Jubiliejiniame XX Kurtuvėnų mėgėjų teatrų festivalyje-konkurse „Kartu“, sukvietusiame mėgėjų teatrų trupes iš visos Lietuvos, diskutuota apie nūdienos kultūros vietą ir svarbą. Festivalis kasmet keičiasi, nes keičiasi žmonės, keičiasi pasaulis. Vieni ta kaita džiaugiasi, kitus galbūt ji skaudina. Kaip tą kaitą vertina diskusijos dalyviai?

Atskirtis prieštarauja žmogiškai prigimčiai
Festivalio konkurso komisijai vadovaujantis Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedros režisierius, profesorius, profesionaliojo teatro legenda, visuomenės veikėjas Gytis Padegimas nepaprastai džiaugėsi festivaliu, vadino jį sielos atlaidais.

Tačiau kalbėjo ir apie kultūros visuomenės skaudulius, išsakė nemažai priekaištų valdantiesiems. Pasak režisieriaus, karantinas atvėrė visuomenės piktžaizdes, išryškino, kokie pažeidžiami esame, kokiame trapiame pasaulyje gyvename.

„Korona daug bloga padarė. Žmonės negalėjo dirbti ir pasijuto tokioje absurdiškoje situacijoje. Tas uždarymas galbūt buvo neišvengiamas, tačiau glumina vis dažniau viešumoje  pasigirstančios kalbos, kad jau dabar taip ir mokysimės, taip ir gyvensime, – kalbėjo G. Padegimas. – Tai yra šėtono gundymai, marazmų marazmas. Tai, ką popiežius šventasis Jonas Paulius II vadino gyvybės  kultūra, paversti mirties kultūra. Tai reikštų mus visus įkalinti.“

Režisieriaus teigimu, nuotoliniai pokalbiai, spektakliai, mokymai yra tas pats, kaip laižyti per stiklą uogienę. G. Padegimas, remdamasis žurnale „Economist“ skelbtomis mokslininkų publikacijomis, tikino, kad šita karta, kuri neteko normalaus mokymo kelis mėnesius, ateityje per savo gyvenimą praras dešimtis milijonų dolerių pajamų, maždaug 7 proc. nuo dabartinio BVP. Žodžiu, neturėjimas galimybės bendrauti, gauti informacijos charizmatiškai žlugdo kūrybines galias.  

Pasak profesoriaus, mes galėjome patogiai sėdėti savo namuose prie kompiuterių, kažką žiūrėti, vaidinti, kad bendraujame. Bet tai būtų tik prastos rūšies vaidyba.

„Tikėjimo išpažinimą“ kartodami sakome, kad  tikime į šventųjų bendravimą. Čia nekalbama apie šventuosius, benifikuotuosius. Kalbama apie kiekvieną iš mūsų, apie tikėjimo pradą, apie mūsų kiekvieno dieviškumą, – teigė G. Padegimas. – Tai mus skiria nuo gyvūnų, nes mes turime tą dieviškąją ugnį, Dievo sūnaus mums atneštą, mes galime kurti. Mes kuriame gyvenimą, kuriame pasaulį, kuriame festivalį.“

O kai sėdime prie ekranų, tampame pasyviais vartotojais. Pasak režisieriaus, mes tada sugeriame visą šiukšlyną ir patys kitiems tokią pat bjaurastį siunčiame: „Veliamės į tuštybę, bloginame pasaulį ir patys blogėjame, krentame, smunkame žemyn į pamazgų duobę, į tokią visuotinę pasaulinę „pliatkų“ duobę. Apie jokią kūrybą tada nekalbama.“  

G. Padegimas pritaria Vilniaus universiteto rektoriaus Rimanto Petrausko išsakytiems teiginiams, kad visais laikais, po visų pandemijų, po visų nukrypimų, žmonija stengdavosi grįžti į normalybę, tad siūlyti ir toliau gyventi maro, atsiribojimo sąlygomis yra beprotybė.  

Festivaliai kaip tik suburia, ištraukia iš atskirties, dvasinio sąstingio. Tai, kad galima susitikti tokiame festivalyje, G. Padegimo nuomone, yra svarbu demokratijai.

„Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad demokratijos laidas yra kultūra, nes tik išsilavinę, kultūringi žmonės gali iš tikro priversti demokratiją veikti. O šitas užsidarymas yra nudemokratėjimas. Visi esame uždaryti, visi įgąsdinti, nežinome, kas yra iš tikrųjų. Eina 90 proc. „fake news“, visokių sąmokslo teorijų ir šituo naudodamiesi mūsų lyderiai vis žiauriau, vis baisiau apriboja mūsų laisves. Jei taip bus ir toliau, kyla mintis, kad prarasime visokias – ir sąžinės, ir tikėjimo – laisves. Mums būtų pasakyta, ką daryti, ką sakyti, būtume galutinai uždaryti į „gyvulių ūkius“, – kalbėjo režisierius.
Jis darė prielaidą, kad pandemijos grėsmėmis sąmoningai naudojasi  „visokių technologijų sumanytojai, norėdami įsiskverbti į mūsų pasaulius, kontroliuoti“.

Teatro pedagogui kelia nerimą, jo teigimu, labai neteisingas ir baisus Seimo priimtas įstatymas, jog vaikų galima neleisti į mokyklą, kad vaikus galima mokyti namuose: „Tai yra toks kraštutinis egoizmo atvejis. Pirmiausia, aš nežinau tokių tėvų Lietuvoje, kurie galėtų šimtu procentų mokyti visko namuose. Jų nėra. Nei Leonardas da Vinčis to nesiimtų, nei Mikelandželas. Čia yra didžioji puikybės nuodėmė. Viena didžiausių pasauly, kokia tik gali būti. Ko išmokys? To, ką daraktorius mokė – raides pažinti,  slebizavoti? Pasaulio įvairovės neperteiks.“

G. Padegimas pabrėžė, kad toks mokymas veda į visišką atskirtį, nutraukia vaiko santykius su bendraamžiais, atriboja nuo visuomenės: „Baisiausia šiuo atveju yra atskirtis. Tai veikia psichologiškai. Šiuo metu kažkodėl norime skaidytis, atsiskirti. Priešingai turėtume elgtis, kai pasaulis darosi toks neaiškus. „Economist“ irgi rašoma, kad pasaulis darosi vis nestabilesnis ir dėl klimato kaitos, ir dėl politinių įtampų. Kaip tik turėtume susitelkti. Turėtų būti jausminis balansas, o  ne kiekvienas atskirai, naiviai įtikėję technologijomis.“

Kiekvienas turime dirbti savo darbą

Režisierius neslėpė pesimistinių nuotaikų, ypač kalbėdamas apie valdančiųjų požiūrį į kultūrą: „Kuo ilgiau gyvenu, tuo darausi didesnis pesimistas. Tos vilties nematau, apie kultūros lauką kalbėdamas. Kaune statėme spektaklį „Pirmeivis“, teatro šimtmečiui tikėjomės pastatyti. Per 100 metų niekas nepasikeitė. Vadinamieji kultūrininkai vis aiškina, kokia svarbi kultūra, kaip ją reikia dotuoti. Ir politikai, visi populistai, melagiai giriasi, kad taip ir yra, o iš tikrųjų nieko nedaro.

Tarkim, kultūros ministras, kol nebuvo ministras, kol Tautosakos instituto direktorius buvo, pasisakinėjo žiauriai, pasirašinėjo visokias peticijas prieš statybas vienoje švenčiausių Vilniaus teritorijų, prie Misionierių bažnyčios. Kai tapo ministru, kažkodėl nutilo. Ir mūsų visi ministrai yra tokie. Prisitaikėliai.

Nepažįstu Lietuvoje politikų nė vieno, kuris drąsiai gintų žmonių, tautos, kultūros interesus. Balsavau už žaliuosius, bet mane apgavo. Sakė, kad ministras bus žaliasis. O tokio gamtos apsaugos ministro, kuris saugotų gamtą, nematome. Turime gamtos naikintojų, medžioklės gynėjų ministrą.“  G. Padegimas priminė, su kokiomis viltimis prieš  30 metų Dotnuvoje buvo steigiama Žaliųjų partija: „Tikėjomės, kad išėjus okupantui lietuvis mylės savo medį, apdainuotąją Grainio liepą. Ką matome? Godumą, kirtimą visų miškų, kuriuos atsiėmė. Ką matome miestuose? Už tas prakeiktas trinkeles, matyt, kažkas turi fabrikus. Tad reikia visas žaliąsias erdves kirsti, trinkeliuoti. Godumas, gobšumas, materializmas.“

Pasak režisieriaus, pasaulyje gamtos naikinimas vyksta didžiuliu pagreičiu ir toks įspūdis, kad tos atrofijos nebespėsime sustabdyti: „Tylomis džiaugiuosi, kad mano galiojimo laikas kaip žmogaus ir kaip piliečio jau baigiasi.“

Vertindamas Kurtuvėnų teatrų festivalį, G. Padegimas išsakė gerokai šviesesnių minčių. Pasak režisieriaus, būtent tokiuose festivaliuose, mokyklose dar žmonės telkiasi, bando tą skilimą stabdyti. Jis sakė puikiai suprantąs, kokio pasiryžimo, kiek pastangų reikėjo, kol suruošė tokį festivalį, ir dėkojo rengėjams: „Aš be šito festivalio gyventi negaliu, laukiu kaip atgaivos, kaip kultūros, dvasios atlaidų.“

Apibendrindamas kultūros darbuotojo misiją, režisierius priminė mitą apie Sizifo akmenį: „Mes turbūt kaip sizifai – dotuos ar nedotuos, laikysis tas akmuo ar žemyn kris, vis tiek jį ridensime. Nes tokie esame – kultūros žmonės. Ar girdėjote, kad kultūros žmonės nukastų ežerų pakrantes, kaip sau leidžia verslininkai? Jie daro, ką nori: atseit, kuria Lietuvą, kuria pridėtinę vertę. Tai mes kuriame. Mes kuriame žmogų.“

Emocingos kalbos pabaigoje G. Padegimas prašė visus visada prisiminti šv. Liudviko priesaką.  Kai šv. Liudvikas buvo vaikas, jis žaidė sviediniu. Jo kunigas, nuodėmklausys, paklausė: „Berniuk, o ką tu darytum, jeigu dabar ateitų pasaulio pabaiga? Vaikas sako: „Žaisčiau sviediniu.“ „Tai tu nesimelstum?“ – nustebo kunigas. „Ne, – sako berniukas, – jūs –
kunigas, jūs ir melskitės, o mes kiekvienas turime dirbti savo darbą. Aš esu vaikas ir man reikia žaisti sviediniu.“

Perfrazuodamas ką tik papasakotą istoriją teatro režisierius G. Padegimas palinkėjo,  kad festivalis dar ilgai egzistuotų ir žaistų savo puikiais sviediniais.

Mes taip gyvename
Kurtuvėnų regioninio parko kraštotvarkininkas Darius Ramančionis, atsiremdamas į šio krašto gamtos ir istorijos paveldą, kalbėjo apie gamtos ir žmogaus sąveiką. Pritarė G. Padegimo mintims, kad darnoje su gamta gyventi dažniausiai trukdo godumas.

Tačiau jo žodžiuose buvo daugiau optimizmo. Archeologai čia atkasė 4 m kultūrinį sluoksnį, giliau kastis nedrįso, kad neužvirstų. Šio krašto istorinė praeitis ypatinga. Tai rodo kraštovaizdis, išlikę piliakalniai, dirvožemis yra kaip dvasinis paveldas. Iš dirvožemio kyla gyvybė, ir mes tuo gyvi. „Sakoma, kad XVIII a. gyvenvietė buvo išmirusi, tai iš kur tada žmonių atminty išliko, yra užrašyta per 100 dainų, legendų, sakmių? Man tai gili paslaptis“, – svarstė 20 metų Kurtuvėnuose gyvenantis visuomenės veikėjas.

D. Ramančionis sakė laukia, kada koks nors mokslininkas parašys studiją apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teatrą. Jis įsitikinęs, kad Lietuvoje teatro kultūra gyvuoja seniai. Pasak jo, kai atvažiavę svečiai iš Prancūzijos pamato svirną, nustemba – „O, Šekspyro teatras“, baltarusiai išvydę svirną pavadina „Betleika“– vieta, kur vaidinamos Betliejaus scenos.

Taigi šis svirnas susijęs su Europos teatro istorija. Dvaro savininkai buvo labai apsišvietę žmonės, jie kviesdavosi artistus, vykdavo vaidinimai.

Ir šiais laikais teatras tapo neatsiejama šito krašto žmonių gyvenimo dalis. „Penktadalis kurtuvėniškių vaidina teatre. Pats vaidinu 15 metų ir didžiuojuosi, kad čia gyvenu, – kalbėjo D. Ramančionis. – Tikiu, kad nauji gyventojai tęs šitą veiklą, ateis ne kenkti, o siūlys savo idėjas. Teatrų festivalis turi išlikti, tai – mūsų Kurtuvėnų savastis.“

„Mes taip gyvename. Jei nevaidiname, tai dainuojame, jei nedainuojame, tai piešiame. Visada atsiranda žmonių, kurie turi noro būti, kad pokalbiai, susitikimai būtų kitokie, nekasdieniški. Iniciatoriams niekas nemoka, bet tai duoda laisvės, neprimeta privalomumo, biurokratinės naštos“,– tvirtino kurtuvėniškės moterys.

2020 07 31 2

G. Padegimas: „Mes turbūt kaip sizifai – dotuos ar nedotuos, laikysis tas akmuo ar žemyn kris, vis tiek jį ridensime.“  
Zigmo RIPINSKIO nuotr.

2020 07 31 3

D. Ramančionis: „Teatrų festivalis turi išlikti, tai – mūsų Kurtuvėnų savastis.“
Zigmo RIPINSKIO nuotr.

Į viršų