facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ar gerai pažįstame savo miestą? Nelabai, jeigu tikime, kad Šiauliuose nėra senamiesčio, kad visas miestas atstatytas po Antrojo pasaulinio karo ir nieko vertingo, išskyrus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą, neturime.

Tokius stereotipus griauna  Vilija Ulinskytė-Balzienė, „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja, teigianti, kad  būtent tarpukario modernistinė architektūra per karą nukentėjo labai mažai:  „Centre mes turime tarpukario modernizmo architektūros koncentratą. Mums labai svarbu, kad vaikščiodami gatvėmis pamatytume, atpažintume modernizmo ženklus šiandienos mieste, suvoktume savo tapatumą, didžiuotumės miesto unikalumu.“

Šiaulių modernizmas – kaip ir Kaune
Šiauliai labai nukentėjo per abu karus. „Vis dėlto nuomonė, kad per Antrąjį pasaulinį karą mes praradome senamiestį, praradome architektūros paveldą, nėra teisinga, – komentuoja V. Ulinskytė-Balzienė. – Prieš dešimtmetį nebuvo  moderniosios architektūros suvokimo. Kai Kaune pradėta apie tai kalbėti, susidurta su stipriu pasipriešinimu. Šiauliuose taip pat ilgą laiką statinių savitumo  neatpažinome, tarpukario architektūra identifikuota kaip šiuolaikinė. Iš dalies tai komplimentas ano laiko statytojams, architektams, bet būtinas švietimas, kad atpažintume ir galėtume didžiuotis. Koks džiaugsmas, kai keliaudamas Europos didmiesčiuose atpažįsti savo mieste matytus architektūros elementus, suvoki, kad mes seniai lygioje gretoje su Europa.“

Moderniosios architektūros eksterjerui būdingas plokščias horizontalumas, lenktos formos, statūs kampai, vertikalios briaunos. Ritmas ir proporcijos  tapo svarbiausiu estetiniu matu, fasadai pagyvinti prasminiais simboliais bei ornamentais. Pritaikytos naujos medžiagos – geležis, stiklas, betonas. Modernizmo architektūros pastatuose dažni kampiniai įėjimais ir langai, naudotas itin kokybiškas tinkas, daug dėmesio skiriama vidaus erdvių išplanavimui.

Moderniosios architektūros gausa Šiauliuose nėra atsitiktinė, ji nulemta istorinės raidos. Šiauliai tarpukariu buvo antras miestas po Kauno ir natūralu, kad jo veide matome tos svarbos išraišką. Pasak muziejininkės, tarpukario modernizmo architektūra formuoja centrinės miesto dalies vaizdą, yra svarbus kraštovaizdžio komponentas, architektūrinė dominantė. Kai kurie pastatai mus pasiekė pradinio pavidalo, gal šiek tiek detalės pakito. Ne dėl karo sugriovimo, o natūraliai – dėl tvarkant, perdažant  atsiradusių transformacijų.

1918–1920 metai suirutės laikotarpis, Nepriklausomybės kovos. Žmonės buvo praradę namus, turtus, trūko gyvenamų būstų, trūko visuomeninių pastatų. Reikėjo išsivalyti griuvėsius, kurtis iš naujo. Tik atsigavusi po karo visuomenė surėmusi pečius ėmė kurti miesto gyvenimą. Anksčiau dominavo mediniai pastatai. Buvo paruoštas miesto planas, numatyta, kokie statiniai kur tinka.  Pradėta griežtai reglamentuoti statybas.

Tarpukario Šiauliuose buvo pastatyta daug visaverčiam miesto gyvenimui reikalingų modernizmo architektūros pastatų. Tai solidūs administraciniai pastatai ir įvairios visuomeninės paskirties įstaigos: apskrities savivaldybė, apygardos teismo rūmai, pradžios mokykla ir muziejaus pastatas, dramos teatras, centrinis paštas ir kt. Taip pat iškilo dideli pasiturintiems miestiečiams priklausę namai ir daug mažesnių, priemiesčio vilų tipo, gyvenamųjų namų.

Centre išskirtinė teritorija yra Aušros alėja, kuri buvo kryptingai formuojama kaip naujojo miesto gatvė, joje statomi modernios architektūros ir planavimo pastatai ne tik Pirmojo pasaulinio karo išmuštose skylėse, bet ir nugriaunant senąjį užstatymą. Vasario 16-osios  gatvėje po Pirmojo pasaulinio buvo ištisos plynės, o trečiajame dešimtmetyje pastatyta labai daug savitų pastatų. Ketvirtąjį dešimtmetį atsigavę verslininkai pradėjo statyti modernizmo stiliaus stambius nuomojamus daugiabučius, kiekvienas pastatas turi išskirtinių bruožų ir atliepia bendras modernizmo tendencijas, modernūs pastatai dygo Vilniaus, Vytauto, Vaisių, Maironio gatvėse.

„Taip pat svarbu paminėti, kad Šiaulių modernistinė architektūra pagal to meto vertę visiškai atitiko pasaulio standartus, architektūros tendencijas, – tvirtina V. Ulinskytė-Balzienė. – Gal mažesnis mastelis nei Kauno, mažesnėje teritorijoje, bet pagal stilistiką, meninę vertę atitiko pasaulinį lygmenį.“

Šiaulių modernizmo pradžia – K. Reisono laikotarpis
Pasak muziejininkės, Šiaulių tarpukario raida trimis svarbiausiais vardais pažymėta: Karolis Reisonas (1894–1981), Vladas Bitė (1901–1969),  Steponas  Stulginskis (1908–1995).  S. Stulginskio likimu dar per mažai domėtasi, o V. Bitei ir K. Reisonui atminti buvo surengtos parodos Šiauliuose.

K. Reisonas ketvirtąjį dešimtmetį buvo vienas iš pamatinių asmenybių, kūrusių Kauno legendą, tokius Lietuvos architektūrai svarbius pastatus kaip Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejus.

1922–1930 m. K. Reisonas Šiauliuose parengė ir įgyvendino daugiau negu dvidešimt projektų. Inžinierius tuo metu atitiko miesto vyriausiojo architekto funkcijas. Iš vienos pusės kaip strategas planuotojas, iš kitos pusės – ir praktikas, projektuotojas.  Modernizmo idėjos atsiskleidė ne tik pastatuose, jų formose, bet ir miesto planavime.

Per nepilną dešimtmetį po karo buvo perprojektuota  ir atstatyta didžioji dalis miesto pastatų, sutvarkytas centras, ištiesintos gatvės, įvesta elektra, telefono linijos, suremontuota bažnyčia.

Iš ankstyvojo K. Reisono  kūrybos laikotarpio Šiauliuose svarbus objektas – 1926 m. pastatytas  Venclauskių namas Vytauto gatvėje. Tai tikras architektūros šedevras, jaučiama istorizmo dvasia, ryški senosios puošybos tradicija: baliustrada, bokštelis, arkiniai langai, nišos...  Gal įtakos turėjo ir užsakovo skonis. Bet naujosios architektūros gaidelė taip pat ryški.

Istorizmo architektūros formų yra Vilniaus ir Vasario gatvių kampe stovinčio Stasio Pociaus namo fasade (dab. „Presto“ kavinė). Ypatingas yra Gerardo Bagdonavičiaus namas Aušros alėjoje. Pats G. Bagdonavičius – ryški asmenybė, be abejo, jis turėjo viziją, kaip namas turi atrodyti. Pasaulyje tarsi nesuderinama medis ir modernistinis stilius, bet Lietuvoje tautinis elementas derėjo su modernizmu, kūrė architektūros išskirtinumą. G. Bagdonavičiaus name modernizmo savybės nusveria.

Dramos teatras pastatytas pagal K. Reisono ir Stasio Kudoko projektą. Tiesa,  projektas tarsi perkeltas iš Kauno, manoma, kad K. Reisonas adaptavo pastatą Šiauliams.

Dabartinė Vinco Kudirkos progimnazija taip pat K. Reisono suprojektuota. Architektas yra sukūręs gamybinių objektų.  Nepriklausomybės paminklas Sukilėlių kalnelyje yra vienas iš reikšmingiausių K. Reisono darbų Šiauliuose, vienas iš monumentaliausių paminklų Lietuvoje, kurio išraiška modernistinė.

Veržlus V. Bitės dešimtmetis
1930–1939 m. miesto inžinieriaus pareigas ėjęs Vladas Bitė aktyviai dalyvavo miesto planavimo ir infrastruktūros plėtros procese, rūpinosi kanalizacijos ir vandentiekio tinklų tiesimu, pasižymėjo kaip  savito braižo architektas.

Aušros alėjoje prasidėjo naujas modernus, vakarietiškus standartus atitinkantis gyvenimas. Joje centravosi valdiškų, visuomeninių institucijų pastatai, modernizmo estetika persidavė ir  į privačią statybą.  V. Bitės asmeninis dviaukštis taip pat šioje gatvėje (Aušros al. 15A).  

Aušros al. ir Dvaro gatvės kampe V. Bitė suprojektavo Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmus. Išsiskiriantis pastatas – Lietuvos tautininkų sąjungos namai Aušros al. 21. Pratęsus Aušros al. 1932 m.  pastatyti  pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai (Aušros al. 47). Mokykla veikė tik pirmajame aukšte, antrajame laikinai įkurdintas muziejus, nes užstrigo K. Reisono planuotos Muziejaus ir bibliotekos rūmų statyba. Šiandien visas pastatas priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui.  Kadangi didelis dėmesys buvo švietimui, todėl atsirado ir daugiau pradžios mokyklų: sen. Gardino gatvėje (dab. Gumbinės – Jaunųjų technikų centras) ir Rygos gatvėje (dab. S. Šalkauskio gimnazija) bei Užprūdžio (dab. Paprūdžio g.) mokykla. Pastaroji buvo medinis modernizmo statinys su tautiniais elementais. Deja, prarastas, beprasmiškai nugriauta nieko nesukuriant.

Išliko V. Bitės projektuoti vaikų sanatorijų pastatai Pageluvyje ir Rėkyvoje (dabar įsikūrusi mokykla). Iki šiol miestą puošia vienas išraiškingiausių V. Bitės suprojektuotų pastatų – Šiaulių apskrities savivaldybės rūmai Sukilėlių ir Vilniaus gatvių kampe. Dinamiška fasadų simetrišką kompoziciją kuria ritmiškas horizontalus nedidelių stačiakampių langų eilių ir ryškus vertikalus tarplangių skaidymas. Po Antrojo pasaulinio karo pristatytas trečiasis aukštas.

Besiformuojanti  moderni Aušros alėja ir miesto centras duso nuo turgaus, kurio buvimas centre nesiderino su moderniu gyvenimu. Nuspręsta perkelti turgų į dabartinę vietą, o aikštė pertvarkyta reprezentacinei funkcijai.  

„Kažkodėl pateikiant aikštės istorinę raidą akcentuojama turgaus funkcija, – svarsto V. Ulinskytė- Balzienė. – Gal taip siekiama sustiprinti pokyčio vizualizaciją: buvo tik turgaus aikštė, o dabar moderni, šiuolaikiška.  Švelnus melas – jau tarpukaryje aikštė perplanuota, kad atitiktų modernaus miesto poreikius. Pagal išplanavimą ji prilygo Kauno ir kitų Europos miestų aikštėms, tai matome senose nuotraukose. Buvo pasiektas ir socialinis efektas, ten užvirė kasdieniškas miestiečių gyvenimas.“  Žmonės leido laisvalaikį, sėdėjo ant suoliukų, mėgavosi fontanėliu, kuris buvo neseniai nugriautų „Saulės diskų“ („Centukų“) vietoje. Įtakos turėjo aplink esantys prekybiniai paviljonai, įvairios paslaugos. Buvo didžiulė trauka tos vietos, tikrai centrinė miesto aikštė. Tai buvo modernu, atitiko pasaulio standartus.

Pasak muziejininkės, dabartinė rekonstruota aikštė kažkodėl labiau priartėjo  prie turgaus aikštės. Architekto strategija tokia, tiesmukai jos kritikuoti negalime, nes dominuoja pasikeitusi, stalininio užstatymo aplinka.  Ar dabartinė Prisikėlimo aikštė taps traukos centru, ar tai bus vieta, kurioje norisi būti, parodys laikas. Architektūra tarnauja, kad sukurtų tam prielaidas.

Kiti svarbesni statiniai
Mieste pastatų projektavo ir kiti kviestiniai architektai.  Anatolijus Rozenbliumas suprojektavo modernų pramonininko  H. E. Mordelio, namą Aušros al. Ir Dvaro g. kampe (dab. įsikūręs baras  „Kišenė“). Keturių aukštų gyvenamasis namas, manoma, buvo didžiausias ir moderniausias pastatas mieste. Tai kampinio plano dviejų laiptinių namas, turintis dvi ūkines laiptines su įėjimu iš kiemo. Pagal tuometinius vertinimus šis keturių aukštų pastatas laikytinas beveik dangoraižiu. Aukštesniems nei 3 aukštų namams buvo privalomas liftas. Tai buvo modernios konstrukcijos, aukštos kokybės įranga. Deja, neišsaugota. Reikalavimai statinių įrengimui atspindi ir požiūrį į žmogų. Buvo griežtai reglamentuota ne tik fasadinė dalis, bet ir tarnų patalpos.

Kitas daugiabutis pastatas – stambaus pramonininko Broniaus Poškaus namas Vilniaus ir Dvaro gatvių susikirtime. Projekto autorius nežinomas. Pasak muziejininkės, tai labai  išraiškingas ir plastiškas namas, kuris gali stovėti bet kuriame Europos mieste ir jį papuoštų. Pirmame aukšte veikė parduotuvės, avalynės dirbtuvė. Viršutiniuose aukštuose – butai. Pats įmonės savininkas gyveno tame pačiame name, likusius butus nuomojo kitiems. Tarpukariu buvo labai aktuali butų problema, nes miestas tapo traukos centru. Ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti sklypą ir pasistatyti namą. Tad butų aprūpinimu užsiėmė stambūs pramonininkai ar stambių dirbtuvių savininkai.

Vilniaus ir Bažnyčios (dabar Vasario 16-osios) gatvių kampe buvo pastatytas prekybininko, siuvėjo Antano Juškaus mūrinis trijų aukštų namas (dabar įsikūrusi „Prezo“ kepyklėlė). Šalia savo namus turėjo kiti stambūs Šiaulių verslininkai: „Birutės“ šokolado fabriko savininkas Vladas Vaitkus ir S. Pocius. A. Juškaus namas pasižymėjo modernizmo architektūrai būdinga estetika.

Pašto rūmai, architekto K. Dušausko-Duž suprojektuoti ir pastatyti prieš pat karą, eksponuoja laiko vertybes. Kam paštui toks didžiulis namas, užimantis visą Aušros al. ir Dvaro g. kvartalą? Tada numatyta sutalpinti paštą, telefoną, telegrafą – augančias technologijas. Kai paštui bereikia kambarėlio, atsiranda grėsmės – jei nebėra funkcijos, kuri atitiktų architektūrą, gali konfliktas kilti, kažin kaip pavyks išsaugoti pastatą.

Apygardos teismas – Kazio Krikščiukaičio sukurtas,  ligoninė – Vytauto Landsbergio- Žemkalnio. Labai modernus tais laikais pastatas, atitinkantis aukščiausius standartus.

Visuotinio optimizmo palikimas įpareigoja
Neįtikinamai skamba mitas, kad vaikštome sovietiniais  laikais sukurtu miestu. Pasak V. Ulinskytės- Balzienės, Šiaulių centras kūrėsi ant XVIII a. suformuoto gatvių tinklo. O tai, kaip miestas plėtėsi, gražėjo tarpukariu, rodo, kaip sparčiai visuomenė modernėjo, atskleidžia ir miesto pramonininkų pajėgumą.

Stebėtinas optimizmo laikas, begalinis entuziazmas kurti grožį, estetiką, kultūrą. Stebiesi iš kur visa tai.  Juk po  griovimų, praradimų, be to, buvęs carinės valstybės užkampis. Tik pavydėti gali, jei palyginsi, kiek sukūrėme per laisvos šalies tris dešimtmečius ir tada. Ne emocijos, deklaracijos, o reali kūryba, didžiulės išliekamosios vertės kūryba. Iki šiol naudojamės to stebuklo vaisiais, didžioji dalis valstybinių  institucijų tebėra tarpukario pastatuose.

V. Bitei išvykus, nuo 1938 iki 1940 miesto planavimą perėmė Steponas Stulginskis. Per tokį trumpą laiką daug pastatų nespėta pastatyti, bet yra išlikusių, kurie liudija savitą architekto braižą. Vienas iš jų – „Santarvės“ mokykla (dab. „Dagilėlio“ dainavimo mokykla) Vytauto g., kitas – ligoninė Varpo gatvėje (vėliau poliklinika, dabar Sveikatos biuras ir dienos stacionaras), keletas individualių namų. Vėliau architektas dirbo Kaune, dėstė universitete, užėmė aukštas pareigas Vilniuje,  buvo represuotas, yra sukūręs reikšmingų projektų Žemaitijoje.

K. Reisonas kūrė Kauno modernizmo veidą. Kanalizacijos specialistas V. Bitė – Vilniaus požeminę infrastruktūrą. Tai daug pasako apie Šiaulius prikėlusias asmenybes. Higiena, sanitarija neatskiriama nuo modernumo. V. Bitė pradėjo Šiauliuose sisteminius vandens ir nuotekų planavimus. Iš to laiko vienas įspūdingiausių statinių – Vandentiekio bokštas, Prano Norkūno iki karo suprojektuotas modernus inžinerinis statinys, pastatytas tik po karo. Architektūra eksponuoja tarpukario miesto gyvenimo kokybę, komunalinio ūkio modernumą. Šiauliai tarpukariu buvo visiškai elektrifikuoti, veikė telefonas, telegrafas.

Be abejo, kai kurie pastatai šiek tiek keitėsi, perdažant niveliavosi, bet detalių kaita nėra didelis praradimas. Nederamai rekonstruotas Dramos teatras, pakeitimai naujos vertės nesukūrė. Teko įsikišti, kad būtų apsaugotas pastatas Vasario 16-osios g. 27, džiugu, kaip rekonstruotas kitas namas priešais jį. Po karo atstatant stogus kai kur pasikeitė jų forma, atsirado poreikis pridėti dar vieną aukštą. „Paaugo“ apskrities savivaldybės rūmai, bet išlaikytos proporcijos, mūsų akis to nepastebi. Fotografijos muziejus taip pat rekonstrukcijos metu „ūgtelėjo“.

Tarpukario modernizmo palikimas yra didžiulis įpareigojimas nesunaikinti, išsaugoti, kad tie, kas gyvens po mūsų, miesto istorija galėtų pasidžiaugti gyvai, o ne iš knygų iliustracijų. Gyvendami ypatingoje aplinkoje jaustųsi išskirtiniais pasaulyje.

2020 06 26 29

Feinbergo namas. Šiauliai. Vilniaus ir Tilžės gatvių kampas. Fot. Gerardas Bagdonavičius. XX a. 4 deš.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

2020 06 26 21

Feinbergų namai (dabar – Fotografijos muziejus) Šiauliai. Vilniaus ir Tilžės gatvių kampas. Fot. Gerardas Bagdonavičius. XX a. 4 deš.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

2020 06 26 25

Nepriklausomybės paminklas Sukilėlių kalnelyje (autorius – architektas Karolis Reisonas). Fot. nežinomas. ~XX a. 4 deš.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

2020 06 26 55

V. Ulinskytė-Balzienė: „Koks džiaugsmas, kai keliaudamas Europos didmiesčiuose atpažįsti savo mieste matytus architektūros elementus, suvoki, kad mes seniai lygioje gretoje su Europa.“
Edvardo TAMOŠIŪNO nuotr.

2020 06 26 34

Aušros al. ir Dvaro g. sankirta. Dešinėje Šiaulių ligonių kasos rūmai, už jų toliau – architekto Vlado Bitės gyvenamasis namas (abu pastatus suprojektavo Vladas Bitė). Fot. Mauša Fligelis. ~1936 m.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

2020 06 26 32

Pradžios mokykla ir „Aušros“ muziejus (architektas Vladas Bitė). Fot. Peliksas Bugailiškis, 1935-05-13.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

2020 06 26 33

Tautininkų namai (architektas Vladas Bitė) ir Šiaulių apygardos teismas (architektas Kazys Kriščiukaitis). Aušros al. Šiauliuose. Fot. Mauša Fligelis. ~1936 m.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

2020 06 26 23

Aušros alėja. Baltas pastatas – Pašto rūmai (architektas Klaudijus Duž-Dušauskas). Fot. Motiejus Balčiūnas. ~ 1938 m.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

2020 06 26 24

Broniaus Poškaus daugiabutis Šiauliuose. Fot. nežinomas. ~XX a. 4 deš.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

Į viršų