facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Net nesitiki, kad praėjo daugiau kaip dešimtmetis, kai nebėra Lietuvos ir Šiaulių bokso tėvu tituluoto Vaclovo Peleckio (1910–2009). Ir kad šitam iki gilios senatvės jaunatviškam žmogui rugpjūčio 28-ąją būtų sukakę 110 metų. Gera proga prisiminti šią išskirtinę asmenybę.

Keli biografijos faktai
Gimė Šiauliuose. 1930 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. 1931–1935 m. mokėsi vadovavimo statyboms.

Nepaprastai daug savęs atidavė tiesioginiam darbui – tarpukaryje dirbo statybų subrangovu: vadovavo Šiaulių centrinių pašto rūmų, Rėkyvos elektrinės, Linkaičių (Radviliškio r.) ginklų gamyklos pastatų (iš viso 52), Telšių, Varnių kareivinių ir kitų objektų statyboms. Pokaryje – ilgametis (1944–1981) Šiaulių statybos remonto valdybos vyr. inžinierius.

1927 m. pradėjo boksuotis. 1933 m. lankė bokso treniruotes Klaipėdoje pas žymų boksininką profesionalą J. Vinčą, sugrįžusį iš JAV. Turėjo nemažai varžovų, ir gana stiprių, o gražiausiomis varžybomis laikė tas, kurios vyko 1935 m. Kaune, Tilmanso salėje, kur iškovojo Lietuvos čempiono vardą.

Nors visą gyvenimą buvo neetatinis bokso treneris (1932–1981), išaugo iki sąjunginės kategorijos bokso teisėjo (1948) ir nusipelniusio bokso trenerio (1964). Treniravo Lietuvos bokso rinktinę (1947–1949). Pirmasis iš Lietuvos kartu su rinktine dalyvavo SSRS profesinių sąjungų bokso pirmenybėse Leningrade (dab. Sankt Peterburgas), kuriose laimėjo bronzos medalius. Surado ir treniravo (1958–1967) Mechiko olimpinių žaidynių vicečempioną J. Čepulį.

„Fair Play“ („Kilnaus elgesio“) laureatas (1998). Pripažintas geriausiu Lietuvos šimtmečio treneriu (1999).

Penkių knygų autorius. 2006 m. Lietuvos rekordų agentūra „Factum“ kaip vyriausią knygos autorių įrašė į Lietuvos rekordų knygą. Būdamas 95 metų, 9 mėnesių ir 22 dienų, parašė knygą „Pasaulis, kuriame gyvenau“.

Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir Olimpiniu atminimo medaliu (2008), garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

Visada bus pavyzdys
Retas atvejis, kad sportininkas dar pagarsėtų ir kaip rašytojas. Debiutavo būdamas 87-erių. Ir beveik dvylika metų nepadėjo plunksnos. Keldavosi ketvirtą ryto ir iki pusryčių dirbdavo prie naujo rankraščio. Devyniasdešimt devintųjų gimimo metinių išvakarėse pasirodysiančios knygos laukė kaip dar vieno įrodymo, kad gyvenimas žengia pirmyn. Ir jis pats, ir jį pažinojusieji neabejojo, kad šimtmečio tikrai sulauks – niekuo nebuvo panašus į seną žmogų.

Taip likimas sudėliojo, kad antrąją šv. Velykų dieną, kai matėmės paskutinįjį kartą, iš užmaršties vis kėlė tai šį, tai tą, žmones ir įvykius, kaip visada, prisimindamas iki smulkmenų, su detalėmis, kurių, regis, niekaip neįmanoma atsiminti. Na, ar jūs, pavyzdžiui, atsimintumėte, koks prieš pusę amžiaus ar dar anksčiau kažkurią įsidėmėtiną dieną buvo oras, kelintą valandą susitikote? O jam  tai buvo įprasti dalykai.

Kad vis dėlto skubėjo, buvo akivaizdu iš noro iki galo užbaigti su šeimos genealogija susijusius reikalus. Ir sodelio „revizija“ paskutinį pavasarį buvo kaip niekada kruopšti: atsisakė senų, nors ir labai mielų širdžiai medžių, sodino naujus, apie kurių būsimą derlių jau stengėsi nekalbėti.

Iki galo užbaigė ir dar vieną darbą: naujos knygos rankraštį. Gal pirmąkart per daug metų išgirdome jam nebūdingą norą: jei senesnio autoriaus nėra, gal rankraštis, tapęs knyga, galėtų pretenduoti į Gineso rekordininkus. Su šypsena tai buvo pasakyta, gal ir juokais, tačiau pajuokavę ėmėme ir paskaičiavome, kiek gi autoriui, tik ką užbaigusiam naują knygą, Dievulis jau atskaičiavo. Gražūs skaičiai išsirikiavo: 98 metai, 7 mėnesiai, 16 dienų.

Kas galėjo pagalvoti, kad iki lemtingojo infarkto buvo likę vos šešios dienos? Jokio šešėlio.

Sunku pasakyti, kada atsiras galimybė tą naująjį, paskutinįjį rankraštį išleisti, bet ir penktosios knygos nebespėjo išvysti. Leidyklos netikėtai paprašytas parašyti jai įžanginį žodį, pirmiausia prisiminiau, kaip gimė pirmoji, paskui – antroji, trečioji, ketvirtoji knygos. Tai nebuvo sudėtinga, nes šių eilučių autoriui, vaizdžiai kalbant, teko „Povilo Višinskio dalia“.

Žinoma, Žemaitės atvejis nepalyginamas, tačiau ir bokso tėvas pasirodė turįs užslėptų literatūrinių gabumų. Kai apie 1995-uosius pusiau rimtai pasiūliau pabandyti užrašyti tai, ką taip įdomiai pasakodavo, nepasakė nei „taip“, nei „ne“. Tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad tos ekspromtu ištartos užuominos nepamiršo, dar daugiau – vis dažniau sėdo prie rašomojo stalo.

Taip gimė knyga „Tuoj nuaidės gongas“ (1997), kurioje aprašyta Šiaulių bokso istorija.

Antrosios knygos „Lietuvos bokso žvaigždynas“ (2000) sumanytojas buvo jau jis pats, panoręs bokso gerbėjams papasakoti apie labiausiai nusipelniusius šios sporto šakos atstovus, kurių daugelį pažinojo iš labai arti.

Savo gyvenimui skirti „Praeities aidai“ (2002).

Kad plunksna ir toliau nedžiūtų, atsirado naujas rimtas objektas – per ilgą gyvenimą patirti linksmi nutikimai. Tai – „Pasaulis, kuriame gyvenau“ (2006).

Žinoma, dar labiau plunksnos vertas pats tų tekstų autorius. O jei atsirastų toks pasiryžėlis, kokia spalvinga asmenybė atsiskleistų. Žmogus – legenda, kaip Vaclovas Peleckis buvo pavadintas jau palikęs šį pasaulį, buvo išties daugiabriaunis, toks, šalia kurio ir įdomu, ir jauku, ir saugu, ir kurį išduoti, nuvilti turbūt niekas nėra ryžęsis.

Profesorius Bronius Prėskienis, daug metų rytais bėgiodavęs dar prieškaryje paties V. Peleckio rankomis statytų namų kaimynystėje, – miesto naujajame parke, bokso tėvo atmintyje taip ir likusiame Šapiro pievomis, ne kartą yra sakęs: „Vėl pasakojo įdomų dalyką.“ Bendravimas su pažįstamais, o ir nepažįstamais buvo tai, kas buvo labai svarbu. Mokėjo, beje, ne tik pasakoti, bet ir klausytis.

Anądien važiavome per Žemaitiją. Tais pačiais keliais, kuriais ne sykį kartu keliavo ir šeimos patriarchas. Luokė, Šatrija, Graudušiai... Vietovės, kuriose nemažai asmeniškų patirčių. Bevažiuojant pro vieną miško proskyną, Vaclovas Peleckis jaunesnysis (beje, taipogi Lietuvos ir Šiaulių bokso tėvo auklėtinis, daugkartinis Lietuvos ir Pabaltijo čempionas) papasakojo tokį atsitikimą.

Čia su tėvu, kuriam tuomet jau buvo suėję devyniasdešimt aštuoneri, grybavo. Buvo sutarę: jei atsiskirs, tegu lukteli toje vietoje, iki kurios trumpiausias kelias. O jis, žinodamas, kad sūnus su automobiliu bus nuvažiavęs į kitą miško pusę, nutarė... netrukdyti ir pėsčiomis kirto apie dešimt kilometrų. Su pilna pintine grybų.

„Tačiau jau buvo pavargęs“, – prisiminė junioras.

Tai – tik viena iš daugelio istorijų, kuri papuoštų ir gerokai jaunesnių žmonių biografijas.

Pirmą sykį su daktarais susidūrė jau baigdamas devintąją dešimtį. Tačiau ir po to dukrai vis tekdavo priminti: „Ar vaistus nuo spaudimo geri?“ „Kam man save nuodyti? Juk viskas gerai“, – atsakydavo gražiai, kiek paslaptingai šypsodamasis, tarsi tikrindamas, kiek tie jo žodžiai teisūs. Reikėdavo ilgokai įtikinėti, kad juokauti negalima, kad vaistus reikia naudoti kasdien.

O kai reikėdavo gauti tų vaistų receptą, pas šeimos gydytoją išsiruošdavo anksčiau už kitus. „Nenoriu tarp senių maišytis“, – rimtu veidu paaiškindavo. Suprask: jam, jaunam, nepatogu lūkuriuoti tokioje eilėje.

Arba: kai kartą pateko į ligoninę ir sesutė pavadino seneliu, kažkaip ypatingai, kaip tik jis mokėjo, pasakė: „Geriau duok per veidą, bet seneliu nevadink.“

Ir iš tikrųjų nebuvo panašus į seną žmogų. Nei dvasiškai, nei fiziškai. Gražu buvo žiūrėti į beveik šimto metų sulaukusį baltaplaukį – visada tiesų, giedria, šviesia šypsena, vikrų, sąmojingą ir išmintingą. Net du dešimtmečius našlavo, tačiau niekada nesiskundė – buityje, kasdienybėje, iki paskutinių dienų buvo pats sau šeimininkas. Ir dar koks šeimininkas! Vaikams ir anūkams liko net keli jo firminiai patiekalai, ypač ypatingi tie, kuriuos ruošdavo sugrįžęs iš žvejybos: lydekos kotletai, karpis drebučiuose ir kt.  

„Literatūroje ir mene“ išspausdintame nekrologe anūkas Mindaugas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, be kita ko, rašė: „Man Senelis visada bus pavyzdys, kokiu žmogumi reikia būti – optimistu, niekada „nenukabinančiu nosies“, nors gyvenimas ne visada lepina, įžvelgiančiu gerąsias puses ten, kur kiti jų nepastebi, sugebančiu pajuokauti, kai aplink tvenkiasi debesys. Senelio požiūris į gyvenimą, žmones, aplinką buvo šviesus, išmintingas ir kūrybiškas. O rašytojo ir pasakininko talentas – įkvepiantis. Jis dar vaikystėje išmokė žaisti kortomis, bet įspėjo: „Niekada nežaisk už pinigus, svarbiausia – pats žaidimas.“ „Dar ne laikas pas Abraomą“, – vis pajuokaudavo Senelis, kieno nors paklaustas, kaip jaučiasi. Vieno Dievo valia buvo pasiimti jį pas save.“

Tokių laidotuvių, kai į paskutinę kelionę buvo lydimas šis nepaprasto grožio žmogus, Šiauliai turbūt niekada nebuvo regėję. Joms pasibaigus, kapą užgulė apie porą šimtų vainikų. Jie netilpo net ant plataus šeimyninio kapo.

Leidykla „Saulės delta“ Vaclovo Peleckio knyga „Apie save ir Lietuvos boksą“ (Šiauliai, 2009) pradėjo naują knygų seriją „Iškilieji Lietuvos žmonės“.

Tarp gerbėjų – ir profesorius Saulius Sondeckis
Įvairiai susiklosto žmonių likimai. Tačiau didele dalimi jie priklauso nuo paties žmogaus.

Šio pasakojimo herojus daug pasiekė savo gyvenime. O pasiekė tik savo darbu, atkaklumu. Taip, gražiausios būdo, charakterio savybės talkino, tačiau buvo tik gerąja dvasia. Visa kita priklausė nuo jo paties.

Man, užaugusiam be tėvo, susitikimas su žmogumi, kuriam tėvo pareigos visada buvo labai svarbios, suteikė galimybę daug ką įvertinti iš naujo, leido į gyvenimą žvilgtelti iš šviesiosios pusės. Keturi dešimtmečiai, prabėgę šalia, – didelė vyriškumo, žmogiškumo mokykla.

Tačiau, pasirodo, ir per tokį laiko tarpą dar ne viską sužinojau apie šį gražų žmogų.

Jau bokso tėvui ir vyriausiam knygų autoriui iškeliavus Anapilin, turėjau progą pabendrauti su profesoriumi Sauliumi Sondeckiu.

Maestro prisiminus gimnazistiškus metus, netikėtai išgirdau ligi šiol dar nežinomų smulkmenų. Profesorius prisipažino, jog ir jis su didžiausiu ūpu pokaryje veržėsi į bokso varžybas, o jų pagrindinį organizatorių buvo įsidėmėjęs iš kelių nutikimų šokiuose.

Pasirodo, treneris Vaclovas Peleckis užsukdavo ir į tokias vietas, nes ten lankydavosi ne vienas jo auklėtinis. Laikai buvo rūstūs, šokiai neretai baigdavosi ne tik muštynėmis, bet ir kraujo praliejimu. Treneriui visų pirma buvo svarbu įsitikinti, kad tie, kurie ateina į treniruotes, niekada nepakels rankos ne ringe ar treniruočių metu, kad nepamirš jo žodžių: „Mušeikoms ringe ne vieta.“

Įdomiausia, sakė profesorius S. Sondeckis, kad, prasidėjus muštynėms, pakakdavo informacijos, jog netrukus pasirodys treneris. Nereikėdavo jokių milicijų. Tokios žinios pakakdavo, kad taika įsivyrautų akimirksniu, tarsi karas ir nebūtų prasidėjęs.

Tokios pagarbos, ne baimės, o pagarbos, sakė maestro, galėjo tikėtis tik nepaprastas žmogus.

Iš arti pažinojusieji bokso tėvą žinojo, jog tai – žmogus, kuriam svetima buvo pakelti balsą prieš pašnekovą. Boksas, ringas – sąvokos, kurios asocijuojasi su jėga, šiurkštumu, net skausmu. Todėl, tapęs šeimos nariu, niekada nenustojau stebėtis tomis charakterio savybėmis, kuriomis paprastai būna apdovanoti itin jautrūs, kitą žmogų ypač jaučiantys ir suprantantys.

Dar viena įdomi savybė: iki gilios senatvės labai mėgo skaityti pasakas. Mokėjo ir pats tai, ką perskaitė, gražiai atpasakoti. Atpasakoti čia turbūt ne tas žodis, nes tokiais atvejais nuo savęs antrątiek pridėdavo. O kai kokia nors proga prisimindavo pragyventus metus ir įvykius, belikdavo stebėtis dar ir puikia atmintimi. Matyt, tai ir paskatino mane pasiūlyti jam užrašyti tai, ką taip įdomiai pasakodavo.

Beje, būta ir nemenkų muzikinių gabumų: Lietuvos kariuomenėje tarnavo muzikantų kuopoje. Gerai grojo net keliais instrumentais. Kartais per šventes namuose pagrodavo su kitais šeimos nariais: žmona Salomėja, kuri grojo gitara ir turėjo labai gražų balsą, bei sūnumis dvyniais.

Belieka apgailestauti, kad toks nepaprastai savo gimtąjį miestą mylėjęs žmogus, daug jam nusipelnęs ir kaip statybininkas inžinierius, ir kaip vyriškiausios sporto šakos puoselėtojas, jaunų žmonių ugdytojas, netapo miesto garbės piliečiu. Neįamžino jo ir Šiaulių televizija, kuri tikrai tokią galimybę turėjo. Deja, jau keleri metai, kai Šiauliuose neberengiamas ir tarptautinis bokso turnyras „Peleckio taurė“.

Įamžinant šito garbingo žmogaus atminimą derėtų vieną Šiaulių gatvę pavadinti jo vardu.

„Gal į Žemaitę nusižiūrėjau?“
Diktofono kasetėje išliko ilgokas mudviejų pasikalbėjimas. Skaitytojų dėmesiui – dalis klausimų ir atsakymų, užfiksuotų 1997 m. vasaryje.

Kaip prasidėjo draugystė su boksu?
Pirmą kartą bokso varžybas būdamas šešiolikos pamačiau Šiauliuose. Ypač patiko Juozas Vinča, 1926 m. Lietuvos bokso čempionas. Išvydęs tokį boksą, negalėjau neužsikrėsti. Netrukus ir aš atėjau į sporto salę Dvaro g. 48.

O kada tapote treneriu?
Kai grįžau iš Klaipėdos. Mane, kaip stipresnį boksininką, buvo pakvietę į Klaipėdos rinktinę. Visą pusmetį mus mokė iš JAV sugrįžęs buvęs šiaulietis J. Vinča, Amerikoje su profesionalais turėjęs 67 kovas. Beje, tą talentingą boksininką atrado būsimas legendinis lakūnas Steponas Darius: boksui Lietuvoje žengiant pirmuosius žingsnius, jis, atvykęs į Kauną iš JAV, vadovavo treniruotėms ir, pastebėjęs sunkumų kilnojimą kultivuojantį J. Vinčą, pasiūlė jam pereiti į bokso ringą, supažindino su taisyklėmis.  

Besimokantiems J. Vinča nemažai tarptautinių varžybų surengė. Tarp dalyvių buvo ir geriausias tuo metu Europoje bokso technikas estas A. Kuura. Dar pusmetį ir pas jį treniravausi. O jau tada gavau trenerio kvalifikaciją.

Boksavotės ir tapęs treneriu. Kodėl nedalyvavote olimpinėse varžybose?
Kaltas mažytis nesusipratimas. Nuvažiavę į Kauną išgirdome, kad boksininkams nebus aukso medalių. Pasijutome tarsi per veidą gavę. Komandos vyrus palikau A. Šimaičiui, tuomet vienam iš stipriausių šiauliečių boksininkų. Jei padėtis pasikeistų į gerąją pusę, paprašiau nedelsiant skambinti, o pats išvykau dirbti savo tiesioginio darbo – tuomet stačiau Rėkyvos elektrinę.

Svorį laikiau visą laiką. Atėjo paskutinis vakaras prieš varžybas. Na, manau, jau po visko, nebereiks boksuotis – Šimaitis taip ir nepaskambino. O mama cepelinų išvirė. Staiga apie vienuoliktą vakaro skambutis: „Treneri, atvažiuok, jau aukso medalius pažadėjo duot.“

Sėdu į pirmą traukinį, iš jo – į pirtį: mano svoris trimis kilogramais per didelis. Pėrė, pėrė, daugiau kaip du kilogramus nupėrė. Prieš ateidamas į Kūno kultūros rūmus, tris kartus į kalną užbėgau. Deja, 70 gramų dar buvo per daug...

Tarp garsiausių auklėtinių – Algirdas Šocikas, Antanas Zaboras, Jonas Čepulis. Kaip atradote būsimą olimpietį?
Jonas 1957-aisiais, tuomet dar visai vaikiukas, sugrįžęs su šeima iš Sibiro, atėjo ieškoti darbo į Statybos-remonto valdybą, kur inžinieriavau. Išėjęs iš kabineto pamačiau belūkuriuojantį nusiminusį vaikinuką. Užkalbinau. Pasisakė norįs gauti darbo, bet valdybos viršininkas nepriėmė, nes esąs per jaunas. „Jei padėčiau dėl darbo, ar sutiktum treniruotis?“ – paklausiau stambaus sudėjimo vaikinuko. Tuo metu miesto komandoje neturėjau sunkiasvorio. Netrukus jį priėmė į darbą, tą patį vakarą Jonas atėjo ir į bokso salę. O vėliau, kai tapo akivaizdu, kad tai ypatingo atkaklumo jaunuolis, treniravau jį ir savo namuose. 1968-aisiais Čepulis tik finale pralaimėjo vienam garsiausių visų laikų pasaulio boksininkų Džordžui Formenui.

Ypatinga biografijos eilutė – „treniravo Lietuvos rinktinę“. Kaip tai buvo įmanoma gyvenant Šiauliuose?
Daug kartų buvau kviečiamas visam persikelti į Kauną ar Vilnių. Su šeima pasitaręs nesutikau. Tačiau dažnai ir ilgam tekdavo išvažiuoti ir į sostinę, ir į Kauną, kuriame 1947–1949 metais treniruodamas Lietuvos rinktinę, praleidau daugiau laiko nei Šiauliuose. O padirbėti su Lietuvos rinktine „provincijos treneriui“, žinoma, buvo naudinga. Ką ir kalbėti, juk mano mokiniais buvo tikros bokso žvaigždės, tokios, kurių bijodavo Maskvoje ir kituose tuometinės sąjungos didmiesčiuose. Kai ringe kovodavo A. Šocikas, salės lūždavo, dėmesys buvo dar didesnis negu šiais laikais žaidžiant „Žalgirio“ krepšininkams.

Kai dirbote treneriu, ir Šiauliuose į bokso varžybas žmonės eidavo kaip į šventę. O dabar nieko nebesigirdi.
Dėl šito nepaprastai liūdna. Gal viena iš priežasčių ta, kad nėra salės, o gal kad jau nemažai metų miesto sporto vadovams boksas ne prie širdies. Tiek garsių boksininkų Šiauliai išugdė, o salės kaip nėra, taip nėra. Ir trenerių negalima pateisinti. Dirbau vienas, be užmokesčio, bet taip niekada nėra buvę, kad jaunių pirmenybėms komandos nesurinktume. Ir aš neturėjau salės. Kadaise savo jėgomis su broliu Antanu ir boksininkais buvome įsirengę salę Vilniaus gatvėje, tačiau tuometinė valdžia iš ten iškraustė. Kilnojo iš vietos į vietą. Buvo įkurdinę net buvusioje bažnytėlėje, kurioje buvo taip šalta, kad šerkšnas ant sienų žvilgėjo. Tačiau dirbome ir padarydavome.

Garsėjate kaip aistringas žvejys. Net smagų kalambūrą apie amžiną jaunystę  esu girdėjęs.
(Juokiasi.) Taip, iš tikrųjų mano metų daug kas neatspėja. O kai susitinkame su A. Šociku, jis manęs vis prašo išduoti paslaptį: „Ką valgai, kad vis toks jaunas?“ O aš jam: „Pasigaunu žuvį ir raudonu vynu užgeriu.“

O rimčiau?
Gal padėjo bokso treniruotės. Juk nuėjęs į salę apie pusę kibiro prakaito išliedavau. Išprakaituoji, išsimaudai ir pasijunti kaip ką tik gimęs.

Žvejyboje turbūt taipogi visko būta?
Beveik šešiolikos kilogramų lydeką tik kartą sugavau. Užtat atsinaujini tokiose iškylose iš esmės. Prisiminti ką nors įdomesnio? Na taip, ne visada viskas eidavosi kaip iš pypkės. Berods, 1970-aisiais po varžybų Klaipėdoje su A. Šociku nuvažiavome į Šilutės rajoną. Aš – lydekų gaudyti, jis – ančių šaudyti. Nuplaukiu kanalu iki Krokų Lankos. Abu turėjom po valtelę. Jau pradėjo temti, apsčiai prisigaudžiau lydekų, o Algirdo vis nėra. Užkimau berėkdamas. Grįžau pas švyturio sargą, sakau, uždek prožektorius, gal pastebės. Dar ir rūkas pakilo. Tik apie antrą nakties Algirdas grįžo – buvo „pametęs“ krantus. Turėjo apiplaukti visą ežerą. Suskaičiavau, kad nuirklavo apie 25 kilometrus. Pūslės prakiuro nuo irklų.

Per septynis dešimtmečius požiūris į boksą nepasikeitė?
Gal prieš dvidešimt metų Lietuvos spartakiadoje Panevėžyje įdomiai pasikalbėjome su žinomu šachmatininku susirašinėjant Anicetu Uogele. Užklausęs, kaip sekasi boksininkams, jis pasiguodė, jog šachmatininkams einasi kur kas prasčiau, ir pridūrė: „Šachmatai – ne boksas.“ Na, o aš paprieštaravau: „Boksas – ne šachmatai.“ Nė vieno šachmatininko dar nenokautavo, neišnešė po varžybų neštuvais.

Na, o iš kur tas netikėtas pomėgis rašyti?
(Lyg ir juokais.) Gal į Žemaitę nusižiūrėjau? Ji juk mamos pusseserė buvo...

(O dabar jau rimtai.) Tačiau aš kuo puikiausiai suprantu, kad tai tik pomėgis. Tik noras papasakoti tai, ką per gyvenimą teko patirti. Į rašytojus tikrai netaikau. Tam reikia kur kas didesnių gabumų. Knygas visą gyvenimą skaičiau, žinau, kas ko vertas.

O kokią mamą turėjau! Net sunku patikėti – Pirmojo karo metais per dieną iš Šiaulių į Luokę ir atgal suvaikščiodavo. Maisto parnešit. Kad mes, vaikiščiai, nebadautumėm...

2020 08 18 1

Jaunavedžiai. Vaclovas Peleckis ir Salomėja Jankūnaitė-Peleckienė. 1937 m. balandžio 22 d.  
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 08 07 35

Vaclovas Peleckis Prezidentūroje, tik ką apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Dešinėje – Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. 2008 m.  
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 08 07 33

Tarp Lietuvos dviračių sąjungos (LDS) Šiaulių skyriaus  sporto klubo narių – du boksininkai: Vaclovas Peleckis (pirmoje eilėje pirmas iš dešinės) ir Stepas Raila (antroje eilėje antras iš dešinės). 1932 m.  
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų