facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Liepos 6-ąją „Laiptų galerijoje“ įvyko Šarūno Saukos tapybos parodos iš Edmundo Armoškos kolekcijos atidarymas, skirtas Valstybės dienai paminėti. Per parodos atidarymą sunku buvo ir žymiausiojo nūdienos Lietuvos tapytojo darbus įžiūrėti – juos tiesiog buvo apgulę šio menininko kūrybos gerbėjai ne tik iš Šiaulių, bet ir miesto svečiai.

Garsiausias Lietuvos kolekcininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis Edmundas Armoška šios – jau penktosios Šiaulių „Laiptų galerijoje“ – parodos pristatyme nebuvo daugiakalbis: kvietė visus grožėtis paveikslais, tačiau mielai susitiko su „Šiaulių naujienų“ skaitytojais pasidalyti kai kuriais pastebėjimais:

– Parodai „Laiptų galerijoje“ Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai atrinkau iš tų Šarūno Saukos tapybos darbų, kurie čia nebuvę – iš savo asmeninės kolekcijos suvežiau. Dar turėjau daugiau nematytų, bet kažkaip nepaskaičiavau, nes nors mašina didelė, vis tiek reikia atsargiai vežti. Bet ir tie atvežtieji žiūrisi gerai, ypač tas prie įėjimo.

Š. Saukos darbų parodas dažniausiai Šiauliuose eksponuoju – ši jau penkta. Nors dariau Maskvoje, Taline, Stokholme, prieš metus ar dvejus esame darę Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Ten buvo praktiškai viskas.

Autorius irgi nelaksto su parodomis – dirba. Autorius turi dirbti, juolab, kaip aš skaičiuoju, Šarūnas yra gavęs turbūt beveik visus valstybinius apdovanojimus. Jis tikrai šiandien yra mūsų modernaus nacionalinio meno tarp visų tapytojų numeris pirmas. Š. Saukos tapymo maniera yra savotiška, dėl to jis ir yra pirmas.

Šiaip kolekcionavimas tokia liga iki grabo nebūna, o mano gal bus. Vis domiuosi, aišku, apsiraminęs esu, bet domiuosi ir Š. Saukos darbų pagaudau, jeigu kas nors jo senųjų nori atsisakyti. Buvo čia keletas tokių atvejų.

– O ką veikiate, kai neorganizuojate parodų?
– Vilniuje bičiuliaujamės kolekcininkai, susirenkame tai pas vieną, tai pas kitą ir būna tokios mini parodos, jei atsiranda kažkokia naujiena, nebūtinai Šarūnas Sauka. Būna kas nors iš klasikų darbų – ne tik tapyba, bet ir taikomoji dailė. Tai mes trys keturi susirenkame, pasižiūrime, pasigėrime, kaip kas – ne tik tapyba, taikomąja daile.

Lietuvoje yra keliolika kolekcininkų, kurie užsidegę kaupia rimtas įdomias kolekcijas.

– Tai kolekcininkai dar gali kažką atrasti?
– Gali. Sakykime, dėl Šarūno Saukos paprasčiau: jis tapo. Tačiau galima sumedžioti ir darbų, seniau nutapytų. Yra mūsų klasikų, prieškarinių – jų paveikslai labai pagyvina mūsų aukcioną Lietuvoje. Tai ir Petras Kalpokas, Justinas Vienožinskis, Kazys Šimonis prieškarinis ir kiti, kuriuos labai mėgo ir dabar mėgsta liaudis.

Dėl pasaulinio, vakarietiško meno jau esame apsiraminę Lietuvoje. Kai nebuvo galima išvažiuoti, tai veržėmės kažką atsivežti, o dabar, žiūriu, žmonės labai teigiamai vertina Lietuvos menus. Ir tai teisinga.

Prieš 10-15 metų ligoninėse, savivaldybėse buvo atrandama vertingų paveikslų, nes sovietmetyje  kolekcininkų dar mažai buvo, o tos įstaigos nupirkdavo kabinetams papuošti.

Dabar randama mažiau, bet vyksta kartų kaita: kai išeina paveikslus rinkęs senelis ar tėvas, vaikai ir anūkai skuba tuos darbus parduoti.

– Parduoda?
– Aukcionuose. Ir tai yra labai puiku, kai gali įvertinti aukcionai, jeigu nepasitiki savo žiniomis. Paprastai, jeigu rimčiau rinko senelis ar dėdulė, tai jis jau būna aiškiai autorius nurodęs. Tad belieka pasitikrinti kainas internete, pasiskelbti ir kapotis kainą. Viskas dabar paprasčiau.

– O kas tą kainą lemia?
– Mada – kažkiek. Bet jeigu labiau pasigilini, tai ir supranti, kokia ji. Pavyzdžiui, prieškarinio Vytauto Kasiulio darbus aš daug labiau vertinu nei jo Paryžiaus laikotarpio – jie vienodi. O prieškariniai labai įdomūs.

Be to, seniai kolekcionuojantys žmonės ir be parašo darbų autorius gali atpažinti. Kainai nustatyti dabar yra aukcionai, internetai. Tai sovietmečiu, kai važiuodavome į Rygą ar kur kitur meno darbų nusipirkti, būdavo, ir apsigauni. Bet savotiškai irgi buvo įdomu.

Tad kaina rinkoje labai paprastai atsiranda.

– Ką pasiūlytumėte žmogui, kuris nori ne kolekcionuoti, o turėti vertingą darbą?
– Be abejonės, rinktis atsargiai. Juolab kad dabar ir butus stengiasi nedidelius įsigyti – juose daug ko nepakabinsi. Tokio minimalizmo sąlygomis, sakyčiau, nereikėtų pernelyg interjero dizaineriais pasitikėti: jie mato, ką šeimininkas suvokia, kokias spalvas mėgsta. Esu buvęs tokiuose butuose – niekalai sukabinti.

O juk galima ir spaudoje, ir internete, ir ypač aukcionuose ką vertinga atrasti iš šiuolaikinių keliolikos autorių.

Nepatarčiau įsigyti atvežtinių iš Vakarų vadinamuosiuose paauksuotuose rėmuose – jie tiražuojami tūkstančiais. Tikiuosi, mūsiškiai baigia atsikratyti tokio dalyko, bet dar paklausos yra.

– Kolekcionavimas – prabangus hobis.
– Žinoma, tik sukauptos žinios nežūsta, jų nesinešioji kaip lagamine. Kartais tokių žinių sukaupęs žmogus pradeda vaikščioti į galerijas, parodas, čia daug pasisemia. Yra ir tokių, kurie sakosi suprantantys meną, bet sėdi namuose. Manau, kad jeigu vaikštai į parodas, plačiau gyveni, o namuose gana ir visai švarios sienos.

Yra tokių, kurie surinkę dideles kolekcijas ir privačius muziejus atsidarė. Tai reikia vertinti ir labai dėkoti: darbas didžiulis. Lietuvoje, žinoma, nedaug tokių.

Tai labai priklauso nuo paties kolekcininko, ką jis nusprendė kolekcionuoti. Štai aš iš pradžių rinkau  viską – visų lietuvių dailininkų klasikų ir ne tik darbus. Paskui „išsigryninau“ – apsistojau ties Šarūnu Sauka.

O turėjau savo kolekcijoje klasikų puikiausių. Sprendimas rinkti viską – tai didžiulė bėda ir sau, ir aplinkiniams, nors anais laikais ir kainos buvo kitokios.

Pamenu, kai pradėjau labai aktyviai kolekcionuoti dar sovietmečio pabaigoje, mano kolegos kolekcininkai sakė, kad aš jau nesveikai renku lietuvių tapybą. Bet praėjus dešimčiai metų jau sakė, kad laiku susidomėjau.

Dabar, manyčiau, kolekcininkas turi susiformuoti: nesvarbu ar jis rinks grafiką ar tapybą (tapyba, be abejonės, yra karalienė), apsibrėžti kokį autorių ir kokio laikotarpio. Reikia mokėti suvaldyti situaciją. Tik tada, kai susiformuoja kolekcija, kai turi kryptį, visiems tampa įdomu, svarbiausia –pačiam sau.

– Ar kas nors iš lietuvių klasikų, dabartinių dailininkų pasaulyje sulaukia susidomėjimo?
– Mes patys kalti, kad nesulaukia. Ne, ne tik kolekcininkai, o pirmiausia mūsų oficialios įstaigos, muziejai, galerijos, nes praktiškai labai mažai mūsų dailininkų darbų parodų išvežama parodyti pasauliui.

Estai, lenkai visą laiką ir prieškariu latviai vežė. Mes sovietmečiu, aišku, galimybių neturėjome, tačiau ir prieškariu, ir dabar labai mažai parodų išvežame.

Suprantama, tai didžiulės išlaidos kolekcijas saugoti, apdrausti, pervežti ir taip toliau. Tačiau juk galima ir mažesniuose aukcionuose dalyvauti – juk yra puikių dailininkų.

Deja, pasaulyje mūsų tapybos nemokame prisistatyti kaip kitos šalys. Tikiu – ateis laikas.

Žinote, Šarūną Sauką esu tiek įsimylėjęs, kad kitą kartą bijau išvežti jo darbus toliau: pasiūlys vieną nupirkti, kitą ir visa mano gyvenimo kelionė taip išsiblaškys. Nors pasaulyje įprasta parduoti už gerus pinigus gero dailininko darbus. Tik mano kaimietiškos mintys, žemaitiškos: neišblaškau Šarūno, nors jis ir užsienyje būtų perkamas.

– Kokie Š. Saukos darbai yra jūsų numylėtiniai?
– Turiu jo daug darbų. Ne visus, nes ne visus jis parduoda, nors mielai juos įsigyčiau.

Š. Saukos paveikslą „Laiptai“ labai gerbiu – jis nuostabus.

Kažkada Š. Sauka mane nustebino savo tėvo profesoriaus portretu. Ne tik mane nustebino: kai tą portretą nuvežiau į Maskvą, rusai buvo susižavėję – kokia ryški asmenybė, koks laikmetis. O juk  jau nuo XVIII amžiaus labai stiprus rusų tapytojų portretų lygis. Taip, prie Š. Saukos „Pragaro“ ir tėvo portreto labai buvo susibūrimas didelis.

Yra ir čia, „Laiptų galerijoje“, pora darbų, kuriuos labai gerbiu, myliu, nors mano kolekcijoje visi tik labai geri ir geri. Aišku, turiu ir ankstesnių. Ir dar norėčiau įsigyti.

Tačiau reikia apsiraminti, nes kolekcija didelė: jai ir vietos reikia, ir priežiūros, o mano vaikai nors domisi kultūra, bet nekolekcionuoja. Tačiau taip įdomu rinkti, kolekcionuoti, bet labai atsargiai.

2020 07 10 24

2020 07 10 23

2020 07 10 25

Š. Saukos paveikslai.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 07 10 22

Š. Saukos tapybos paroda iš E. Armoškos kolekcijos susilaukė didelio šiauliečių ir miesto svečių susidomėjimo.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

Į viršų