facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tarpukaryje Šiauliuose gyveno maždaug ketvirtadalis žydų. O tarp jų buvo populiari vaistininko profesija.
Tuomet mieste vienas žymiausių vaistininkų buvo Ilja Volpė – labai inteligentiškas, išsilavinęs žmogus. O jo gyvenimas ir likimas – ypatingas ir nelaimingas.

O štai provizorius Robertas Levinas penkerius metus vadovavo Vyriausios farmacijos valdybos Šiaulių skyriaus darbuotojų kolektyvui.

I. Volpė: mokslai ir darbai
Ilja Volpė gimė 1896 m. spalio 15 d. Šiauliuose. Jo tėvas provizorius Cimachas Volpė 1894 metais čia nusipirko provizorius Reimano įpėdinių vaistinę Vilniaus g. 173 (dabar „Valerijono“ vaistinė).

I. Volpė buvo gabus: 1914 metais baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją jis išvažiavo į Sankt Peterburgą, kur įstojo į tenykščio universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Gamtos mokslų skyriaus biologijos grupę. Iki 1921 metų I. Volpė išklausė 8 semestrų kursą ir  išlaikė visus egzaminus. Specialiai studijavo fiziologiją pas profesorių Vedenskį.

Besimokydamas universitete I. Volpė dirbo Sankt Peterburgo gubernijos maisto komitete kontrolieriumi, per revoliuciją – Peterburgo karinės apygardos maisto komitete Oprodkompat. 1919–1921 metais buvo kandidatu į bolševikų partiją.

1921 metais I. Volpė kartu su kitais pabėgėliais iš Lietuvos grįžo į Šiaulius ir 1922–1929 metais mokytojavo Šiaulių žydų gimnazijoje: dėstė rusų kalbą ir gamtos istoriją.

1926 metų rudenį I. Volpė įstojo į Prahos universitetą, kurį baigė 1928 metų vasario mėnesį. Jis apgynė Prahos universiteto Geografijos institute disertaciją „Liaudies ūkio pagrindai, liaudies ūkis ir pasaulio ekonominiai santykiai Lietuvoje“ ir jam buvo suteiktas gamtos mokslų daktaro laipsnis.

Tais pačiais metais I. Volpė pradėjo studijuoti Prahos universiteto Farmacijos skyriuje – čia išklausė dviejų semestrų kursą ir atliko visus praktikos darbus. Vienerius metus dirbo Valstybiniame institute Prahoje pas profesorių Neslerį.

1929 metais grįžęs į Lietuvą I. Volpė įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių ir 1939 metais gruodžio 14 d. gavo chemiko-vaistininko diplomą.

Kadangi 1934 metais mirė tėvas C. Volpė, Ilja tapo vaistinės savininku ir  jos vedėju.

Jo brolis Zigfridas Volpė (gimęs 1902 m.), 1924 metais baigęs kursus prie Kauno universiteto ir išlaikęs atitinkamus egzaminus, buvo vaistininko padėjėju, todėl vadovauti miesto vaistinei negalėjo. Tad 1934 metais I. Volpė Šiauliuose įkūrė chemijos bakteriologijos laboratoriją medicinos ir techninėms analizėms atlikti.

I. Volpė turėjo chemiko-vaistininko, bakteriologo ir maisto analitiko kvalifikaciją, buvo gamtos mokslų daktaras. Jis mokėjo vokiečių, rusų, lietuvių, prancūzų, jidiš ir hebrajų kalbas.

Buvo vedęs. Žmona Nelija Volpienė (gimusi 1905 m.), sūnus Cemechas (gimęs 1934 m.).

1933–1935 metais I. Volpė priklausė MOPR-ui, nuo 1937 metų – Sionistų sąjungai.

1940 metais sovietinė valdžia I. Volpės vaistinę nacionalizavo, bet jis buvo paliktas jos vedėju. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, J. Volpė pasitraukė į Rusiją, o jo šeima liko Šiauliuose.

Rusijoje I. Volpė pateko į Mordoviją ir Garanske dėstė felčerių-akušerių mokykloje.

1942 m. sausio mėnesį mobilizuotas į 16-ąją lietuviškąją diviziją, buvo vyresniuoju karo felčeriu, tarnavo sanitariniame batalione.

Po trijų mėnesių – 1942 m. balandžio 23 d. – ypatingasis divizijos skyrius I. Volpę suėmė ir įkalino Balachnos kalėjime Nr. 3. Jis buvo apkaltintas, pagal gautą skundą, kad dirbdamas felčeriu-akušeriu mokykloje skleidė antisovietinę propagandą tarp gydytojų ir jų šeimos narių, vedė kontrrevoliucinę agitaciją, gynė trockistus, šmeižė partiją ir vyriausybę bei gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje.

1942 m. gegužės 18 d. Karo tribunolas nuteisė J. Volpę mirties bausme, o teismas šią bausmę patvirtino. Tuomet I. Volpė kreipėsi į Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, kuris 1942 m. birželio 30 d. paskirtą mirties bausmę pakeitė į dešimties metų įkalinimą darbų pataisos lageryje.

Ilgai J. Volpė kalėjo Kazachstane, Karagandos srities lageryje „Stepnoje“. Atlikęs bausmę buvo ištremtas į Kazachijos Akmolinsko srities Šortandy gyvenvietę. Čia jis dirbo sanitarinėje epideminėje stotyje gydytoju-bakteriologu.

1958 m. kovo 13 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiasis Teismas bylą nutraukė nesant nusikaltimo sudėties.

1958 m. balandžio 17 d. Šortandy I. Volpė mirė – jam buvo tik 62 metai.

J. Volpės šeima žuvo Šiauliuose vokiečių okupacijos metais.

R. Levinas – pokario farmacijos vadovas
Robertas Levinas gimė Rygoje. Baigęs farmacijos mokslus tapo provizoriumi, pradėjo dirbti miesto vaistinėje Viatkoje. 1919 iki 1946 metais buvo Raudonosios Armijos karininku, dalyvavo kare.

1946 m. jis apsigyveno Šiauliuose. Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių skyriaus valdytoju dirbo 1949–1953 metais.

R. Levinas dirbo sunkiu pokariniu laikotarpiu, daug sumanumo ir energijos skyrė atkuriant sugriautas farmacines įstaigas, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas aprūpinant miesto ir Šiaulių krašto vaistines ir gydymo įstaigas medikamentais, organizuojant ir auklėjant farmacijos kadrus.

Už nuopelnus ir atsidavusį farmacinį darbą apdovanotas ordinais ir medaliais, padėkomis.

1946–1947 m. buvo Raudonojo Kryžiaus draugijos Šiaulių miesto komiteto pirmininku.

Mirė 1979 m., palaidotas Ginkūnų kapinėse, Šiauliuose.

Su provizoriumi teko bendrauti beveik 20 metų. Jis aktyviai dalyvavo miesto farmacininkų susirinkimuose, visuomet pareikšdavo savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, buvo kultūringas farmacijos vadovas, turėjo autoritetą farmacininkų  ir gyventojų tarpe.

Provizorius Robertas Levinas mirė 1979 m. birželio 12 d., palaidotas Ginkūnų kapinėse, Šiauliuose.

2020 07 31 38

Provizoriaus C. Volpės vaistinė, įsteigta 1870 metais, dabar – „Valerijono“ vaistinė. „Aušros“ muziejaus nuotr.
Autoriaus archyvo nuotr.

2020 07 31 10

„Valerijono“ vaistinė dabar.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

 

 

 

Į viršų