Karantinas iš pradžių kai kam pasirodė lyg netikėtos kelių savaičių atostogos. Tačiau augantis užsikrėtusiųjų skaičius, buities iššūkiai, sulėtėjusi ekonomika ir nedarbo grėsmė ilgainiui pradėjo kelti įtampą: retas nejaučia psichologinio diskomforto karantino metu. Specialistai įspėja, kad emocinė įtampa gali sukelti žalingas pasekmes.

Stigmatizuotas požiūris
Viruso grėsmė keitė mūsų įpročius – tapome atsargesni, labiau susitelkę, sulėtinome gyvenimo tempą. Tačiau permainos ir neaiški ateitis veikė mūsų emocinę būklę.

Lietuvoje atlikta agentūros „Spinter tyrimai“ apklausa rodo – beveik pusė apklaustųjų nusiraminti bandė žiūrėdami filmus ar serialus, skaitydami ar žaisdami kompiuterinius bei stalo žaidimus, spręsdami kryžiažodžius, maždaug trečdalis savijautą gerino ribodami neigiamų naujienų, susijusių su koronavirusu, kiekį ar užsiimdami fizine veikla, bendraudami su šeimos nariais ir  draugais, dalis įtampos vengė tiesiog daugiau dirbdami. Labai mažai kas gerinti savijautą siekė bendraudami su psichologais ar specialių pagalbos linijų specialistais.

Dalis žmonių su įtampa nesitvarko ne iš tingėjimo, o todėl, kad nežino, kaip tai efektyviai padaryti, kur ieškoti pagalbos, bijo pasirodyti pažeidžiami. Tyrėjai pastebi, kad Lietuvoje vis dar stigmatizuojamas pagalbos prašymas, sprendžiant psichologinius sunkumus, be reikalo gėdijamasi apie asmenines problemas kalbėti su kitais žmonėmis.

Šiaulietis Algirdas per karantiną liko be darbo. Pečius užgulė neseniai paimta paskola namui. Sunkia širdies liga sergančios žmonos neįgalumo pašalpa ir vaiko pinigai liko svarbiausias pajamų šaltinis. Vyras nelegaliai talkino draugui statybose, nukrito nuo pastolių, laimė, susižeidė nesunkiai, bet liko nekalbus, piktas, užsidaręs kambary sėdėdavo ištisas dienas.

Žmonos pasiūlymą kreiptis į psichologą sutiko priešiškai: „Aš ne durnius. Ar jie man darbą pasiūlys?“ Gerai, kad per pažįstamus pavyko įsidarbinti kitoje įmonėje. Tik žmona bijo, kad nepradėtų gerti. Kelis kartus grįžo iš darbo su kvapeliu.

Permainos gąsdina
„Vieniems pokyčiams ruošiamės, tačiau kiti, ypač ne itin malonūs, užklumpa netikėtai (ligos, karantinas, darbo praradimas ir t. t.). Jei permainos apgaubtos nežinomybe ir konkretumo stoka, tikėtina, kad žmogų gali apimti visi sunkiausi jausmai“, – sako psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė. Pasak jos, permainos – tai nežinomybė, rizika, atsisakymas senų ir gerų dalykų, įprasto gyvenimo būdo. Netikėtos permainos dažnai sutinkamos su pasipriešinimu, nes vyrauja nuostata, kad jos atneša tik neigiamų dalykų.

„Bet iš tikro taip nėra! Netgi galėčiau sakyti, kad gyvenime patiriame kur kas daugiau teigiamų nei neigiamų pokyčių, – komentuoja psichologė. – Vis dėlto žmogus labiau linkęs įsiminti blogas patirtis. Manau, kiekviena diena kupina mažų ar didelių pasikeitimų. Tik kyla klausimas, ar juos pastebime. Galbūt skubame ir sustojame tik tuomet, kai pargriūvame. Tada nuleidžiame nosis ir skundžiamės, kad ir vėl nepasisekė.“

Pasak psichologės, kartais prisirišimas gali būti beprasmis: „Įpročiai tampa nerašytomis taisyklėmis, perduodamos netgi iš kartos į kartą. Pavyzdžiui pyrago kepimo mitas. Pamenu pasakojimą, kaip šeimos moterys susipyko, kad pyragas neiškils, jei kiaušinių baltymus plaks ne su šakute, nes taip buvo įprasta, pamirštant kitus efektyvius metodus. Natūralu, kad nauji metodai gąsdina, tačiau prigimtinis smalsumas gali būti puikus pagalbininkas siekiant permainų.“

Pokytis – pirmiausia žmogaus viduje
Yra permainų, kurių patys sąmoningai norime ir laukiame. Tuomet jausdami nerimą suvokiame, kad laukia nelengvas gyvenimo periodas ir nemalonūs išgyvenimai. Patiriamas jausmas perspėja, kad reikia kaupti energiją ir psichologiškai ruoštis. Puikus pasiruošimas – pokalbis su savimi.

Reikėtų atsakyti į šiuos klausimus: ar tikrai to noriu, kokios mano elgesio priežastys, gal tai darau, nes aplinkiniai taip elgiasi? Nuoširdžiai atsakius į juos pavyks suprasti, ar tikrai trokštate ką nors keisti. Tuomet jausitės ramiau ir labiau pasitikėsite savimi. Daugelį svajonių pavyksta įgyvendinti, tačiau nebūtinai čia, ne visada iš karto.

Verta nepamiršti, kad nusprendusiam keisti gyvenimą, tarkime, rasti kitą darbą ar išsiskirti su antrąja puse, keisti gyvenimo būdą kartais tenka patirti labai didelį aplinkinių spaudimą. O be palaikymo gerokai sunkiau žengti svarbų žingsnį. Nuo pokyčių dažniausiai atkalbinėja artimieji, todėl sudėtinga nepaisyti jų žodžių. Ypač netolerantiškai aplinkiniai priima artimųjų sprendimus negerti alkoholio (nes dažniausiai aplinkiniai yra tie, kurie kartu vartoja) ar keisti gyvenseną. Tokiu atveju reikia rinktis.

Pasirinkimas būna paprastas ir kartu labai sunkus. Žmogus privalo nuoširdžiai atsakyti sau, ar nori gyventi kaip anksčiau ir nepatirti jokio aplinkinių spaudimo, ar vis dėlto susidurti su daug nepatogumų, tačiau pakeisti gyvenimą ir įgyvendinti  svajonę.

Psichologė dažnai girdi klausimą, kaip geriau elgtis: ar spontaniškai emocijai užplūdus daryti sprendimus ar verčiau ilgai planuoti? „Teko girdėti nemažai istorijų, kai žmonės, priėmę spontaniškus sprendimus, sėkmingai pakeitė gyvenimą. Kita vertus, susidūriau ir su sėkmingomis detaliai suplanuotų pasikeitimų istorijomis. Manau, kad šioms situacijoms bendras nuoširdus vidinis permainų troškimas. Svarbiausia pokyčių imtis tam subrendus, pasiruošus ir neatsisakius savito gyvenimo būdo, – pataria D. Grakauskaitė-Šličienė. – Kai asmuo pradeda atlikti realius darbus, kurti veiksmų planą, apsibrėžia terminus iki kada ir kas turi būti padaryta, suvokia, kad tai – tiesiausias kelias į sėkmę! Vis dėlto nėra tobulo recepto ar būdo, kaip pagauti laimės paukštę už uodegos.“

Kaip įveikti nesėkmes ir baimes?
Nusprendus ką nors keisti, kartais būna itin sunku siekti užsibrėžto tikslo. Kartais patiriamos nesėkmės, žmogus  pradeda abejoti, ar buvo verta pradėti pokyčius. Tuo metu būtina nepersistengti ir ramiai apmąstyti, ar tikrai viskas, ko imatės, nesiseka. Galbūt nepasisekė tik keletas darbų? „Siekiant tikslo atsiradusios dvejonės – labai natūralus dalykas, – ramina psichologė. – Be to, jos leidžia ne tik apmąstyti  patirtas nesėkmes, bet ir suvokti, kad pokyčiai atnešė šį tą gero.“

Vieni su sunkumais susidoroja lengvai, kiti nekenčia savo darbo, kasdien burba, tačiau 10–20 metų ar net daugiau nieko nekeičia. Kodėl pastarieji taip elgiasi? Psichologė pastebi, kad labai dažnai žmonės nori pokyčių, tačiau atsakomybę už juos ir visą krūvį ką nors atliekant linkę užkrauti ant kitų pečių. Taip siekia apsisaugoti nuo galimų nesėkmių, nusivylimų. Todėl tokie asmenys tiesiog gyvena ir laukia jiems palankių pokyčių. Tiesa, dauguma jų sulaukia, tačiau likusieji taip ir nugyvena gyvenimą ko nors tikėdamiesi. Kad ir kaip būtų, tai jų sprendimas ir gyvenimo būdas. Visa tai kartais sunku, bet būtina toleruoti.

Yra ir dar viena žmonių grupė, kuri sulaukia pagalbos, siūlymų ką nors keisti, pradėti naują gyvenimo etapą, tačiau visų galimybių atsisako. Tikėtina, kad tokie asmenys savo pasyvumu siekia išreikšti vidinį pyktį arba taip bando nubausti aplinkinius.

Artėjant įvairioms permainos kyla nerimas, pradedama jausti stresą ir baimę. Kaip įveikti tokius jausmus? D. Grakauskaitė-Šličienė sako, jog dažnai pokyčiams įtaką daro mūsų pasirinkimai ir gyvenimo aplinkybės. Natūralu, kad kyla daug įvairių jausmų: „Pavyzdžiui, kai matai mirties patale gulintį artimąjį, suvoki, kad labai greitai gyvenimas pasikeis. Būtina šiais jausmais dalytis su jus supančiais artimaisiais ar žmonėmis, kurie gali ir nori būti šalia. Svarbu priimti šiuos jausmus, o ne neigti ir atmesti realius faktus. Geriau pokyčius planuoti ir jiems ruoštis.“

Tiek karantino metu, tiek jam baigiantis, lengva nugrimzti į apokaliptinių scenarijų piešimą galvoje. Vis dėlto emociškai geriau jaustis padės nuostata, kad net ir pati sunkiausia situacija yra išsprendžiama ir pagerėjimas ateis. Pagrindinė sąlyga –  būti pasiruošus jau šiandien nuveikti kažką naudingo. Tai gali būti tiek smagus pasivaikščiojimas lauke, tiek paprakaituoti verčiantys namų ruošos darbai. Jei jaučiatės beviltiškai, net rūbų spintos sutvarkymas gali pataisyti nuotaiką.  kiekvienas atliktas darbas, fiziniai pratimai, išmoktas šokio žingsnelis sukuria pergalės pojūtį.  Sveikas optimizmas, kasdienė veikla leis išlaikyti viltingą požiūrį, palaipsniui priimti naujus pokyčius.

Išklausymas gali išgelbėti net gyvybę
Išklausymas sunkiu metu, patarimai, kaip į užklupusias problemas pažvelgti kitaip, ir net išgelbėtos gyvybės – tokią pagalbą specialistai ir savanoriai karantino metu suteikė beveik trims tūkstančiams žmonių, skambinusių į nemokamą nacionalinę vieningą emocinės paramos liniją 1809. Sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad ši linija veiks iki liepos 1-os dienos, o esant poreikiui – ir ilgiau. Konsultacijos telefonu daliai žmonių tapo galimybe sunkiu momentu pasikalbėti, pasitarti. Savanoriai iš „Vilties linijos“, „Pagalbos moterims linijos“, „Jaunimo linijos“  „Vaikų linijos“ ir „Sidabrinės linijos“ šiuo psichologiškai sunkiu metu išklauso ir pataria įvairiais klausimais. Dažniausiai skambučiai susiję su tarpusavio santykių problemomis. Taip pat dažnai kalbamasi apie gyvenimo prasmę, vienišumą, savižudybę. Be to, yra skambinančių ir dėl juntamų psichikos sveikatos problemų (depresijos, nerimo, nemigos), priklausomybių, taip pat finansinių ir kitų sunkumų.

Šiaulietė Regina jau keli metai savanoriauja  „Sidabrinėje linijoje“. Kai mirė vyras, su kuriuo drauge išgyveno beveik 60 gražių metų, viduje atsirado baisi tuštuma. Kambario sienos slėgė, naktimis neleido užmigti prisiminimai. Bandė skaityti – raidės liejosi, mezginys krito iš rankų. Dieną sėdėdavo prie fontano ant suolelio stebėdama vandens sroveles ir su baime laukdavo vakaro. „Artėjau prie būsenos, kai sakoma – nebenoriu gyventi, – pasakoja Regina. – Vieną dieną atsitiktinai žaisdama skaičiais surinkau „Sidabrinės linijos“ numerį. Dieve mano, kaip lengva išlieti savo širdgėlą žmogui, kurio niekada nesutiksi, kuris neapkalbės ir neišjuoks, bet tave girdi, išklauso, užjaučia, supranta. Tai tapo mano išsigelbėjimu. Pasaulis atgavo spalvas. Dabar pati išklausau vienišų  žmonių nusiskundimus, baimes, bandau nukreipti jų mintis į dangų ar pievos margumą.“

Pasak moters, karantino metu „ragelio draugus“ teko dažniau guosti, ne tiek nežinomos ligos žmonės bijojo, kiek užmaršties, visiško atskyrimo nuo kaimynų, nuo įprastos sekmadienio maldos bažnyčioje.

Vyrai mažiau linkę dalytis jausmais, tačiau kaimynas Kazys prisimena, kaip telefono skambučiu išgelbėjo pusbrolio gyvybę: „Šis turėjo medienos apdirbimo įmonę Šiaulių rajone ir bankrutavo. Antstoliai areštavo visas sąskaitas, iš varžytinių pardavė namą. Nuėjo su savo buvusia sodyba atsisveikinti, jau kilpą buvo pasiruošęs, bet sučirškė telefonas –  tai aš žvejoti sumaniau pakviesti. Paskui žvejyboje pasakojo, kad tą akimirką, skambutį išgirdus, kažkokia migla nuo akių nukrito.“

Gaila, kad Lietuvoje dar vis nėra įprasta iškilus emociniams sunkumams pasitelkti profesionalų psichologą. Karantinas, įteisinęs nuotolinio bendravimo technologijas, gali pasitarnauti supratimui, kad kalbėti apie emocinę savijautą tiek pat svarbu, kaip ir  apie darbo rezultatus. Nesame robotai, kuriuos galima akimirksniu perprogramuoti – pokyčius reikia atlikti palaipsniui.

„Jeigu vis dėlto kamuoja baimė, o šalia nėra asmens, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti, derėtų apsilankyti pas psichologą, – ragina D. Grakauskaitė-Šličienė. – Karantino metu  psichologai konsultuoja internetu. Galima pasinaudoti nemokama psichologo pagalba telefonu.“

D. Grakauskaitė-Šličienė: „Gyvenime patiriame kur kas daugiau teigiamų nei neigiamų pokyčių. Vis dėlto žmogus labiau linkęs įsiminti blogas patirtis.“
Asmeninio archyvo nuotr.