Artėjant Tėvo dienai, prasminga iš naujo susipažinti su puikiu pedagogu, nuostabiu muzikantu, spalvingu žmogumi, saksofonininku Audriumi Jonaičiu. Pakalbinome jo šeimos narius.

Tėvas – tai žmogus, iš kurio nuolatos mokausi
Žinoma, pirmiausia pakalbinome sūnų – Armundą Jonaitį. Kas geriau, jei ne jis turėtų pažinti, suprasti tėvą? Abudu moko vaikus groti saksofonu Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje, drauge groja Šiaulių pučiamųjų orkestre, be to, pats jau augina penkiametį sūnų, gal irgi būsimą muzikantą.

Armundas apie tėtį kalba su dėkingumu ir pagarba. „Mano tėtis – keliautojas ir koncertuoja nemažai. Kiek atsimenu, visai mažiuką veždavosi drauge. Namuose tarsi nebūdavo, bet daugybę laiko leisdavome kartu. Turiu penkiametį sūnų ir dabar sunkiai įsivaizduoju tokias keliones su mažu vaiku. Turėjo būti nelengva. Visur kartu vesdavosi, nuovargio neparodė. Patiko su tėčiu keliauti, naktų nemažai nemiegota, bet patiko.“

Armundas pasakoja, kad iš tėčio daugybės dalykų išmoko ir tai kažkaip gražiai, natūraliai vyko: stebint koncertus, drauge žvejojant, kalbantis, dirbant: „Šeimos toks žmogus, mokydavo svarbių dalykų. Kai statėme namą, išmokome vinis kalti, varžtus sukti.“ Dabar Armundas svarsto, ar jis gerietis buvo, ar tėtis kantrus, supratingas, kad nesijaučia nepelnytai nubaustas, per daug išbartas. Kai ėjo šešiolikti, šiek tiek reikėjo balsą pakelti. Vis dėlto ramiai užaugo, norėjo kaip tėtis saksofonu groti.  

Dėkingas savo tėveliams, kad pamatė daug pasaulio. Paauglys jau buvo aplankęs Paryžių, Romą ir kitus Europos miestus, o bendraamžių dauguma tik iki Vilniaus nuvažiavę. Todėl turėjo ką pasakyti diskusijų metu. Ir muzikos mokslus Anglijoje baigė, pasilikti ten nesusigundė, Šiauliuose  maloniau gyventi.

Kaip kolegos, saksofono mokytojai, dvi dienas muzikos mokykloje susimato, pučiamųjų orkestre kartu repetuoja. Teko ne sykį vienam kitą pavaduoti, gera tėvo petį justi. „Visada iš jo mokysiuosi, man dar toli, dar pastangų beribių reikia, kad pasivyčiau, – sako Armundas Jonaitis. – Tėtis visada geriausias patarėjas. Dažnai, kai nori kas užsirašyti pas saksofono mokytoją, be abejo, rinksis tėtį. Jam stebuklingai išeina sukontroliuoti visą programą, rasti būdą išmokyti. Ir orkestre drauge groja jo buvę mokiniai – puikūs muzikantai. Visą gyvenimą stengiuosi iš jo mokytis.“

Tėvų namuose visada skambėjo muzika, dažnai būdavo garsių svečių, net akys iš nuostabos iššokdavo. Iš mažumės pripratęs su scenos žmonėmis bendrauti, laukė, kada scena ir jį pašauks.

Savo seneliams, tėčio tėvams dėkingas už pagalbą mokantis. Abu muzikantai buvo. Senelis  kontrabosu grojo, močiutė  – pianinu.

„Vaikui pas močiutę pagyventi daugiau negu savaitgalį – nelabai. Bet man patiko, visą savaitę praleidau, kai tėvai į namą kraustėsi. Niekur taip skaniai nevalgiau“, –  šypteli Armundas. Jo sūnelis taip pat prie muzikos linksta, dainuoja, pradeda pianiną „minkyti“. Savo senelius labai myli, džiaugiasi, kai jį kur nors nusiveža, pasakoja, ką matęs.

Labiausiai laukiama šventė –  Kalėdos. Stengiasi visi susitikti, sesuo su šeima iš Liverpulio grįžta ar visi ten pas juos suvažiuoja. Netrukus bus krikštynos – sesers dukrytę ir savo sūnų drauge pakrikštys. Sueiti į būrį smagu, nes yra apie ką pakalbėti.

Armundas svarsto, kad tėvų šeimos modelio nekopijavo, bet vis tiek panašiai išeina. Muzikantui koncertai, išvykos – nuolat namuose nebūna. Kartais po kelias dienas su žmona nesusitinka. O gal gerai? Pailsi vienas nuo kito. Pašnekovas mano, kad ir tėvų sutarimo paslaptis – mokėjimas pailsėti, skyriumi pabūti. Vaikų į jokius konfliktus neveldavo. Besibarančių tėvų matyti neteko.

„Ką reiškia būti tėvu?  – valandėlę susimąsto Armundas. – Svarbiausia būti nuoširdžiam, atviram, pavyzdį rodyti. Būnant kartu mokyti elementarių gyvenimo dalykų. Išmokti drauge su šeima, su vaiku ne blogąją gyvenimo pusę, o šviesą matyti. Toks mano tėtis Audrius Jonaitis – maloniai su visais bendraujantis, nesusireikšminęs.“

Jis mane žavi iki šiol
„Ar gyvenime ką pakeisčiau, jei būtų tokia galimybė? – retoriškai  klausia Jolanta Jonaitienė.–  Niekada netekėčiau už kito žmogaus. Esu Jautis: jei nedomina, nežavi žmogus, negaliu ilgai bendrauti. O jis mane žavi visada: visapusiškas, įdomus, atsakingas, inteligentiškas, viskuo domisi, daugelyje dalykų yra man pavyzdys. Jis man visą gyvenimą įdomus.“

Jolanta kilusi iš Zarasų krašto. Juokauja, kad nusitrenkė iki pajūrio, kad ištekėtų. Kai susipažino pirmajame kurse Klaipėdos konservatorijoje, Audrius prasitarė, jei turėsiąs kada nors dukrą, pavadins Agija. Jolanta savo vardo nemėgo, nes tokių daug, nors nuostabu atrodė, kad vaikinas įdomų negirdėtą vardą pasirinko. Tada dar nežinojo, kad tai bus jų dukra. Vėliau sūnų Armundu pavadino kurso draugo garbei. Nerealus žmogus buvęs. Taigi vaikams vardų rinkti kaip ir nereikėjo.

Audriaus tėvas buvo vienas iš  „Vairo“ pradininkų. Abu su žmona muzikantai. Kai jau rimtai sutarė kartu gyvenimą kurti, Audriaus mama sakė: „Gerai pagalvok, nes muzikanto žmona – tai profesija.“ Verkė mergina be galo, svarstė, gal anyta jos nenori, paskui suprato, po kokių 10 metų. „Mano toks požiūris: kuo trumpiau šunį riši, tuo greičiau nutrūks, – šmaikštauja moteris. – Jei žmogų jauti, jei šeimos vertybės turi pagrindą, pasitiki žmogumi. Nebūna namų be dūmų. Vaikai maži, daug laiko praleidi viena, supyksti, paliūdi, būna trinčių, bet tai yra gyvenimas, normalu. Kartu jau per 30 metų. Nė karto nenusivyliau.“

Audrius – šiaulietis, apsigyveno šeima čia, nes kvietė Audriaus tėvai, tuomet jie sirgo. Džiaugiasi moteris, kaip čia susiklostė gyvenimas. Kai vargino žmones visokios krizės, kažin kaip būtų. Audriaus tėvai buvo labai protingi, išmintingi, daug padėjo sunkumus ištveriant. Jolanta dėkinga Audriaus mamai, už pagalbą vaikus ugdant. Galima sakyti, kartu su vienu ir su kitu baigė mokyklą.  Rasdavo ji priėjimą prie vaikų, padėjo mokytis. Armundui sunku buvo skaityti, tai močiutė viską perskaitydavo ir jam papasakodavo.

„Gražu stebėti, koks artimas Audriaus ryšys su dukra, – džiaugiasi Jolanta. – Bambagyslė dar nenukirpta. Ir Agijos sveikinimai socialiniuose tinkluose be galo jautrūs. Abu puikų humoro jausmą turi. Kai šnekasi, juokiasi, man vietos nelieka – gerąja prasme.“

Sūnui tėvas perdavė profesinę estafetę. Audriaus tėvai buvo muzikantai. Sūnų Armundą į Mančesterį išleido mokytis muzikos. Rūpinosi, lankė. Meilė anūkams be galo graži. Auga ketvertukas – trys Agijos vaikiukai Liverpulyje ir vienas Šiauliuose – sūnaus Armundo. Dvi mergytės, du berniukai.

Pasak žmonos, Audrius vertas savo tėvų. Baigė klarnetą, choro dirigentas. Armijoje išmoko groti saksofonu. Gali kalbėti ir kalbėti, nes ryški asmenybė. Atvažiavo į Šiaulius dėl tėvų, nors kai baigė konservatoriją Klaipėdoje, jam pasiūlė dėstytojo vietą. Anais laikais aukščiau nebuvo kur. Šiauliuose garsaus muzikanto sūnus galėjo rinktis vietą. O jis vieną vakarą sako: noriu į muzikos mokyklą mokyti vaikų.

„Stebina tas jo atsidavimas darbui – net perdėtas atsakomybės jausmas. Pabundi, matai, kad jo akys stulpu, supranti, kad mokykloje – egzaminų sesija, –  pasakoja Jolanta. – Jis yra Šaulys, jei ką daro, tai impulsyviai, užsidegęs. Kartais tenka net į šoną įgnybti, priminti, kad nereikia taip savęs draskyti.“

Žmonos teigimu, talentingas žmogus yra talentingas visur. Kai pasistatė namą, domėjosi viskuo, šiltnamius sodino, laistė. Jis visada turi veiklos, neužmušinėja laiko. Jei pavargsta – relaksacija žvejyboje. Užkietėjęs žvejys, žvejoja ne dėl žuvies kilogramų. Jam tai pabuvimas su pačiu savimi.

Abu grybautojai. „Nė tartis nereikia, – dalijasi džiaugsmu žmona Jolanta. – Praplėšiame akis, susimarkstome, šokame į batus ir – į mišką. Drauge grybaujame, uogaujame – malonumas. Esu labai su juo laiminga, nuoširdžiai sakau. Puikus žmogus.“

Herojus Nr. 1
„Kiek atsimenu iš vaikystės, tėtis visada atsidavęs šeimai ir muzikai, – sako Jonaičių dukra Agija. –  Tai du dalykai, kurie vienodai svarbūs. Bet jis yra visapusiškas, jo pasaulyje niekada nėra tik juoda ir balta. Tai spalvinga asmenybė, nenuspėjamas ir originalus, svarbiausia. Tai kompleksas žmogaus, kurio ir vidus, ir išorė spalvota. Komunikabilus ir atviras naujovėms, nebijo pokyčių. Užkrečia gera nuotaika, optimizmu ne tik mus, ir aplinkinius.“

Agijai imponuoja platus tėčio akiratis. Jis daug keliauja, koncertuoja, susitinka su įdomiais žmonėmis. „Mano pasaulėžiūra plečiasi su juo bendraujant. Iki šiol iš jo mokomės, – prisipažįsta pašnekovė. – Va, ir dabar, man 33-eji, o mokausi.“ Pasak Agijos, šeimoje ypač svarbu atsakomybė: „Esame taip išauginti, kad niekada negalima mesti to, ką pradėjome. Ir savo vaikams neleidžiu.“

Dukters nuomone, tėtis yra perfekcionistas: viskas įmanoma, jei dedi pastangas, kad pasiektum savo tikslų. Visad siekia maksimumo, pilnas optimizmo, idėjų ir nebijo jokio darbo. Ir muzikai, ir šeimai, ir draugams jis atsiduoda 100 proc. Jo užtenka visiems…

„Tėtis gyvena pagal principą „šeima mano tvirtovė“ ir mums davė pagrindą, buvo ir yra pavyzdys, kaip savo šeimą kurti, – atvirauja moteris. – Šeimoje jis nebuvo griežtoji ranka, greičiau mamai toks vaidmuo teko. Mokėjo prieiti, vaikui paaiškinti nesudėtingai, įdomiai. Visada jaučiu jo palaikymą.“

Anūkėliai labai myli, žavisi seneliu, viskuo, ką jis daro. Stebi, kai rodo per televizorių ar pats tėtis atsiunčia video-.

Muzika, pasak Agijos, šeimoje nuo seniausių laikų:  „Muziko buvo senelių šeimoje, tėčio šeimoje, dabar yra mano šeimoje – vaikai mokosi groti pianinu ir gitara.“

Agija nesirinko muzikos, brolis Armundas buvo labiau jos link pastūmėtas. Ji baigė mados ir drabužių dizaino specialybę. „Mes su mama artimesnės dramai, aktorystei, dizainui, bet visi esame meniškos sielos, muziką visada pakylėtai laikome šeimoje“, – sako moteris.

Agija patvirtina su tėčiu turinti glaudų ryšį. iki šiol klausianti jo patarimų: „Galiu vidury nakties jam paskambinti ir būtinai patars, padės. Ir pati mėgstu parodyti dėmesį, priminti, kad apie jį galvoju. Nėra gimtadienio ar Tėvo dienos, kad nepasveikinčiau. Jis dar nežino, o yra užsakyta valgoma puokštė su jo mėgstamiausiu skanėstu, mėgstamu gėrimu. Nors retai susitinkame, bet kai atvažiuoja, prieš išvykstant ką nors paslapčia į lagaminą įkišu, kad apsidžiaugtų. Mėgstu, nebūtinai per šventes, pasidalyti socialiniuose tinkluose tėčio nuotraukomis, savo pamąstymais, nes juo didžiuojuosi. Jis mano didvyris, mano Herojus Nr 1.“

Laimė yra šeima, muzika ir...
Paklaustas, kas labiausiai gyvenime džiugina, Audrius Jonaitis atsakė nedvejodamas: „Džiugina šeima, vaikai.“ O tada  pradėjo pasakoti apie kitą didelį džiaugsmą – mokyti vaikus: „Mano tėveliai buvo mokytojai, muzikantai. Tą kelią pažinau anksti. Baigęs Klaipėdos konservatoriją 1989 m. pradėjau dirbti muzikos mokykloje. Kai žalias buvęs studentas ateina mokyti vaikų, jis nežino, ar tai jo pašaukimas.“

Dabar saksofono mokytojas metodininkas A. Jonaitis žino, kaip mokytojo darbas įtraukia, užburia. Nors mokytojo profesija mūsų šalyje menkai palaikoma, jis taria  ačiū visiems mokytojams: „Jie labai stiprūs, atsidavę. Ir mūsų karta, ir žavaus gražaus  jaunimo yra, kurie negaili savo laiko.“ Džiugu  kad sūnus Armundas taip pat mokslus baigęs užsieny grįžo, kartu dirba, kartu groja pučiamųjų orkestre.

Juk pedagogo profesija įstabi, nes vaikas ateina mažas, padedi jam augti, po kiek laiko sutinki studentą ar suaugusį vyrą. Tie susitikimai verčia tobulėti: „Stebi mažiuką, paskui žaviesi, koks užauga. Smagu, kad mano mokiniai taip pat kartu groja.“

Pasak Audriaus, geras mokytojas gali savo mokinius  užkrėsti, pakylėti, dėl to nevalia apsnūsti. Jis nuolat koncertuoja. Iš pradžių grojo vienas, paskui su grupe GIN'GAS – jaunatviška grupe, kuriai ne pinigai rūpėjo, o būti kartu ir groti, groti... Gal 20 metų grojo su grupe „Crazy Crow“. Buvo periodai koncertų su Virgiu Stakėnu, Gyčiu Paškevičiumi, Inga Valinskiene. „Tėvai buvo prie legendinės grupės „Vairas“ ištakų, dabar pats  prisidedu, po karantino repetuosime. Vaikai mato ir mokiniai, tai užkrečia, skatina, įkvepia. Skatina nesėdėti ant sofos prie televizoriaus, o tobulėti.“

Laimingas, kad po studijų Klaipėdoje su žmona Jolanta grįžo į Šiaulius. Jo gyvenime atsirado  Mokytojų namai, dabartinė „Laiptų galerija“: Janina Ališauskienė pakvietė, prasidėjo smagus kultūrinis vyksmas su dailininkais, aktoriais, tokiais kaip Nomeda Bėčiūtė, toji draugystė tęsiasi.  

„Džiaugiuosi, kad sūnus jau man gali patarti, mes daug tariamės. Dukra liko Anglijoje, bet ryšys niekada negali nutrūkti. Tėveliai daugiau padeda sūnums, bet dukrytė yra dukrytė. Myli labai“,– atvirauja pašnekovas. Dukros jis sako neleidęs į muzikos mokyklą, nes matęs, kokia sunki specialybė. Pasiūlė dailės mokyklą, jai tiko. Dabar ji savo vaikučius leidžia į muzikos mokyklą ir  tenka padėti, priversta kartu mokytis groti. Tai neišvengiama, mamos ar senelės po kelis kartus iš naujo mokyklas baigia. O mokytis muzikos kiekvienam vaikui pravartu, lieka kultūrinis klodas,  visam gyvenimui. Tikisi, kad  ir Armundo sūnelis muzikuos. A. Jonaitis tikina, kad daugiausia nuo šeimos priklauso. Kokiam laikmety begyventum, tėvų pavyzdys išlieka, persiduoda vaikams ir jų vaikams.

Labai stipriomis šeimos švenčių  tradicijomis Audrius nesigiria, retai tenka prie bendro stalo vakarieniauti. Per Velykas, Kalėdas stengiasi susibėgti, ne visada pavyksta.

Dar vienas didelis džiaugsmas – kelionės. „Važiuočiau ir važiuočiau, keliaučiau ir keliaučiau, – svajingai šneka Audrius. – Muzika ir kelionės – mūsų aistra. Daug metų tradiciją turėjome keliauti laisvai savo mašinomis po Europą. Būdavo, kad ir su savo „anglais“ susitinkame kuriame nors krašte. Korona sustabdė. Gal tas stabdis buvo reikalingas. Turėjome kitų pojūčių, potyrių. Pirmą kartą per tiek metų buvome du mėnesius drauge. Šiemet turbūt artimomis išvykomis džiaugsimės, Lietuvoje žvejosim, grybausime.“

Dažnai girdime apie yrančias šeimas, nesantaiką. Jolanta ir Audrius drauge ketvirtą dešimtmetį, o vaikai jokių konfliktų neatsimena. „Šeimos be konfliktų nebūna, – atvirai šneka Audrius. – Kad neįsiminė vaikams, tai labai gerai. Yra įvairių šeimos modelių. Mūsų gyvenimas nespecifinis. Mes dažnai ne kartu. Savaitgaliais namuose nebūdavau, vakarais nedraudėme vienas kitam malonumo  pažaisti biliardo su draugais. Tolerancija, susitarimai, pasitikėjimas – paprasta ir sudėtinga.“

Karantinas sustabdė repeticijas, savaip sudėliojo pamokų tvarkaraščius. Bet pamažu gyvenimas atgyja. Audrius Jonaitis laukia koncertinės veiklos: „Būti scenoje yra adrenalinas. Užlipi, paspaudi pirmą akordą, jauti džiaugsmą iš žiūrovų, iš atlikėjų. Visada jaudina, kai ruošiesi tam polėkiui.“

Tėvo dienos išvakarėse išklausius pagarbos pilnas vaikų mintis, kaip nepaklausi, ką reiškia būti tėvu.  „Tėvo negali atstoti niekas, nei pinigai, nei kelionės. Visą gyvenimą būni šalia. Kartais turi pasakyti griežtą žodį, gal net ir daugiau... Santykiai keičiasi, persiformuoja į draugiškus, į kolegiškus santykius. Kai tavo vaikas suaugęs pasako, kad mes vaikystėje su tėvu darėme tą, paauglystėje tą, prisimena, ką drauge veikė, tai yra laimė. Reikia visai nedaug – mylėti savo vaikus.“

 

2020 06 05 5

Per didžiąsias šventes norisi būti kartu.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 06 05 7

Grybavimo malonumas.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 06 05 2

Žvejyba – geriausia relaksacija.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 06 05 9

Kelionės – šeimos aistra.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 06 05 8

Groja su sūnumi ir mokiniais – širdis džiaugiasi.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų