Maestro Sigitas Vaičiulionis kasdien į socialinius tinklus įkelia po kelias nuotraukas. Jose – talentingi šiandienio miesto žmonės, jaunystės koncertai, šeimos gyvenimo akimirkos, mylima žmona chorvedė ir dirigentė, muzikos pedagogė Danutė. Laikas kaip smiltys byrėjo, bet liko gražus jo atspindys. Daug „ano“ pasaulio paslapčių išsaugota, bet maestro negramzdina savęs liūdesy, o šypsosi šalia jaunų  muzikantų, dainininkų.

Patirtis dar gražesnė, kai ji žengia kartu su jaunyste, nes maestro jaunus talentus apglobia neįtikėtina šiluma. Taigi jo archyvuose puikiai dera praeitis ir ateitis. Ir netiesa, kad žmogus niekada neišgyvena „dabarties“, nes kai kalbiesi su S. Vaičiulioniu, jauti, kad „esi“, ir tai nesibaigia nei po minutės, nei po pusvalandžio, nei po valandos. Tokia talentingos asmenybės magija.

Istorijos atspindžiai
Atidžiai išstudijuoti visas nuotraukas dienos neužtektų. Matome S. Vaičiulionį dar vaiką, regime jo tėtį su Lietuvos kario uniforma, gėrimės besišypsančiais jaunystės veidais. Koncertai, egzaminai, kelionės mokymosi M. K. Čiurlionio meno mokykloje metais, studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tose nuotraukose daugelis Lietuvos įžymių muzikų atpažintų savo veidus. Ilgai galėtų maestro minėti chorus, kuriems vadovauti pradėjo dar studijuodamas, smagūs vaizdai, kai dirbo Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. chormeisteriu.

Šiauliuose S. Vaičiulionis vadovavo  miesto kultūros namų dainų ir šokių liaudies ansambliui „Jovaras“, su juo dalyvavo 1975 m. respublikinėje dainų šventėje, koncertavo Maskvoje ir Čekoslovakijoje. Vienoje nuotraukoje matome puikią choreografę baletmeisterę Aldoną Ivanauskienę. S. Vaičiulionis prisimena pikantišką detalę, kokį ažiotažą buvo sukėlusi jos parengta programą pirmajame Šiaulių naktiniame klube „Geluva“: šokėjos grakščiai prisėsdavo ant kubų ir jas apšviesdavo iš apačios. „Žiūrovai alpdavo iš nuostabos, lyg kažką įstabaus pamatę“, – juokiasi pašnekovas.

Kiti vaizdai primena, kaip dirbdamas Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu  koncertavo Kuboje. Su Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choru „Tauras“ gastroliavo Jugoslavijoje. Su „Polifonija“ keliauta po Lenkiją, Italiją. Vartydamas nuotraukas maestro greitai perbėga, pasakoja įspūdžius, mini sutiktus žmones. Stebina, kaip galima atsiminti tiek datų, vietų. Matyt, įmanoma, kai labai myli savo darbą. Visose kelionėse šalia žmona Danutė, chorvedė, dirigentė, puiki muzikos pedagogė. Nuotraukų komentatoriai daug gražių žodžių apie ją prirašė.

Atskira tema galėtų būti dainų šventės. Kiek metų su visais meno kolektyvais jose dalyvauta, teko būti vienu iš organizatorių, ekspertu, patarėju. Diriguota ne tik Šiaulių miesto, Lietuvos, bet ir Pabaltijo, Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Socialinių tinklų skaitytojus sudomino Šiaulių dainų švenčių vaizdai. Sunku patikėti, kokia gausybė dalyvių.

Nelabai linksmi pamąstymai
„Iš neturėjimo ką veikti pradedu nuotraukas „skenuoti“, – juokauja S. Vaičiulionis. – Vis vien anksčiau ar vėliau  kiekvienas žmogus išeina, kam teks jas atiduoti? Ar „Aušros“ muziejus priims? Todėl ir mėtau tinkluose, gal kam nors įdomu.“

Kaip ir kitiems šiauliečiams,  S. Vaičiulioniui, ypač gaila, kad yra naikinamas ,,Titnagas“:  „Ilgais dešimtmečiais mano, o ir visų Šiaulių bei apskrities menininkų veikla buvo neatsiejama nuo šios spaustuvės. Joje buvo spausdinamos mūsų koncertų afišos, bukletai, autorinės knygos, festivalių bukletai. Krūva guli pas mane „Titnago“ spausdintų afišų. Ištisa muzikinio gyvenimo istorija. Laiptais užlipus antrame aukšte „Glavlit'o“ atstovas sėdėdavo. Be jo parašo nieko neišspausdinsi – toks buvo laikas“, – šypteli pašnekovas.

Gal šios mintys ne visiems patiks, bet 47 metus Šiauliuose gyvenantis muzikos pedagogas, dirigentas jaučia pareigą ir nelabai gražius dalykus pasakyti.

Skaudina maestro, į ką pavirto miesto centras. „Žinoma, miestą tvarkyti, vamzdynus keisti, gatves atnaujinti reikia. Bet negalima paniekinti visiškai to, ką kiti žmonės sukūrė. Ko vertas kūrėjas, jei griauna visa, jeigu nemato, kas iki jo gera padaryta, kas liks po jo? – svarsto S. Vaičiulionis. –  Šiauliuose polinkis griauti. Kur savitumas Tilžės gatvės, nors ji sutvarkyta? Medeliai-ne medeliai susodinti styro. Kur savitumas Prisikėlimo aikštės, betono plynės? Pirmiausia reikia gerbti žmones, kurie iki tavęs kūrė, išsaugoti, tada tęsti. Pats lengviausias būdas pasakyti, kad sovietinis, ir išgriauti. Juk vis tiek nepadarysi Šiaulių kaip Niujorko. Negalvoja, kas vertinga, koks akcentas bus. Vyskupijos pastatas – jis neetiškas. Architektai šneka apie stogų linijos išsaugojimą, kaip dera su Kolegijos pastatu. O Katedra kur? Savitumas vienintelis, kad prie Katedros padaryta aikštelė penkioms mašinoms.“

Pasak pašnekovo, niekur panašių dalykų neteko matyti. Ir medžius ne visur taip rausto. Užtektų Telšiuose pasidairyti. „Saulę“ irgi kai kas aršiai siekė nugriauti. Laimė, meras įsiklausė, pakeitė nuomonę. „Gal mes patys kartais pavėluojame kalbėtis? – mąsto pašnekovas. – Kad gražina miestą, gerai, bet dažnai lengviausiu keliu einama. Šitaip visą miestą gali tekti nugriauti.“

Ir ne vien pastatai miesto veidą nulemia. Kaip pavyzdį S. Vaičiulionis mini „Laiptų galeriją“: „Pakraštėly, buvę sovietinės statybos mokytojų namai, nelabai pritaikytos patalpos, o koks didžiulis traukos centras, kokie renginiai, kokie menininkai renkasi… Žmogus, kuris ne tik mąsto, bet moka bendrauti ir geba jausti, yra didžiausia vertybė.“

Yra Kultūros centras, „Polifonija“, ,,Saulė“, „Laiptų galerija“, Chaimo Frenkelio vila, kitos miesto erdvės. Tiesa, ne apie visas norėtųsi kalbėti.

Parkas renovuojamas, kur kažkada masiniai koncertai, festivaliai, dainų šventės vykdavo. Džiugu, kad pagaliau bus parkas sutvarkytas, bet S. Vaičiulionį neramina neaišku kam išmetami pinigai: „Estradą atstatys, o kas ten koncertuos? 5 tūkst. tilps žiūrovų, sako. Miesto dainų šventė – tai būdavo pilna estrada. Dabar trys chorai erdvės neužpildys. Nebėra tiek saviveiklininkų. Nepagalvoja, kad kiekvieną pavasarį suolus teks remontuoti, perdažyti. Kiek pinigų prireiks?“

Miesto erdves užpildo žmonės, dabar sakoma – įveiklina. Laikas parodys, gal atgis ir Prisikėlimo aikštė. Bet kol kas toje tuštumoje S. Vaičiulionis koncertuoti negalėtų. „Tik įsakymo keliu, – sako maestro, – juk yra Šaulyčio aikštė (aut. – Saulės laikrodžio aikštę taip švelniai maestro vadina) su puikia infrastruktūra – maloni aplinka, suolai klausytojams. Minint Baltijos kelio 30-metį Pučiamųjų orkestras ten grojo. Ir anksčiau koncertus rengdavome.“

O šitą betono kūrinį – šiauliečių taikliai „raudų siena“ pavadintą, pašnekovas pritaikytų kitaip: „Yra žmonių, kurių tikslas pinigai, pinigai, pinigai… Jie nemąsto, kad nieko nepasiims su savimi… Jie atėjo ir praeis… Siūlau tokių istorijos, kultūros naikintojų pavardes išrašyti Šiaulių Prisikėlimo aikštės „raudų sienoje“– būtų dviguba nauda… ir prasmė.“

Įdomus miestas – Šiauliai
„Šiauliai  visada buvo įdomus, nors tituluojamas darbininkų miestu. Pamirštama, kad beveik visa menininkų grietinėlė kelią pradėjo čia. Užtektų dviejų vardų – Sauliaus Sondeckio ir Virgilijaus Noreikos“, – tęsia pasakojimą maestro. Miesto muzikinis gyvenimas, pasak jo, yra neaprėpiama tema, gal tik Viktorui Gerulaičiui, rimtam muzikologui, būtų įkandama.

Kiek S. Vaičiulionis atsimena – nuo pat 1973 metų, į Šiaulius menininkai labai noriai važiuoja. Ypač miestą išgarsino bažnytinės  muzikos festivaliai. Iš visos Sovietų sąjungos menininkai veržėsi čia koncertuoti. Operos primadona Asta Kriščiūnaitė debiutavo su „Polifonija“. Yra galybė garsių muzikantų, o ypač operos dainininkų, tokių kaip Viktorija  Miškūnaitė, išaugusių Šiauliuose. O kur dar jaunimas kaip Juozas Janužas, Monika Pleškytė, Pijus Kondrotas. Šiauliuose yra koncertavusi pasaulinio lygio solistė Asmik Grigorian.

Augančios žvaigždutės, Šiaulių muzikos mokyklos ar S. Sondeckio menų gimnazijos mokinukai labai dažnai kviečiami koncertuoti kartu su orkestru. „Jeigu jaunų nepaskatinsime, tai ir neišaugs naujų dirigentų, muzikantų ar dainininkų, – tikina S. Vaičiulionis. – Mane anksčiau globojo, ir aš panašiai elgiuosi.“ Jis prisimena, kaip šiltai su moksleiviais, studentais bendravo prof. S. Sondeckis ir kiti dėstytojai. Galėjai ne tik patarimo paklausti, bet ir į namus užbėgti, prie kavos puodelio pasišnekučiuoti. Ta bendravimo šiluma sklinda ir iš nuotraukų komentarų – „talentingas, mielas, puikus, augantis ir pan.“ apibūdinami jaunieji atlikėjai.

Šiauliai, pasak S. Vaičiulionio, turtingi nuostabių, talentingų menininkų, chorvedžių. „Visame pasaulyje garsus „Dagilėlis“ (vadovas Remigijus Adomaitis). Bet niekuo ne blogesnis Dainos Kavaliauskienės mergaičių choras, Birutės Janonienės studentų choras „Studium“. „Beje, mano sukurtas, – prideda maestro. – Tokių chorvedžių kiekvienas miestas norėtų.“

Gal tik lėšų trūkumas neleidžia jiems taip plačiai išgarsėti. Tai, deja, liūdnoji pusė. Šiauliuose gera dirbti, bet liūto dalis projektinių pinigų nusėda didmiesčiuose. Net atlyginimai kolektyvams, kurie priklauso savivaldybėms, yra gerokai mažesni nei valstybiniams. Visai nesvarbu meninis lygis, pasiekimai, atlyginimas nuo to nepriklauso – kol kas kultūros politika tokia. Apskritai kultūrai nubyra tik likučiai – visoje Lietuvoje. Ir nepaisant šitų sunkumų Šiauliai vis tiek šviečia – vyksta koncertai, festivaliai, prasmingi renginiai.

S. Vaičiulionis labai aukštai vertina Ch. Frenkelio vilos vasaros festivalius. Koks bebūtų oras, visada koncertai anšlaginiai. Pagirtini yra daug jaunimo pritraukiantys Remigijaus Ruokio festivaliai. „Stebėtina, kaip jis sugeba gauti pinigų ir jo „Šiaulių muzikinės naktys“ vis plečiasi. Gražūs modernūs, ypač jauniems patrauklūs Dailės galerijos festivaliai, tarsi norėtųsi, kad gyvybė pulsuotų kasdien. Puiki akustika, gražios erdvės, ten muzika turėtų dažniau skambėti. Kai kultūros ministras šiaulietis Dainius Trinkūnas parūpino fortepijoną, dažnai koncertuodavo S. Sondeckis su Lietuvos kameriniu orkestru, vykdavo senosios muzikos festivaliai“, – pasakoja S. Vaičiulionis. Apie nuostabius koncertus, plenerus „Laiptų galerijoje“ jau kalbėta: maestro žodžiais, ten pulsuoja kultūrinis gyvenimas.

Labai aukšto lygio, pasak S. Vaičiulionio,  Šiaulių kamerinis orkestras (orkestro meno vadovas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis, asistentė Jūratė Stakvilevičienė), koncertuoja visoje šalyje ir užsienyje. Puikus, profesionalus valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. „Pasisekė kolektyvui su įstaigos vadovu. Nijolė Saimininkienė – reto talento žmogus, – vertina buvęs choro vadovas, ugdytojas. – Moka pasakyti, diskutuoti, išklausyti. Visada argumentuotai, be jokių asmeninių įsižeidimų. Aš toks geras vadovas nebuvau.“ (aut. past. –  S. ir D. Vaičiulioniai kolektyvui vadovavo iki 2006 m.)

Pučiamųjų orkestrui – jau 51 metai. „Irgi aukšto lygio muzikantai, daugelis – pedagogai. Ir iki manęs grodavo visose šventėse, nors gal rečiau koncertuodavo (aut. Past. – S. Vaičiulionis orkestrui vadovauja nuo 2016 m.), – kalba maestro. – Įdomi detalė: Šiaulių kamerinis orkestras yra moteriškas kolektyvas su vienu vyru. Šiaulių pučiamųjų orkestras yra vyriškas kolektyvas su viena moterimi.“

Orkestras nemažas, jame groja 33 įvairaus amžiaus muzikantai. Kolektyvas koncertuoja ne tik „Saulėje“, dažnai pasirodo aikštėse ir gatvėse, aplinkiniuose dvaruose, mokyklose. Yra dalyvavęs Lietuvos dainų šventėse, šalies pučiamųjų orkestro čempionatuose. Deja, pasak orkestro vadovo, viskas atsiremia į galimybes, gastrolinius koncertus rengti sudėtinga.

Jis pasakoja, kad su malonumu vyksta į aplinkinius dvarus koncertuoti: „Važiuoji, tarkim,  į Kelmės dvarą, pritaikai programą prie tos vietovės istorijos, taip užmezgi ryšį su klausytoju, atskleidi jų pilnatvę. Negali artistas į klausytoją žiūrėti iš aukšto: sumokėjai ir klausykis, vis tiek nieko nesupranti. Koncertai tampa savotiška edukacija, pokalbiu su klausytoju. Pasirengti reikia, bet tai suartina, padeda klausytojui suvokti muziką. Turi atrinkti patį svarbiausią grūdą, kad pajustų emociją, išgirstų vietos, kurioje kūrinys sukurtas, savitumą.“

Patys pirmieji šiauliečiai grojo Pakruojo dvaro ovalinėje salėje. Apskritai Šiauliuose arba šiauliečiai daug kur buvo pirmieji: bažnytinę muziką pirmieji veikiančioje bažnyčioje atliko. Anais laikais sovietinėje sistemoje tai buvo neregėtas dalykas. Savotiški novatoriai buvo „Bixai“, kitų sričių muzikantai.

Laukia susitikimų su publika
Pačioje pokalbio pradžioje S. Vaičiulionis įspėjo, kad nuopelnus pasakoti neįdomu, nereikalinga. Svarbu, kaip žmogus su kitu žmogumi bendrauja, kiek dėmesio vienas kitam gali parodyti. Pats stengiasi būti dėmesingas žmonėms, kuriems dirba ir labai laukia, kada infekcijos grėsmė atslūgs ir gyvenimas grįš į vėžes: „Mūsų karta esame tokio auklėjimo, kad negalime užsidarę sėdėti, turime susitikti, jausti žmogų.“

Visais laikais pučiamųjų orkestrai kur nors grodavo. Per šventes, Palangoje, parkuose ir kitur. Šiaulių pučiamųjų orkestro vasaros koncertai Vilniaus gatvėje vyks ir šiemet, prasidės birželio mėnesį ir kiekvieną trečiadienį 12 val. šiauliečius džiugins nuotaikingos muzikos valanda. „Mes radome puikią vietą prie Turizmo informacijos centro. Žmonės pietaudami gali pasiklausyti. Yra, kas mėgsta, ypač senjorai.“ S. Vaičiulionis pasakojo, kad senjorų patogumui bus pristatyta kėdžių. Maestro tikisi, kad per karantiną visi išsiilgo koncertų, bus gera prisėsti, paklausyti. Ir pietaujantiems valanda neprailgs. Renginių, koncertų, malonių susitikimų yra suplanuota iki pat metų galo ir ilgiau. Svarbu išlikti sveikiems.

2020 05 16 17

D.ir S. Vaičiulioniai gyvenimą skyrė Šiaulių miesto žmonėms ir muzikai.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 05 16 6

Šiaulių parodų rūmuose. Unikalus dirigentas prof. S. Sondeckis. 1983 m.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 05 16 5

2020 05 16 8

Senosios muzikos festivalis Šiaulių katedroje.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 05 16 1

„Jovaro“ ansamblis Čekijoje, 1974 m. Šalia S. Vaičiulionio Aldona Ivanauskienė.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 05 16 14

Miesto dainų šventės būdavo gegužės 9 d.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 05 16 10

Dainų šventė Šiauliuose. Dirigentė D. Vaičiulionienė. 1985 m. Taip gražiai, su puikiomis kepurėmis buvo pasipuošę miesto pučiamųjų orkestro muzikantai.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 05 16 18

D.ir S. Vaičiulioniai gyvenimą skyrė Šiaulių miesto žmonėms ir muzikai.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų