Buvęs Šiaulių policijos ilgametis darbuotojas, vadovas, vėliau teisėjas Alfredas Vilbikas turi neįprastą pomėgį – tyrinėti istorijos lobynus. Nors domėjimasis praeities įvykiais jam netapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, kaip sako pats kadenciją baigęs teisėjas, šis hobis suteikia daug džiaugsmo.

Daug kuo rizikavo
Šiaulietis atvirauja, kad domėtis istorija pradėjo dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. Jam užkliuvo tai, kad tuo metu Lietuvos istorijos vadovėlis buvo labai plonas su nedaug informacijos, todėl papildomų žinių bandė įgyti lankydamasis bibliotekose ir vartydamas jam prieinamus šaltinius. Tiesa, tuo metu literatūros apie Lietuvos istoriją labai trūko, todėl tada dar jaunuoliui teko lesinėti trupinius iš vienokių ar kitokių knygų. Taip atkapstė kelias sovietines. Viena iš jų buvo „Lietuvos TSR istorija“, kurioje tokie autoriai, kaip Juozas Šiugžda, Vytautas Merkys talpino dokumentus – puikius tuometinės istorijos liudytojus.

Vėliau, kai mokėsi karinėje Leningrado priešgaisrinės apsaugos mokykloje, ryžto neapleisti šio hobio jam įkvėpė vienas nutikimas, įvykęs netoli jo gimtinės Perlojoje – kaime Varėnos rajone.

„Per visą sovietų okupaciją Perlojoje visu ūgiu išliko vienintelis paminklas Vytautui Didžiajam. Kada tą paminklą sovietai bandė nugriauti, visa Perloja išėjo, sustojo ir neleido“, – prisimena A. Vilbikas.

Ta akimirka jam paliko gilų įspūdį, todėl tik dar labiau užsikabino už istorijos. Jis net pasidarė paminklo nuotrauką, kurios dydis buvo 1,5x0,60 metro, ir ją pasikabino savo kambaryje.

„Būtų tada kas nors bent žodelį paleidęs, kad esą aukštinu Lietuvos valstybę ir ignoruoju sovietus, mane iš karinės mokyklos būtų išmetę“, – komentuoja A. Vilbikas.

Šiaulius jis atrado pradėjęs dirbti miesto priešgaisrinės apsaugos vadovu, tada pradėjo gilintis į mūsų miesto ir Šiaulių priešgaisrinės apsaugos istoriją. 1982 metais suorganizavo Šiaulių priešgaisrinės apsaugos įkūrimo 110 metų minėjimą. Su „Aušros“ muziejumi tarėsi, kokias nuotraukas būtų galima eksponuoti. Muziejininkai padėjo susiorientuoti kai kuriose miesto nuotraukose, pažinti anksčiau dirbusius Šiaulių priešgaisrinės apsaugos darbuotojus.

Tada ir gimė Priešgaisrinės apsaugos muziejaus idėja. Pašnekovas prisimena, kad J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrusiai Šiaulių priešgaisrinei daliai labai trūko patalpų. Jo iniciatyva su darbuotojais nuo gaisrų gesinimo atliekamu laiku kieme pastatyti dideli pastatai.

„Statybų metu numačiau vietą, kur bus įkurtas Priešgaisrinės apsaugos muziejus. Statybos vyko, o tuo pat laiku kartu su muziejininkais jau važiuodavome ieškoti eksponatų po „Aušros“ muziejaus filialus“, – pasakoja šiaulietis.

Nuveikė nemažai darbų
1991-aisiais A. Vilbikas tapo Šiaulių miesto policijos komisariato (PK) komisaru, Vyriausiojo PK (VPK) vyresniuoju komisaru, o po aštuonerių metų ir – Šiaulių miesto VPK vyriausiuoju komisaru. Dirbdamas policijoje jis vėl įnešė savo indėlį ir atidarė Policijos muziejų. Jame iki šiol galima susipažinti su Lietuvos ir Šiaulių policijos atsiradimo (įkūrimo) istorija, apžiūrėti blaivyklos tramdomąją kėdę, pareigūno uniformas, pasimatuoti neperšaunamą liemenę ar palaikyti skydą, „pasimatuoti“ antrankius arba patiems pasidaryti piršto atspaudą.

Iki 2000 metų šiaulietis  dirbo policijoje. Paskui perėjo dirbti į Šiaulių apylinkės teismą, vėliau – į  apygardos teismą ir ėmė galvoti, kaip įamžinti teismų istoriją. Pirmoji jo knyga „Šiaulių apygardos teismų istorija“ pasirodė 2005 metais. Po poros metų jis išleido papildytą knygą „Šiaulių apygardos teismų istorija 1915–2006 metais“. Trečioji knyga „Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918–2008 metais“ išėjo 2009-aisiais. Ketvirta knyga, išleista 2014-aisiais, apima 1918–2013 metus. O paskutinė knyga, apimanti 1918–2018 m., išleista 2018-aisiais.

Jo iniciatyva po pastato Dvaro gatvėje rekonstrukcijos įkurtas Teismų istorijos muziejus. Šiame muziejuje galima sužinoti ir pamatyti daug unikalių įvairių išlikusių teismų istorijos eksponatų, išgirsti įdomių teismų istorijos faktų, susipažinti su teisėjo darbo specifika. Taip pat čia galima rasti įdomių eksponatų: nuo XVI a. menančių dokumentų iki dabartinių teismo priimtų sprendimų.

Didelio šiauliečių susidomėjimo sulaukė ir jo knyga „Šiauliai ir policija Lietuvos įvykiuose (1990–2010)“. Pirmoji ir antroji dalys yra labai vertinamos.

Pirmojoje knygos „Šiauliai ir policija Lietuvos įvykiuose (1990–2010)“ dalyje užfiksuoti svarbiausi Šiaulių ir Lietuvos policijos raidos momentai iki 1995 metų pabaigos. Knyga labai informatyvi ir gausiai iliustruota nuotraukomis. Leidinyje aprašyti 1738 asmenys, čia publikuojamos 738 nuotraukos.

Antrojoje knygos dalyje užfiksuotos Šiaulių miesto policijos komisariato, Vyriausiojo policijos komisariato ir atskirų tarnybų istorijos. Leidinio struktūra skaitytoją nuosekliai supažindina su tuometinių tarnybų darbo specifika, istoriniais ir laiko nulemtais pokyčiais, įvairiais dokumentais, kai kurių iliustracijų, kaip ir autentiškų nuotraukų, knygoje apstu.

Dirbę ar dirbantys policijoje, knygoje ras užrašytus savo ir pažįstamų vardus bei eitas pareigas, nes pabaigoje autorius pateikia 1990–2010 m. Šiaulių miesto VRS, PK ir VPK dirbusių žmonių sąrašą.

Daro tai, kas jam įdomu
Pašnekovas sako nesigailintis, kad istorijos lobynų tyrinėjimas netapo jo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Tai – jo hobis, kuris kainuoja. Jis negali tiksliai įvardyti, kiek lėšų išleido įvairiems eksponatams, knygų išleidimui, tačiau, be abejonės, už dyką šiais laikais nieko nebūna. Tiesa, kaip papildyti muziejus naujais eksponatais, be pirkimo šiaulietis žino ir kitų būdų.

„Būna žmonių, kurie muziejui ką nors padovanoja, kartais ne tokį aktualų eksponatą iškeičiu į aktualesnį, žinoma, pasitaiko, kai vertingą eksponatą tenka ir nupirkti“, – atvirauja A. Vilbikas.

Šiam hobiui, jis skiria ir nemažai laisvo laiko. Pavyzdžiui, paskutinę knygą kadenciją baigęs teisėjas parašė per penkerius metus ir tik dar po metų knyga buvo išleista. Galima pamanyti, kad šeima turėjo ne kaip raguoti į tokį jo pomėgį, juk dėl šio hobio, mažiau laiko likdavo artimiesiems, tačiau šiaulietis sako, kad viskas ne visai taip: „Anksčiau šeima galbūt šiek tiek ir pykdavo, kad jiems skirdavau mažiau laiko. O kai pradėjau rašyti knygas, vaikai jau buvo dideli, tuo metu mamytės, tėvelio jiems ne visada ir reikėjo. Galbūt tik žmona kažkiek nukentėdavo daugiau.“

Nepaisant to, jis nieko nesigaili. Pasakoja, kad šis hobis jam atneša džiaugsmo: „Darau tai, kas man įdomu ir malonu. Atsimenu, kai rašiau knygą „Teismai ir teisėjai Lietuvoje“, norėjau surašyti visus teisėjus, kurie dirbo 1918–2018 metais, bet 1918 metais, 1919 metais, 1920 metais, net ir 1925 metais būdavo surašomos tik teisėjų pavardės, o man vis tiek norėjosi sužinoti tiek žmogaus vardą, tiek jo gimimo metus, tai net neįsivaizduojate, koks džiaugsmas būdavo, kai ieškodamas visai kito dalyko, atrasdavau to žmogaus vardą ir dar gimimo metus.“

Apskritai, jo nuomone, istorija mums visiems yra svarbi. Ir ypač tos istorijos bent dalis, jei tu dirbi tame darbe, sakykime, teisme. Gėda teismo darbuotojui nežinoti teismo istorijos, o dirbant policijoje – policijos istorijos arba gaisrininkui – savo istorijos. Deja, dauguma nežino, ir labai nustemba sužinoję vieną ar kitą istorinį faktą, kurio nežinojo.

„Istorijos nežinantys žmonės visada lieka vaikais, taip pasakė romėnų politikas, retorikas, filosofas ir rašytojas Ciceronas“, – pokalbį užbaigia A. Vilbikas.

2020 02 21 6

Taip atrodo paskutinė A. Vilbiko knyga.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

Į viršų