facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d.  priimtas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas nutraukė pusę amžiaus trukusią mūsų valstybės aneksiją. Taigi kovo 11 d. minėsime Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Ši diena prasminga tiek Atgimimo laiku gyvenusiems, tiek laisvoje valstybėje užaugusiai piliečių kartai.

Nepaprastas laikas
Kur kelio į Kovo 11-ąją pradžia? Gal knygnešių atneštose knygelėse, gal gulago kalinio išsaugotoje eilėraščio skiautėje, gal mažytėje trispalvėje, kurią piniginės pamušale nešiojęs tėvas tremtinys perdavė savo sūnui, išvykstančiam mokytis? Gal įspūdinguose roko maršuose ar nepaprastoje kalbos šventėje Saulės laikrodžio aikštėje, kai lūpas vilgė „medaus ir kraujo skonis“, o virš galvų pleveno minios kartojamas žodis ,,Lie-tu-va“.

Nepaprastas buvo laikas. Sąjūdininkai dirbo naktimis, kad rytą skaitytojus pasiektų šviežia informacija. Violeta Laurutienė, Kužių gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė, „Šiaulių naujienoms“ sakė, kad tuomet buvo nepaprastas informacijos badas ir rytais privalu lėkti iki kioskelio Laisvės alėjoje (gyveno ir dirbo Kaune) ir stovėti eilėje, kad gautų naują laikraščio „Atgimimas“ numerį.

Tada buvo svarbi kiekviena žinelė: „Ryte rijome kiekvieną naujieną akimis ir visa siela.“ Mokytoja labiausiai įsiminė politinę dviejų lyderių dvikovą ir džiugesį, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis. Net pedagogai mokyklos, kurioje tuomet dirbo, buvo pasidaliję į dvi stovyklas. Kai kurioms moterims imponavo  A. Brazausko išvaizda. Reikėtų atiduoti deramą pagarbą Vytautui Lansbergiui už nuoseklų tvirtą ėjimą nepriklausomybės link.

„Žinia apie akto pasirašymą sukėlė euforiją. Baimės tada nejautėme gal dėl to, kad jauni, pavojaus neįžvelgėme, bet iš džiaugsmo virpėjo širdis, kai Parlamento salėje LTSR herbą pakeitė Vytis. Ir dabar tą vaizdą regiu akyse“, – prisimena Violeta.

Jai pritaria šiaulietė Rūta, kuri tada buvo neseniai sugrįžusi į Lietuvą iš Kaukazo ir augino mažą dukrelę: „Toks pakilimas, oras įkaitęs nuo kažkokios euforijos. Negalėjau atsitraukti nuo televizoriaus, graibsčiau laikraščius, jų iškarpas saugojau dukrelei – gal bus įdomu kai paaugs. Tai įvyko. Mes laisvi.“

Laisvė – ne duotybė
Laisvė atnešė didelių permainų ir išbandymų. Ko gero, jų nemažėja. Pedagogė V. Laurutienė teigia, jog buvo sunku kai kuriems istorijos mokytojams persiorientuoti, pripažinti, kad tai, ko mokėsi ir ko mokė kitus, buvo melas.

„Moralinę atsakomybę už melą prisiimti nėra lengva. Antra vertus, man lengviau dirbti dabar, nes tuo metu gyvenau, mačiau abi puses, galiu palyginti. Mokiniai gali atsinešti iš namų visai kitokią nuomonę, mes diskutuojame, ieškome argumentų, gyvenimiškų pavyzdžių. Taip ugdomės kritinį mąstymą, – dalijasi patirtimi V. Laurutienė. – Dirbant su jaunimu svarbu nuolatos Laisvės suvokimą stiprinti. Tam galima panaudoti įvairius metodus. Pavyzdžiui, neseniai Gilaičiuose rengėme performansą, kuriame vaikai skaitė pasirinktas laikraščio „Atgimimas“ ištraukas, sukūrė kompoziciją. Dalyvavo ir dvi jaunos šeimos. Kovo 11-ąją prisidarę trispalvių malūnėlių eisime į Kužių seniūnijos salę, vaikai dainuos patriotines dainas.“

Pasak mokytojos, reikia, kad jaunimas tokiuose renginiuose dalyvautų, nes tradicijos išugdomos per emocines patirtis. Vaikai laisve džiaugiasi, bet jos kainos nesupranta. Sunku suvokti tai, kas neišgyventa paties arba neįdėta šeimos. Daugeliui, deja, tai – tik eilinis istorijos faktas.

Mokytojos teigimu, ugdant ne didmiesčio vaikus sudėtingiau dėl to, kad dažnoje šeimoje kitokia nuomonė apie kolūkius, sovietinę sistemą. Nedaug aplinkoje žmonių, tiesiogiai susijusių su Sąjūdžiu ar Sausio 13-osios įvykiais. Todėl suvokti laisvės kainą nelengva. Kuo mažiau bendruomenėje patriotizmo, tuo sunkiau. Pasak pedagogės, ankstesnėje Lietuvoje daugiau buvo patriotiškumo, ikikarinės mokyklos indėlis didžiulis.

Kai kas ima painioti Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Šventės visai šalia. Mūsų tokia sudėtinga istorija,  Nepriklausomybės deklaracijos yra net trys.

„Skaudžiau, kad Vasario 16-ąją „gadina“ vasario 14-oji. Šiemet 16-oji buvo sekmadienis, nemažai mokyklų akcentavo tik vasario 14-ąją – Meilės dieną. Atėjau penktadienį su vėliavos spalvų megztuku, kad atkreipčiau vaikų dėmesį, kuri man šventė svarbesnė“, – atvirauja V. Laurutienė. Pasak jos, ugdymas yra nuolatinis procesas, ką įdėsime į širdeles, tokią ateitį išauginsime. Galima prasmingai išnaudoti tarpušventį – nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios, vykdyti integruotą veiklą „Skiriu Lietuvai“.

„Džiaugiuosi jaunimu: vertina laisvę, nuomonės turėjimą, bet tai suvokia kaip neišvengiamą dalyką, įprastą, beveik kaip duotybę, – sako V. Laurutienė. – Tai rodo, kad būtina mokytis istorijos, kuri ne veltui pavadinta gyvenimo mokytoja. Atmetę istorinę patirtį, galime pridaryti nepataisomų klaidų. Tikėjomės, kad po 30 metų gyvensime rojuje, bet pamiršome, kad nuo mūsų pačių priklauso, kokį jį susikursime. Būti laisviems – didelė laimė ir laisvę reikia puoselėti, saugoti.“

Laimingas atsitiktinumas
Šiaulietis inžinierius Arturas gimė 1989m.  kovo 11 d., taigi yra metais vyresnis už valstybės nepriklausomybę. Jo nuomone, šis sutapimas – tik linksmas numerologinis žaidimas.

„Aš į skaičius nekreipiu dėmesio. Sau nuopelno neprisiimu. Malonus sutapimas, ir tiek, – sako Arturas. – Iš tiesų šaunu, kad gimtadienis tokią ypatingą dieną. Kartais savanaudiškai priimu faktą, kad mano gimtadieniui iškeliamos vėliavos, laisvadienis. Esu keletą kartų mokymo įstaigose savitai pagerbtas. Istorijos mokytoja sveikino, universitete taip pat bent keli tokie „jubiliatai“ buvome pagerbti.“  

Pasak Arturo, lygintis su tokia reikšminga istorine data nederėtų. Be to, yra žmonių, kurie tais pačiais metais kovo 11-ąją gimė ir per daug nesipuikuoja.

Kovo 11-oji lėmė didelius pokyčius valstybėje ir žmonių gyvenimuose. Arturo teigimu, šiais laikais nacionalizmas prislopo, žmonės darosi labiau liberalūs, pasaulietiniai, ir tai nėra blogai. Šventės suvokiamos kaip malonūs simboliai, didesnės prasmės nebeįžvelgiama. Džiugina, kad laisva šalis, laisvi žmonės, daug šypsenų, ir gimtadienį galima švęsti laisvą dieną.

Telaimina Dievas mūsų laisvę
Skirtingos kartos, skirtingi požiūriai. Nepriklausomybės akto signatarai prisiminimuose pasakoja, kad nerimo Kovo 11-ąją būta – niekas nebuvo tikras, kaip reaguos „didžioji kaimynė“, ar ryšis mūsų nepriklausomybę pripažinti kitos valstybės.

Neginčijama viena, kad nebenorėtume į anuos laikus sugrįžti. Įstrigo Vaclovo Vaitiekūnaičio, Lietuvos Respublikos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Šiaulių skyriaus nario, vieno iš parlamento gynėjų, Sausio 13-osios minėjime pasakyti žodžiai: „Įtampa buvo tokia, kad ore galėjai kirvį kabinti. Už mūsų nugaros – šeima ir vaikai. Už mūsų nugaros – valstybės likimas. Pasiruošėme priimti priesaiką. Skirta 15 min. apsigalvojimui. Ne kiekvienam buvo duota tiek tikėjimo ir stiprios valios. Žiūrėjome mirčiai į akis: kas daugiau gins, jei ne mes? Kunigas R. Grigas palaimino, įdavė mums galingą ginklą – tikėjimą. Mes nugalėjome. Prieš tokį galingą agresorių su daina ir malda. Jaunime, žaizdos mūsų, laisvės jūsų. Jums bus kur sugrįžti. Prie mūsų židinio, prie mūsų senolių kapų. Telaimina Dievas mūsų laisvę.“

2020 03 09 18

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų