Prieš imantis Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės rekonstrukcijos pačioje aikštėje ir jos prieigose atlikti archeologiniai žvalgomieji tyrimai. Tyrimų metu aptiktos trijų XVI–XVII a., XVII–XVIII a. pastatų vietos su to laikotarpio radiniais – koklių fragmentais, keramikos šukėmis, gyvulių kaulais. Tai rodo, kad XVI–XVII a. miesto aikštė buvo gerokai mažesnė, pastatai orientuoti ne taip, kaip dabar.

Istoriškai aikštė žymiai didesnė
Chaimo Frenkelio viloje vykusiame susitikime archeologė Virginija Ostašenkovienė plačiau papasakojo apie Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės istoriją, archeologinius tyrimus ir atradimus.

Anot jos, tai, ką mes dabar vadiname Prisikėlimo aikšte, yra maža teritorija tarp Aušros alėjos ir Tilžės gatvės, nors istoriškai aikštė yra žymiai didesnė. Vykdant tyrimus, ji suskirstyta į keturias dalis: Prisikėlimo aikštė, Šiaulių valstybinės kolegijos prieigos, skveras prie Savivaldybės, katedros prieigos ir Aušros takas.

2016 m. žvalgomųjų tyrimų metu trijose Prisikėlimo aikštės vietose rasta neaiškių statybinių liekanų. Siekiant išsiaiškinti, kas tai yra, iškastos perkasos. Pirmojoje perkasoje, kuri buvo iškasta beveik aikštės viduryje, atidengtas akmenų pamatas, o pačioje pamatų aplinkoje aptikta nemažai XVII a. radinių. Visoje perkasoje aptikta palyginti nedaug keramikos, daugiausia tai buvo kokliai. Ypatingas radinys – langų stiklas, todėl darytina prielaida, kad tai turėjo būti išskirtinis pastatas, nes šiaip paprasti miestiečiai stiklinių langų neturėjo.

Po XVII a. kultūriniu sluoksniu aptikti kiti pamatai – įgilintas pastato rūsys. Jame rasta plytų sutraukų ir tai rodo, kad šio laikotarpio pastatas turėjo būti bent jau iš dalies mūrytas iš plytų.

Archeologės teigimu, didžiausią radinių kiekį sudarė įvairių ornamentų kokliai. Patys seniausi XVI a. pab.–XVII a. pr. polichrominiai kokliai, o itin išsiskiria loviniai kokliai.

„Ypatingu radiniu laikyčiau žvakidę. Iki šiol tokio daikto nebuvome radę. Jis buvo rastas įkritęs į pastato rūsį degėsio sluoksnyje. Matyt, kai sudegęs namas sugriuvo į rūsį, daugiau į tą vietą nebebuvo grįžta gyventi ir ta žvakidė taip išliko iki mūsų dienų“, – išskyrė V. Ostašenkovienė.

Kaip ir priklauso Turgaus aikštei, čia rasta daug XVII–XX a. monetų. Daugiausiai – menkaverčių Jono Kazimiero šilingų. Taip pat Livonijos monetų: Augusto Adolfo, Kristinos Vazos, Karolio XI šilingų.

Rado daug įvairių koklių
Patį seniausią kultūrinį sluoksnį sudarė puodynių koklių krosnies liekanos. Krosnies vietoje surinkta daugiau nei tūkstantis puodynių koklių fragmentų. Jie neišvaizdūs, primenantys puodynes, vazonus, bet labai funkcionalūs. Įmūryti į krosnies sieneles jie gerai sulaikė šilumą ir gerai ją skleidė. Krosnies vietoje taip pat aptikta molio tinko gabalų, plokštinių žalia glazūra padengtų koklių ir kt.

„Krosnys stovėjo gerokai trumpiau dėl dažnai kylančių gaisrų, todėl turime tokią didelę koklių įvairovę, be to, kas 30 metų keisdavosi ir pačių krosnių mados“, – koklių gausą ir įvairovę paaiškino archeologė.

Arčiau Varpo gatvės aptikti pastato pamatų fragmentai – dideli molio gabalai, į kuriuos įsispaudę keturkampiai lentų ar balkių įspaudai. Iš to galima spėti, kad medinis rėmas galėjo būti apdengtas moliu. Šis pastatas buvo sudegęs, nes gausu degėsių, dėl to dauguma rastų koklių yra praradę savo pirminę išvaizdą, išsilydžiusi jų glazūra.

Perkasoje taip pat aptiktas medinių lentų klojinys, greičiausiai XVII a. rūsio medinės grindys. Toje pačioje perkasoje vėl rasta daug skirtingų koklių, kas rodo, kad šioje vietoje gyventa ilgą laiką.

Kita gausi prekybinius santykius liudijanti radinių grupė – prekybinės plombos. Jų rasta nuo XVII a. iki pat XX a., dalis iš jų konservuota. Prekės atkeliavusios iš Vokietijos, Livonijos ir kitų vietų.

„Pagrindinėje aikštėje keramikos aptikome palyginti nedaug ir manome, šitie pastatai buvo ne kažkokios smuklės, karčiamos, be greičiausiai administracinę funkciją atlikę statiniai. Stikliniai langai, puošnios, gražios krosnys liudija, kad šioje vietoje buvo rimtas, greičiausiai administracinis pastatas“, – kalbėjo V. Ostašenkovienė.

Aptiko iškastas viešąsias slėptuves
Kitose perkasose, kurios buvo arčiau Varpo gatvės, keramikos ir gyvūnų kaulų aptikta labai daug, greičiausiai tai jau buvo karčiamos, smuklės vieta. Iš keramikos kaip retesnį radinį archeologė išskyrė keptuvės liekanas. Išskirtiniu radiniu laiko žydų lošimų vilkelį, dar kitaip vadinamą „dreidl“. Žydai Šiauliuose apsigyveno XVII a., tada vakariniame aikštės pakraštyje pastatyta medinė sinagoga, o vėliau 1871 m. čia pastatyta mūrinė baltoji sinagoga, dar kitaip žinoma kaip „Baltoji gulbė“.

Lygiagrečiai Aušros alėjai buvo ištirtas vienas didelis plotas, ten turėjo būti pastatyta atraminė sienutė ir šitame plote aptikta labai daug didžiulių betoninių gabalų, kurie mėtėsi pasklidę po visą plotą. Pradžioje atrodė kaip betoniniai vamzdžiai ar šulinio rentiniai, bet paskui paaiškėjo, kad betoniniai vamzdžiai sudaro tam tikrą sistemą.

„Betono storis iš karto leido daryti prielaidą, kad tai su kažkokiais kariniais dalykais susiję statiniai. Konsultavomės su karybą išmanančiais žinovais. Iš pradžių manėme, kad gal tai kažkokia gynybinė funkcija, bet tiriant neaptikome nei vieno šovinio, nei vienos gilzės, nei vienos skeveldros, todėl teko tą versiją atmesti. Paskui Tyzenhauzo atsiminimuose aptikau įrašą, kad miesto centrinėje aikštėje buvo iškastos viešosios slėptuvės“, – pasakojo V. Ostašenkovienė.

Netrūko prekybinių paviljonų
Prisikėlimo aikštės teritorijoje, automobilių stovėjimo aikštelėje prie banko, atidengus perkasą, aptiktas nedidelių akmenų grindinys, sudėtas iš karto po buvusiu asfaltu.

Po šiuo grindiniu aptiktas ir senesnis XIX a. turgaus aikštės grindinys. Jis labai išsiskyrė nuo prieš tai buvusio, nes mūrytas iš didelių akmenų, jame padaryti nutekamieji latakai vandeniui subėgti, kai kurie latakai sudėti iš akmenų, o kai kurie įrėminti medinėmis lentelėmis.

Archeologės pasakojimu, Šiaulių valstybinės kolegijos prieigos nuo XVIII a. pab. buvo užstatytos prekybinėmis eilėmis, iš pradžių medinėmis, o nuo XIX a. – mūrinėmis. Prekybinės eilės sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau atstatyti dviaukščiai prekybiniai paviljonai, kurie išliko iki pokario. Po to naujieji prekybiniai paviljonai buvo nugriauti ir jų vietoje pastatytas paminklas sovietiniam kariui.

„Tiriant šią teritoriją aptikome daug buvusių pastatų pamatų fragmentų, sunku atsekti, kurie pamatai yra iki Pirmojo pasaulinio karo, o kurie jau tarpukario laikotarpio. Tai liudija, kad ši teritorija buvo gausiai apstatyta“, – sakė V. Ostašenkovienė.

Anot jos, vienoje vietoje pavyko fiksuoti akmenų vidinį turgaus paviljono grindinį, skyrusį pagrindines prekybines eiles, kurios buvo šalia Aušros alėjos, ir vidinį kiemą. Vienintelė vieta, kur aptiktas senesnis nei XX a. kultūrinis sluoksnis, tai ūkinė duobė, datuojama XVII a. Joje aptikti analogiški Prisikėlimo aikštei puodiniai kokliai. Pavienių radinių iš šios vietos rasta ir ankstesnių tyrimų metų, o tai rodo, kad ši teritorija bent jau nuo XVII a. buvo gyvenama ir naudojama kažkokioms prekybinėms reikmėms.

Matėsi įsispaudusios rūdžių liekanos
Archeologės teigimu, skveras prie Savivaldybės suformuotas XIX a. ir ilgą laiką nebuvo užstatytas.

1867 m. šioje vietoje iškilo stačiatikių cerkvė, kurią 1937 m. pakeitė nauja cerkvė stačiatikių kapinėse.

„Skvere prie Savivaldybės aptikome labai daug pavienių akmenų. Greičiausiai cerkvės statybos metu naudoti akmenys galėjo būti susiję su statyba, nes šiaip aiškių struktūrų nesudarė. Vienoje vietoje pavyko aptikti grindinį akmenų, jis labai panašus į XIX a. aikštės atidengtą grindinį, padarėme prielaidą, kad tai galėtų būti turgaus aikštės tęsinys, bet tai galėjo būti ir tiesioginis įėjimas į cerkvę“, – pasakojo V. Ostašenkovienė.

Šiam skverui priskirta ir senojo pašto vieta. Paštas buvo pastatytas XIX a., o nugriautas pokaryje, statant Tilžės gatvės 170 pastatą, dabartinį Projektavimo centrą.

Šalia dabartinio Projektavimo centro atidengtas iš plytų sudėtų grindų fragmentas. Spėjama, kad tai pašto rūsio grindys, ant kurių matosi įsispaudusios rūdžių liekanos. Tai greičiausiai medinių statinių, kurios buvo kaustytos mediniais apkaustais liekanos, tose statinėse buvo gabenama kava.

Apibendrinant, Savivaldybės skvero radiniai labai įvairūs nuo XVIII a. iki XX a. Rasta keramikos, stiklo fragmentų, butelių, taurelių, stiklinių, apavo pasagėlių ir kt.

Ištyrė nemažą plotą
Katedros prieigos ir Aušros tako teritorija, panašu, iki XX a. pr. buvo užstatyta. Čia stovėję prekybiniai paviljonai sugriauti per Pirmąjį pasaulinį karą. Tiesiant takelį į Aušros taką rasta daugybė griuvenų ir XIX a. radinių: carinių uniforminių sagų, puošybos detalių, grandinėlių, keramikos, carinių monetų.

Aikštelėje už Savivaldybės atidengtas XX a. pirmosios pusės grindinys, kuris greičiausiai buvo klebonijos gatvės paviršius. Šios gatvės pastatai turbūt buvo sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą. Šioje vietoje daugiausia XIX–XX a. radinių. Iš senųjų laikų liko tik ūkinė duobė, kur aptiktos keptuvių kojelės, koklių fragmentai, kas rodo, kad ši teritorija turėjo būti apgyvendinta bent jau nuo XVII a.

Iš viso per žvalgomuosius tyrimus iškasta 12 perkasų. Ištirtas daugiau nei 200 kvadratinių metrų plotas. Surinkta daugiau nei 8 tūkst. archeologinių radinių.

V. Ostašenkovienė aikštės archeologinių kasinėjimų metu.
Redakcijos archyvo nuotr.

Prisikėlimo aikštėje čiurškia fontanai.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.