facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos  projektas „Kiemai“ prasidėjo pokalbiu apie humorą, dalyvaujant Lietuvoje gerai žinomiems žmonėms – vertėjui, humoristui, televizijos laidų vedėjui Pauliui Ambrazevičiui ir žurnalistui, laidų ir renginių vedėjui Rimui Šapauskui. Gausus būrys žiūrovų ketvirtadienio vakarą susirinko į kiemą Gardino g. 7. Vėl skambėjo stipriai tobulėjančios grupės „The Phonic Strings“ dainos, lepino pragiedrėjęs oras.

Smagu buvo netikėtai išgirsti Albino balsą (iš „Radiošou“), klausytis keistų nutikimų iš P. Ambrozevičiaus patirties. Klausytojai sužinojo, kad personažas Budulis gimė Rimo Šapausko sapne, išgirdo apie P. Ambrazevičiaus nuotykį Šiauliuose. Kritikos strėlių kliuvo kai kuriems politikams ir „scenos žvaigždėms“. Svečiai atviravo apie savo darbo sistemą ir net slaptus ritualus, padedančius įveikti scenos baimę. Tiesa, R. Šapauskas teigė baimės nepatiriąs, tik prisipažino, kad kartais nuvilia žmones, kai dirba didžėjumi – laukia juokelių, o jų nėra, nes gyvenime jis visai rimtas žmogus.  

R. Šapausko teigimu, labai svarbu autoironija, mokėjimas pasijuokti iš savęs. Be šito sunku gyventi. Humoras yra galingas ginklas. Slidi riba tarp gero humoro ir prasto, tarp juoko ir pašaipos.

P. Ambrazevičius papildė, kad juokiamės, žiūrėdami, kaip kažkas gauna spyrį į... neretai dėl to, kad tai vyksta ne su manimi. Juokas yra savotiška gynyba. Antra vertus, veikia kaip sveikatinimo priemonė. Kai per rimtai save vertini, esi linkęs įsižeisti. Taigi humoras yra svarbi savęs pažinimo  dalis.

R. Šapauskas teigė, kad gyvenime jis visai ne humoristas, tačiau 1990–1993-ieji buvo juokingi laikai. Kai paleido „Radiošou“, netaikė, kad lėlės būtų į ką nors panašios. Tiesiog improvizavo kurdami socialinius tipažus. Vyresnioji karta labai daug gėrė, turėjo įvairių ksenofobijų. „Radiošou“ šaržavo tuos dalykus. Buvo daug šlamšto, bet sukurta ir gerų dalykų. Keiksmų laidose buvo mažai, deja, kai kas juos labiausiai įsiminė. Tuo metu humoras atsirado laiku ir vietoje, kaip tų dienų išraiška ir refleksija. Dabar nieko panašaus nesukurtum, žmonės nesuprastų. Be to, juokauti nėra būtinybės. Kol esi sotus ir laimingas, poreikio kūrybai nėra. Kai matai rimtas problemas, apima pyktis. Pyktis yra varomoji jėga. R. Šapauskas užsiminė, kaip aršiai su kolegomis kovojo dėl lietuviškos elektrinės, o atsirado pašonėje baltarusiška.

Iki 2005 metų buvo laukiniai vakarai. Disputo dalyviai filosofavo, kad žmogui būdinga ieškoti galios. Tai antikrikščioniška, bet norisi valdyti ateitį. Todėl iškilo ezoteriniai dalykai, radosi daugybė būrėjų, sveikatingumo mokyklų. Banditų gaujos irgi būrėsi, nes troško valdžios.

Laimė, tie laikai, kai gatvėje galėjo mašiną daužyti ar iš pistoleto šaudyti, nebesugrįš. R. Šapauskas  pasakojo, kaip po filmavimo  per Latvijos sieną važiavo su ginklais ir visokia amunicija bagažinėje – jei sustabdytų, kaip paaiškinsi, kad yra tik humoro grupė.

P. Ambrazevičius atkreipė dėmesį, kad žmonės nori atrodyti geresni nei yra iš tikrųjų.  Daugelis apsimeta, kad mėgsta intelektualų humorą, o juokiasi iš visai lėkštų dalykų. Pasak jo,

Humoras, kaip ir ekonomika, parodo, ką iš tikrųjų žmonės mėgsta ir vartoja. Humoristui sunkiausia – kai žmonės nesijuokia.

R. Šapauskas sakė, kad už pajuokavimus ne kartą teko aiškintis policijoje. Vakarų Europos kultūroje daugėja draudimų, kam ir iš ko galima juoktis. P. Ambrazevičius pritarė, kad  humorą žudo politinis superjautrumas. R. Šapauskas išsakė prielaidą, kad ateitis tokia, jog bus juokiamasi iš visko ir labai baisiai. Arba juokauti atrodys labai nepadoru.

2020 07 27 7

2020 07 27 11

Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.

Į viršų