Kai kovo vidury užsidarė kultūros įstaigų durys, Šiaulių kultūros centras „Laiptų galerija“ virtualiu būdu tęsė savo ugdomąją, šviečiamąją, reprezentuojamąją veiklą. Šį įtampos ir pasimetimo laiką kūrybinga galerijos komanda išnaudoja virtualiomis parodomis, muzika ir poezija ugdyti ištikimo žiūrovo-klausytojo skonį, nuosekliai nardina į meno pažinimo procesą, stiprina pasitikėjimą savimi ir kritiškumą. Nestandartinė situacija „Laiptų galeriją“ paskatino ieškoti naujų įrankių atsiverti, išsaugoti ryšius ar užmegzti naujus, gyvai dalyvauti kultūros vyksme ir jį reflektuoti.

Menas yra būsena
„Laiptų galerijos“ interneto svetainėje kelis kartus per savaitę keičiasi parodos, vyksta nauji susitikimai su menininkais ar prisimenami jau įvykę. Betarpiškas ryšys su galerijos parodų, poezijos vakarų ir kamerinių koncertų lankytojais yra išskirtinis jos bruožas.

Čia kasdien esi laukiamas, į kiekvieną tavo pastabą ar linkėjimą iš karto atsiliepiama. Įsitikini, kad visiškai teisus galerijos bičiulis poetas Marius Burokas: „Menas, yra ne rezultatas, o procesas, būsena, refleksija. Susitikimas, sąlytis su menu padeda žmogui pamatyti reiškinius iš skirtingų, unikalių, netradicinių perspektyvų. Jis skatina lavinti savyje nestandartinius įgūdžius, gebėjimus ir mokėjimus. Ieškoti netradicinių, originalių, ekstraordinarių žinių. Tyrinėti pačiam save probleminėse situacijose, siekti asmeninio, individualiai reikšmingo ir nepakartojamo patyrimo.“

Šitaip kultūros centro, meno galerijos misiją suvokia „Laiptų galerijos“ žmonės.

Refleksijos patirtys
„Karantiną pradėjus švelninti, pats laikas apsvarstyti, ką per šį įtemptą mėnesį atradome, ką praradome, – kalba Janina Ališauskienė, „Laiptų galerijos“ direktorė. – Tebesu įsijautusi į gyvenimą tokį, kokiame kunkuliavome pagal savo supratimą, kaip turi dirbti profesionali galerija.“

Ataskaitos pristatytos, dar rengiama informacija miesto Savivaldybės puslapiui. Įdomu, kad su patirtimi stiprėja vidinė atsakomybė už tai, ką darai.

Direktorei kilo mintis atlikti karantino meto veiklos analizę, įsivertinimą. Dvi darbuotojos Asta ir Toma analizuoja svetainės efektyvumą. Kiekviena skirtingais metodais seka lankytojų atsiliepimus, reakcijas. Skaičiukai padės įsivertinti, kurie dalykai sulaukė daugiau dėmesio, ką reikėtų tobulinti. Iš tos analizės jau akivaizdu, kad svetainėje lankėsi žymiai daugiau žmonių, nei iki karantino. Malonu, kad galerijos neužmiršo šiauliečiai, įprasti kultūros lauko dalyviai. Džiugu, kad atsirado naujų lankytojų.

„Jau daugiau žmonių Lietuvoje žino, kad Šiauliuose yra „Laiptų galerija“ ir mus vertina už tai, kad eksponuojame garsių autorių, tokių kaip Š. Sauka, A. Jacovskis, kūrybą, – sako J. Ališauskienė. – Žiūrovų laiškai, komentarai mums kaip premija, paskatinimas, motyvacija. Jauti darbo prasmę – pasirinkta teisingai.“

Analizė atskleidžia, kad keičiasi žmonių įpročiai. Karantino pradžioje prisijungimų buvo mažiau ir jie pasyvesni. Po savaitės suaktyvėjo. Dieną vyksta nuotolinis mokymas, darbas iš namų,  kompiuteriai užimti, bet į vakarą prisijungimų žymiai padaugėja.

„Gera matyti, kad žmonės nepasiilgsta triukšmingų aikščių. Anksčiau atrodė, kad pasaulis eina iš proto: gal ir puikus atlikėjas, bet didelėje minioje vieni kalbasi, kiti kažkur vaikšto… jei su vaikais ateini, tai ugdai nepagarbą kultūrai, – komentuoja direktorė. – Ir priešingai, ilgisi jaukių kamerinių vakarų, nuoširdaus pokalbio.“

Įvairiapusiškas turinys
Kaip minėta, „Laiptų galerijos“ svetainėje nuolat keičiamos parodos, pristatomi būsimi renginiai. Šiomis dienomis pristatoma įspūdinga penkių Šarūno Saukos parodų retrospektyva. Tokiu būdu pranešama, kad liepos 6-ąją, Valstybės dieną, vyks nauja Š. Saukos tapybos paroda, susitikimas su kolekcininku Edmundu Armoška. Jei sąlygos neleis, pasiruošta virtualiam renginiui. Laukiama Dalios Michelevičiūtės poezijos skaitymų, plataus spektro menininko Mindaugo Juodžio tapybos.

Kas bandė, žino, kaip sudėtinga surengti parodą, atvežti kūrinius, tinkamai išeksponuoti, pristatyti auditorijai ir t. t.

„Iš šalies gali atrodyti, kad naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis nuotolinis darbas yra visai lengvas. Nėra, – tikina J. Ališauskienė. –  Ačiū Dievui, kad sukaupta kokybiška medžiaga: nuotraukos, videoįrašai, išlaikėme santykius su menininkais. Džiugu, kad su mažute galerija iškilūs žmonės bendrauja, mus vertina, palaiko, už pasirodymą užmokesčio neprašo.“

Ūgtelėjo folklorinio ansamblio „Salduvė“ populiarumas, atsirado daugiau gerbėjų, išsiplėtė ribos. Velykoms, Atvelykiui, mažosioms vaikų Velykėlėms, surengti virtualūs koncertai sulaukė gausių peržiūrų, malonių komentarų.

„Ar pasiteisins gyvai, sunku pasakyti, – svarsto direktorė. – Svarbiausia, kad iki žmogaus ateitų informacija, mėgėjiškas kolektyvas gana profesionaliai atlieka įvairių Lietuvos etnografinių regionų dainas, šokius.“

„Gyvenimo istorijos“ – kiek mumyse žmogiškumo
Karantino metu įgavo pagreitį „Gyvenimo istorijos“. Žmonės reaguoja, dalijasi, atsiunčia savų. Visos istorijos jau užrašytos, baigiamas kurti knygos viršelis. Leidinys bus pristatomas rugsėjį- spalį.

Vienoje dalyje pasakojamos šiauliečių istorijos, kitoje – Žagarės gyventojų. Ir pristatymas bus Žagarėje, nes nuo jos projekto idėja prasidėjo. Nuo garsaus Ukrainos menininko Matvejaus Vaisbergo apsilankymo ten „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio metu. Sukrėstas žydiško miestelio vaizdo jis sukūrė paveikslų ciklą „Svetimi namai“. Pristatymą lydės litvakų muzika, atliekama „Europos virtuozų“ (Gleb Pyšniak, Dalia Dėdinskaitė, Simona Zajančauskaitė). Po leidinį padovanos Žagarei, Joniškio ir Šiaulių „Aušros“ muziejams.

Pradėdami projektą „laiptiečiai“ neturėjo tikslo apie Holokaustą kalbėti, bet tai neišvengiama, juk sunaikinta 90 proc. tautos. „Mes tik velėną sujudinti norėjome, – pasakoja J. Ališauskienė. – Apie žydus beveik nekalbėta, tarsi išnykę buvo kuriam laikui. Jie buvo rusai, ukrainiečiai – kas tik nori...“

„Gyvenimo istorijos“, direktorės teigimu, rodo, kad žinome apie kaimynystėje gyvenusią tautą mažai. Istorijas administruoja Darius, kiti darbuotojai dalijasi, komentuoja, prie kiekvieno pasakojimo įdedama palydimoji nuomonė. Pasitaiko jaudinančių istorijų, kad norisi daugiau nei ačiū pasakyti.

Teko ir pasipiktinimo komentarų skaityti. Gal tai nėra antisemitizmas, bet dėl tokio požiūrio J. Ališauskienė sako užmigti negalėjusi. Viena išsimokslinusi ponia priekaištavo: kiek galima, apie tai kalbėti, jau trys kartos užaugo, vaikams, anūkams nebeįdomu. Ar problema, kad kalbama, ar problema, kad jos anūkai nežino? „Jei erzina, neskaitykite“, – tepajėgusi atsakyti J. Ališauskienė. Diplomas, matyt, širdies gylio neparodo.

Žavi nepagražintos trumputės istorijos, tikrumu, autentiškumu patraukia. „Jei ne karantinas, būtume neradę laiko joms visoms sutvarkyti, – prisipažįsta direktorė. – Vasario pradžioje tik vienas kitas žmogus jas skaitė. O dabar ne tik skaito, savo pasakojimus pasiūlo. Metai, kiti ir nebebus, kas senelių patirtus nutikimus gali papasakoti. Mums labai svarbu suskubti, išsaugoti.“

Karantino pamokos
Taigi ko mus išmokė karantinas? Dažnas užduodame sau tokį klausimą.

„Pirmiausia atkaklumo ir drąsos keistis, ieškoti, mokytis, – sako J. Ališauskienė. „Laiptų galerija“ simboliškai iškėlė Kultūros vėliavą balandžio 15-ąją. O iš tikrųjų ji nuolatos darbuotojų širdyse.

Per tas kelias savaites išmoko nemažai. Bendradarbiavimas, kūryba internetu, skaitmeninių technologijų įvaldymas pareikalavo susitelkimo. Nebuvo lengva. Ieškojo naujų formų, mokėsi iš MO muziejaus, kitų meno įstaigų. Stebėjo, kaip tvarkosi regionų kultūros centrai.

Ištekliai nedideli, bet drąsiai gali įsivertinti, kad provincialumu kaltinti „Laiptų galerijos“ niekas negalėtų. Galerijos lankytojas nuolat vedamas aukštyn ir gilyn. Parodas, tiek gyvas, tiek virtualias pristato pripažinti menotyrininkai, humanitarinių mokslų daktarai – M. Rachlevičiūtė, D. Zovienė, R. Liutkus. Savo įžvalgomis dalijasi D. Kajokas, M. Burokas, L. Degėsys. Eksponuojama A. Jacovskio, A. Švėgždos, D. Kasčiūnaitės, A. Puipos, R. Bičiūno, M. Bičiūnienės kūryba, E. ir J. Rimšelių dailės kolekcijos turtai.

Nestandartinės sąlygos išmokė stebėti, įsivertinti, reflektuoti. Padėjo suprasti, koks svarbus kiekvieno žiūrovo dėmesys.

Kokie praradimai didžiausi? Jeigu neminėsime nulių sąskaitoje, tai žinoma, gyvas bendravimas, akių kontaktas, šypsena. Internetiniai mirksiukai tam prilygti negali.

„Netikiu, kad prisikelsime, kad tai jau dvasinės Velykos, – daug nerimo J. Ališauskienės balse. –  Bet žingsnis žengtas. Atgal negrįšime. Atrodo, žiūrovas išsaugotas, suglėbtas. Santykį pasitikrinsim, kai baigsis karantinas.“

Kol kas daugelio kultūros darbuotojų galvose būtinybė prisitaikyti, išgyventi, izoliuotis, nesusirgti pinasi su baime būti pamirštiems, nukonkuruotiems, optimizuotiems, centralizuotiems, uždarytiems.

Trūksta darymo kartu, pasitikėjimo kolegomis. Trūksta miesto kultūros vizijos, koordinavimo – kas bus, kai visos kultūros įstaigos vėl atsivers. Kaip dalysis žiūrovą, kuo kiekvienos renginiai bus saviti?

Sakyčiau, tegu į visus miesto kultūros centrus įsisuka kultūros virusas – kaip Dailės galerijos festivalis „Virus“, kaip „Laiptų galerijos“ „Šiaulių Monmartro respublika“, kultūros centro „Saulės žiedas“ ar kt. Po karantino gal nebesueisime taip drąsiai į miesto aikštes, bet meno viruso po trupinėlį galėtume sutartinai paskleisti visose įmanomose erdvėse.

2020 04 27 4

Šiomis dienomis pristatoma įspūdinga penkių Šarūno Saukos parodų retrospektyva.
„Laiptų galerijos“ archyvo nuotr.

Į viršų