„Šiuo metu, jei Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje pasisakai, kad gyveni Pietiniame, iš karto visi supranta, kad esi iš Šiaulių“, – juokauja  Šiaulių gidas Saulius Stasiūnas, taip pabrėždamas R. Kmitos romano „Pietinia kronikas“ populiarumą. Knyga išgarsino Šiaulius ir paskatino labiau pasidomėti miesto istorija. Tad Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos organizuota ekspedicija „Kiemas, kur gimė Pietinis“ sudomino pabūti pėdsekiais ir rasti kiemą, kuriame galbūt gimė Pietinis, gal užsimezgė naujosios miesto dalies istorija.

Praeities ženklai
Sekdami paskui išradingą pasakotoją S. Stasiūną, ekspedicijos dalyviai išnaršė vadinamojo Taškento gatves, takus ir kiemus, užkampius ir net kai kuriuos daugiabučio rūsius. Gido padedami sužinojo ne tik Lieporių kaimo legendas, bet ir sutiko žmonių, kurie jas sukūrė ir patys tapo Šiaulių legendomis.

S. Stasiūno  teigimu, į pietus nuo Šiaulių centro esantys kaimai Žaliūkės, Lieporiai, Dainai, Gytariai, Gegužiai Šiaulių karališkosios ekonomijos raštuose paminėti dar XVI-XVII a. Šie kaimai davė pradžią miesto daliai, kurią žmonės Pietiniu praminė.

Ekskursijos dalyviai aiškinosi, kaip atsirado kai kurie gatvių ir miesto kampelių pavadinimai – tikri vardai arba ,,pravardės“.

Kelionės pradžia prie „Tomo“ viešbučio, kurio senajame pastate prieškariu veikė Pinchaus Rogalino odų fabrikas, sovietmečiu – mechanizuotos kolonos dirbtuvės. Kadangi mechanizatoriams ir statybininkams reikėję kažkur gyventi, jiems pradėti dalyti sklypai antrapus dabartinės Tilžės gatvės. Ir pirmosios gatvės turėjusios atitinkamus pavadinimus: Pirmūnų, Mechanizatorių, Statybininkų.

Gidas rodo, kaip kiemas, aplinka atrodė senose nuotraukose, primena, kad seniau šios vietos, Raudondvario pavadinimą besijaukinančios, Besarabija vadinosi. Cituodamas „Pietinia kronikas“ daro prielaidą, kad romano autorius augo „raudonajame“ rajone.

Užmena mįslę: kokie upeliai juosia Pietinį? Tai Vijolė, paversta negražiu grioviu, ir Šventupis. Pasak gido, Šventupis į pietus teka, į Dubysą, vėliau į Nemuną. o Vijolė – į šiaurę, jos vandenėlis Rygos įlankoje baigiasi. Taigi Šiauliai esą pasaulio kryžkelėje. Gal ir ne visai taip, bet intriga užmegzta. Suradę šimtmečio senumo vokiškame žemėlapyje Lieporių kaimo pavadinimą, keliauninkai kerta Tilžės gatvę.

Kelionės tikslas šį kartą – Aukštabalio gatvės arba vyresnių tebevadinamas  „Mildos“ rajonas. Pasak S. Stasiūno, 1964 m. priimtas sprendimas plėsti miestą į Aukštelkės pusę, greitai ėmė dygti blokiniai namai. Pirmuose daugiabučiuose po žemės drebėjimo Taškente buvo apgyvendinti iš nelaimės vietos atvykusieji, o miesto dalis tuomet žmonių praminta Taškentu.

Ši miesto dalis, S. Stasiūno teigimu, greitai senamiesčiu galės būti laikoma, nes jai daugiau nei 50 metų. Planuose naujasis rajonas, nuo Aukštabalio iki Statybininkų gatvės, buvo pažymėtas P1. Gal tai ir reiškė Pietinis?

Kad ekskursantai pajustų šios vietos aurą, gidas juos vedžioja siaurutėms gatvelėmis, kurios čia takais vadinamos: Naujo ryto takas, Paukščių takas, Šviesos takas… Gatvės taip pat ypatingos: Vilties, Tiesos... Atsitraukė miesto triukšmas, žalumoje skendi tarp daugiabučių namų kiūksančios privačios sodybos.

Vadovas užmena mįslę, koks pasaulyje žinomas menininkas gali gyventi viename iš jų. Niekas neįspėja, kad tai dailininkas Dainius Trumpis. Tolėliau nustebina mažutis ruberoidu apkaltas namelis. Kiemas tvarkingas, bet pastatas ir tvora padvelkia senove. Rodos, laikas sustojo. „Čia buvo priemiestis, tokiose trobelytėse gyveno žmonės, kurie miestui tiekė gėles, daržoves. Patraukime elektros laidus ir atsidursime Lieporiuose prieš 100 metų“, – šypteli gidas.

Šviesos take akis užkliūva už kalnelio darželio „Varpelis“ kieme. Ko gero, tai buvęs rūsys. Gidas primena, kad galimai šioje aplinkoje buvęs gerokai didesnis kalnas – Greičkalnis, kuris nukastas tiesiant Aukštabalio gatvę. Miestas negražiai pasidarbavo – vingriąją upelę ištiesino, kalną sulygino, laimė, ne visus medžius iškirto. Jie tapo senojo kaimo liudininkais.

Lieporių Amerika
Gidas atveda į senais medžiais apaugusį kiemą prie 1967 m. statyto daugiabučio (Naujo ryto takas-2), rodo senas nuotraukas iš Onos Dargužaitės-Žukauskienės knygutės „Senosios Lieporių kaimo istorijos“. Balkone pasirodo į knygos autorę labai panaši moteris. Tai jos dukra Aldona Liepienė. Jas abi gidas Šiaulių Žemaitėmis pavadina. O. Žukauskienė prisiminimus parašė būdama 64-erių, dukra A. Liepienė juos knygon sudėjo, o pati Lieporių kaimo pavadinimo legendą sukūrė. Pasak jos, seniai seniai aisčių gentys norėjo šiose vietose įsikurti, vadas vis sakęs: „Liepų reik, liepų reik...“ Taip atsiradęs pavadinimas Lieporiai.

Šitame kieme buvusi Aldonos senelių Antano ir Elenos Dargužų sodyba. Žemės ribas rodo ties Rasos gatve išlikę topoliai, kuriuos jis pasodino..  Dargužai išaugino 4 vaikus, jauniausioji Ona tėvų ūkyje liko. Kai sodybą nugriovė, šeima gavo butą, jų kieme pastatytame name. Taigi Dargužų anūkė Aldona – tikra Lieporių legenda. Iškalbinga moteris pasidžiaugia savo gražia simboliška pavarde – Liepienė, linki visiems gražiai gyventi: „Pažvelkite, senos obelaitės nepasiduoda, vaisius brandina, ir aš sena, o  dar pavasariais žydžiu.“  

Pavėdėjęs arčiau žaidimų aikštelės gidas teigia visus į Ameriką atvedęs. „Onos Žukauskienės prisiminimuose“ perskaitęs, kad seniau žmonės sakydavo: „Jei pasiekei Lieporių kaimą, tai esi jau Amerike. Nie stražnikai, nie urednikai nesuranda. Tai papūsk jam į nosį.“ Antanas Dargužas paslėpdavęs savo daržinėje pabėgėlius ir slapčia nugabendavęs Prūsijos pusėn. Nė vieno neprapuldęs. „Be to, Amerikoje pirmieji dangoraižiai buvo dvylikaaukščiai, – tarsteli gidas Saulius. – O mes stovime prie pirmojo Lieporių dangoraižio – 1973 m. statyto dvylikaaukščio. Tai paskutinis šio rajono namas. Štai kokia Amerika slepiasi Lieporiuose.“

Šiaulių regbio legenda
Besižvalgydami, virš kurių namų prasimuša A. Dargužo sodinti topoliai, bendrakeleiviai atklysta į Tilžės g. 44 kiemą. Kiemas kaip kiemas ir ne iš karto pastebi iškabą prie įėjimo į rūsį. Būtų nelabai jauku leistis žemyn, bet mus pasitinka garsusis regbio treneris Sigitas Kukulskis.

Jis regbį pradėjo žaisti 1975 m., tapo komandos kapitonu, o netrukus teko imtis pavaduoti į JAV išvykusį trenerį. „Laikinai“ truko 24 metus. Dabar treniruoja vaikus. Nežino, neskaičiavo, kiek vaikų jo rankose iš kiemo neklaužadų žmonėmis tapo, nevardijo ir tų, kuriuos garsiomis pasaulio žvaigždėmis subrandino. Net apie sūnaus Irmanto pasiekimus bandė nutylėti, kad pats aukso medaliu už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanotas, nepasakė.

Aprodė savo valdas, kuriose kažkada „Vairo“ gamyklos bendrabučio dušai, sandėliukai buvo. Čia ne tik treniruočių salės, o ištisas muziejus, kuriame nesuskaičiuojama gausybė prizų, medalių. Vienur – komandinės pergalės ženklai, kitur – asmeniniai apdovanojimai. Ant sienų – ištisa regbio istorija – žaidėjų nuotraukų galerija. Jose galima ir  R. Kmitą surasti, pasak trenerio, jis visai neblogai regbį žaidė, komandos kapitonu buvo.

Nesididžiuodamas S. Kukulskis pasakojo apie sunkų trenerio darbą, bet vien faktas, kad per 40 metų „Vairo“ regbininkai 32 kartus tapo Lietuvos čempionais, pasako nemažai. Salės-kultūros kampelio estetiką kūrė Viktoras Ostašenkovas. Nustebino, kad tarp sportinių įrenginių ant garbingiausios sienos kabo Eduardo Juchnevičiaus paveikslai. Pažintis su menininku buvusi visai įdomi. S. Kukulskis tarpininkavo išgabenant E. Juchnevičiaus kūrinius į Vokietiją, taip padėjo dailininkui išgyventi. Kai buvo ardoma „Aušrinės“ kavinė, dailininkas paprašęs paveikslus priglausti, bet jie labai dideli, todėl teko sukarpyti ir įrėminti. Dalis padovanota Lieporių gimnazijai, o du liko kaboti klube. S. Kukulskis pasakoja, kad vaikams primena saugoti, neužkliudyti, nes tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato kūriniai.

„Įdomus buvo laikas, – apibendrina S. Kukulskis. – Pergalių pasiekėme daugiau negu visos Lietuvos  komandos kartu sudėjus. Esame laimėję prieš Amerikos komandą. Pradžia tokiame „sklepe“ – o išauga čempionai.“

Lieporių saulė ir medus
Dvi valandos pralėkė bevaikštant Lieporių gatvelėmis, kur gaivi  žaluma ir bičių dūzgesys sušvelnina betono pilkumą. Išsisklaidė abejonė, ar daugiabučių kvartale įmanoma ką nors įdomaus pamatyti. Kelionė baigėsi prie tautodailininkų P. Kondroto, J. Aidulio, P. Čeikausko 1973 m. sukurtų ąžuolo stogastulpių. Pasak gido, tai ne Šiaulių riboženklis, nes anuomet jau Lieporiai plėtėsi toliau, buvo statomi Sachalinas ir Kamčiatka – atokesnieji miesto rajonai. S. Stasiūno teigimu, skulptūros esmė, kad Šiauliai dėkoja Lieporiams už atneštą saulę. Beliko pasivaišinti Lieporių medumi ir apmąstyti – o kuri vieta verta saldžiausių prisiminimų mano kieme?

Balkone A. Liepienė.
Autorės nuotr.

Gal panašiai atrodė priemiesčio  nameliai.
Autorės nuotr.

S. Kukulskis tarp savo turtų.
Autorės nuotr.