Į kabinetą įvedama liesa šviesiaplaukė mergaitė. Socialinė darbuotoja atpažįsta jos liūdnoką šypseną su duobute kairiajame skruoste. Iš ilgomis blakstienomis pridengtų akių vėl dingęs spindesys. Bet neverkia, nors piršteliai išduoda vidinį virpulį. Aistė čia jau trečią kartą. Kol ruošiami dokumentai, kol atvyks globėjai, moteris pasiūlo mergaitei nupiešti mylimiausią daiktą ar žaislą. Mergaitė užsikniaubusi lape kažką piešia, kartais paseilindama raudoną pieštuką. Pamažu jos galvelė nusvyra, rodos, vaikas užmigo. Piešinyje – moters veidas ryškiai raudonai nudažytomis lūpomis.  Nupieštos mamos lūpos bučiuoja miegančios mergaitės skruostą…

Panašių ir daug skaudesnių istorijų teko išgirsti Kuršėnų šeimos namų globos centre iš darbuotojų ir Globėjų šeimos šventės dalyvių.

Didelis širdies gerumas
Globėjų diena Lietuvoje minima nuo 2017 metų pirmąjį liepos sekmadienį. Šiemet prasmingoms diskusijoms apie globą, rūpybą, šeimą skirta visa savaitė. Renginiuose išreikšta pagarba ir dėkingumas vaikus globojančioms šeimoms, visuomenė supažindinta su iškylančiais iššūkiais.

Šiais metais Globėjų dienos simboliu tapo menininko Leono Striogos medinė skulptūra „Globėjas“. Šis Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrinys kalba apie mažo žmogaus dideles viltis – augti šeimoje. Tai simbolis didelio širdies gerumo – globėjo, kurio vis dar laukia  globos institucijose augantys 1 777 Lietuvos vaikai. Jie tiki, kad pasaulyje gyvena žmonės, kurie klauso ausimis ir girdi širdimi, kurių akys spinduliuoja šviesą, o rankos šilumą dalina. Juos vadina globėjais. Jie apkabina, meile sušildo ir savo glėbyje užaugina žmogų.

Šiuo metu Lietuvoje vaikus globoja 3 839 šeimos ir jose auga 4 936 vaikai, Šiaulių mieste vaikus globoja 133 šeimos, Šiaulių rajone – 81 globėjų šeima.

Šalyje vyksta institucinės globos pertvarka, kurios tikslas – siekti, kad būtų užtikrinta darni aplinka ir sąlygos kiekvienam augti biologinėje šeimoje, o likusiems be tėvų globos vaikams – globėjų, įtėvių šeimoje ar šeimynoje, gauti bendruomenės pagalbą. Šie metai – paskutiniai, kai vaiko globėju gali tapti vaikų globos namai. Tačiau kiekvieną dieną atsiranda vaikų, kurių saugumui ir sveikatai kyla pavojus. Vaikams reikalinga skubi laikina pagalba šeimoje arba nuolatinė globa, kai teismas priima sprendimą, kad vaiko tėvams nepavyko išspręsti asmeninių psichologinių ar socialinių problemų.

Pagalba vaikui ir šeimai
Nuo 2019 m. pradžios Kuršėnų šeimos namų Globos centras kooordinuoja pagalbos (socialinės, psichosocialinės, konsultacinės, teisinės ir kt.) teikimą vaikams ir jų globėjams. Perduoda likusį be tėvų globos vaiką prižiūrėti budinčiam globotojui. Teikia ir organizuoja socialines paslaugas bei kitą pagalbą pagal poreikį vaikui ir budinčiam globotojui. Teikia individualias psichologo konsultacijas, organizuoja savipagalbos grupes, veda mokymus globėjams, budintiems globotojams, įtėviams, šeimynų dalyviams, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojams. Organizuoja laikino atokvėpio paslaugas budintiems globotojams.

„Paėmus vaiką iš jam nesaugios aplinkos biologinėje šeimoje, siekiame, kad jis iš karto patektų į šeimą, kurioje jaustų rūpestį ir šilumą. Geriausia, jei tai būna artimi žmonės, vaiko giminaičiai ar  krikštatėviai. Tačiau ne visada tai įmanoma. Tokiais atvejais gelbsti  budintys globotojai, kurie yra baigę specialius mokymus ir žino, kaip suteikti vaikui emocinį ir fizinį saugumą. Dirbame, kad vaikas patirtų kuo mažesnį stresą, kol jo šeimai bus suteikta pagalba ir bus saugu sugrįžti į namus. Deja, ne visos šeimos sugeba pagalbą priimti, dėl vaikų keisti savo gyvenimo būdą, – sako Jolanta Mankuvienė, Globos centro padalinio vedėja. – Tad  labiausiai trūksta šeimų, kurios ryžtųsi globoti likimo nuskriaustą vaiką.“

Pasak globos koordinatorės Natalijos Tamoševičienės, Šiaulių  rajone palyginti nemažai globėjų atsiranda, bėda – kad vaikų labai daug, visų neaprėpia. Kai kurie rajonai visai neturi budinčių globėjų. Sunkiausia globėjus surasti paaugliams. Kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau. Globėjais gali tapti asmenys nuo 21 iki 65 metų amžiaus, išskyrus artimą vaiko giminaitį, kurių amžius neribojamas.

Kuršėnų šeimos namų direktorius Feliksas Rudzinskas supranta, kad institucinės vaikų globos neliks, todėl kuria planus, kokias socialines paslaugas bendruomenei imsis teikti ateityje. Tačiau vaikai ne plytos, jų staiga  neperdėsi į kitą vietą. Šiuo metu čia gyvena 31 vaikas. Kol atsiras galimybės įsikurti savarankiško gyvenimo namuose ar apsigyventi globėjų šeimynose, direktorius nuoširdžiai rūpinasi, kad šeimos namų gyventojams užtektų dėmesio, meilės, veiklos, ramių poilsio vietelių. Vaikų džiaugsmui – povų porelė, arkliukai, poniai ir alpakos. Didelėje teritorijoje galima pajodinėti, sportuoti. Gyvenimas šeimos namuose nė iš tolo neprimena mūsų vaizduotėje likusios vaikų prieglaudos. Vis dėlto net idealiausios sąlygos  neatstoja šeimos. „Nuoširdi padėka tiems, kurie atvėrė savo namų duris ir širdis“, – sako direktorius.

Psichologė Donata Grakauskaitė-Šličienė apgailestavo, kad labai trūksta šeimų, kurios norėtų pasiimti vaiką savaitgaliams arba per šventes – bent per Velykas, Kalėdas. Reikia, kad vaikas bent kiek pajustų šeimos šilumą, žinotų esąs reikalingas. Baimintis žmonės neturėtų, nes Globos centro specialistai pagalbos neriboja, galima konsultuotis tiek kartų, kiek reikia. Kiekvienu atveju psichologai skuba į pagalbą šeimai, dvasines žaizdas gydo įvairiais metodais, sėkmingai taikoma biblioterapija, hipoterapija.

Atjautos ir meilės kupini
Atjautos ir meilės  idealas – šiauliečiai Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai, kurių namuose šeimos šilumą ir meilę, dėmesį vaikystės džiaugsmui ir ugdymui patyrė daugiau nei 100 tarpukario kartos vaikų. Juos auklėjo, išmokslino, visą gyvenimą domėjosi, kaip sekasi, laukė apsilankančių, lydėjo laiškais.

Pasak psichologės Donatos Grakauskaitės-Šličienės, globoti vaiką – nereiškia užauginti iki pilnametystės. Pamilsti, įsipareigoji – visam gyvenimui. Kiekvieną sykį turi suprasti, kad prieš tave – sunkiai sužalotas, dvasiškai sugniuždytas vaikas. Privalai jam padėti atsitiesti, iš naujo patikėti pasauliu. Psichologinės pagalbos kartais prireikia ir biologiniams globėjų vaikams. Pasitaiko, kad savi vaikai jaučiasi skriaudžiami, atstumti, nes tėvams būna sunku padalyti dėmesį po lygiai. Atsitinka, kad globotiniai iš tikrųjų elgiasi agresyviai ir nuskriaudžia biologinius vaikus. Pasitaiko, kad paaugliai patys nori sugrįžti į vaikų namus arba pabėga į tėvų namus, kai susiduria su griežtais reikalavimais ir taisyklėmis. Paauglystės maištas – normalu. Tenka išmokti tartis. Sudėtinga išmokyti net elementarios higienos, kai susiduri, jog aštuonerių metų vaikas nė karto gyvenime dar nesivalė dantų. Tokių atvejų pasitaiko, jie skaudūs, bet įveikiami. Apie tai liudija globėjų patirtys.

Vilma Ir Ramūnas jau trečius metus yra budintys globėjai. Žodis „dirba“ visai netinka. Bet kurią naktį tau gali atvežti verkiantį vaiką. Nuramini, apglostai, pamilsti. Vilma pasakoja, kad ir keletą padykusių paauglių teko priglausti. Susigyveno, susidraugavo, atsirado tarpusavio pasitikėjimas. Vaikas pas tave išbūna du-tris mėnesius. Per tą laiką susiklosto, pagerėja sąlygos šeimoje ar atsiranda nuolatiniai globėjai. Privalai atsisveikinti. Negali nueiti, paklausti, kaip tau sekasi. Ryšys nutrūksta. Emocijos skaudžios. Beprasmybę pajauti, kai vėl tas pats vaikas sugrįžta, tik dar labiau suvargintas, dar labiau sugniuždytas. Skaudu, kad nieko negali padaryti. Tai sunku. Su 12 vaikų šitaip teko atsisveikinti. Bet sutuoktiniai rado išeitį – globoja dvynius, artimiausiu metu steigs šeimyną. Patirties yra, meilės – niekada nepritrūks.

Alma ir Simona – mama ir dukra. Pirmoji globos ėmėsi dukra, jos šeimoje 6 vaikai – du savi, du budinčios globos ir du nuolatinės. Jos pavyzdžiu ir mama pasekė – dvi sesutes augina. Džiaugiasi, kad neliūdna, kai vyras, tolimųjų reisų vairuotojas, išvažiuoja. Geros mergaitės auga, iš menų mokyklos padėkas neša. „Nevargina rūpesčiai – jaunyn einame“, – juokiasi moteris.

Simona sako, kad skaudina aplinkos požiūris į globojamus vaikus: „Klijuojama etiketė nekokia: kas atsitinka, jei dingo kažkieno centai, neišsiaiškinę apkaltina globojamą vaiką. Turi parodyti, kad tas vaikas ne vienas, už jį bus kovojama.“ Moterys prisiminė ir kitokį atvejį, kai žmonės ėmėsi globoti paauglius, kursus lankė, bet atsisakė globotinių. Globojami buvo vyresni už biologinius ir nuskriaudė taip smarkiai, kad prireikė ligoninės. Galbūt panašūs dalykai žmones atgraso imtis globos. Bet jos savo vaikais pasitiki, džiaugiasi.

Močiutės Elena ir Salomėja užkalbintos pasijuto nesmagiai. Viena išaugino 9 vaikus, kita – dvi dukras, bet abi jaučiasi kaltos. „Nesu pagyros verta, nes blogą dukrą išauginau“, –  tvirtino Elena.   „Išėjo viena klystkeliais Ką daryti? –  apgailestavo Salomėja. – Tenka prisiimti atsakomybę. Kiti sako, kad didelį darbą darom. O kur gali vaikelius padėti? Juk į svetimus namus neatiduosi.“

Viena sako už dukros nuodėmes auginanti 3 anūkus – 3, 6 ir 10 metų. „Apie mamą, ar vaikelį aplanko,  neklauskit, negaliu apkalbėti“, – purtosi antroji. Norisi paguosti močiutes ir padėkoti, kad neatėmė iš anūkų šeimos meilės. Iš vaikų akių matyti, kad savo „babą“ labai brangina ir gerbia.

Natalijos mergytės – 3 ir 6 metų sesutės – tiesiog švyti, drąsiai palydi svečius, linksmai čiauška tarpusavy. Nepatikėsi, kad dvejus metus buvo mėtomos iš vienos vietos į kitą. „Skaudu, kad tėvai gyvi, o tiek vaikai kentėjo, – emocingai kalba moteris, prisimindama, kaip mergaitės anksčiau liūdėjo, ilgėjosi namiškių. – Gaila, kad įsivaikinimui dar yra kliūčių. Jei tik galės kada gyvenime –  iškart su vyru įsivaikinsime.“

Mylėkite ir būkite sveiki
Visą savaitę Kuršėnų šeimos namų globos centras kvietė apsilankyti mini zoosode, dalyvauti biblioterapijos užsiėmimuose, įvairiose edukacijose, Globėjų dienos šventė prasidėjo plaukimu baidarėmis Ventos upe, spalvotų balionų skrydžiu danguje. Taip pasiųsta žinutė visuomenei, kad laukiama žmonių, norinčių tapti globėjais ar rūpintojais.

Vėliau šventė tęsėsi Kuršėnų šeimos namuose. Sulaukta daug svečių ir svarbiausia tų, kuriems ši diena skirta – gausaus būrio globėjų su vaikais. Čia skambėjo jautrios dainos, buvo kuriamas emocingas piešinys, nepaisydami lietaus, kieme šokių ir žaidimų mokė Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro darbuotojai, Atvirasis Šiaulių rajono jaunimo centras surengė stalo futbolo varžybas. Kas norėjo, galėjo pajodinėti žirgu.  

Simbolinės dovanos įteiktos Šeimos namų vadovui Feliksui Rudzinskui, Globos centro padalinio vedėjai Jolantai Mankuvienei, kitiems šventės dalyviams.  Svečiai taip pat sulaukė dovanų – puodelių su užrašais, kviečiančiais tapti globėjais.

Visam būriui globėjų skirta šiltų padėkos žodžių, dėkota už meilę, kuria dalijasi su nuskriaustaisiais vaikais: „Jūs gyvenimą savo paskyrėte tam, kad džiaugsmo būtų daugiau kiekvieną dieną. Mylėkite ir būkite sveiki.“

Vaikui reikia meilės.
Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Puodelis – šventės simbolis.
Kuršėnų šeimos namų globos centro archyvo nuotr.

Šventės dalyviai.
Kuršėnų šeimos namų globos centro archyvo nuotr.

Visiems po vėliavėlę.
Kuršėnų šeimos namų globos centro archyvo nuotr.

Mokomės šokti.
Kuršėnų šeimos namų globos centro archyvo nuotr.