai pasąmonėje yra ir sudėtingesnė idėja apie žaliojo Rojaus ilgesį, archajinio žmogaus ištakas. Paprasčiau sieti su kultūrine tradicija, kuri mus guodžia, teikia atgaivą.“
Pasak filosofo, kartu su nepriklausomybe mes įžengėme į informacinę visuomenę, atsivėrė dirbtinė, ženklinė realybė, kuri sujaukė mums protus, kad dirbtinė danga, bionika, visokie pakaitalai yra naudingesni, kad dirbtinė sojų mėsa skanesnė už tikrą mėsą ir pan. Ekologiniai sąjūdžiai kartkartėmis primena, kad natūralumo niekas negali atstoti, pakeisti. Kada vėjas kedena nenuskustą žolę, šiurena linguojančias smilgas, junti tą augimą. Stiebimasis į viršų, vitaliniai procesai, matyt, leidžia žmogui augti, stiebtis, pajusti gyvenimo ritmą. Žmogus kartu su gamta išgyvena metų laikus, vasara mūsų trumpa, žalumos turime vos 5 mėnesius. Tas skubotumas veikia ir mūsų gyvenimo ritmą. Ten, kur žaluma nuolatinė, kokioje Amazonėje ar Ekvadore, ritmas bus visai kitoks.
J. Dieliauto teigimu, mums nereikia bodėtis žalumos, galimybės iki rugsėjo vidurio vaikščioti basomis. Nereikia bijoti žalumos, kuri auga, veši. Miestas turėtų kurti daugiau žalių zonų, steigti mikroparkus visose neaiškios paskirties dykvietėse, kur jau neplanuojama nieko statyti. Žaluma, medžiai mums teiks atgaivą, paguodą, galbūt apgins nuo bjaurios eklektikos.
Krikščionybė į Žolinę įveda papildomos prasmės. Krikščionybėje derlius yra auka, padėka. Kai kas purtosi tiek Joninių, tiek Žolinės, kad per daug laisvų dienų. Tai kapitalizmo grimasos. Bėda yra ne tik mūsų šalies, ne tik mūsų krašto: modernūs laikai nesukūrė kitų ritualų, kuriuos agrarinė visuomenė plėtojo, tobulino tūkstantmečius, nesukūrė nieko geresnio.
Ir nereikia išradinėti kažkokių naujovių, kopijuotis iš kitų kraštų, kurti pseudoreliginių sąjūdžių. Natūraliai ieškokime darnos su ta gamtine apsuptimi, kurioje gyvename. Tada atitrūksime nuo ekranų, pajusime, kad viskas šalia. Jei blogai, jei slėgis nepakeliamas, išeikime pasivaikščioti. Kai kas atsigauna padirbėjęs darže ar šiltnamyje. Ne kiekvienam sukišti rankas į pomidorų lysvę yra atgaiva. Basomis kojomis jausdami žolę, akimis glostydami žalumą pajusime harmoniją, atsistatysime savo ritmą. Tai būtų alternatyva disneilendams ir kitiems pakaitalams, nesąmoningiems dirbtiniams pliažams, kurie jau ne tik Vilniaus – ir Šiaulių problema. Turi būti natūralios žalios oazės, o ne kokie suvežtiniai dariniai.
Ilgo laiko klausimas, kada prie tikrųjų natūralių vertybių bus mieste sugrįžta. Aišku, negalime paneigti civilizacijos, į žaliąjį sodžių jau nebegrįšime, nebėra jo. Kam kurti dirbtinį pasaulį. Ir apskritai, atvirkštinių revoliucijų nereikia. Reikia rasti naują santarvę su žolynais, su žalia spalva, su vėjo siūbavimu, lingavimu. Kurkime parkus, kur įmanoma, ir darna grįš.
Kalendorinių švenčių paskirtis yra dvasią gaivinti, o ne sugrąžinti praeitį. Ne kaimo kultūrą rekonstruoti, ne surogatą kurti. Nereikia grįžti prie klumpių, vyžų, skarelėmis aprištų galvų. Tai būtų dirbtiniai dalykai. Turime neišnaudotų resursų tradicinėje kultūroje. Tik reikia reviziją padaryti: santarvė, harmonija, darna yra svarbiausi dalykai.
Garsus japonų mąstytojas D. T. Suzuki yra sakęs, kad Rojus – kai iš kambario galiu išeiti į sodą. „Sodo neturėtume tiesmukai suprasti, – komentuoja J. Dieliautas. – Kai atvėręs namų duris gali pajusti vėjo dvelksmą, paukščio čiulbesį medyje, rojus, kaip harmonija, bus sugrąžintas. Gaila, kad kai kas nežino, kurį langą atverti, pro kurias dvasios duris išeiti. Kai rasime tas duris, mus užplūs dozė teigiamų emocijų, įjautrintų pojūčių. Neskubėkime paneigti tų turtų, kuriuos mums protėviai paliko. Veskime vaikus, rodykime, leiskime patiems pajusti, paliesti rankomis ir kojomis.
Žolinė turi prasmę. Ritualai verčia susimąstyti. Žolines reikia švęsti. Istorinę tradiciją reikia rodyti, priminti, tada žmonės atsirinks. Juk duona skaniausia paprasta – be jokių priedų, be uogų, riešutų, be egzotiškų džiovintų vaisių.“
S. Milvidienė: „Sambūris, bendravimas šiuolaikiniam žmogui, atskirties išvargintam, labai svarbus.“
Redakcijos archyvo nuotr.
Vasaros žiedai.
Redakcijos archyvo nuotr.
Žolinė Žaliūkių malūnininko sodyboje.
Redakcijos archyvo nuotr.
J. Dieliautas: „Santarvė, harmonija, darna yra svarbiausi dalykai.“
Redakcijos archyvo nuotr.