(tęsinys)

Patyčios
„Žodis „žydas“ Tengoje buvo kaip patyčia. Žvirblį vadino „žyd“. Pas mus dabar visus paukštelius reikalaujama saugoti. O ten priešingai. Buvo tokia šiaudais dengta daržinė, kurioje grūdus tvarkydavo. Šiauduose – žvirblių milijonai. Rusų vaikai pasiimdavo dvišakes lazdas, ištraukdavo visą lizdą su mažais paukščiukais ir sudaužydavo sakydami „bey žyd“ (aut. – mušk žydą)“.

Panašių patyčių teko patirti ir pasakotojui: „Einu į mokyklą kelis kilometrus, per upelį reikia pereiti. Kažkoks rusiukas iš paskos eina ir šaukia: „litovec, litovec“. Tiesa, aš – lietuvis, bet intonacija pašaipi. Sulėtinau žingsnį, kaip dėjau į nosį sakydamas „eik, totoriau, nusiprausti“. Jis apsipylė kraujais, o manęs nuo to laiko niekas nebeužkabino.“

Dirbant taip pat teko patyčių dėl tautybės patirti. Kartą Maskvoje, sąjunginiame pasitarime, R. Baltutis paprašė leidimo paskambinti į namus, nes dukrytė Loreta sirgo. Kalbėjo labai trumpai, bet buvo viešai išbartas, kad normalios kalbos nemoka, totoriškai burbuliuoja. Vėliau suprato, kad tas viršininkas ne iš širdies kalbėjo, o iš reikalo, prieš ką nors pasirodydamas. Nes kai tas pats inžinierius kartą atvažiavo į Šiaulius, nusivežė jį pažiūrėti, kaip lietuviai Vėlines švenčia. Nustebo jis pamatęs, kaip mūsų kapinės šviečia. Apsiverkė. Sakė, gaila, kad mano mama guli ten, Rusijoje, ir tokios grožybės nemato.

„Vaire“ tarp kolegų taip pat buvo skirtingų tautybių žmonių. Sutarė su visais gerai. Kartą prieš Velykas atėjęs linksmai pasisveikino, visiems ranką padavė. Vienas paklausė: ar ne Didįjį šeštadienį šventi? „Argi negalima? – teatsakęs išeidamas.

Pirmadienį iškvietė į saugumą. Kaltinamas už religijos propagavimą. Kol buvo klausinėjamas, vienas iš darbuotojų keistai sukasi tai į vieną pusę, tai į kitą – tik žalia rašto spalva matyti. Davė lapą pasirašyti, kad su kaltinimu nesutinka ir išleido.

Už mėnesio atėjo Zelmanas, R. Baltučio studentas, ir pasakė: „Kai eisi su draugais kalbėti, pažiūrėk, su kokiu rašalu rašo. Jei su žaliu – būk atsargus.“ Ne iš karto inžinierius suprato užuominą. Pasirodo, Zelmano pažįstamas saugumo karininkas tai perdavė. „Radau tą „rašytoją“ su žaliu rašalu. Daugiau bijojo pranešinėti, – šyptelėjo pasakotojas. –  Kiekvieną tremtinį panašiai persekiojo.“

Badas ir ligos
 „Kai mus trėmė, mano mama įsidėjo išvažiuodama rūkytą kumpį, jai taip patarė gruzinas kareivis. Tas kumpis buvo padėtas po lova kambary. Kai tėvai išeidavo, aš palįsdavau po lova ir vis palaižydavau. Tas kumpis labai greit „ištirpo“, – apie tremtiems skanėstus pasakoja R. Baltutis.

Ten labai daug vaikų išmirė.

Iš Gruzdžių buvo tokia Šližauskienė su mažu dukrele. Rytą saulei tekant suaugusius išvaro į darbą, o vaikus palieka. Visą dieną vaikai nevalgę. „Aš tada vyriausias buvau, teko tuos vaikus prižiūrėti. Vakare saulei nusileidus pareina mama, parneša kruopų pusės litro indelį. Pati nevalgė, atiduodavo vaikams. Duonos po du šimtus gramų. Spalio šventėms duodavo kilogramą ievos uogų džiovintų, čeriomucha vadinom. Valgydavom kaip žirnius.

Tai va, rėkia vaikai alkani. Aš palipau, ieškojau spintelėje ko nors valgomo. Radau suvyniotą kažkokį daiktą, paragavau – kartu. Išspjoviau – ten presuota kava iš Lietuvos, nevalgoma vaikui. Mažiukai šaukia, valgyti nori. Tos gruzdiškės vaiko niekaip negaliu nuraminti – ir žaidinti bandžiau, ir ant kelių pasiėmiau. Neiškentęs pliaukštelėjau per užpakaliuką. Vakare sužinojome, kad mergytė numirė. Iki šiol už tą pliaukštelėjimą kaltę jaučiu“, – prisimena R. Baltutis.

Jokios išimties nė vienai tautybei nebuvo. Visi fašistai, visi vienodai vargo. Vlasovininkai, tie rusų kareiviai, kur su vokiečiais išvien ėjo, paskui persimetė atgal – belaisviai vaikščiojo su uniformomis, tik ženklai ir sagos išpjaustyti. Jie pačius juodžiausius darbus dirbo.

„Tėvas kartą nuvedė pažiūrėti: upelis teka, prie upelio laužas dega, verda arbatą. Krūmuose už 50 metrų jaunas vyras iki pusės išsirengęs, apatinę dalį vandeny įmerkęs guli, kruvinas vanduo aplink jį. Tas vlasovininkas dizenterija sirgo. Už trijų dienų ir aš susirgau“, – kitą epizodą prisimena tremtinys.

Pasak jo, niekada nebuvo tokio žiaurumo kaip 1941 metais. Kai pakartotinai ištrėmė po pabėgimo 1947 m., jau buvo šiek tiek kitaip. Mokėjo atlyginimus už darbą. Kuzbase jau su tėvu gaudavo atlyginimą ir amerikoniško kondensuoto pieno. Duonos pakramtai su pienu ir pavalgęs. Miežinių kruopų ar avižinių reikėdavo iš vakaro eilėje stovėti – prabanga.

O tuomet, per pirmąją tremtį, nieko nebuvo. Nieko neturėjo, tai žiemą iš rūsio išmestas sušalusias bulves valgė. Atšilus 8– 9 metų būdamas berniukas eidavo į kalnus ir parnešdavo maišą laiškinių svogūnų. Į kibirą supjaustydavo. Išvirdavo košės, pakepdavo blyniukus. Du blyniukai pietums. Ta košė buvo karti, bet rabarbaro užkandi – rūgštu. Pakramtai ir gerai. Pusę kibiro 5 žmonės suvalgydavo per dieną. Tai išgelbėjo nuo bado.

Augalą gelbėtoją R. Baltutis augina iki šiol, atnešė parodyti. „Dabar kai papasakoju, kaip tremtyje maitinomės, kai kas sako – sveikuoliškai gyvenote“, – šypteli R. Baltutis. Rudenį vaikai pasivogdavo varpų, bėgiodami į batus prisisemdavo grūdų. Akmenukais juos maldavo kisieliui. R. Baltutis atsinešė parodyti ir savo vaikystės „girnas“, sakė, pasiūlo mokiniams saują grūdų tokiu „aparatu“ sumalti.

Tremtyje jis persirgo dizenterija ir plaučių uždegimu. Nuo dizenterijos mama išgydė pelyno arbata. Plaučių uždegimui gydyti buvo du vaistai – kaimynės statomos taurės ir kanapių pienas. Kasdien po stiklinę. Balandį susirgo, o rugpjūčio pabaigoje jau bandė į kiemą išeiti, tik į duris nelabai pataikė. Bet liko gyvas.

Mokslai ir muzika
Mokykloje Kurtuvėnuose pasimokyti R. Baltutis nespėjo. Mėgdavo pasislėpti mokyklos muziejuke, žiūrėdavo į Jaroslavo Rimkaus piešinius. Tėvas padėdavo kovose su bermontininkais, palaikė ryšius su Jonu Murka ir kitais partizanais, berniukas savo slėptuvėje lindėdamas klausydavosi, ką suaugusieji kalbasi. Muziejuke slapstydamasis ir skaityti pramoko.

Rusiškoje mokykloje pagal amžių buvo paskirtas į trečią klasę. Tik dvejetus gaudavo, nes i su tašku ir u su nosine visur rašydavo. 5 klasėje į kitą mokyklą ėjo – mažesnio pažymio nei 4 negavo. „Matyt dėl būsimosios laimės kai kas net kitataučių vaikų nekęsdavo“,– daro išvadą R. Baltutis.

Tremtyje jis išmoko groti net keliais instrumentais, kuriuos pasidarė iš tėvo parneštų lūženų. Rado pas vieną turtingą altajietį sulaužytą gitarą, mandoliną, balalaiką. Sutvarkė. Vakarais tėvui turėjo parodyti pirštus, ar yra nuospaudos – įrodymas, kad grojo.

Dvylikametis pasigamintu grąžtu suremontavo armoniką. Kai groti pabandė – kažkokiu būdu išsprūdo giesmės „Pulkim ant kelių“ melodija. Iš kur – pats nesupranta. O grąžtą, veikiantį vilkelio principu, pademonstravo klausytojams. Ir savo tėvo sukurtą dainą „Paukštelių vargai“ padainavo, gitara pritardamas.

Išgirdome ir „Liudo polkos“ istoriją, kaip jiems užgrojus, iš fronto grįžę be rankų, be kojų kareiviai šoko. Sibire jie buvo subūrę kapelą, grodavo valstybinėse iškilmėse. Tremtinių šventėse R. Baltutis groja smuiku, gitara, dombra arba akordeonu.

Įkvėptas siekti mokslo, R. Baltutis baigė Tomsko politechnikos institutą ir sugrįžęs į Lietuvą sėkmingai tęsė ne tik inžinieriaus darbą Šiaulių mieste, bet ir plėtojo mokslinę bei visuomeninę veiklą, dėstė studentams. Pasak jo, tremtinių vaikai visomis išgalėmis stengėsi  labai gerai mokytis, siekė įgyti specialybę, kad grįžę į Lietuvą būtų naudingi savo tėvynei.

Daug įdomių dalykų, tokių kaip savo rankomis padarytų šukos, niekur nematyta adata batams siūti parodė buvęs tremtinys. Brangiausia relikvija – tėvo piniginė, kurios viduje įsiūta trispalvė. Ją prie širdies nešiojo visus tremties metus Liudas Baltutis, o paskui perdavė sūnui.

„Šitiek metų praėjo, o kai į Zoknius pro geležinkelį važiuoju, sutampo, suvirpina visą – štai ką reiškia netekti tėvynės ir pažeminimų tiek iškentėti“, – sako tremtinys. Savo pareiga jis laiko papasakoti jaunimui, kaip žmonės, siekdami šviesos, nugalėjo tamsą.

2020 03 13 6

Įrankiai, naudoti kaip grąžtas ir adata.
Autorės nuotr.

2020 03 13 5

Čia gyveno 7 metus.
Autorės nuotr.

Į viršų