facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Netrukus su viso pasaulio lietuviais giedosime „Tautišką giesmę“: švęsime Valstybės– Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. 1253 m. liepos 6-ąją popiežiaus Inocento IV valia Lietuvos karaliumi buvo karūnuotas valstybės suvienytojas kunigaikštis Mindaugas ir jo žmona kunigaikštienė Morta. Rygos auksakalių sukurtomis meniškomis karūnomis bei kitomis brangiomis karališkomis insignijomis juos vainikavo Kulmo vyskupas Hendenreichas. Mindaugo karūnacija reiškė Lietuvos valstybės pripažinimą, atvėrė kelius į krikščioniškosios Europos kultūrą.

Laikas daugybę istorijos detalių nusinešė į užmarštį, nedaug žinių liko rašytiniuose šaltiniuose, juos studijuodami kiekvienas istorikas pateikia savų interpretacijų, todėl Lietuvos karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos gyvenimas apipintas legendomis. O legendas drąsiausiai Šiauliuose išnarsto dizaineris kraštotyrininkas Vilius Puronas. Jį ir pasikvietėme, kad mums padėtų susikurti   karališkosios šeimos paveikslą.

Karalienė Morta ir Šiauliai
Vilius Puronas tikina, kad vienas iš seniausių Lietuvos miestų yra susijęs su karališkąja šeima, ypač su karaliene Morta. Be to, tai ne vienintelė garsi moteris: kraštotyrininkas prieškario spaudoje skaitęs, kad „visos Rusijos imperijos valdovė Jekaterina I jaunystėje kuklia tarnaite tarnavusi Ginkūnų dvare kaip Morta Skavronskytė, kilusi iš kuklios valstiečio šeimos Aukštaitijoje“.

Tačiau apie XIII šimtmečio Mortą žinios tokios prieštaringos, kad mūsų pašnekovui esą teko pereiti į kitą realybę ir asmeniškai su karaliene pasišnekėti.

Taigi ant Salduvės kalno buvusi medinė pilaitė, kurioje rinkdavosi valdovai iš Bubių, Kulės, Luponių, Busikės ir kitų pilių. Rūstūs tai buvę laikai, pagrindinė veikla – karyba, todėl vyrų dauguma – šauliai arba vyčiai.

Mirus vyriausiajam valdovui Buliui, „jo sūnūs Vismantas, Gedivilas, ir Sprūdeika gražiai sugyveno, neretai kraujiniais vėdarais vaišinosi, alų midų gėrė“. Nuo jų, Buliaus sūnų, vienur Bulioniais, kitur Bulevičiais vadinamų, Šiauliai prasidėję.

Taigi vyriausiojo Vismanto žmona buvo daili, išmintinga, gerokai už vyrą jaunesnė moteris – Morta. Haličo-Volynės rankraštyje esąs toks paminėjimas.

Iš kur kunigaikščio Vismanto žmona buvo kilusi, nuomonės skirtingos. V. Puronas paneigia prielaidą, kad tai Šiaulių žemės kunigaikštytė, nes kilmingieji žmonas iš kito krašto parsiveždavo. „Livonijos eiliuotoji kronika“ ir rusų Hipatijaus metraštis  apie jos kilmę nieko nepasakoja ir ankstesnio, pagoniško vardo nepateikia. Kaimynai latviai Mortą kildina iš Agluonos pilies  ir pasirūpino, kad Agluonoje stovėtų paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai pagerbti (skulptorius V. Gylikis, 2015 m.) Jie net turi žinių, kad Mindaugas su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu užmušti Agluonoje.

Kadangi Vismantas buvęs vienas iš Saulės mūšio (1236 m.) vadų, pergalė buvo švenčiama Vismanto pilyje. Mindaugas ten pirmąsyk Mortą išvydo, susižavėjo ir kaip žmoną užsigeidė turėti. Gali būti, kad abipusė meilė įsižiebusi. Tiesa, tuo metu Mindaugas taip pat buvo vedęs. Bet anuometinių pagoniškų papročių mes negalime pagal šių dienų moralę vertinti.

Taigi Mindaugas galimai paveržė bičiulio žmoną, o gal jo našlę vedė. Vyrauja nuomonė, kad vidaus nesutarimuose 1248 m. žuvo visi trys broliai, atsidūrę Mindaugo priešų stovykloje.

,,Mindaugas išžudė Šiaulių įkūrėjus Bulevičius, pasiėmė Vismanto žmoną, pirmąją Šiaulių žemės ledi, ir padarė ją karaliene – pirmąja Lietuvos valstybės ledi“, – teigia V. Puronas.

Pokalbis su karaliene
Kai tyli istorikai, kalbinti galima literatūros šaltinius ir vaizduotę. Dar neturime tokio kūrinio, kuris atskleistų paslaptingą karalių meilės istoriją, karalienės grožį ir išmintį, kaip atsitiko su Barbora Radvilaite.

Eiliuotoji Livonijos kronika apie Mortą pasakoja kaip apie išmintingą krikščionių globėją, mylinčią žmoną, patariančią vyrui svarbiais klausimais. Ji įspėja Mindaugą nepasitikėti Treniota, įžvelgia grėsmę. Justino Marcinkevičiau dramoje „Mindaugas“, V. Purono teigimu, Mortai skirtas gražuolės klastūnės vaidmuo. Grigorijaus Ozerovo apybraižoje daugiau simpatijų ir dėmesio tenka jos seseriai, Daumanto žmonai, kurią po Mortos mirties ves Mindaugas.

O kokią karalienę Mortą iš mažyčių detalių susidėliojo V. Puronas? Ką jai pasakytume?

„Morta, tave lydėjo laimė – „pastebėjo anuometiniai galingiausi krašto vyrai“, kurių brandus amžius išmokė vertinti grožį ir kaip savo prestižą, kaip  „įpakavimą“. Valdove, tave puošė iš kilmingos motinos paveldėta laikysena bei elgsena. Moteriška intuicija „leido padėti valdovui ten, kur vyriškumas kapituliuoja.

Būdama labai moteriška, padori, stengeisi nuolat savo vyrą prižiūrėti, globoti, mokei savo dievą mylėti. Įspėjai, kad Treniota nepasitikėtų, net beždžione jį pavadinai.  Tai suklusti privertė.

Juk anais laikais Lietuvoje ne kažin kur beždžionę pamatysi.

Kas tuo metu mintį įskėlė šį padarą kaip neigiamą objektą pateikti? Patardama vyrui su Ordinu ryšių nenutraukti, sakei, kad „pagerbė tavo tautą ir mane“. Ar tai reikštų, kad kitos tautos kunigaikštytė buvai?

Ne davatka buvai, nors giliai tikinti. Mokėjai išnaudoti savo šansą. Savo noru ištekėjai už Mindaugo, kuris laikomas tavo vyro žudiku. Pagonių apsuptyje buvai tvirta Kristaus išpažinėja. Dvasiškai augti padėjo ir simpatiškas nuodėmklausys Zivertas. Galbūt mylėjai, nors mes per mažai apie tų laikų karališkas aistras nutuokiam.

Gaila, dinastija nutrūko, bet laimė, kad neteko pamatyti savo sūnelių Ruklio ir Rupeikio mirties. Gal motinos širdis būtų plyšusi iš sielvarto? Laiku atsidūrei Dausose (1262), prieš tai pasirūpinusi seserimi. Prisakei vyrui vesti savo seserį, bet užtraukei jos vyro, Nalšios kunigaikščio Daumanto rūstybę ir savo šeimos pražūtį.“

V. Puronas juokauja, kad panašių moterų dabartiniame gyvenime pažįsta ne vieną: inteligentiška, imli, tvarkinga, kiek kategoriška. Dažniausiai išsiskyrusi. Kodėl? Ji žino, kad gimė karaliene, o vyras – ne.

Mindaugo vaikai
Istorikai nesutaria, kiek būta Mindaugo vaikų. Užrašytos žinios apie sūnų iš pirmosios santuokos ir du sūnus iš antrosios. Bet kai kuriuose šaltiniuose minima duktė ir dar dviejų berniukų vardai.

V. Puronas yra radęs, kad pirmoji žmona minima kaip gyva buvusi dar 1250 metais. Tačiau niekur jos vardas neparašytas ir likimas nepasakojamas. Minimas tik jų sūnus Vaišelga (krikšto vardas Laurušas, 1223 – 1267), Naugarduko kunigaikštis, stačiatikių vienuolis, Laurušavo vienuolyno įkūrėjas. Šiame vienuolyne parašyta pirmoji LDK rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija.

Trejus metus po tėvo mirties Vaišelga buvo Lietuvos didysis kunigaikštis. Savo seserį (vardas ir likimas nežinomas) išleido už Cholmo ir Haličo-Volynės kunigaikščio Švarno, kuriam vėliau perleido valdžią Lietuvoje. Pats pasitraukė į vienuolyną, bet buvo nužudytas. Niekas nebepasakys tikrų priežasčių, tačiau esanti tikimybė, kad Vaišialga pravoslavu apsikrikštijo išreikšdamas nepritarimą naujai tėvo santuokai. Bet vėliau jis keršijo sąmokslininkams už tėvo mirtį.

Mortos ir Mindaugo sūnūs Ruklys ir Rupeikis sąmokslininkų nužudyti kartu su tėvu 1263 m. Tačiau 1262 m. dar minimi Girstukas ir Replys. Kas dabar žino, ar perrašinėtojai vardus iškraipė, ar kol buvo maži, vaikus taip vadino. O gal keturi buvo sūnūs? Juk karališkose šeimose taip pat kūdikėliai mirdavo.

Rengdamasis pokalbiui V. Puronas dar sykį atsivertė lietuviškus, lenkiškus ir rusiškus šaltinius, bandė lyginti E. Gudavičiaus, T. Baranausko, R. Batūros straipsniuose išsakytas mintis, gretino datas.

Kuo giliau į mišką, tuo tankmė paslaptingesnė. Darosi nebeaišku, kokio amžiaus buvo nužudytieji Mindaugo vaikai, kodėl Mortos sesuo juos turėjo „neleisti skriausti svetimai“, jeigu jie jau turėjo balsą valdymo reikaluose.

Nesuprantama, kodėl Daumantas taip užpyko dėl paviliotos žmonos, kuri galėjo būti 20 metų už jį vyresnė. Ar tai tas pats Daumantas, kurio vardas siejamas su Domantų piliakalniu? Ar tas pats Daumantas, kuris paskelbtas stačiatikių šventuoju Timofejumi?

Kiti laikai, kitos vertybės
Mindaugo griežtos politikos veiklos pradžia siekia 1220 m. Tada Lietuvoje buvo 21 kunigaikštis. Didžiausias jo nuopelnas, kad visus mažus kunigaikščius sujungė į vieną politinį vienetą. Per valstybės valdymo laikotarpį Lietuvos didysis kunigaikštis (1236 – 1253), vėliau Lietuvos karalius  (1253 – 1263) Mindaugas pademonstravo neeilinius diplomatinius sugebėjimus, jo valdomas kraštas tapo visateise Europos valstybe.

Vertinti viduramžių valdovo sprendimus, dėl vienų ar kitų žemių užkariavimo, dovanojimo ar susigrąžinimo, asmeninius nesutarimus ar intrigas, žudynes pagal mūsų dienų principus – nederėtų. Padedamas išmintingos ir taurios karalienės Mortos bei įžvalgių patarėjų, Mindaugas nubrėžė valstybės orientyrus į Vakarų Europą, atvėrė Lietuvai galimybes pasinaudoti europinės civilizacijos vaisiais: krikščioniškojo tikėjimo tiesomis, raštu, mokslu, menais, kultūra. Tai mūsų pirmas ir vienintelis karalius.

Įvertinant, kad Karalienė Morta buvo pirmoji ir vienintelė Lietuvos karalienė, jos vardo premija, pradėta teikti Šiauliuose, kasmet  skiriama šalies vaikams – svarbiausių tarptautinių ir šalies konkursų laureatams, įvairiausių festivalių ir svarbių kultūros renginių dalyviams.

2020 07 03 29

V. Puronas pripažįsta, Lietuvos karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos gyvenimas apipintas legendomis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2020 07 03 13

Trys Bulioniai, dailininkas S Kazlauskas.
Iš Viliaus Purono archyvo

2020 07 03 6

Paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Agluonoje. SkulptoriusVidmantas Gylikis.
Iš Viliaus Purono archyvo

2020 07 03 9

Mindaugo nužudymas, dail. S. Kazlauskas.
Iš Viliaus Purono archyvo

2020 07 03 7

Mindaugo krikštas. XVII a. paveikslas.
Iš Viliaus Purono archyvo

2020 07 03 11

 

Morta. Vario graviūra iš XIX a.
Iš Viliaus Purono archyvo

Į viršų