facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nors lauke šlapia, įsispyrus į Birutės numegztas šmurkštes – malonu ir šilta. Sėdime jos kambarėlyje gurkšnodamos gardžią kavą. Jaukiame bute matai tvarką, kuri išduoda, kad čia gyvenama rašančio žmogaus. Šalia kompiuterio stirta gražiai sudėtų lakštų – gal 700 eilėraščių, kuriuos dabar autorė sumaniusi suregistruoti. Milžiniškas darbas, bet A raidė jau įveikta. Stalčiuose slepiasi sąsiuviniai su „nerimtais“ eilėraščiais – dedikacijos, vienaraidžiai, akrostichai, trioletai. Yra šiek tiek žaismingos prozos, slemui tinkamų šmaikščių kūrinių. Spintose, kur manytum, moteriškų puošmenų prikrauta, – knygos, albumai. Tai mielų pažįstamų kūryba, „Menų šaltinio“ literatų metraštis. Išdėlioja brangiausias knygas – keli almanachai, literatų poezijos rinktinės, kuriose ir vienas kitas Birutės Kriščiūnaitės-Žiemgalos Bitės eilėraštis ar haiku. Pradedame pažintį.

– Tave pamatysi beveik visuose kultūros renginiuose. Facebook'e kasdien išsamūs reportažai su nuotraukomis – literatai bibliotekoje, Kužiuose ar Jonišky. Šventė, paroda ar tiesiog graži vieta aplankyta. Kaip visur spėji? Juk ir „Menų šaltinio“ literatams vadovauji?
– Jeigu ne ta veikla, sunku būtų, liūdna. Literatams vadovauti pradėjau gal nuo 2015 metų. Iš Danutės Augutienės perėmiau, bet lyderis iš manęs nekoks, labiau metraštininkė. Ji – geresnė vadovė, nors ne poetė, bet teisinga literatūros mokytoja, iš jos daug gavau. Pas mus yra literatų iš rajono, iš Papilės, Mažeikių, Telšių, Joniškio, ne vien šiauliečiai. Bet ne poetai mes, tik literatai. Nelabai tarp mūsų brandžių kūrėjų rasi. Ot Janina Jovaišaitė tai buvo poetė. Toks žodžio talpumas. Jos eilėraščiai trumpi, mažame pasakyti daug talento reikia. Literatai dažniau rašo ilgus eilėraščius, viską išaiškina. Man irgi trumpai parašyti nelabai pavyksta.

– Žiemgalos Bitė – skamba labai romantiškai ir esmę atitinka, darbštumą pabrėžia?
– Man gražu Birutė – Bitė. Bet Šiauliuose jau yra Bitė Kuic. Reikia kažkaip atsiskirti. Esu nuo Žagarės, iš Žiemgalos krašto. Pasivadinau Žiemgalos Bitė. Žemietis Jonas davė idėją.

– Ar dažnai renkatės, vertinate vienas kito kūrybą?
– Aš labai mėgstu skaičius. Darydavome susirinkimus kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį pirmą valandą. Viskas aišku. Dabar renkamės pirmadienį 11 val. Vis tiek vienetai išlieka. „Saulės“ bibliotekoje Tomas duoda kabinetą, mes ten karaliaujame. Savo kūrybos paskaitome, žinoma, bet yra kas kritikos visai nepriima, įsižeidžia iki ašarų. Ar aš galiu ką pamokyti?

D. Augutienė kaip mokytoja gebėjo pristabdyti, paaiškinti. Ji mokė, kur eilėraštyje turi būti vyriškas, moteriškas skiemuo, kaip geriau surimuoti. Jei gerai paieškai, tikrai suskamba kitaip.

P. Višinskio bibliotekoje taip pat renkasi literatai ketvirtadieniais: ateina kai kas iš mūsiškių, „Plėviasparnių“, „Verdenės“ klubų. Valerijos Žilinienės idėja suvienyti visus Šiaulių literatus nelabai sekasi, mažai susirenka. Kai susivienijimui vadovavo S. Bulzgis, buvo į ką lygiuotis, dabar tokio vado nebėra.

– Kada pradėjai rašyti eiles? Nuo kada „dienos ratai nepavargdami rieda“?
– Mano kūrybinis stažas visai nedidelis. Neatsimenu, ar mokykloje rašiau. Nebuvo kas pastūmėtų.

Po mokyklos atvažiavau mokytis į Šiaulius. Technikume raštvedybą baigiau, o dirbau visokių darbų, tik sunkaus niekada. Kartą ištiko sunki situacija. Dirbau kioske, kažkas apvogė, mylimas žmogus paliko. Likau viena su baisiomis skolomis, nevilty. Padariau tai, ko niekam nepatarčiau – išsikviečiau mamos sielą, laukdama patarimo. Ne iš karto pavyko išvaryti. Maniau – išprotėsiu. Į literatus atvedė tas baisumas. Kai atsigavau, nuėjau pas būrėją. Beveik išsipildė, ką pažadėjo – iš finansinės duobės išsikapsčiau. Būrėja sakė, kad parašysiu knygą. Dar neturiu, bet almanachuose įdėjo mano eilėraščių: Šiaulių krašto poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Menų šaltinis“ almanachas „Po angelo sparnu“, antrasis almanachas „Rudens šviesa“, almanachas ,,Branduma“. Palangos muziejaus „Haiku Palangai“ knygelėje vienas mano haiku yra, tarptautiniame almanache tėvams „Dėkoju, kad vedei už rankos“ eilėraštis mamai įdėtas: Šiek tiek spausdino „Atolankos“, „Sidabrė“. Smagu savo eilėraštį pamatyti išspausdintą. Ypač jei kas gerą žodį pasako.

– Kada tinkamiausias metas kūrybai? Ar yra kokie nors ritualai, paslaptys, ko ieškai „sielos šuliny“?
– Pieštukas ir lapelis visada piniginėje. Šovė mintis – kad nepabėgtų. O rašymo laikas – vėlus vakaras. Stalinė lempa, muzika, tamsu aplinkui, atsijungiu ir… „Nuoga Naktis... Nemigos narve...“ Mėgstu kokią knygelę paimti. Jei žodis patiko, galiu išvynioti kamuolį. Pačiai sugalvoti metaforą nelabai išeina. Neturiu literatūrinių pagrindų. Neretai rimuotas posmas tarsi suvaržytas, įvilktas į suplyšusius džinsus, bet baltosios eilės nelabai išeina. Buvau maloniai nustebinta, kai vienas bardas padainavo mano „Fantasmagoriškame sapne“. Jam patiko, kad netradicinis. Mano eilėraščiai nelabai tinkami dainuoti, o tas sapnas gerai nuskambėjo.

Man reikia, kad kas užduotį skirtų, tada atsiveria kelias kūrybai. Albertui Martinaičiui dedikaciją parašiau, per akmenį, per medį su juo kalbu. Akmuo man labai brangus. Tas pats akmuo gali užmušti, gali ir sėkmę atnešti. Jo padarytais akmens skudučiais žmonės ne tik Lietuvoje groja. Jo kanklės taip pat ypatingos. Džiaugsiuosi, jeigu patiks.
Parašiau apsakymą „Ronės diena“. Socialiniuose tinkluose buvo savaitės geriausiuose, palankiai įvertino, bet prozai reikia labai daug darbo įdėti.

Kažkodėl dauguma eilėraščių graudūs, ilgesio pilni išeina: ,,Vėjau, palieski mano baltą šaką, / nupurtyk ilgesį, sniegu pavirtusį...“ („Obels prašymas“). „Vakaras kaip piligrimas senas / eina ir eina, negali sustoti. / Laikas lašena lašena... Pakviečiau vakarą pavakaroti. / Sėdasi jis į krėslą seną

Jame mano tėvo tėvas sėdėjo...“ („Pasisėdėjimas su vakaru)“. „Iš visų amžių renku sekundes / – Kad tūkstantis metų dienoje tilptų...“ („Likimo angelui“)

Vienaraidžiukai man labai patinka. Kartais juos „ant smūgio“ parašau. Jų linksmų būna. Esu sukūrusi anekdotą vienaraidį iš N, iš D, pasakojimą iš P raidės. Vienaraidžiukai yra poilsiui, žaidimas. Rimti eilėraščiai – sielai išlieti, o tie džiaugsmui. Dažnai parašau akrostichų. Turiu vieną kitą rimtesnį, o proginių, sveikinimui skirtų, nesaugau.

– Turbūt „Poviliuko slemo“ varžytuvėse vėl dalyvausi, su jaunimėliu rungsiesi?
– Jau turiu slemišką istoriją iš raidės P, linksmą pasakojimą apie Oną su pikantiškomis užuominomis. Noriu parodyti, kad humoras gali būti subtilus, be keiksmažodžių. Čia linksmo papokštavimo reikia, žodžio žaismės.

– Tiek visko prirašyta, kada planuoji išleisti knygą?
– Nemoku taupiai rašyti, kaip Jovaišaitė. Beveik septyni šimtai prirašyta, o tikrų mažai teprirenku. Nesu chrestomatinė poetė, nemanau, kad labai įdomu bus skaityti. Kas iš to, jei išleisi ir knyga lentynoje dulkės? Stovi pas mane irgi puikių poetų knygos lentynose. Ir kas? Ar dažnai išsitraukiu paskaityti? Ir pripažintų poetų eilėraščiai ne visi tobuli, rinkinyje gal porą trejetą rasi tikrų. Ką apie mane šnekėti? Pavyzdžiui, B. Brazdžionį išvedė į viršūnes „Šaukiu aš tautą“. Kaip gera tėvynę mylėti iš tolo... Būtų puiku išmokus kompiuteriu susimaketuoti kokią knygelę. Leidykloms pinigų nėra. Almanache irgi tas eilėraštukas ištirpsta. Kai rašai, vis dėlto nori, kad tave matytų, išgirstų. Kasdien į facebook‘ą keliu, kas domisi, paskaito...

– Ant tavo stalo Šventasis Raštas su skirtuku, matyt, skaitomas. Daugelis kuriančių žmonių ieško gilaus, tikro tikėjimo. Ar savo kelią esi suradusi?
– Aklas tikėjimas juokingas. XXI amžiuje tikėti tuo bibliniu Dievu, kuris nulipdė žmogų iš molio… Negaliu. Galbūt yra Esybė, kuri viską valdo. Energijos kamuolys ar kas. Sukasi visokios mintys galvoje. Aš nesu praktikuojanti katalikė, bet gerbiu tuos, kurie pasitiki Dievu.

Bibliją skaitau, kad pasiginčyčiau. Jau antrąsyk skaitau, gilinuosi. Tarkim, Kristus, 33 metų vyras, vienas? O kaip Magdalietė įėjo per paskutinę vakarienę jam kojų nuplauti? Ne žmona pagal žydų tradicijas neturėjo teisės įeiti, kur vyrai. O ji įėjo...

Vis dėlto kai pradedu galvoti, iš daugybės situacijų mane išgelbėjo Angelas Sargas. Skendau – išgelbėjo, ugnį pūčiau, brolis papylė benzino – liepsna į mane, o aš nė plaukų nenusvilau. Likimas ar Angelas? Man rodos, jie du man tarnauja. Jeigu man ko labai reikia, išsipildo. Kai buvo pirmoji nedarbo banga, neturėjau darbo, pardaviau žiedus, grandinėlę, kad užsimokėčiau už butą. Sėdžiu tik kruopų pavalgius. Skambutis iš Darbo biržos – atsirado darbo.

Gal man pagonybė arčiau širdies. Myliu akmenis, vieną net gulti eidama šalia pasidedu. „Prisiliečiau aš prie akmens / ir pajutau jo širdį. / Gal daugel metų dar gyvens, / Bet jo širdies žmogus negirdi. / Savam delne jis neša sėkmę, / – tiki ar netiki – jam nesvarbu.“

Bet nekeisiu nieko. Domiuosi visokiais tikėjimais, bet glaustis nė prie vieno nenoriu. Jų visų veikloje jaučiu pinigą. Labiau mada ir pasipinigavimas.

– Užsiminei apie skaičių magiją. Ar pasitiki horoskopais?
– Fanatiškai myliu skaičius. Esu tryliktą dieną gimusi. Facebook'e žinučių dažniausiai būna 13. Man patinka skaičius 7. Jei yra galimybė rinktis, renkuosi 13 ar 7. Netikiu magija, bet man patinka. Patinka skaičių kombinacijos. Domėjausi Pitagoro kvadratais, bet neišneša kantrybė skaičiuoti, gilintis. Ne man.

Horoskopai? Kad aklai tikėčiau – ne. Vis dėlto lašelis tiesos yra. Esu Šaulys, man paklūsta visi ženklai. Galiu Liūtą ir Ožiaragį suvaldyti, Vandenio vandenį išgerti. Aš galiu. Esu vyriausias iš visų ženklų. Kartais gal prašaunu pro šalį, bet mane gelbsti humoro jausmas.

Man keista, kaip žmonės sureikšmina viską. Tarkim, dėl koronaviruso iš proto eina. Yra, kaip yra. Reikia išlaukti. Žinok, kad tu irgi esi prisidėjęs. Metei popierių ant žemės, maišelių ar pakuočių prisiėmei, šiukšles surūšiuoti patingėjai. Viskas surišta. Žemė serga. Ji sirgo ne kartą, ne viena civilizacija išnyko. Visata – gal irgi kaip žmogus. Žemė – gyva būtybė. Kai mes netinkamai elgiamės, ji serga. Lygiai taip pat, kaip sergame mes. 10 Dievo įsakymų – tai žmonių išmintis. Nereikėtų jokių poįstatyminių aktų, jeigu jų laikytumės. Dievas neturi tiek rankų, kad suvaldytų mus, turime patys išmokti gyventi. „Kas gali išklausyti – /negirdi/kas gali suprasti –/ nesiklauso. / Tampi kurčias pats sau.“

Dabar saugokis. Vitaminų išgerk, jei nori, vyno gurkšnelį. Numirsi? Kiekvienas negyvensim daugiau, nei skirta. Numirsiu – tai būsiu numirta.

– O „numirta“ – tai sąmoningai pasakyta, kaip „lašena“, „šmurkštė“ ir pan?
– Nežinau, taip atėjo…Man labai gražus jaunos poetės Robertos žodis – atmiršti. Visai kitoks svoris nei atminti, prisiminti.

– „Inkliuzas aš auksiniam apvade“, – sakoma eilėraštyje „Fantasmagoriškas sapnas“. Manau, kad šis kūrinys puikiai apibūdina tave. Koks esi žmogus?
– Manyje, ko gero, du žmonės gyvena. Vienas pažeidžiamas, kitas stiprus. Mano veidas sužalotas nuo kūdikystės, bet mokykloje niekas nėra įžeidęs ar pastūmęs. Gal už nugaros ir apkalbėjo, bet į akis – niekada. Visada gelbėjo liežuvis. Net nuviliodavau bernus nuo panų.

Mane labiausiai žeidžia žodžiai. Pastumsi – ne taip skaudės. Norėčiau, kad kas nors mane globotų, bet taip išeina, kad aš globoju. Esu jautri svetimam skausmui. J. Jovaišaitę, gaila, per trumpai pažinau. Kai atėjau, du-trys mėnesiai bebuvo likę. Ji tokia mažulytė, sudžiūvusi, pragulos didžiulės. Suknelė metų metus nekeista. Sako – neleidžia. Aš neklausiau, paėmiau ir pakeičiau. Nagai dideliausi, pilni purvo. „Janina, esi poetė. Kokios tavo rankos?“ – sakau. Ir leido rankas nuplauti. Matau, kad grindys neplautos – neklausiau, išploviau. Vienišo poeto likimas labai skaudus. Socialinė darbuotoja sakė, kad galėčiau globoti, pinigus gaučiau. Yra darbų, už kuriuos mokėti nereikia. Tiesiog darai, nes jauti prielankumą žmogui. Tai tarnystė.

Brolis jau septyneri metai vežimėlyje. Pas dukrą Vilniuje gyvena. Mes pasikeičiame. Pas mane pabūna pusmetį. Aš – sesuo, kraujas tas pats. Man nelengva, bet juk ne visą laiką. O kas daugiau padės? Man nekyla mintis, kad nepadėčiau. Kiti stebisi, klausia, ką iš to turėsiu. Juk ne dėl to darau. Niekada nelaukiu, kad man atsilygintų.

Darbas – kas kita. Kartą, kai darbo neturėjau, man pasiūlė tvarkyti svetimus namus. Negaliu. Ne todėl, kad tai būtų žema. Todėl, kad svetimi. Aš dar nepribrendau, kad už pinigus tvarkyčiau svetimus namus....

Mano charakteris nėra iš gerųjų. Kadangi esu Šaulys, reikia, kad būtų taip, kaip aš noriu. Bloga savybė, jei žmogus pasakoja, negaliu nutylėti, savo trigrašį turiu įkišti. Galiu patarnauti, padėti, bet kad man savo pažiūras, savo tikėjimą kištų…

Brangių papuošalų neturiu, nėra būtinybės. Ta bėda, kai teko parduoti, parodė – auksas tau nereikalingas. Gal Dievas davė tokią galimybę suprasti. Turiu ne tiek, kiek aš noriu, o tiek, kiek man reikia.

Aš esu stumtraukis iš prigimties. Daug šneku, o mažai padarau. Ne man dirbti kruopštų darbą. Šmurkštę numegzti galiu, bet gražiai dailiai išsiuvinėti – neišsiuvinėsiu. Nors moku. Nerti moku, bet dailiai nepadarysiu. Mandalas Rita Dainienė kurti išmokė. Bet dailiai nepadarysiu.

Čia tikrai kaltas mano vardas. Viską darau greitai, staigiai – „ant smūgio“. Birutė – iš žodžio „byrėti“. Ar gali sulaikyti, jeigu kas byra? Negaliu. Aš tokį vardą atsinešiau, tėvai tokį uždėjo, ir biru visą gyvenimą...

– Ar ką nors keistum savo gyvenime, kai jau „dienos byra į laiko delną“?
– Ne. Nesutikčiau daugybės gerų žmonių. Kažkada skaičiau fantastinį apsakymą apie kelionę į praeitį. Sėdi žmonės ant judančio takelio, griežta taisyklė – negalima nulipti, net paliesti nieko  negalima. Vienas žmogus netyčia užmynė drugelį. Tik drugelį primynė, o grįžus – pasikeitusi politinė padėtis šalyje... Dabar neįsivaizduoju, nuo kurio laiko reikėtų keisti ir ką.

Nebent... Visada ilgiuosi žmogaus šalia. Tačiau iš tų, kuriuos pažįstu – nenorėčiau. Vėlgi – visi, su kuriais kažkada gyvenimas suvedė, mirę. Susitinku – ir miršta. Tokį latvių dailininką sutikau, į širdį buvo įkritęs – nebėra, Norbertą pažinojau – taip ir nebesusitikome. Angelas Haroldas šalia manęs. Kitiems vietos nėra. Turbūt tokia lemtis. Mano vyresnysis brolis sakydavo, kad viskas nulemta: kur bebūtum – mirtis ateis tavęs. „Kai vakaras numazgoja / pavargusias kojas, / o ilgesys prisėda šalia / ant lovos– / veidrodyje užsidaro/svajonės.“(„Nėra kur skubėti“)

O vis tiek – saulę matau – džiaugiuosi, lietų jaučiu – džiugu, galiu paeiti – einu, einu, einu…

2020 08 07 6

2020 08 07 5

Žiemgalos Bitė: „Kai rašau eilėraštį, aš gyvenu jame...“
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 08 07 2

Almanachuose išspausdinta ir Žiemgalos Bitės kūrinių.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų