Lietuvos profesinių sąjungų atstovai vieningai sutinka, kad dėl koronaviruso kilusios krizės labiausiai nukentės nekvalifikuoti, mažiausiai uždirbantys darbuotojai. Jiems gali tekti skaičiuoti sumažėjusius atlyginimus, intensyviau dirbti ar net kęsti darbdavio užgauliojimus.

Dabartinė krizė kitokia
„Mane atleido iš darbo.“ „Turiu dirbti daugiau nei įprastai.“ „Darbdavys tapo reiklesnis.“ Tai tik maža dalis problemų, su kuriomis dabar tenka susidurti daliai Lietuvos darbuotojų. Ir viskas dėl to, kad valstybei bandant suvaldyti plintantį koronavirusą, verslas patyrė nemažai nuostolių.

Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkas Jurgis Valiukevičius Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Facebook paskyroje vykusioje Live transliacijoje „Karantinas. Kas apmokės sąskaitas?“ pripažino, kad kiekviena krizė kapitalistinėje sistemoje kažką keičia ir tikrai ne darbuotojų naudai. Krizė – tai metas, kai lengviausia priimti naujus įstatymus, įgyvendinti darbuotojams nepalankias reformas.

Jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dažnai kalbama apie socialinę partnerystę. Darbdaviai, bankams atstovaujantys ekonomistai mėgsta kalbėti apie ekonomiką kaip tokią nešališką sistemą, kur rinką veikia pasiūlos ir paklauso dėsniai, nors iš tiesų ekonomika nėra tokia vienalytė.

Štai, pavyzdžiui, 2008 m. visi krizės kaštai buvo nuleisti ant darbuotojų pečių. Tai galima įrodyti paprasčiausiai pažvelgus į statistinius duomenis, iš kurių akivaizdu, kad daugumai žmonių pajamos krito labai drastiškai, o kai kurių įmonių pelnai ne tik nesumažėjo, bet net ir padidėjo.

„Ši krizė kitokia, nes kilo ne iš finansinių mechanizmų, bankų krizės, bet dėl žemiškos ir paprastos problemos – koronaviruso“, – išskyrė J. Valiukevičius.

Pats laikas protestuoti
Jis paaiškino, kad ši krizė nuo ankstesnės skiriasi tuo, kad siekiama išlaikyti vartojimą ir valstybė gali imti paskolas. Nesunku pastebėti, kad valstybė didžiuodamasi visais kanalais praneša, esą verslo nepaliks bėdoj, jog tik būtų išsaugotos darbo vietos.

Tik čia ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Profsąjungos pirmininko aiškinimu, nors siekis išsaugoti darbo vietas ir išlaikyti vartojimą skamba labai patraukliai, akivaizdu, jog ta parama bus skirta ne visai visuomenei, bet stambiausiems verslams.

Pavyzdžiui, viena iš rėmimo programų, kuria verslininkams siūloma pasinaudoti, yra komercinės nuomos parama. O kas yra didžiausi komercinių patalpų nuomotojai? Ogi prekybos centrai ir stambiausios įmonės.

„Susieję valstybės paramos mechanizmus su šiuo metu Lietuvos verslo konfederaciją purtomu skandalu, matome, kad valstybės politikai, didieji verslai daro nežmonišką įtaką. Jeigu dėl to nekils didesni protestai, dirbantys žmonės nesusikooperuos, nereikalaus socialinių garantijų, geresnių darbo sąlygų, tada, manau, ši krizė vėl bus išspręsta verslo kapitalo naudai. Tai reiškia, kad darbo valandos ilgės, atlyginimai įšals arba mažės, o pats darbas taps intensyvesnis, nes dalis darbuotojų bus atleista“, – niūria prognoze pasidalijo J. Valiukevičius.

Pagalbininkų netrūksta
Maistininkų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Raimondas Tamošauskas pritarė, kad dabar nemažai problemų iš tiesų gali persikelti ant darbuotojų pečių, tačiau pridūrė, jog tikrai ne visiems.

„Kai kalbame apie tuos dalykus, turime atskirti, kad yra skirtingų situacijų. Yra įmonių, kuriose veikia profesinės sąjungos, ir yra įmonių, kur – neveikia. Manau, pirmąjį krūvį pajus neorganizuoti darbuotojai, nes būtent jiems paprastai tenka mokėti už visas krizes“, – sakė R. Tamošauskas.

Jis priminė, kad 2008 m. atlyginimai 15-20 proc. pirmiausia sumažėjo tose įmonėse, kur neveikė profesinės sąjungos, o tose, kur veikė, – atlyginimai nemažėjo arba net didėjo.

„Akivaizdu, kad už šios krizės pasekmes vėl sumokės tie patys žmonės, kurie sumanė sutaupyti nestodami į profesines sąjungas“, – akcentavo profesinės sąjungos atstovas.

„Achemos“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Birutė Daškevičienė sutiko, kad visus nuostolius, krizės pasekmes lengva perkelti ant darbuotojų pečių, nes pas mus retas darbuotojas buriasi į profsąjungas, gina interesą kolektyviniu būdu. Anot jos, pavieniai asmenys turi mažiau informacijos, nevaldo finansinių resursų ir negali patys savarankiškai apsiginti, todėl taip pat paragino aktyviau stoti į profsąjungas.

Darbuotojų laimė – ne prioritetas
Įvairūs tyrimai rodo, kad darbdaviams apsimoka turėti laimingus darbuotojus, nes tada jie efektyviau dirba, padeda sugeneruoti didesnį pelną. Tai kodėl kai kurie Lietuvos darbdaviai, pasinaudoję menkiausia galimybe, taip skriaudžia savo darbuotojus?

„Kapitalas visada bandys pasinaudoti situacija. Jeigu darbdavys išgirsta, kad visi mažina atlyginimus, tai kodėl ir jis to neturėtų padaryti“, – į klausimą klausimu atsakė R. Tamošauskas.

Jis paaiškino, kad Lietuvoje laimingi darbuotojai niekada nebuvo darbdavių prioritetas: „Mūsų problema yra kitokia. Lietuvoje vyrauja rankų darbas, žema pridėtinė vertė ir darbuotojai, kuriuos galima lengvai ir greitai pakeisti. Suprantama, kad darbdavys, žinodamas, jog jo išlaidos darbuotojo pakeitimui yra mažos, gali nuspręsti pataupyti ir nepatenkintiems leisti laisvai išeiti iš darbo.“

Anot jo, situacija Lietuvoje pasikeis tik tada, kai šalyje pradės veikti daugiau aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslų, nes paprastai būtent tokioms įmonėms labiau rūpi, kad jų darbuotojai būtų laimingi.

„Suprantu, kad vadovai gina akcininkų interesą ir Lietuvoje yra paplitęs nenoras dalytis, ypač su darbuotojais, ir tai vyrauja įvairiose kapitalo srityse. Mes, kaip profsąjunga, giname darbuotojo interesą, ieškome kompromiso, todėl darbuotojai net su mažesniu pasiekimu, bet rastu susitarimu vis tiek lieka laimingi“, – pridūrė B. Daškevičienė.

Rūpinasi savo išoriniu įvaizdžiu
J. Valiukevičiaus nuomone, Lietuvoje įmonės linkusios labiau galvoti, kaip atrodo iš išorės, nei kas vyksta pačios įmonės viduje. Pasakojo pats dirbęs viename iš didžiųjų prekybos centrų, kuriame iki šiol kabo įvairūs šūkiai apie tai, kokie jiems svarbūs darbuotojai, kaip jie linkę eiti į socialinį dialogą, bet tik ten dirbantys iš tiesų supranta, jog tai tik parodija.

„Dirbi kasoje, tau moka 2,50 euro už valandą, dirbi 12 valandų per dieną, o įmonė skelbiasi, kad yra socialiai atsakinga. Giriasi darbuotojų įvairove, nors realiai vyresnio amžiaus žmones ar užsieniečius įdarbina tik tada, kai daugiau nebėra norinčių dirbti. Jeigu tu pamiršti šypsotis ir nepamatai, kad ateina vadovas, tuoj gauni paskaityti darbo politikos gidą arba baudą, jog paskui tą šypseną išspaustum. Po tokiu rožiniu kapitalizmu paslėpti faktai, jog socialinis atotrūkis toliau didėja, viršvalandžių daugėja, o darbdavys turi didesnę galią“, – kalbėjo J. Valiukevičius.

Niūrią tiesą iliustruoja ir kiti realūs pavyzdžiai. Štai per karantiną vienai salės darbuotojai sumažino darbo valandas nuo dvylikos iki dešimt valandų. Moteriai tai – problema, nes praranda pinigų.

„Pažvelgus iš toliau kyla klausimas, kokioje sistemoje mes gyvename, kad tam, jog žmogus išgyventų, turi dirbti dvylika valandų ir tai jog tik gautum 600 eurų į rankas, nors tai yra tikrai maži pinigai“, – komentavo J. Valiukevičius.

Išeitis – kooperuotis
Jeigu darbuotojai jaučiasi išnaudojami, kodėl jie nerengia protestų ir nestreikuoja? Paprastai pasigirsta atsakymas, kad dėl mūsų mentaliteto, esą iš sovietmečio paveldėjome pasyvumą, vis dar laukiame, kol mums viską paduos ant lėkštutės.

Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininko teigimu, iš tiesų viskas yra ne visai taip: „Streikų beveik niekas neorganizuoja dėl mūsų teisinės sistemos. Darbo įstatymai yra taip apriboti, kad surengti streiką legaliai yra praktiškai neįmanoma.“

R. Tamošauskas kalbėjo, kad verslas perka politikus, politikai priima įstatymus, todėl nėra ko stebėtis, kai visais būdais stengiamasi apsunkinti galimybę laisvai reikšti savo poziciją.

Nepaisant to, anot jo, tai nereiškia, kad profsąjungos neturi galios ką nors pakeisti: „Turime tiek galios, kiek jos mums deleguoja žmonės. Kol jie nesiorganizuoja, nesupranta, kad reikia turėti tą svertą, tol profsąjungos jo ir neturi.

Apskritai, su tais resursais, kuriuos turime padarome tris kartus daugiau negu įsivaizduojate. Turime beribę fantaziją tam, kad kažką padarytumėme nepažeisdami įstatymų.

 

Į viršų