Net ir krizės laikotarpiu darbdavių ir darbuotojų santykiai turėtų būti grįsti Darbo kodeksu bei gera abiejų pusių valia. Deja, valstybėje paskelbta ekstremali padėtis ir karantinas tapo priežastimi, dėl kurios kai kurie darbdaviai atleido darbuotojus. Ar tai reiškia, kad darbdaviais iki šiol negalima pasitikėti?
Elgiasi savo nuožiūra
Prisiminus karantino pradžią, dar ir dabar nukrečia šiurpas, ypač metą, kai darbdaviai kreipėsi į Vyriausybę prašydami laikinai pakeisti kai kurias Darbo kodekso nuostatas. Tuo metu darbdaviai siūlė taikyti darbo režimo pakeitimus, nustatyti trumpesnį informavimo apie atleidimą terminą, keisti išmokų dydį bei kitus pakeitimus. Džiugu, kad Seimas nepriėmė svarstyti siūlomų pataisų, bet vis dėlto kokios priežastys lėmė, kad verslą vienijančioms asociacijoms apskritai kilo mintis keisti Darbo kodekso nuostatas?
„Versli Lietuva“ vyriausias analitikas, socialinio dialogo tyrinėtojas Marius Kalanta Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Facebook paskyroje vykusioje Live transliacijoje „Karantinas. Kas apmokės sąskaitas?“ bandydamas atsakyti į šį klausimą kalbėjo, kad bet kokios taisyklės, bet koks įstatymas yra tam tikras kompromisas, leidžiantis šalims derinti skirtingus interesus, o krizė visada yra geras būdas įgyti didesnę galią ir taisykles pakeisti į sau naudingesnes.
„Akivaizdu, kad darbdavių iniciatyva siekta padaryti sau palankesnius santykius, nepaisant darbuotojų interesų. Jeigu tu prašai palengvinti atleidimo taisykles, suspenduoti jų galiojimą, šiuo atžvilgiu tu lyg iškeli savo interesus aukščiau už darbuotojo“, – svarstė M. Kalanta.
Jis paaiškino, kad tam tikrų taisyklių galiojimas leidžia šalims prognozuoti viena kitos elgesį, taip kuriamas pasitikėjimas. Jeigu tas taisykles bandoma sugriauti arba suspenduoti, pasitikėjimas yra mažinamas: „Jeigu Darbo kodeksas suspenduojamas ir darbdaviai gali elgtis savo nuožiūra, tai akivaizdu, kad darbuotojai praranda bet kokią galimybę pasitikėti darbdaviais arba prognozuoti jų elgesį, pasitikėjimas nuo to tik griūva.“
Analitiko nuomone, darbo santykiai Lietuvoje apskritai nėra dialogiški, o labiau individualizuoti, kai darbdavys remiasi savo galia ir tam tikras taisykles primeta savo nuožiūra. Tai akivaizdu ir prisiminus 2008 m. ekonominę krizę, kai daug darbuotojų iš darbo išėjo savo noru, o atleistų darbdavio iniciatyva buvo labai nedaug.
Anot specialisto, vargu ar per krizę darbuotojai patys staiga ėmė ir sumanė išeiti iš darbo. Tai rodo, kad kai kurios taisyklės, Darbo kodekso nuostatos yra silpnai įtvirtintos, nėra tam tikro priežiūros mechanizmo ir darbdaviai gali jas pritaikyti sau palankiu būdu.
„Manau, kad tai yra būdas pasinaudoti savo stipresne pozicija ir primesti tam tikrą valią, neatsižvelgiant į darbuotojų interesus“, – kalbėjo M. Kalanta.
Pasijuto nublokšti atgal
Prekybos įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Vainienė sakė iš dalies suprantanti tokį darbdavių elgesį, bet pridūrė, kad prekybos asociacijos nariai visame tame reikale nedalyvavo.
„Iš dalies suprantu tas skėtines organizacijas, kurios pasiūlė kažkokius sprendimus, nes tai vyko ankstyvoje stadijoje, kai dar buvo visiškai nežinoma, kaip rutuliosi pati liga, kiek žmonių sirgs, kaip atrodys gydymo sistema. Mus gąsdino, kad atrodysime panašiai kaip Italija. Natūralu, kad tokioje nežinomybėje pradėta galvoti, o kas, jeigu išsipildys blogiausias scenarijus, jeigu iš tiesų reikės staiga kažką atleisti, greitus sprendimus priimti, ypač jeigu pas tave nėra finansinės pagalvės, jeigu verslas uždarytas ar veiki plonomis maržomis. Aš galiu suprasti, kodėl jie taip padarė, tik nesakau, kad pateisinu“, – savo nuomone pasidalijo R. Vainienė.
Maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė nebuvo tokia atlaidi. Anot jos, toks darbdavių elgesys profsąjungas nuliūdino, nes tai parodė, jog darbdaviai visiškai neišmoko praėjusios krizės pamokų: „Jie sugalvojo, kad drumstame vandenyje dar pažvejos ir, nepasitarę su trišale taryba, paprašė Vyriausybės malonės.“
Pirmininkės teigimu, profsąjungos į tai iš karto sureagavo: „Davėme atkirtį kiekvienam jų pasiūlytam punktui. Jie pamatė, kad nesame pasimetę, jog kovosime net karantino sąlygomis. Ta reakcija suveikė, darbdaviai į tarybos posėdį atėjo žymiai minkštesni.“
Pramonės profesinių sąjungų federacijos laikinoji vadovė Dalia Jakutavičė pritarė, kad darbo santykiuose svarbiausi veikėjai turėtų būti darbuotojai ir profesinių sąjungų atstovai, nes jie tame santykyje dalyvauja tiesiogiai. Anot jos, prašyti valdžios įsikišimo reikėtų tik tada, kai nebelieka kitos išeities.
„Labai norėjosi tikėti, kad tas pasitikėjimas jau pradeda augti, bet krizė mus nubloškė vienu nemažu žingsniu atgal“, – kalbėjo D. Jakutavičė.
Renkasi lengviausią kelią
Kažin ar darbdaviai apskritai bando keistis ar juo labiau išmokti krizės pamokas. M. Kalanta atkreipė dėmesį, kad normaliais laikais dedama pakankamai pastangų socialinio dialogo ar kolektyvinių sprendimų priėmimo kultūros augimui, o papuolus į nežinomybę viskas ima ir sugriūva.
Anot analitiko, darbdaviai, papuolę į nežinomybę, turi tam tikrą asortimentą galimų sprendimų, bet renkasi tą, kuris, tikėtina, yra lengviausiai įgyvendinamas. Tas vienašalio sprendimo priėmimas dažnai yra pirmas pasirinkimas tiek tarp darbdavių, tiek tarp darbuotojų. Suvokta galia, gebėjimas daryti spaudimą banguoja su visa ekonomika. Normaliais laikais darbuotojai turi daugiau galios rinktis, kur dirbti, o krizės metais darbdaviai gali atsitiesti, priimti daugiau vienašališkų sprendimų.
„Manau, mes nededame pakankamai pastangų arba nesuvokiame, kad tam tikri sprendimai gali būti kolektyviniai ir kartais net geresni, nes yra įtrauktesni, leidžiantys suderinti daugiau interesų“, – sakė M. Kalanta.
Vienos uždarosios akcinės bendrovės valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Darius Maikštėnas patikino, kad ne visi darbdaviai gina tik savo interesus. Priešingai, anot jo, šiuo metu sparčiai keičiasi verslo modeliai ir patys verslai. Jeigu XX a. dominavo didelės korporacijos, kur vyko galios žaidimai tarp darbuotojų ir darbdavių, tai naujajame amžiuje galios žaidimai nebetenka prasmės.
„Mums reikia ne galių, bet vystyti partnerystės sugebėjimus, nes tik per partnerystę su darbuotojais, verslo partneriais galime sukurti daugiau vertės savo akcininkams ir visai visuomenei. Pats industrinis ūkis nuo vienetinių darinių kinta į besikooperuojančią sistemą, kur darbuotojas turi savo identitetą, galią. Toms įmonėms, kurios sugeba darbuotojus turėti centre, krizės yra ne iššūkių, bet naujų galimybių metas. Tik tokios organizacijos gali augti ir plėstis“, – teigė D. Maikštėnas.
Įžvelgia ir tam tikrų pliusų
M. Kalanta sutiko, kad ne visos organizacijos, verslai Lietuvoje yra vienodi, deja, hierarchinio modelio įmonių Lietuvoje yra daugiausiai.
„Dauguma Lietuvos eksportuotojų eksportuoja ne galutinius, aukštos pridėtinės vertės produktus, bet žemo kompleksiškumo komponentus, detales. Jų verslo modeliai grįsti resursais, pigia darbo jėga. Tokie verslai konkuruoja su trečiųjų šalių gamintojais ir jiems tiek kolektyviniai sprendimai, tiek inovacijomis grįstas verslo modelis nėra labai aktualūs“, – kalbėjo analitikas.
R. Vainienė bandė įtikinti, kad net ir karantino laikotarpiu kai kurie darbdaviai rūpinosi savo darbuotojų gerove: „Praėjęs sunkiausias laikotarpis parodė, kas tas pasitikėjimas buvo, tik galbūt mes iš gero gyvenimo pradėjome kabinėtis prie menkniekių ir nežiūrėjome į tą kertinę šerdį, ką darome, kai pasidaro blogai, kiek prekybininkai skyrė lėšų priedams mokėti, kiek papildomų darbuotojų priėmė, kaip rūpinosi darbuotojų sauga, kokius mokymus vedė, kokį lankstumą pademonstravo.“
Nepaisant to, visi diskusijos dalyviai pripažino, kad kiekviena krizė atneša savo pamoką. Anot jų, dabartinė krizė išmokė, kad reikia uždėti tam tikrus saugiklius bet kokiems teisės aktams, kurie pablogina ar apsunkina darbuotojų padėtį, pasitikėti darbuotojais ir visada būti vienu žingsniu priekyje.
