Šiaulių miesto garbės pilietis, mokslininkas kalbininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas profesorius, habilituotas daktaras Kazimieras Romualdas Župerka Šiaulių aukštajai mokyklai paskyrė beveik 60 savo gyvenimo metų, vadovavo lietuvių kalbos katedrai, ugdė jaunus pedagogus ir mokslininkus, kūrė vadovėlius. Lietuvių kalbos stilistika – pagrindinė mokslinių tyrinėjimų sritis.

„Man dabar amžinos atostogos“, – taip savo dabartinę būseną vertina profesorius.

– Kaip tos amžinos atostogos atrodo? Ar didžiąją gyvenimo dalį moksliniam ir pedagoginiam darbui paskyręs mokate atostogauti?
– Gražiai Vytauto Landsbergio pasakyta ir mums visiems tinka: „Norėčiau būti jaunesnis ir sveikesnis.“ Viskas tuo pasakyta. Tokia blogoji pusė. O geroji pusė – ką noriu, tą dirbu. Nebėra spaudimo, tokio tempo. Kai vadovo darbą  dirbi, nespėji suktis. Katedros vedėju daug metų buvau, pakaitomis kartais su šviesaus atminimo  Česiu Grenda: dvidešimt metų jis ir aš tiek pat. Per visus popierius, organizacinę veiklą, dar akademinį darbą mokslinių darbų tiesiog nebespėji.  Iki nakties dažnai tekdavo pasėdėti... Publikacijų labai griežtai reikalaujama. Ne vienas docentas taip su darbu atsisveikino: kadencija baigiasi, neįvykdei reikalavimų, eik lauk. Ir jaunesnių, ne tik pensininkų taip yra išėjusių.

Dabar ką noriu, tą rašau, kokiu noriu tempu, tokiu dirbu, renkuosi, kas man įdomiau. Į konferencijas leidžiu sau nebevažinėti – daug kainuoja ir išvargina. Bendradarbiauju su dabar dirbančiais jaunesnės kartos lituanistais. Susidarė gražus mūsų trejetas: profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė, docentė Regina Kvašytė ir aš. Jos judrios, skaito daug literatūros. Aš iš jų gaunu įvairios informacijos, jos visokių idėjų pasiūlo. Džiuljeta literatė, Regina latvistė, įdomios medžiagos susidėliojame. Mes per paskutinius dvejus metus 5 straipsnius paskelbėme: po vieną Liepojoje, Daugpily, Vilniaus universiteto moksliniame interneto žurnale ir du „Gimtojoje kalboje“.

Ir vasaros režimas man mielas. Pirmojoje dienos pusėje karštis, į sodybą Bubiuose su žmona Joana nevažiuojame, nieko ten negali daryti – nugriūsi. Po pietų, kai karštis atlėgsta, ten gera. Iš ryto turiu laiko kompiuteriu padirbėti, rašyti, skaityti. Vakare kokį detektyvą galiu nusigriebti.

Šiuo metu daugelio pensininkų materialinė padėtis nelengva. Kai centus skaičiuoja, apie kokį senjoro orumą kalba. Tačiau mūsų, daug metų išdirbusių, nenuskriaudė. Aš 54 metus išdirbau, kol suėjo 75. Niekas nevarė, bet turi būti riba, laikas suprasti, kad nesi nepakeičiamas. Ir sveikata įspėja. Mums prideda mokslininko pensiją – jau sotesni pinigai, nebijai knygą nusipirkti.  Dar profesorius emeritas esu. 4 emeritai gyvi dar esame: Vytenis Rimkus, Eduardas Balčytis, Jonas  Ambrukaitis ir aš. Dabar sujungiant universitetus emerito renta 5 kartus sumažėjo.

Keliauti po pasaulį nelabai mėgau. Kol vaikai augo ir vyresnieji anūkai, atostogas leisdavome    Preiloje. Dabar užtenka sodybos Bubiuose. Kartais  į Latvijos pajūrį kartu su vyresniąja dukra, gydytoja, išsiruošiame. Tad jos valiai atsiduodu, jos automobilyje įranga modernesnė. O šiaip gydytojams sakau, kad tik du rūpesčius turiu: ar automobilį vairuoti ir žolę pjauti galėsiu.

– Minėjote gražų trijulės bendradarbiavimą. Kokias temas su kolegėmis straipsniuose nagrinėjate?
–  Sociolingvistinės temos domina, apie politinį korektiškumą. Mūsų trijulei tie dalykai pasirodė įdomūs. Nagrinėjame žodžių, įvardijančių asmenis pagal sveikatą, rasę ir tautybę „negras – juodaodis“, „čigonas – romas“, „invalidas – neįgalusis“ vartoseną. Politinio korektiškumo ideologijos šalininkų ketinimai pirmu žvilgsniu atrodo kilnūs, siekiama neįžeidaus bendravimo. Tačiau neretai prieinama iki kraštutinumų, neutraliems žodžiams nepagrįstai priskiriant neigiamas reikšmes. Girdi, „invalidas“ nebegalima sakyti. Žodis „invalidas“ tarptautinis, o „neįgalus“ vertinys iš lotynų kalbos, dar stipresnės reikšmės. Be abejo, abu žodžiai geri, tinkami vartoti.

Nepritariu teiginiams dėl žodžio „negras“ nekorektiškumo. Lotynų kalboje jis reiškia „juodas“. Mokyklos laikais pats esu negriuką vaidinęs. Nedidukas buvau, turėjau aukštą klasės draugą, vaidinusį baltąjį, nugalėti, o šis nepasiduoda... Lietuvoje šis žodis neigiamos reikšmės niekada neturėjo, bet iš bendrinės kalbos žodyno jau išmestas. Kuo „juodaodis“ geresnis? O kaip mažybinę formą iš jo padaryti? Modernus kalbininkas Antanas Smetona taip pat sako, kad nieko blogo nėra žodžiuose „negras“, „čigonas“, kodėl būtina pastarąjį keisti žodžiu „romas“? Reikėtų vadovautis kalbos mokslu ir žiūrėti savosios kultūros tradicijos, o ne besąlygiškai paisyti kurios nors ideologijos.

Viename straipsnyje aptarėme žodžio „kaimietis“ konotacijas. Vilniaus mokslininkai, anonimai, recenzuodami mūsų straipsnį rašė, kad „kaimietis“ dabar įgijo neigiamą konotaciją. Ji seniai egzistuoja kai kurių žmonių galvose ir kalboje, niekinamas požiūris į kaimą, į kaimo žmogų, net į kaimo mokyklą. Žurnalistai ar sumiesčionėję politikai pateikia išankstinę nuomonę – kaimo, provincijos mokyklos yra prastesnės. Juk šviesių šviesiausių žmonių ten yra. Ar tik technologijos, tam tikras žinių bagažas yra svarbiausias žmogui? Nepagrįsta šitaip mąstyti. „Žmogaus ryšys su žmogumi“ svarbu, nelygu koks mokytojas. Marcelijus Martinaitis apie savo mokyklėlę gražiai yra parašęs, labai ją brangino. Ar jis neišsilavinęs, neišsimokslinęs, nors kaimo mokyklėlėje mokėsi? Kai kurie leidiniai, kaip „Valstiečių laikraštis“, dažniau vartoja žodį „sodietis“, jis tarsi gelbsti, skamba pagarbiau.

Viešojoje kalboje konkuruoja „pensininkas“ ir „senjoras“. Lyginome šių žodžių reikšmes latvių, slovakų, lenkų kalbose. Naujoji senjoro reikšmė „vyresnio amžiaus žmogus“ mūsų kalboje jau prigijo ir ją teks įrašyti į žodynus.

Kraštutinės feministės siūlo tvarkyti lietuvių kalbą iš esmės, daug kur atsisakyti vyriškosios giminės. „Žmoga“ – reikštų ir vyrą, ir moterį. Tas nesąmones skelbia išsilavinusios mokslų daktarės, gražios moterys.

Netyla ginčai dėl dvigubos W. A. Smetona ir kai kurie  kiti jos šalininkai sako, kad buvo rašoma anksčiau. Bet ar mums ši raidė reikalinga?  Kam skirta? Svetimiems žodžiams. Kaip tarsime? Kokia prasmė ją įsivesti? Pavyzdžiui, Šiauliuose yra dizaino namai wãpswa. Nežinau jo kilmės, gal čia ne lietuviška vapsvà turima omeny? Gal jaunimui smagu taip? Gyvename laiku, kai vyrai iš trumpų kelnių nebeišauga. Ar protinga taip su kalba žaisti nuolatinėse iškabose?

– Kaip vertinate naujosios kartos kalbininkės Loretos Vaicekauskienės idėjas, kad kalbos norminti nereikia?
– Neseniai LRT radijo laidoje Kalbos komisijos pirmininką Audrį Antanaitį kalbino labai moderni žurnalistė ir vis spaudė savo argumentais. Čia iš Vakarų, modernios idėjos. Italijoje vos ne absoliuti kalbos laisvė... A. Antanaitis aiškino, kad nėra Europoje valstybės, kurioje kalba nebūtų prižiūrima ir norminama. Tik institucijos kitaip vadinasi. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kur kas griežtesnė priežiūra negu pas mus. L. Vaicekauskienė ignoruoja kalbos tradiciją, patirtį, kalbos istoriją. Lyg nuo šiandien prasidėtų kalbos gyvenimas. Jai pavyzdys yra Norvegija. Medį atsivežk iš Afrikos ir pasodink. Ar augs? Tas pats ir su kalba. Modernieji dalykai, Vakarų idėjos turi būti derinami su kalbos tradicija. Visiškai atmetama tradicija – Jonas Jablonskis ir mūsų laiko iškiliausi kalbos kultūros srities autoritetai kalbininkai – Aldonas Pupkis, Pranas Kniūkšta. Su abiem teko ne vienus metus darbuotis Kalbos komisijoje. Jų požiūris staiga įvertinamas kaip pasenęs, o kad visai sutriuškintų – sovietinis. Į Lietuvos pirmosios nepriklausomybės laikotarpį nepasižiūrima. Ir tuomet rašė visko, kai kurie piktokai puldinėjo kalbininkus, bet tokių žodžių nebuvo. Vis skaitome: „kalbos žandarai“, „talibanas“, „iš  KGB liko tik Kalbos komisija“ (R. Valatka). Keista, Loreta puikią disertaciją apgynė, tačiau pasinešė į postmodernią sociolingvistiką. Amerikoje besidarbuojąs profesorius Giedrius Subačius taip pat puikių kalbotyros  darbų yra parašęs, bet šiuo metu visiškai pritaria Vaicekauskienei – tarsi kalbos sistemą norėtų sugriauti. Jonas Aistis vienoje esė puikiai parodęs, ką reiškia kalba be normų: „Stovi namas stogo be“. Be sistemos jovalas pasidaro. Jau dabar, panaikinus didžiųjų klaidų sąrašą, viešoji kalba prastėja. Gal per griežtos taisyklės nėra gerai, kalbantysis varžosi, ima mikčioti, bet kai labai daug klaidų, negali tokios kalbos priimti.

Seimo narys Mantas Adomėnas sako, kad šiuolaikinio jaunimo kalba yra dabartinė lietuvių kalba. Įdomu, kokio. Jaunimo kalba labai marga. Ar ta makaroniška, kurioje daug rusiškų keiksmažodžių? Skyrelyje „Nusišypsok“ skaičiau juoką, kaip užsienietis pasiklausęs gatvės šnekos nustebo: „Lietuva tai Lietuva, o kodėl visi rusiškai šneka?“

Prastinti, lengvinti kalbą yra nesveikas požiūris. Ji verta atsidėjimo. Keista, kad Vilniaus  licėjaus direktorius S. Jurkevičius, įdomus, išsilavinęs žmogus, siūlo atsisakyti valstybinio lietuvių kalbos egzamino. Kita vertus, kažin kas negerai su lietuvių kalbos mokymo nuostatomis, programa ir egzaminu, kad neišmoksta vaikai taip gerai, kaip norėtume.

Pagarbos lietuvių kalbai pavyzdys galėtų būti italų kalbininkas Pietro Umberto Dini. Lietuvių kalbos tekstuose jis pats lietuvina savo pavardę – Pjetras Umbertas Dinis. Manau, kad ir kitų užsienietiškų pavardžių turėtume abu variantus rašyti, kad kiekvienas galėtų perskaityti. Paprasti žmonės rodo, kaip reikia norminti: juk visi sako „einu į Lidlą“, „Lidle“ pirkau ir pan. Aišku, viską sunorminti sudėtinga būtų, daugelį dalykų tenka pripažinti, įteisinti, kaip atsitiko su moterų pavardžių trumpąją forma. Tik kalbos jausmą reikia turėti, kad tokia pavardė gerai skambėtų ir pajuoka netaptų.

– Esate kalbininkas. Ar tyrinėjant stilistinius niuansus, tenka naujų kalbų išmokti?
– Kalbos manęs per daug netraukė. Pavyzdžiui, profesorius Vytautas Sirtautas 20 kalbų mokėjo, vienas geriau, kitas mažiau. Azartiškai naujos kalbos imdavosi mokytis. Profesorius Aloyzas Gudavičius gabus kalboms. Anuo metu disertacijoms būtinai rusų kalbos reikėjo, dabar anglų. Jeigu straipsnis anglų kalba nepaskelbtas, jo tarsi nėra. Negera tradicija klostosi. Kalbos mokslui reikėjo vokiečių kalbos, kurios mokykloje nesimokiau. Latvių kalba jau gero lygio pasiekta, pranešimus skaičiau, konferencijai teko vadovauti. Kai reikia, tekstus R. Kvašytė pataiso. Ruošiantis stažuotei į Čekiją teko čekų kalbos pramokti. Per pusmetį patobulėjau, su Brno universiteto mokslininku susirašinėjome. Slovakų kalba irgi panaši. Lenkų buitinės šnekos mokėjau iš vaikystės, nes mūsų krašte nemažai lenkiškai šnekančių gyveno. Vis dėlto vertėjauti nepatiktų, mano natūra gal mimozos, sunku sugalvoti, kaip kalbą pradėti.

– Mokyklos metais rašėte eilėraščius, vėliau literatūrą dėstėte. Ar daug laiko skiriate grožinės literatūros skaitymui?
– Jaunystės eilėraščius seniai išmečiau. Laimė, kad laiku suvoki, jog poetu netapsi. Kai kas savo eilių menkumo nesuvokia ir toliau rašo. Tikro poeto, pavyzdžiui, Rimvydo Stankevičiaus, vienos eilutės užtenka, kad gelmę pajustum.

Laimė, kad likimas pasuko mane į stilistiką. Literatui reikia talento. Kalbininkui talentas būtų gerai, bet užtenka ir stropumo. Gal sausesnis esu, gal mintis ne tokia laisva. Štai profesorius Skirmantas Valentas turi ir vieno, ir kito.

Romanai senatvėje nelabai besudomina, juk visko patirta, išgyventa. Mokytojas Jonas Adomaitis sakydavo: „Mielai gyvenimą pakartočiau.“ Man vieno karto užtenka. Labiau traukia biografinės knygos, interviu. Stasys Lipskis „Tarp šlovės ir ašarų“ labai šiltai apie A. Vienuolį parašęs. Rūtos Oginskaitės ypatingas interviu su V. Kernagiu „Nes aš nežinojau, kad tu nežinai“. Kalbintas paskutinėmis dienomis labai atvirai, skaudžiai išsipasakoja. Populiariausių knygų rinkimai – madingas reiškinys, bet tų „bestselerių“ turinys nebūtinai gilus, dažniau vidutinybės skonio.

R. Kmita – geras literatas, mokslininkas ir rašytojas. Įdomus reiškinys jo „Pietinia kronikas“. Susipina įvairių socialinių sluoksnių žargono elementai. Bandžiau skaityti, bet man jos nereikia. Kai pakliūvu į sanatoriją, daug laiko turiu: Abromiškėse biblioteka gera, ten perskaičiau R. Gavelį, R. Ozolą, V. Radžvilą... Žmona skaito dešimteriopai daugiau, „Metus“, „Šiaurės Atėnus“ visada perka, pasiūlo man ką įdomesnio radusi.

– Auditorijose jūsų pikto nematėme, nebent susimąsčiusį. Kažin ar jūs pykti mokate?
– Klaidinantis įspūdis. Va, mūsų Č. Grenda, amžiną atilsį, tikrai nepykdavo, visad su šypsena. Vedėjaudamas taip pat niekada balso nepakeldavo, nors dėstytojas gal ką ne taip daro ar atsisako kokio būtino darbo. Patyli, būdavo, ir vėl atkakliai savo siekia. Paprastai, kai žmogaus nelieka, dar labiau jį įvertini. Mes jį labai gerbėme, mėgome. Katedrą sukūrė labai stiprią. Jo nuopelnas. 5 profesoriai vienoje katedroje Šiauliams – ne juokas.

Dabar nei katedros nebėra, nei fakulteto. Nė vienas lituanistas neturi viso etato – trupiniai… Žmogui būtinai tenka dar kažkur kitur dirbti. Sunku ką nors kaltinti. Susideda objektyvios priežastys, viena jų – emigracija, jaunimas išvažiuoja. Visame pasaulyje tokia tendencija – jauni traukia į didmiesčius. Tiesa, Vakaruose jau prasideda grįžtamasis procesas, kai kur jauni žmonės jau keliasi į provincijas gyventi. Lietuvoje taip pat atsiranda gražių pavyzdžių, kai inteligentas, net mieste gimęs, užaugęs, važiuoja į provinciją – pavyzdžiui, poetas V. Januškevičius su žmona. Bet gimnazistai, jaunimėlis pasinešę į miestus. Tas pats ir Latvijoje, ir visoje Rytų bei Vidurio Europoje.

Pasaulio pervartos labai stiprios. Tokio staigaus, tokio greito pasikeitimo nėra buvę. Gal nereikia norėti, kad jauni žmonės ir mūsų karta vienodai mąstytų. Esu įsitikinęs, jei gali dar kritiškai savo veiklą, savo darbus vertinti, dar augi, nesi visai sustabarėjęs.

K. R. Župerka: “Gal nereikia norėti, kad jauni žmonės ir mūsų karta vienodai mąstytų.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.