Besitęsiant karantinui, psichologai linki iš sunkios situacijos išpešti maksimalų kiekį naudos savo tobulėjimui ir bendravimui su šeima. ,,Nebėra galimybės išsisukti ir ieškoti pasiteisinimų, kad  neturiu laiko. Tiesiog imkim tai ir darykim, – sako psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė. – Mokykimės vaikščioti, bet ne bėgioti, net ir mintyse. Bėgant, skubant, lekiant padažnėja pulsas, kvėpavimas, todėl organizmas ruošiasi kovai. O jei taip gyvename nuolat?”

Akivaizdu, kad daromės dirglūs, išvargę, keldami sau neįgyvendinamus reikalavimus. O dėl ko? Giliai viduje suprantame, kad nei pinigai, nei daiktai, nei darbas nėra tai, kas mus užpildytų, bet keisti gyvenimo ritmą, įpročius nėra lengva. Gal mums dėl to reikalingas karantinas, kad patikrintume, kiek svarbūs santykiai su žmonėmis, kurie mus supa, ką gero galiu pasiūlyti kitiems, o pirmiausia – sau? Apie tai kalbamės su šiauliete Žaneta Šimkuviene, kurios gyvenimo universitetai buvo jautrus savęs, kitų žmonių bei gamtos sąveikos stebėjimas, psichologinės literatūros studijos, kūrybinio prado paieškos ir gilus tikėjimas.

Nuo mažumės žinojo – bus kirpėja
Šia moterimi susidomėjau išgirdusi pažįstamų pasakojimus, kad nuo jos prisilietimo dingsta bloga nuotaika, o plaukai auga vešlesni. Jos sukurta šukuosena užtikrina ne tik puikias vestuves, bet ir laimingą santuoką. Paistalai, pagalvojau, visada pasigražinusios jaučiamės geriau. Prisipažinsiu, praeinant pro prekybos centre įsikūrusį grožio saloną akis vis užkliūdavo už nedidukės šviesiaplaukės moters. Kai mūsų akys susitiko, supratau, kad tai ji.

Žaneta nuo vaikystės žinojo, kad bus kirpėja. Juokėsi, kad sūnus, kai dabar tenka rinktis kur stoti,  pavydi jai tokio aiškumo. Moteris pasakoja, kad visos jos pusseserės įmantriomis kasomis džiaugėsi, nes jai labai patiko plaukus šukuoti, pinti. Močiutė atkalbinėjo, gąsdino, kad kirpėjos darbas sunkus, atgrasu, kai net utėlėtas galvas teks liesti.
Bet šios kalbos nuo svajonės neatbaidė. Baigusi mokyklą stojo į kirpėjos specialybę. Paslaptis perprato greitai. „Techniką sužinai, o daugiau kūrybinė energija liejasi, rankos pačios žino, ką daryti“, – pasakoja moteris.

Devyniolikmetė jau dirbo savarankiškai. Iš pradžių buvo baimės ir nemiegotų naktų, galvojant kokią šventinę šukuoseną sukurs. O dabar, kai yra 20 metų patirtis, nesunku tiek pagal nuotrauką šukuoseną daryti, tiek savo išmone pasikliaujant.

„Malonu, kad dauguma klienčių pasitiki. Aš nesunkiai pajaučiu žmogų, matau, kas tinka, bereikia atsipalaiduoti ir leisti rankoms dirbti...“ – šneka meistrė. Ar tai magija, Žaneta nežino, bet ne sykį patyrė, kad intuityviai jaučia, jeigu ateina „ne mano žmogus“. „O į kitą pasižiūri, ar balsą išgirsti ir jauti – pas mane atėjo. Žmogus žmogų traukia, kontaktas užsimezga, jei vertybės panašios, bendras požiūris į gyvenimą.“ Pasak Žanetos, kirpėjas – kaip psichologas. Turi jausti, kada ir apie ką su žmogumi kalbėti, o kada geriau patylėti. Dėl to nemažai knygų apie bendravimo psichologiją perskaitė, gilinosi, kokią galią turi prisilietimas prie žmogaus.

Kodėl svarbu prieš kerpant, šukuojant išplauti galvą? Vanduo apvalo ne tik išoriškai. Svarbiau apvalyti mintis, sunkias emocijas. „Pasitaiko, kad ateina moteris, kamuojama depresijos arba netektį išgyvenanti. Prisilietus pajuntu, kaip pašiurpsta oda. Privalau apvalyti. Išeina ne tik pasigražinusi, bet ir palengvėjusi, – pasakoja kirpėja. – Kartą atsitiktinai moteris užsuko. Iš Kelmės, mamą palaidojusi. Gal valandą vyras jos laukė, kol jos storus plaukus tvarkiau. Sakė pajutusi, kad turi pas mane ateiti.“

Tas jautrumas atėjęs iš mažumės. Prisilietimas prie žmogaus suteikia nuotaiką, emociją, bet pailsėti nuo to būtina. Ilgokai teko mokytis pačiai apsivalyti, kad neatsitiktų taip, jog darbo dienos pabaigoje nei kojų, nei rankų nebepakeli. Paprasčiausi būdai – pasivaikščiojimas miške, išsimaudyti ežere, o žiemą – dušas arba vonia. Net isterišką žmogų vanduo gali nuraminti. Padeda mankšta, šokis. Žmogus labai arti gamtos – ji apvalo, gaivina. Yra ir sudėtingesnių būdų. Tinka visokie –  tik reikia tikėti. Nepadeda, jei darai prisiversdamas.

Pamilti save tikrą
Kirpyklos ir grožio salonai uždaryti. Žaneta dėl to nesielvartauja ir prarasto uždarbio neskaičiuoja. Priverstinės karantino atostogos atveria naujų galimybių. Nors meistrė dirbdavo tik 15–18 dienų per mėnesį, dažnai reikėdavo savaitės poilsio. Paskutiniu metu kažkokia nuojauta radosi, kad nebegalima šitaip: „Sumaterialėjome, darboholikais virstame. Žmonės persidirba, neaišku, dėl ko. Dirbi, dirbi, o  pinigus išleidi bereikšmiams dalykams. Nebeturi laiko net tėvus aplankyti. Sukiesi kaip voverė – tada gyvenimas greitai prabėga.“

O „nuskriaustoms“ grožio salonų lankytojoms, pasak kirpėjos, karantinas dovanoja galimybę pamilti save tikrą: „Pirmas žingsnis yra meilė sau. Kiekvienas sau esame brangiausias žmogus. Galiu atidžiau išsitrinkti galvą, susišukuoti, pasižiūrėti į veidrodį ir nusišypsoti sau.“

Be to, Žanetos teigimu, išorinis grožis šiuo metu turėtų į antrą planą nueiti. Skausmas, liga, mirties baimė – pirmame. Svarbiau kovoti su baime. Nėra žmogaus, kuris nebijotų mirti. Vieni bijo šuns, kiti – aukščio, treti – dar ko nors, tačiau visos baimės susijusios su bijojimu mirties. Baimė kaip kamštis koks, kaip akmuo upėje, kuris srovę trikdo. Kuo labiau bijosi, tuo labiau pažeidžiamas. Kad save užpildytum, nuo to išvaduotum, reikia knygos, muzikos ar kitos malonios veiklos.

Kada aplanko angelai
Pirmąsias karantino savaites Žaneta skyrė atsipalaidavimui, poilsiui. Šeimos aplankymas, pasirūpinti tėveliais – savaime suprantami dalykai. Atvirų durų diena Telšių mokykloje neįvyko. Atidėta Šiaulių apskrities tautodailininkų darbų paroda. Joje būtų pristačiusi neseniai pabaigtą skulptūrą – besimeldžiantį vienuolį. Gal simboliška, kad išgyvenimus, sudėtus tame kūriny, dar teks  pasaugoti, neatiduoti kitų žvilgsniams. Tiesa, nepasakiau svarbaus dalyko. Žaneta  Šimkuvienė – tautodailininkė, turbūt vienintelė Šiaulių apskrityje medžio drožėja moteris, kurianti sakralines skulptūras. Šio meno paslaptis perėmė iš savo vyro kryždirbio Aurimo Šimkaus.

„Mano kūriniai dvasinės tematikos, susiję su tikėjimu, – aiškina moteris. – Mano kūrybos dvasia – tai grožis, artumas: motina su kūdikiu, vyras su moterimi šokio judesy, angelai.“

Skulptorė skaitė, kad yra 44 archangelai, bet ji savo angelams vardų nesuteikė. Angelai skleidžia meilės, apsaugos, švaros energiją. Visatoje kybo informacija, žmonės ją pajaučia. Kai pasižiūri į angelą, gali atpažinti, kuris neša meilę, kuris – globą. Ko žmogui trūksta, atsirenka, kokio angelo jam reikia. Drožėja svajojo angelų mišką sukurti, bet panašią idėją jau Vilniaus ar Trakų rajone grupė menininkų įgyvendino.

Žanetos drožiniai yra jos jausmų išraiška, droždama pajunta savo galią, augina pasitikėjimą savimi. Kai kurie taip dailiai išdrožinėti, rankomis išglostyti, kad sunku atpažinti, jog tai ne keramika, o medis.

Moteris prisipažįsta, kad pradžioje stabdė save, pajutusi vyro nepasitenkinimą, kad konkurentė atsirado. Kur ten nukonkuruosi... Ar moters jėgoms 4,5 kg pjūklą perdien rankose išlaikyti? Todėl ir plenerų nelabai mėgsta. Dalyvavo keliuose, patirtis įdomi, bet kai po vienos dienos darbo nelieka kūne vietos, kurios neskaudėtų – ar verta? Nelabai ir užsakymų imasi. Smagiau, kai kūrybinės laisvės niekas nevaržo. Paklausai muzikos, mintyse paskęsti ir pamažu randasi kas nors gražaus. Pasitaiko, įkėlus į facebook'ą nuotrauką pirkėjas iš karto atsiranda.

Ž. Šimkuvienė savo darbų neskaičiavo. Džiaugėsi pakviesta į respublikinę parodą, malonu buvo, kad jos darbų pateko į ekspoziciją Seime. „Mano sielai šlovės elementai nesvarbūs, – sako tautodailininkė. – Žinoma, dar yra, kur tobulėti. Menas turi būti išjaustas, be skubos, su meile padarytas. Paklausai klasikinės muzikos, akis į dangų pakeli mąstydama, ir ateina pojūtis, kad kažkas gražaus išeina.“

Dėl to moteris laukia, kol pavasaris įšils, galės vėl dirbtuvėse drožinėti.

Ne iš karto medį atrado. Pradžioje kūrė visokius moteriškus darbelius; karoliukai, nėriniai, vilnos vėlimas. Rankos po įprasto darbo kirpykloje tiesėsi prie kūrybos. Net mama stebėjosi. – iš kur tas potraukis – ji net megzti nemokanti. O Žanetą tarsi kažkas iš vidaus kirbino. Ėmėsi drožinėti nuotraukų rėmelius, paskui, tarsi netyčia, atsirado pirmasis angelas, kuris atsidūrė respublikinėje parodoje.

Kai apima liūdesys, prasta nuotaika, angelo neišdroši. Tada imasi dažų. Tapymas, pasak Žanetos, visai geras būdas išsilieti. Galima piešti mandalas. Ar bent spalvinti, jei manote, kad piešti nemokate. Svarbu nekaupti savy negatyvo, išleisti. Žinoma, tokių piešinių niekam nedovanoja ir neparduoda. Mandalų piešimas, spalvinimas, pasak tautodailininkės, harmonizuoja.

Tikėjimas stiprina – kelius renkamės patys
Žanetai įstrigo močiutės pasakojimas apie moterį, kuri palaidojo tris savo sūnus. Paklausta, kaip tokią kančią ištvėrusi, ji atsakė – išdainavau. Žaneta iš vaikystės sunkiai sirgo, maža buvo vilties, kad vaikščios, dar mažiau kas tikėjo, kai ji pasakė vairuosianti automobilį. Jos tikėjimas buvo stipresnis. Paskui sulaukė naujų išbandymų: jaunutė liko našlė su mažu sūneliu. Ar bepasakosi, ką teko išgyventi?

Moteris įsitikinusi, kad niekas kitas taip nesustiprina žmogaus, kaip daina arba šokis. Ji daug metų giedojo Kurtuvėnų bažnyčios chore ir žino, kokią dvasinę jėgą neša giesmė. Dabar dainuoja dviejuose folkloro ansambliuose – „Kurtuove“ ir „Rėda“. Jos šeimoje menininkų nėra, o senelis iš mamos pusės buvo muzikantas. 12 vaikų augo, visi dainavo ir grojo kokiu nors instrumentu. Žaneta sako esanti panaši į senelį – tėvai aukšti, o ji vienintelė iš šeimos tokia mažiukė. Gal teisybė, kad ligos ir talentai į antrą kartą pereina.

Pasak Žanetos, kai šoki ar dainuoji, esi laimingas. Gyveni šios akimirkos džiaugsmu. Dainavimas puikiai tinka emocijoms išlieti. Kiekviena moteris dainuoti turėtų. Gaila, kad daugelį mūsų sukausto baimė išsižioti, nedrąsumas, kad ne taip sudainuosi, išjuoks. Italai teisūs, kad dabar, visiškai izoliuoti nuo pasaulio, balkonuose dainuoja. Dainuojant sklinda galingos vibracijos, jos ne tik jausmų stygas užgauna. Vibracijos gilina kvėpavimą, gerina širdies darbą, viso kūno gyvybines jėgas sužadina, harmonizuoja energijas. Kodėl folkloras? Ateina laikas. Ne aštuoniolika, „Tu ateik į pasimatymą“ jau nebevirpina. Reikia klasikinės muzikos, apeiginės tikros dainos. Keli akis į dangų ir vyksta apsivalymas. Vieni klausydami nubraukia ašarą, kiti dainuodami.

„Visi būdai veda sveikatos link. Nuo mažens sirgau sunkia liga, domėjausi, akupunktūra, masažais, pas žolininkę kelerius metus mokiausi. Praverčia, suskaudus žinau, kokį tašką spausti, tablečių nereikia“, – prasitaria moteris.

Šis laikas mums paskirtas, kad apmąstytume, susikoncentruotume, ką svarbu atlikti, o ką nelabai. „Nesu tobula. Prie maldos prieiti vis nėra laiko, – atvirauja moteris. – Planavau, kad šią savaitę tam skirsiu. Kai nusisukame nuo sau svarbių dalykų, atsiranda kažkas, kas įspėja: gal liga, gal baimė, gal netikėjimas, neviltis. Mes nuo savęs atitolę. Dažniau rūpinamės dalykais, kurie svarbūs kitiems. Turime pabūti vieni. Sau nuoširdūs. Būdami labiau tikri, harmoningi, šviesime ir kitiems. Skleisdami ramybę, gausime jos ir iš aplinkos.“

Šimkuvienė: ,,Mes pamirštame, kokią jėgą turime savyje – tikėjimą.
Asmeninio archyvo nuotr.

Motina su kūdikiu.
Asmeninio archyvo nuotr.

Angelas.
Asmeninio archyvo nuotr.

Besimeldžiantis vienuolis – naujausias darbas.
Asmeninio archyvo nuotr.

 Asmeninio archyvo nuotr.