Namai, šiluma, meilė ir jaukumas… Kas šito netrokšta? Karantinui atribojus senelius ir anūkus meilės, šilumos stygius pasijuto aštriau. „Jeigu ne mano Spirgė, nežinau, kaip būčiau ištvėrus, – glausdama rusvą, judrią į pudeliukę panašią kalytę sako šiaulietė Eleonora. – Ji savo išdaigomis dieną pralinksmina ir sustabarėti neleidžia. Neša man batus ir kviečia į lauką sąnarius pramankštinti.“ Jonui kaimynė atidavė mažą kačiuką. „Už daktarą geriau, – džiaugiasi vyras. – Jei kur suskaudo, prisiglaudžia ir guli, kol skausmas atlėgsta.“ Antanina namuose augintinių neturi, bet kasdien aplanko benames kateles. Jų nepaglostysi, bet rūpi pamaitinti, prižvelgti, kad kas nenuskriaustų. „Pasitaiko piktų žmonių, kurie net menkučio padarėlio nekenčia, – atsidūsta moteris.– Išmeta atsibodusį katuką ar šunelį kaip daiktą, kokius pragarus vargšeliams iškęsti tenka...“

Gyvūnas – ne žaisliukas
„Žmogaus elgesys su gyvūnu atskleidžia, kiek jis turi atjautos, žmogiškumo, – sako Šiaulių gyvūnų globos namų direktorė Birutė Vaičiulevičienė. – Gyvūnėlio auginimas gali būti puikus būdas vaiką auklėti gailestingumo dvasia. Ryšys su gyvūnu ramina, moko vaiką atjautos. Bet tai yra didelė atsakomybė: reikia laiku išvesti, pamaitinti, dubenėlį išvalyti, dėžutę iškuopti. Neretai pareigingumo pritrūksta. Jei tėvai tik pataikauja vaiko įnoriams, neteisingai elgiasi.

Gyvūnas – ne žaislas.“ Dvidešimtus metus gyvūnų globa besirūpinanti moteris pasakoja, kad rinkdamiesi augintinį žmonės turi gerai apgalvoti, koks jiems tinka, kad patenkinta būtų visa šeima. Todėl kai į globos namus atvyksta norėdami pasiimti gyvūnėlio, labai daug kamantinėja. Kai kuriems tai nepatinka, net  prokuroru yra pavadinę. Bet direktorės teigimu, tokia praktika pasiteisina, mažiau nesusipratimų. „Turime žinoti, į kokius namus atiduodame, nes gyvūnėlis ir taip streso daug patyręs, mūsų iš naujo gyvenimui prikeltas, išslaugytas. Negalime leisti, kad vėl kentėtų ar gatvėje atsidurtų“, – kalba B. Vaičiulevičienė ir prisimena pavyzdį, kaip pusantro kambario bute gyvenantis vyras didelio šuns norėjo. Atkalbėjo, juk kantrybės pritrūks, abiem negerai tokioje mažoje erdvėje bus. Direktorė sakė, kad  svarbu ir temperamentas. Vieniems judraus, kitiems ramaus gyvūno reikia.

Kad paimtą iš globos namų gyvūną atgal sugrąžintų, retas atvejis. Bet daugėja pas juos nusenusių gyvūnėlių. Kartais šeimininkas nusigeria, tampa nepajėgus pasirūpinti, šeimos išyra ar miršta. Tokiems gyvūnėliams nelengva naujoje vietoje prisitaikyti, bet jie gydomi, slaugomi, ramiai savo dieneles baigia.

Skaudu, kad sužeistus, iškankintus, apleistus tenka surankioti, išgydyti. „Žmonės neįsivaizduoja, koks čia darbas: neužtenka tik paglostyti ir pavedžioti. Tai benamių vargšelių ieškojimas gatvėse, gaudymas, iškarpymas kaltūnų, išvalymas akyčių, ausyčių ir subinyčių, – vardija B. Vaičiulevičienė. – Be empatijos čia neištversi.“

Direktorė dėkinga savanoriams, be jų rankų būtų dar sunkiau. Be gerų žmonių dosnumo taip pat neišsiverstų. Vien maistas ir gydymas kiek kainuoja, o dar mokesčiai, transportas, atlyginimai. Projekto lėšų neužtektų. „Reikalavimai – pagal Europos Sąjungą, o galimybės – pagal Lietuvą, net pagal sovietinį supratimą. Užsienio šalyse tris gyvūnus vienas žmogus prižiūri, o pas mus – 30. Maldauti paramos nėra malonu, bet tenka, – atsidūsta moteris. – Per du dešimtmečius patirta visko, kai kas net įtarinėja pasipinigavimu. O kiti sako, kad beprotystė šitaip gyventi. Juk mums visi Maldyvai – globos namuose. Rūpi, atsakomybę neši, negali palikti.“

Kas dvasią palaiko? Smagu, kai vargšiukas išgyja, pasikeičia. „Kartą iš miško parvežėme besibaigiantį šunelį su paralyžiuota apatine dalimi, gurguliuotą, apvarvėjusį išmatom. Išgydėme, pati masažavau jį visą mėnesį. Koks laimingas dabar laksto, mane įsimylėjęs glaustosi, nepamiršta, dėkingas, – džiaugiasi B. Vaičiulevičienė. – Turėjome trikojį šunelį vargšiuką. Atvyko šeima nusižiūrėto gyvūnėlio, su jais pagyvenusi moteris vaikštinėjo. Po kiek laiko skambina ji, norinti to trikojo. Vėliau ne sykį ašarodama dėkojo  – nepaprasto  gerumo šunelis.“

Pasak B. Vaičiulevičienės, šunys ar katės, kaip ir žmonės, turi savo laimę. Nevienodai išbūna, vieni po kelių dienų pakliūva į šeimą, o kitas kelerius metus prieglaudoje išgyvena. Kartais negražus, o kažkuo krenta į širdį.

B. Vaičiulevičienę piktina koronaviruso pandemijos metu paskleisti gandai, kad nuo augintinių esą užsikrėsti galima. „Sąmoningai skleidė kalbas, tendencingai. Virusų ir bakterijų visi nešiojamės kilogramais, kad nuo katinėlių covidu kas nors užsikrečia, neįrodyta“, – teigia moteris. Džiugu, kad mūsų žmonės jų nepaklausė, karantino metu net sumažėjo pamestinukų. Gal net labiau prie gyvūnėlių glaudėsi karantino vienatvėje. Teko gelbėti tik kelis tikslingai į gatvę išmestus, prie medžio pririštą šunelį rado. Tokiais atvejais stengiasi galus atkapstyti, nedorėlius surasti.

Šį mėnesį, pasak direktorės, daugiau gatvėse suvažinėtų katinėlių randama. Prasidėjęs katinėlių judėjimas – ruja-morčius. Vairuotojai nepastebi, gatvėse žūsta nemažai, todėl pavasarį gaišenukų padaugėja.

Benamiai katinai ir katės sterilizuoti paleidžiami ten, kur gyveno, jiems įrengiamos šėryklos.

B. Vaičiulevičienė negali suprasti žmonių, kurie neapykantoje skęsta. Pavyzdžiui, Dainų gatvėje prie transformatorinės pastatyta būdelė katinėliams. Pasirodo, ji vienai poniai „akis bado“, teks nuošaliau perkelti. Dar baisiau, kad tame pačiame name atsirado nuodytojų. Tas mažas gyvenimo nuskriaustas padarėlis ponams trukdo. Žmogaus žmogumi nelaiko, o katinėlis jiems – kas?

Širdį skauda. Geriau kartą per mėnesį kokį konserviuką nupirktų, vargšelius geriau pamaitintų. „Kokie vaikeliai jų kaukoliniai, kai parsivežame, ilgai krūpčioja katytės, strese gyvenusios, – pasakoja gyvūnų globos namų direktorė. – Daugelis laukinių kačių voljeruose negali gyventi, nes suserga depresija. Joms reikia laisvės. Pas mus jos gyvena garaže įtaisytuose guoliuose, kad galėtų laisvai vaikščioti. Kai kurios labai piktos. Kalbuosi su jomis. Sakau, kad būsi nereikalinga niekam, nelaiminga, jei tiek pykčio savyje turėsi. Kai kas mus kvailiais laiko, o aš manau, kad gyvūnai yra pasaulio dalis, turime juos gerbti, laikyti taip, kad nekentėtų skausmo. Jie – mūsų kompanionai, galime žavėtis, matyti pasaulio įvairovę.“

Kiekviena diena su rūpesčiu
„Šiaulių letenėlės“ vadovė Ingrida Butkutė taip pat nepastebėjo masiško pamestinukų pagausėjimo. Priešingai, daugiau buvo norinčių gyvūną namuose priglausti, net protrūkiu tai vadina.

Viešoji įstaiga dabar patogiai įsikūrusi, puikios sąlygos priglaustiems šunims pabėgioti. Dovanoja tik išgydytus, sterilizuotus, „sučipuotus“ labai atsakingai, išsiklausinėję, kur laikys, kodėl būtent šito gyvūnėlio pageidauja. Labai reta, kad sugrąžintų. Mieliau dovanoja iš toliau atvykusiems didmiesčių gyventojams. Jau vien tai, kad tokį kelią važiavo, rodo, kad gyvūnėlis tikrai krito į akį, bus mylimas. Į prastesnes sąlygas negu „Šiaulių letenėlėje“ nė vieno neatiduoda. Dažniausiai su savo išslaugytų gyvūnėlių šeimininkais ryšį palaiko, gauna daugybę nuotraukų su linkėjimais.

„Tai variklis, kuris įkvepia, – sako I. Butkutė. – Išgelbėti nuo pražūties išmestus, apleistus, nuskriaustus, sužalotus, senus ir jaunus, sveikus ir ligotus beglobius gyvūnus, suteikti jiems šilumą, saugumą ir meilę yra mūsų tikslas.“

Žinoma, nelaimėlių gydymas, išlaikymas kainuoja nežmoniškus pinigus, kai kuriuos tenka operuoti Kaune ar Vilniuje. Todėl gerų žmonių parama labai reikalinga.

„Kelias į Rojų“
Egidijus Jankauskas su žmona Silvija apleistus gyvūnus globoja ne vienerius metus. „Gera, kai vienas kitą palaikome, – sako vyras. – Būna, kai vienam nusvyra rankos, tada kitas imasi. Kartais nusivili, žmonių sąmoningumas menkai tedidėja.“

Kai pora susipažino, Silvija jau „Šiaulių letenėlėje“ savanoriavo. Pamažu įsitraukė ir Egidijus, nuo mažumės gyvūnėlius mylėjęs. Pradžia nelengva, kadangi katėms alergiškas, dusdavo. Dabar inhaliatorius ir tabletės gelbsti. „Kai nustojau vartoti alkoholį, bijojau išprotėti, – atvirauja Egidijus. – Kai kas imasi visokių religinių praktikų, aš  džiaugiuosi, kad susidraugavome su „Šiaulių letenėle“. Paskui  nutarėme iš savo lėšų namuose ką galime daryti. Turime tokį atskirą namelį kieme, kodėl jame gyvūnėlių neįkurdinus?“

Egidijus dėkingas pažįstamiems ir draugams už paramą. Iš Vokietijos viena moteris atveža, kita iš Airijos. Keista, bet užsienyje maistas gyvūnams beveik triskart pigesnis nei Lietuvoje.

Šiaulių miesto savivaldybės atsakyme redakcijai teigiama, kad „benamiai gyvūnai (katės ir katinai) mieste nuolat gaudomi pagal gyventojų prašymus, kastruojami ir sugiję paleidžiami kačių šėryklose arba sugavimo vietoje, o  valkataujantys šunys sugaunami ir laikomi gyvūnų globos Šiaulių skyriuje, kol atsiras nauji šeimininkai. Pagauti gyvūnai vakcinuojami ir dehelmetizuojami, sužeisti – gydomi.“

Bet E. Jankauskas sako, kad ne viskas taip puikiai sutvarkyta, gal lėšos per menkos, gal kitos priežastys. Su katėmis visai chaosas. Jos dauginasi kelis kartus per metus. Pusmečio sulaukusios jaunos katytės jau gali palikuonių turėti. „Reikėtų net drastiškų priemonių, kai kurios šalys seniai susitvarkiusios, o mes dar diskutuojam, kad sterilizuoti – nehumaniška, ėjimas prieš gamtą. O minias benamių palikti be priežiūros humaniška? – piktinasi Egidijus.– Randi kačiuką, akys užpūliavusios, viena beveik iškritusi, negali negydyti. Dėkingi Pauliaus veterinarijos kabinetui, kad visada padeda.“

Kai kas nesupranta, kad 100 eurų, savo uždirbtų, gali išleisti svetimam katinui ar šuniui. Jankauskams tai natūralu. Ne tik pamaitinti, ir paglostyti reikia. Dukrelės dar nedidukės, penkerių ir dešimt metų, bet mielai  padeda, mokosi gerumo, svajoja veterinarėmis būti. Yra turėję šunelių, bet paskutiniu metu kates laiko. Neseniai 8 gyveno. Atostogų ne visada gali išvažiuoti, planuoja iš anksto, kada išdalys globotines. Šiuo metu rezervuoti du, vienas į Vokietiją išvažiuos.

Ne kiekvieną katę gali namuose priglausti, būna tokių laukinių, kad sterilizuoja ir paleidžia. Vieną laukinukę „Šiaulių letenėlei“ perdavė, nes ten yra, kas moka prijaukinti. „Nereikia manyti, kad katinėlis – švelnus pūkutis. Jie ir kakų daro, ir kokį vazoną sudaužo, kitokių zbitkų prikrečia“, –juokiasi pašnekovas.

 Ne kiekvienam išslaugytą, paskiepytą atiduoda, jei klausimai kvaili pasirodo, toks nieko negauna. Globėjams svarbu, kas katinėlį augins, ar nesikaitalios šeimininkai. Jei gyvūnėlis stresuoja, gali inkstai atsisakyti. Yra buvę, kad atnešė merginos du sveikus katinukus veterinarui užmigdyti: arba pasiimkit, arba kitur nunešime. Kitas nesupratingumo atvejis, kai žmonės tarsi padėti nori, bet atneša paties pigiausio ėdalo. Galvoja, kad benamiai bet ką suėsti gali. Gali suėsti, bet nuo  jo suviduriuoja neretai. Jei nori nunešti į globos įstaigą maisto, reikia pasiskambinti, pasiklausti, koks tinka.

Egidijus daug istorijų galėtų apie savo globotinius pripasakoti. Jų galima Silvijos sukurtame puslapyje „Namukas gatvinukui“ paskaityti. Viena iš skaudžiausių – katino Belzebubo istorija. Jis dabar ne namelyje, o namuose karaliauja. Senas, bedantis, bet mylimas. Kuršėnų komunaliniame ūkyje buvo (dabar pristabdyta, gal nebeatnaujins veiklos) beglobių gyvūnų karantinavimo įstaiga, teisingiau pasakius konclageris. Nesuvokiama, kaip ten kankinami gyvūnai.

Vieną dieną Egidijus išgirdo, kad Kuršėnuose yra sužeistas katinėlis. Bet pavėlavo – pirmesnis jį paėmė komunalinio ūkio darbuotojas. Nelengvai pavyko katinėlį išlaisvinti, visą mėnesį jis ten negydomas kankinosi. Kai parsivežė išsekusį, nuplėšta ausimi, akimis užvarvėjusiomis, gal mėnesį lašelinėmis gydė, kol ant kojų pastatė. Taigi praminė jį velnio Belzebubo vardu, kad nežinia kelintą gyvybę susigrąžino.

Kodėl taip aršiai už katinukus kovoja, net po teismus beglobių gyvūnų žudymo veikėjų buvo tampomas už tariamą šmeižtą, Egidijus juokauja: „Gyvenau neteisingai, gal taip išsipirksiu kelią į rojų.“

„Jei liūdesys turėtų akis…“
Tokiais žodžiais į geros valios žmones kreipiasi gyvūnų globėjai, primindami, kad vienišas gyvūnėlis irgi verkia kaip vaikas. O jei atsisėdi šalia, nurimsta ir mėgaujasi buvimu šalia.

Tiesa, kai kurie gyvūnų žinovai teigia, kad karantino metu naminiams gyvūnams, ypač katėms, įtampą sukelia staigus jų asmeninės erdvės sumažėjimas.

 Šeimininkams visą parą būnant namie, smarkiai trūksta įprastos ramybės. Girdėdami pastovų namų bildesį, balsus, kai kurie augintiniai dėl šito gali jaustis nejaukiai, neramiai miegoti. Tiek augintiniui, tiek šeimininkui reikia asmeninio nepriklausomo laisvo laiko. Kai kurie šeimininkai pradėjo pastebėti neįprastus augintinių veiksmus: sukimasis ratu, nepaaiškinamas atsitrenkimas į sieną, dažnas kasymasis, perdėtas savęs prausimas, letenėlių laižymas, dažnas žiovavimas. Tai  gali būti patiriamo streso pasekmė.

Šeimininkų grįžimas į įprastą gyvenimą baigiantis karantinui augintiniams vėl  gali būti didelis stresas. Katės kurį laiką gali jaustis vienišos, rodyti priešiškumą ar palikti nemalonių dovanų, žymėti teritoriją. Šunims gali prasidėti destrukcinis elgesys, dažnas ir garsus lojimas, kaukimas.  Labai svarbu  palikti gyvūno mėgstamiausių žaislų, kad nesijaustų tokie vieniši.

Šiuo metu nėra jokių mokslinių įrodymų, kad katės ar šunys gali perduoti virusą žmonėms. Kai kurie specialistai teigia, kad gyvūnų kailyje viruso dalelės gali įstrigti, kaip ir ant bet kokio kito paviršiaus (durų rankenos, stalviršių ir pan.). Dėl to, kaip ir visada, būtina nepamiršti elementarios rankų higienos. Nėra nustatyta nė vieno atvejo, kai žmogus užsikrėtė nuo savo augintinių. Tad šis virusas nėra priežastis jų nemylėti. Priešingai, buvimu šalia galime išsklaidyti vieni kitų liūdesį.

2020 05 29 45

B. Vaičiulevičienė: „Gyvūnas – tai mūsų pasaulio dalis, kompanionas.“
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 05 29 1

Augintinis ne tik džiaugsmas, bet ir rūpestėlis.
Autorės nuotr.

Į viršų